Ryga – puiki vieta trumpam pabėgti

Su savąja nusprendėm trumpam pabėgti iš įprastos aplinkos ir kur nors netoli pailsėti. Pasirinkome Rygą, nes aš šiame mieste paskutinį kartą lankiausi prieš gerus dešimt metų, o brangiausioji iš vis pro Rygą tik pravažiuodavo.

Esu mėgėjas atostogas – net ir trumpiausias – suplanuoti, o ieškodamas įspūdžių iš Rygos ir patarimų, ką nuveikti – nelabai ką radau aktualaus. Lietuviškoje blogosferoje radau tik keletos metų senumo įspūdžius, todėl nusprendžiau surašyti, ką gi, mano nuomone, būtų verta aplankyti, ar nvueikti.

Juolab, kad Ryga tikrai puikiai tinka trumpam poilsiui nuo darbo ir aplinkinių.

„Funky hostel“ šeimininkė paperka

Nusprendėme, kad Rygoje praleisime tris paras (atvykome pirmadienį, o ketvirtadienį išvykome). Labai didelio biudžeto kelionei neskyrėme, tad nusprendėme gyventi hostelyje. Išsirinkome „Funky hostel“ ir tikrai nepasigailėjome. Trys paros dviviečiame kambaryje mums atsiėjo 72 eurus. Žinoma, buvo ir pigesnių variantų, tačiau mane tenkino atstumas iki senamiesčio (10 minučių pėstute) bei pakankamas prekybos centrų ir kavinių kiekis aplink. Plius šiame hostelyje buvo galima gauti nedidelius pusryčius (dribsniai, sumuštiniai, kava) bei buvo internetas.

Be to, šeimininkė Eve paliko labai gerą įspūdį. Vos tik gavome raktus į savo kambarį, ji prisėdo su mumis, atsivertė žemėlapį ir sužymėjo visas vietas, kur, jos nuomone, verta apsilankyti bei pavalgyti. Jei ką prisimindavo, prieš mums išeinant miestan kiekvieną kartą vis parodydavo žemėlapyje, kad vienur, ar kitur įdomu, skanu ir t.t. Tad mane šis hostelis labai greit papirko.

Ką nuveikti?

Savaime suprantama, kad būtina pasivaikščioti po senamiestį, tačiau aš labai rekomenduočiau sudalyvauti rytinėje ekskursijoje, o ne tik aklai trankytis po senamiestį. Kiekvieną dieną 11 valandą priešais Šv. Petro bažnyčią gidas norinčius pavedžioja po miestą, įveda į kai kurių namų vidų sušilti ir, galų gale, duoda išgerti Rygos balzamo.

DSCN7758

Pati ekskursija yra nemokama ir gidui galima duoti auką, arba visai nieko neduoti (standartiškai visi davėme po 5 eurus). Per maždaug dvi valandas trunkančią ekskursiją Tomas – mūsų gidas – apvedžiojo po visus svarbesnius ir įdomesnius objektus, papasakojo savo požiūrį į politines aktualijas, o vėliau jau senamiestį iššniukštinėjome iki galo savarankiškai.

DSCN7737

Jeigu piniginėje ne labai striuka, siūlyčiau pakilti į Šv. Petro bažnyčios bokštą – jo aukštis 72 metrai, tad atsiveria puikus vaizdas. Tiesa, jei kiek stipriau apkarpėte išlaidas, tada šio malonumo nesiūlyčiau, nes kainos visgi kandžiojasi – 7 eurai žmogui. O vasario mėnesį mes labai ilgai tuo brangiu vaizdu nesugebėjome mėgautis – po poros minučių pradėjome drebėti iš šalčio.

