Verta aplankyti: Berlyno sienos panorama

Sausio viduryje trumpam apsilankiau Berlyne ir, žinoma, nusprendžiau nueiti prie Šaltojo karo relikto – Berlyno sienos. Tačiau, kad ir kiek slampinėjau, to miestą atskiriančio jausmo taip ir nesugebėjau pajausti.

Nors ant žemės gali pamatyti liniją, žyminčią Berlyno sienos vietą, tačiau paties to laikotarpio pojūčio tai nesuteikia ir toliau už istorijos vadovėlio ribų pajudėti nepadeda.

Žinoma, iš Vokietijoje gyvenančių žmonių ne kartą teko išgirsti, kad skirtumas tarp Rytų ir Vakarų Vokietijoje yra didžiulis net ir investavus dideles lėšas, stengiantis suvienodinti gyvenimo sąlygas. Tačiau tam skirtumui pajausti reikia ne dienų, o bent jau mėnesių.

Berlyno sienos buvimo vietą žymi štai tokie užrašai

Berlyno sienos buvimo vietą žymi štai tokie užrašai

Tiesa, sienos likučius lankiau prie JAV patikros punkto, tad nežinau, ar toks pat įspūdis ir kitose Berlyno vietose.

JAV chekcpoint'as

JAV chekcpoint’as

Tai štai, maniau, kad nieko gero nepamatysiu, bet tokiu atveju nebūčiau net ir rašęs šio įrašo. Iš tikro situaciją pakeitė maždaug trijų aukštų pastato Berlyno sienos panorama.

Įspūdis, kurį pavyko atkurti 900 kvadratinių metrų pločio nuotrauka – tikrai puikus. Ne tik gali pajausti tą atmosferą, bet ir išėjęs į lauką vis žvalgaisi – aha, čia ta aludė, kuri buvo pavaizduota, tuo kampu matosi TV bokštas. Kitaip tariant, toks istorijos vaizdavimas, kokį aš įsivaizduoju.

Bandžiau savo telefonu užfiksuoti vaizdą, bet tai beprasmiška, todėl teksto apačioje pridėjau nuorodą į video, kuris, beje, irgi iki galo neleidžia atkurti įspūdžio.

Tad siūlau nepagailėti 10 eurų ir apsilankyti šioje vietoje.

Panorama

Panorama

P.S. Asisi projektas, kuris atkūrė Berlyno vaizdą Šaltojo karo metais, yra atkūręs nemažai ir kitų vokiškų miestų vaizdų. Įtariu, kad jie ne mažiau įspūdingi, tad apsilankęs kuriame nors mieste, būtinai aplankysiu.

Žalieji Lietuvoje – ekspromtu susibūrę marginalai

Šį tinklaraščio įrašą paskatino Trismegistos.lt tekstas apie tai, kaip paskatinti dešiniuosius patikėti globaliniu atšilimu. Nors tema ir aptarta plačiai, tačiau jai trūksta vieno svarbaus elemento – žaliosios idėjos normaliai neprigis tol, kol jų nenustos remti staiga iš kažkur atsiradę marginalai.

Žaliosios idėjos Lietuvoje iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti patrauklios, o jų mokslinis pagrindimas – įtikinamas. Tačiau Lietuvos žalieji turi vieną didelę bėdą – nei vienas dešiniųjų pažiūrių žmogus, nors kiek kreipiantis dėmesį į dabartinę įtampą su Rusija, neprisidės prie jų judėjimų.

Vienas didžiausių kompromatų, dabar jau žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, buvo kova su skalūnų dujų paieškomis Lietuvoje ir „Chevron“ atėjimu į šalį.

Protestas prieš skalūnų gavybą Vilniuje sutraukė nedaug, bet įvairios publikos.

Protestas prieš skalūnų gavybą Vilniuje sutraukė nedaug, bet įvairios publikos.

Pamenu, tuomet prie Vyriausybės vykusiame mitinge vaikštinėjau ir kalbinau dalyvius ir ką tarp jų pamačiau? Tuomet dar tik galvą pradėjusį kelti judėjimą „Būkime vieningi“, kurio lyderį Vaidą Lekstutį visai neseniai dėl galimos antivalstybinės veiklos kratė pareigūnai.