DSCN7746

bokstas

Rygoje tikrai bent keletą kartų išgirsite, kad miestas – išskirtinis savo „Art Nouveau“ architektūra: daugiausiai tokio stiliaus pastatų Europoje, labai gražūs ir praturtinantys sostinę namų fasadai ir pan. Mes taip pat išgirdome, tad apsilankėme „Art Nouveau“ muziejuje. Jis įsikūręs kiek atokiau nuo pagrindinės senamiesčio dalies, pirmo aukšto bute. Bilietas kainuoja 3,5 euro, tad pakankamai nebrangiai valandėlę galite pašmirinėti ir pasigrožėti visokiais gražiais dalykais (jei vykstate su mergina – būtinai eikite). Tiesa, muziejus, pabrėžiu, pirmame aukšte. Mes iš pradžių nuklydome į penktą aukštą ir patekome į kitą muziejų.

art-nouveu

Štai ko tikrai nesiūlyčiau – tai Fotografijos muziejaus. Nedidelė nuolatinė ekspozicija bei dvi laikinos parodėlės už maždaug 3 eurus visiškai nesužavėjo. Asmeniškai aš į šį muziejų veržiausi dėl senos fototechnikos ekspozicijos, tačiau pamačiau tik keletą kiek įdomesnių eksponatų, o ir eksponuotos nuotraukos labai nesužavėjo. Galbūt siūlyčiau tik tiems Rygos lankytojams, kurie labai domisi fotografija, tačiau, kita vertus, Vilniuje sendaikčių krautuvėse įdomesnių fotoaparatų yra tekę matyti, kuriuos dar ir pačiupinėti gali.

Maistas!

Nežinau, kaip jums, bet man atostogos, kurios siejasi tik su prekybos centrų mišrainėmis, ar bandelėmis iš kioskų, yra nelabai tikusios atostogos. Maisto bet kurioje kelionėje turi būti daug ir įvairaus.

Iš hostelio šeimininkės sulaukėme daug pasiūlymų, kur nueiti užkąsti, o ir patys užmatėme ne vieną gundančią vietą, tad per poilsio dienas išsirinkome tris vietas, kuriose nusprendėme išbandyti laimę.

Žinoma, kiekvienas, atvykęs į Latviją pirmiausiai suvalgo ne šiaip kokį žlėgtainį, o… burgerį, tad tą padarėme ir mes. Pasirinkome netoli hostelio buvusį „Street Burgers“, kuris nenuvylė. Nemėgstu, kai mėsainiai ištyžta nuo padažo kiekio, o jautiena srūva nuo riebalų. Čia to nebuvo, tad ties tuo savo apžvalgą ir baigsiu, nes nesu didelis ekspertas bei paragavęs nesuprantu, ar prieskoninė žolė buvo auginta vietoje, ar specialiai reaktyviniais lėktuvais atgabenta dar šviežia iš Viduržemio jūros regiono. Du jautienos mėsainiai, viena porcija bulvyčių ir du alaus mums atsiėjo apie 19 eurų.

Paprasta burgerinė su nepermirkusiais mėsainiais

Kiek pigiau pavalgyti galima Folko klube „Ala“. Tiesa, kvailystė būtų ten tik valgyti, nes „Aloje“ yra didelis alaus pasirinkimas – Vilniuje tokios vietos atitikmuo būtų Alaus namai.
Maisto pasirinkimas artimas mūsų „tradicinės virtuvės“ kavinėms ir restoranams – karka, kotletai, šonkauliukai ir panašiai. Nieko išskirtinio, tačiau viskas skanu, o porcijos didelės. Dviese pietums už porciją kotletų ir jautienos užkepėlę sumokėjome apie 13 eurų, jei skaičiuotume su išgertais 4 bokalais alaus – 22 eurai.

Na, o pats pigiausias ir, iš tikro, smagiausias pasirinkimas buvo „Hare Krišnos“ valgykla. Nejaučiu didelės meilės, kai šios religijos išpažinėjai Gedimino prospekte, Vilniuje, eina dainuodami, bet niekada nepraeinu nenusipirkęs kokio užkandžio iš jų palapinių mugėse. Taigi, apsilankyti jų valgykloje buvo tikras džiaugsmas.

Neapsigaukite, nors pastatas iš šono atrodo baisiai, o valgyklos pavadinimas nenuteikia labai apetitingai, ten pilna žmonių, o patiekalai tikrai skanūs. Mokama už svorį, tad galima paragauti visko po truputį. Detalizuočiau, ką valgėme, bet nelabai ir žinau – ryžiai su pievagrybiais, kalafijoras tešloje, grikių maltinukas, kalafijoro pyragas. Svarbu, kad buvo skanu. Du pilni padėklai mums atsiėjo nepilnai 10 eurų, o jei priskaičiuosime saldumynus, kuriuos jau kiek vėliau nusipirkome, tai iš viso toks pavalgymas kainuoja 12 eurų dviems žmonėms.

turgus

Tiesa, visur rekomenduojama užsukti į Rygos turgų šalia centrinės autobusų stoties. Užsukome. Išskyrus tai, kad jis įrengtas buvusiuose dirižablių paviljonuose, nieko įdomaus. Čia lyg Vilniuje turistams siūlyti apsilankyti Gariūnuose.

#13 Laiko mašina, arba Lietuva po dešimtmečio

2024 vasario 1

Mielas dienorašti, ilgokai neprisėdau ir nieko nepapasakojau, bet buvau užsikasęs – bandžiau nuripirkti kolektyvinį sodą.

Pagaliau susitaupiau pinigų nedideliam žemės ploteliui už Vilniaus. Jau buvom suderėję gerą kainą ir bereikėjo patvirtinti dokumentus, bet notaras suabejojo mano pavardės lietuviškumu, tad nusiuntė užklausą į Lietuvybės saugojimo departamentą. Na, žinai, tą patį, kuris tikrina, ar pakankamai lietuviški įmonių pavadinimai.

Tai vat, sulaukiau iš departamento kvietimo atvykti ir paaiškinti dėl savo kilmės ir kodėl noriu pirkti Lietuvos žemę. Eilėje laukiau ilgai, bet pagaliau priėjau. Nuvedė mane į tokį pilką belangį kambariuką su viena lempa virš stalo.

Už stalo sėdėjo toks griežto veido pareigūnas, kuriam ir turėjau pasiaiškinti dėl savo kilmės.