Tiesa, „Būkime vieningi“ tuo metu dar taip stipriai nedvelkė prorusiškumu, tačiau nepulkite ginti susirinkusių aktyvistų, kad šie negalėjo žinoti kiekvieno susibūrimo ar asmens tikslų ir kėslų. Jau tuomet Žygiaičių bendruomenės (turbūt pagrindinės kovotojos prieš skalūnus) atstovai skundėsi, kad V.Lekstutis juos išvadino debilais už tai, kad šie padarė plakatą „Ševron = Gazprom“.

Įžvalgesni jau tuomet suprato, kad kova su skalūnais dvelkia ir prorusiškų veikėjų pasisakymais. Kairėje - konservatorius A.Bužinskas.

Įžvalgesni jau tuomet suprato, kad kova su skalūnais dvelkia ir prorusiškų veikėjų pasisakymais. Dešinėje – konservatorius A.Bužinskas.

Tačiau tuo metu svarbiau buvo pritraukti kuo daugiau žmonių į protestus prieš sutarties pasirašymą su „Chevron“, o ne atsiriboti nuo įtartinų organizacijų. O vėliau jau buvo per vėlu.

Kova su skalūnais, kurią šiaip jau kiekviena bendruomenė demokratinėje valstybėje turi teisę kovoti, neužilgo įgavo rusišką prieskonį. Iš kažkur atsirado puslapis Skalūnai.info, kurio rėmimo sąlygos ir reklamos autostradoje Vilnius-Kaunas atsiradimo aplinkybės buvo neaiškios. Neužilgo skalūnų istorijoje žiniasklaida atkniso duomenų, kad tos svetainės įkūrėjai susiję su Rusija. Ir tik tuomet Žygaičių bendruomenė ir jai talkinantys idėjiniai žalieji (idėjiniai, nes neturi sąsajų su kokiais pinigais iš Rusijos) aiškiai pasakė, kad ta svetainė – ne jų idėja.

Tad štai tokioje aplinkoje auga žaliosios idėjos ir su jomis susiję protestai, aktyvūs pasisakymai, spontaniški, konkrečiam projektui atsiradę judėjimai.

Su globaliniu atšilimu kovojantieji nustemba, kad Lietuvoje ši problema nepripažįstama ir kaltina idėjines priešpriešas, sako, kad reikia naujų nuomonės lyderių, kurie patrauktų ir konservatorius. Tačiau apie kokius konservatorių patraukimus savo pusėn galima kalbėti, kai judėjimai susikuria spontaniškai, o patį žaliųjų vardą suteršia prisijungę marginalai ir prorusiški, neaiškios kilmės veikėjai?

Jeigu Lietuvoje žaliosios idėjos ir nustos būti arbūzinėmis, kai išorėje žalias, o viduje raudonas, tai tik tada, kai bet kokiame judėjime bus griežtai atskirta – vat tie tai ne su mumis. Jie už nieką nekovoja, jie kovoja prieš Lietuvą.

Bijote skiepų? Esate vatnikų įtakos zonoje

Pirmadienį išplatintoje Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitoje nurodoma, kad „2014 m. Lietuvoje aktyviau veikė ir Rusijos įtakos sklaidai palankioms idėjoms bei sąmokslo teorijoms simpatizuojantys asmenys, tikintys „dvasingos“ Rusijos civilizacijos pergale prieš „supuvusią“ Vakarų kultūrą“.

Ko, mano kuklia nuomone, trūksta šioje ataskaitoje, tai prieš vakcinas nusistačiusių asmenų ir jų pažeidžiamumo formuojant nuomonę.

Savo vaikų nusprendę neskiepyti ekologiški tėveliai ir mamytės yra puiki terpė vatnikiškoms-prorusiškoms idėjoms plisti. Mokslo autoritetus atmetantys žmonės, nes neva medikai susimokę slepia tiesą, bandydami uždirbti dar daugiau pinigų, yra puikūs sąmokslo teorijų plėtotojai. Įtikėję tuo, kad valdžia žino apie skiepų žalą, bet slepia tiesą, jie labai lengvai gali įtikėti ir apie tai, kad JAV numušė Vokietijos keleivinį lėktuvą, o Lietuvą valdo koks nors klanas.

the-anti-vaccine-epidemic

Tokį reiškinį jau pastebėjau lietuviškame Facebook’e. Vis didesne mada tampanti kova su skiepais po truputį tampa marginalų irštva, kurioje sėkmingai įliejamos tos pačios mintys, kurias skleidžia visokios tai sekspertės, apsimetėliai žemaičiai ir kiti.