- Rūkot?, – vartydamas popierius paklausė kadras.
- Taip, šiek tiek.
- Tai prašom, vaišinkitės – turiu „Kauną“ ir „Marlboro“, – padavė jis man du pakelius.
Nedrąsiai paėmiau „Marlboro“ cigaretę ir prisidegiau.
- Tai, matau, jaučiat silpnybę ne lietuviškiems, bet užsienietiškiems produktams. Kaip čia suprasti, pilieti?, – pats jis užsirūkė „Kauno“ cigaretę.
- Ką? Ne, ką jūs, aš visada tik už lietuviškas prekes, tik niekad neragavau šitų, pasidarė smalsu, – cigaretės dūmas jau dusino mane, bijojau, kad jau viskas – neleis įsigyti sodelio.
- Smalsu, sakot. Smalsumas – negeras bruožas, per visokius smalsuolius vizų skyrius perkrautas, visi nori pasmalsauti ir pažiūrėti, kaip ten užsienyje gyvena. Pats daug keliaujat, pilieti?
- Aš? Ne, ką jūs, man Lietuvoje visko pakanka, važiuoju, kai turiu laiko, po tėviškės žemę pasižvalgyti, – melavau, kaip tik galėjau. Iš tikro, po to, kai užsivėrė visos Šengeno sienos, neišgalėjau niekur vykti, nes nesukrapštydavau pinigų vizoms.
- Na, gerai, kalbant apie žemę, norit nusipirkti nacionalinę vertybę – ūkininkavimui skirtą žemės sklypą. O ar žinot, pilieti, įstatymus?
- Žinau, ne lietuvis negali pirkti žemės Lietuvos teritorijoje. Bet aš nesuprantu, kodėl esu čia, aš turiu pasą…, – jau ėmiau dokumentą, bet mane nutraukė.
- Ne, neteisingai suprantat įstatymą. Žemės negali pirkti ne šiaip ne Lietuvos pilietis, bet joks ne lietuvis – tai reiškia, kad nei vienas, veikiantis ne šalies labui, turintis ryšių su užsieniu, arba ne trečios kartos lietuvis negali pirkti žemės. Jūsų pavardė vokiškos kilmės. Kelinta karta Lietuvoje?
- Penkta, aš – penkta. Proprosenelis buvo vokietis, bet proprosenelė lietuvė, proseneliai ir visi vėliau – lietuviai. Sneneliai net Sibire buvo.
- Sakot, Sibire? Už ką?, – jis vėl kažką pradėjo žymėti popieriuose.
- Močiutę išbuožino, atėmė žemę.
- Aha, tai atidavė žemę užsieniečiams!, – pareigūnas išsišiepė.
- Ne, neatidavė, atėmė iš jos, niekam nieko neatidavė.
- Matot, kiek šeima dėl vokiečių prisikentėjo, o dabar jūs su vokiška pavarde prašot žemės.
- Ką? Taigi rusai atėmė, kai okupavo.
- Apsimetat, kad nesuprantat, rusai okupavo tik todėl, kad Vokietija kitaip būtų grasinusi okupuoti. Jie okupavo, bet gelbėdami, jei ne vokiečiai, močiutė žemės nebūtų užsieniečiams pardavusi.
- Aš nesuprantu, prie ko čia vokiečiai.
- Jūs nesuprantat, o aš suprantu, Vokietija prie viso ko – vat kas mūsų paskutinį okupantą ES valdo? Iš kieno kišenės laikosi? Iš Vokietijos. Laimei, laiku išstojom. Anais laikais, prie ruso, irgi viskas per vokiečius įvyko. Paprasta. Bet nesvarbu. Grįžtam prie žemės. Kam jums, pilieti, žemė?, – kadras užsidegė dar vieną „Kauno“ cigaretę. Tik man pasirodė, kad jis iš to pakelio su stumbru traukia „Marlboro“ cigaretes, apsimesdamas, kad lietuviškas rūko.
- Aš noriu daržovių pasiauginti. Pomidorų, agurkų, vyšnaitę gal pasodinčiau.
- Eksportuosit?
- Ką?!
- Klausiu, ar Lietuvos gėrybes išvešit į užsienį, taip susilpnindamas šalies maisto pramonę ir skurdindamas nacionalinį turtą – žemę.
- Ne, aš pats valgysiu.
- Aišku, žemę naudosit savanaudiškais tikslais. Turiu tiek informacijos, kiek man reikia, – kadras pasižymėjo kažką popieriuose ir pamojo man išeiti.

Oi, mielas dienorašti, negavau aš to leidimo pirkti žemę. Parašė, kad aš menkai patikimas, galiu būti vienas iš užsilikusių Lietuvai kenkiančių liberalų, kurie nori po truputį užvaldyti rinką, o po to sunaikinti lietuvišką pramonę. Man leido tik išsinuomoti tą sklypą už tokią kainą, kad per trejus metus išleisčiau tiek, kiek kainuotų nusipirkti.

Neteks man auginti savo agurkų, toliau turėsiu juos pirkti iš mūsų nacionalinių daržovių kooperatyvų.

Kai komuniagos ir tautininkai sutaria – lauk bėdos

Masinė psichozė turi įvairių privalumų. Kai ji vyksta, gali ją panaudoti politiniams taškams pelnyti. Žinoma, masinės psichozės metu gali imtis ir šalies destrukcijos.

Šiandien, referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams kontekste, matome abu variantus. Vieni – tautininkai ir pseudožalieji – pelnosi papildomus politinius taškus prieš artėjančius rinkimus į Europos Parlamentą. Kitoje pusėje destrukcinė komuniaginė smulkmė (pvz. „būkime vieningi“), kurie bando nors kelis žmogelius patraukti arčiau Baltarusijos ir Rusijos „laisvės“, toliau kenkia Lietuvai.

Maniau, kad žmonės po kedininkų psichozių jau pasimokė ir suprato, kad visi tie rėksniai ir neva tai liaudies gynėjai rėkauja tik prieš rinkimus, o po to kažkaip stebuklingai nutyla. Iš pradžių šaukdami, kad jie nesisteminiai, tiesiog nuostabiai pritampa prie sistemos ir žiūrisi savo interesų – taip, labiau nei tie visų tamsuolių nekenčiami „sisteminiai“ politikai.

Na, pasirodo, kad klydau. Bent jau apie 300 tūkst. gyventojų pasimovė ant to paties kabliuko – išsigando dirbtinai sukuriamo nematomo baubo/priešo/sistemos, prieš kurį piestu stoja kovotojai. Prieš Seimo rinkimus baubas buvo nematytas, negirdėtas pedofilų klanas, o šiandien – baisūs užsieniečiai, kurie išpirks Lietuvą. Faktai ir argumentai šiuo atveju nėra reikšmingi, sveikas protas taip pat. Pakanka, kad jūs, tie 300 tūkst. pasirašiusiųjų, išsigandot, kaip paprasčiausia avių banda.

O kas toliau? Toliau, arba paaiškės, kad psichozei visgi pasiduoda mažiau žmonių ir bent jau komuniaginės lervos referendumu nebus sukėlusios Lietuvai problemų, dėl kurių ši galėtų prarasti milijardus, nesilaikydama ES stojimo sutarties. Arba, visų nelaimei, ir toliau galėsime ieškoti priešų, dėl kurių gyvename blogai, nors ir sėdime atsitvėrę nuo baisiųjų užsieniečių referendumine tvora.

Tačiau, kad ir kaip bebūtų, psichozė jau padarė savo darbą. Dėl kelių politinio užribio veikėjų vėl pjautynės, o laimi, iš esmės, tie patys užribiniai. Visų vietų į Europos Parlamentą šie gal ir nesusirinks, bet bent keletą jų atstovų, „ginančių“ mus nuo Europos Sąjungos turėsime.

Kai komuniagos ir tautininkai sutaria kokiu nors klausimu, laukite bėdos, nes masinę psichozę jie kelia ne jūsų gelbėjimui, o savo ramybei užsitikrinti.

Kaip kuriama neapykantos lenkams iliuzija

Lietuvos lenkų rinkimų akcijai Sausio 13-osios minėjime demonstratyviai palikus Seimo salę, piktai pagalvojau „vėl tie lenkai“*. Vėl jiems neįtiko kažkas. Dabar galvoju, kad viskas priešingai – tokios mano ir kitų reakcijos visiškai įtinka šiai partijai.

LLRA yra įdomus politinis darinys. Darinys, kuris iš esmės laikosi ant neapykantos lenkų tautinei mažumai Lietuvoje ir mažumų problemų. Ir tai iš esmės suteikia partijai galimybę patekti į Seimą. Kodėl? Pakankamai paprasta, kol nedings neapykanta, tol nedings mažumų problemos. O tuo tarpu LLRA, vaizduodama, kad kovoja su problemomis, tuo pačiu skatina neapykantą.

Nesupraskit neteisingai. Nemanau, kad lenkų tautinė mažuma kaip tokia stengiasi kiršinti lietuvius prieš save pačius. Tai būtų nei logiška, nei naudinga. Tačiau kai kalbame apie LLRA ir jų karts nuo karto pasikartojančius išsišokimus, versija, kad jie siekia išsilaikyti postuose, sukurdami neapykantos iliuziją, darosi vis įtikimesnė.