Vienoje socialinio tinklo grupėje „Skiepai, vaistai ir ligos“ tarp nuolatinių įrašų ir nuorodų, kokią žalą daro skiepai, kaip jais ribojamas vaisingumas ir t.t., vis įlenda koks paraginimas pažiūrėti „Zeitgeist“ pseudodokumentiką*, keliamos idėjos, kad valdžia susimokė ir tyčia pasisako už skiepus, kurie neva pražudys visus. Ir, žinoma, viskas tik dėl didelių korporacijų (kaip kitaip).

Jei sakysite, nereikia painioti kovos su skiepais ir vatnikų, tik paaiškinsiu, kad tokie žmonės dažniausiai yra labai patiklūs, jais lengva manipuliuoti ir, esant reikalui, surinkti pinigus, prisidengiant ieškiniais. Kaip manote, ar sunku išūžti smegenis žmogui, kuris šiaip nepažįstamajam atiduoda eurus?

Screen shot 2015-03-30 at 8.01.02 PM

Beje, platinamoje peticijoje pasirašiusiųjų yra beveik 4 tūkst. – tiek turim potencialių smegenų plovimo objektų.

Pavyzdys beveik kaip iš Rokiškio Rabinovičiaus aprašytų smegenų plovimo būdų.

Vatnikai ir koloradai susirado šiuo metu turbūt populiariausią sąmokslo teoriją ir ją eskaluoja, vis įtrupindami savo nuomonės apie Lietuvos valdžią, tarptautinius sąmokslus ir, neva tai, žmonių kvailinimą. Man įdomu, o ekologiški tėveliai greitai pasiduos šiai idėjai?

—————
*Jei nežinote, kas yra „Zeitgeist“, tai iš esmės visų sąmokslo teorijų mylėtojų vaizdinė biblija, kurioje pasakojama apie įvairiausias konspiracijas: bankininkų klanas valdo pasaulį, Rugsėjo 11 įvykiai buvo suorganizuoti kažkokios tai slaptos organizacijos.

Neduokit durniams kelio

Šis tekstas turėjo pasirodyti Kovo 11 proga, tačiau nusprendžiau paankstinti jo išleidimą, nes, manau, nepakenks.

Kiek iš jūsų turi senelį, dėdę, tetą, pusbrolį ar priklydusį kaimyną, kurie prie vakarienės stalo, vos tik prasidėjus aktualijų aptarimams, skelia, kad „Lietuvai reiktų Lukašenkos“, „o kaip rusai pas save gerai tvarkosi“, „mums tik tylėti – rusai per dvi valandas mus gali užimti“ ir „batonas prie ruso 22 kapeikas kainavo, o dabar neįpirksi“? O kiek iš jūsų po tokių kalbų tiesiog mandagiai patylėdavot ir pagalvodavot „duok durniui kelią, ką čia dabar ginčysiesi“?

Tai yra klaida. Tokia pati, lyg Mildai Bartašiūnaitei leistume didžiųjų švenčių metu sakyti sveikinimus per nacionalinę televiziją ir mandagiai šypsotumėmės, kai ši pasakotų, kad pasaulį valdo žydai, o Rusija su niekuo nekariauja.

Su vatnikais kovoti geriausia, kol jų mažai

Su vatnikais kovoti geriausia, kol jų mažai

Tai štai, jūs taktiškai patylite, nieko nesakote ir prie vakarienės stalo tema greitai pasisuka apie tai, kaip sekasi trečiokui Antanui. Politika jau dingo, o agitatorius, pasijautęs lyg būtų darbo liaudį į revoliuciją kėlęs Leninas, patenkintas makteli dar vieną degtinės stikliuką (žinoma, rusiškos, o ne tos vakarietiškos, kur chemijos privaryta). Ir nieks nenukenčia, ir jokių barnių prie stalo.

Tik iš kažkur giminėje atsiranda koks 20+ metų jaunuolis, kuris sovietmečio nei matęs, nei girdėjęs, bet pradeda skelti, kad „prie ruso buvo geriau“, perpasakoja istorijas apie nemokamus butus, pigią dešrą ir garantuotus butus. O kur dar maistas be chemijos! Ne Lietuva, o Edenas. Ir jis viską atremia pasakymu: „tu gi Petro paklausk kaip tada buvo“*. Ir viskas, nieko jam nebepasakysi.

O taip, mielieji, ir atsiranda dirva visiems vatnikams, koloradams, piktybiniams portalėliams ir Kremliaus ruporams.

Informacinis karas prasideda ir baigiasi ne tik žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose. Jis vyksta ir prievakarienės stalo, kai kam nors išūžiamos ausys, jog esame maži, silpni, niekam tikę ir kai priklausėme didingai Rusijai – buvo geriau. Ir čia nereikia pasakoti, kad patys kalti, jei patiki. Reikia padėti nepatikėti.

Pasinaudokite artėjančia Kovo 11 ir paskambinkite giminėms – visiems. Pasveikinkite ir priminkite, kad velniava, kaip gera gyventi nepriklausomiems. Jei rinksitės vakarieniauti, atremkite to senelio, dėdės, tetos postringavimus, kad „prie ruso buvo geriau“. Iš patirties žinau, kad išgirdę prieštaravimą dažnai jie pasimeta. Ir nors jie nuomonės nepakeis, gal nesumažinsite bendro prie stalo sėdinčiųjų intelekto koeficiento.

Mes per ilgai davėm durniams kelią ir leidom jiems tauzyti nesąmones, nesiveldami į ginčus, nes taip paprasčiau. Gal laikas pradėti ginčytis ne tik socialiniuose tinkluose su nepažįstamais ar menkai pažįstamais, bet ir su tais, kurie šalia?
——————————–
*Atsiprašau visų normalių Petrų

Ar R.Cytacka gintų Lietuvą ir Lenkiją?

Ar Lietuvos lenkų rinkimų akcija (nepainioti su Lietuvos lenkais) gintų Lietuvą, jeigu kiltų karas? O ar gintų Lenkiją?

Įsivaizduokime, kas nutiktų, jeigu Lietuvą užpultų kad ir ta pati Rusija. Ar LLRA lyderiai, kurie įsisega koloradinę Georgijaus juostelę, gintų šalį? Ar jie skatintų tą daryti Vilniaus rajono gyventojus, kuriems turi pakankamai didelę įtaką? Ar tiesiog liktų neutralūs, o gal dar blogiau – kolaboruotų?

Vilniaus rajonas tam tikra prasme yra tapęs valstybe valstybėje, kur vyrauja politinis monopolis, tad kai perskaitau LLRA kandidatės į Seimą Renatos Cytackos pasvarstymus, jog lietuvių ir lenkų politikai Ukrainoje atsistojo po banderovcų vėliava, kyla pagrįsta abejonė, kurioje pusėje stovėtų ši partija?

cytacka

Čia jums R.Cytackos komentaro vertimas:

Kalbant apie šv. Georgijaus juostelę, tai mano nuomone, ši tema yra šalutinė. Man asmeniškai tai, kad p. Tomaševskis ją prisisegė gegužės 9 d. kapinėse, kur ilsisi tie, kurie žuvo nuo hitlerininkų rankų – jokia nuodėmė. Blogiau, kai matau mūsų vadovus ar lenkų politikos atstovus, kurie nuvažiavo į Ukrainą ir atsistojo po banderovcų vėliava. Tai yra sunki tema, bet būtina diskutuoti ir atskirti istorinius ir isterinius aspektus! Tai yra maždaug panašu į dabartinę šalutinę temą apie Žaliojo tilto skulptūras. Galima ginčytis, mano kuklia nuomone, dėl estetikos meno prasme, man tai yra istorija ir tiek. Negalime perrašyti istorijos, nors yra ir tokių bandymų. Turėjau puikią progą, kai apie tuos pačius istorinius įvykius mokiausi iš komunistų išleistų vadovėlių, tuo pat metu lankiau paskaitas, kurias vedė dėstytojai universitete Vilniuje pagal jau per laisvos Lietuvos prizmę ir Lenkijos profesorių perrašytus vadovėlius.

Tai štai, jeigu kiltų konfliktas, ar ši partija pasisakytų už Lietuvos, o esant platesniam konfliktui, ir Lenkijos teritorinį vientisumą, ar mieliau kurtų savo valstybę valstybėje?

Ši partija niekada tiesiai šviesiai nepasisakė apie tai, ką mano apie įvykius Ukrainoje. Išskyrus tai, kad Tomaševskis pareiškė nepritariantis „maidanams“. O kartais akivaizdus išsisukinėjimas nuo atsakymo, yra labai akivaizdus ir aiškus atsakymas.