Paskutinis LLRA išsišokimas, demonstratyviai paliekant salę per Vytauto Landsbergio kalbą, matyt, papiktino ne tik mane. Tikiu, kad būtent toks ir buvo tikslas – ne tik pranešti, kad vis dar negalima kabinti dvikalbių užrašų, bet ir toliau kelti bangas. Po šio įvykio, manau, ne viena strėlė nuskries ne tik LLRA, bet ir niekuo nenusikaltusių Lietuvos lenkų pusėn.

Negaliu garantuoti, kad tai turės kokių nors pasekmių tolimesniems politikų sprendimams dėl tautinių mažumų, tačiau spėju, kad taip gali nutikti.

Ir, jeigu taip, LLRA vėl turės kortą kituose rinkimuose. Įsivaizduokite, lenkų kalbos viešajame gyvenime vartoti vis dar negalima, tad lieka dėl ko kovoti. Galima šaukti, kad lenkų mažuma niekinama Lietuvoje (nors jei kas ir niekinama, tai tik pati LLRA), o šiandieninę provokaciją bus galima nutylėti.

Prakutę ir išsilavinę Lietuvos lenkai, tikiu, nepamirš, tačiau masė ir toliau tikės, kad LLRA dėl kažko kovoja. Nors iš tiesų tik laiko savo partijos laivelį virš vandens. Tam, kad visai nepražūtų.

————————————

*Čia cenzūruota versija

Pirmiausia portalų komentarų cenzūra, vėliau – ir tinklaraščių?

Daugiau jokių patyčių iš Birutės Vėsaitės, ar jos pasekėjos Loretos Graužinienės. Jokių pabambėjimų apie kvailus atlikėjus, apie idiotus pseudomenininkus. Daugiau jokio preteksto jiems, kad galėtų plautisavo mundurą teismuose.

Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad Estijos portalas Delfi yra atsakingas už savo skaitytojų komentarus ir pripažino, kad vienam jį apskundusiam verslininkui turi pakloti 5 tūkst. kronų. (Na, dabar jau skaičiuokit eurais.)

Asmeniškai manau, kad maždaug 90 proc. portalų komentatorių yra dundukai, arba dirbantys agentūroms, kurios teikia palankaus komentavimo paslaugas. Tačiau net ir tokiame kontekste visiškos atsakomybės užkrovimas portalams iš esmės reiškia cenzūrą.

Nemaža dalis tinklalapių net ir be teismų sprendimų turi filtrus, kurie nepraleidžia daugumos keiksmažodžių, daug neigiamų įvertinimų sulaukę komentarai dingsta, o pareikalavus pareigūnams, nurodoma, iš kokio kompiuterio buvo komentuota ir pan. Tačiau jokie filtrai neapsaugos nuo visų įžeidimų, o akylas kiekvieno komentaro sekimas ir trynimas tų, kurie galbūt yra šmeižikiški, reikalauja pakankamai didelių resursų.

Tad kas toliau? Kiekvienam minedui, olialiaškinai putytei pupytei, birutėms coolness, ar moteriškai paslaptingoms Seimo pirmininkėms, susilaukusioms įžeidžiančių komentarų, atėjo saldūs laikai ir atsirado pretekstas paskalpuoti ir juos mininčius portalus. Tad, žinoma, laikui bėgant dings ir galimybė komentuoti, arba komentarai bus iškastruoti.

Įsivaizduokite – sėdi komentarų administratorius, kuriam pasakyta nepraleisti komentarų, dėl kurių būtų galima sulaukti ieškinio iš aprašomųjų. Kokį vaizdą matysime? „Teisingas sprendimas“, „Prajuokino“, „:)))“, „Netikiu, kad taip greitai pastatys“. Na, ir panašiai. Jokių patyčių, traukimo per dantį – nieko, nes kam rizikuoti.

Ir staiga viskas pasidaro gražu, lyg rašytume apie penkmečius, įgyvendintus per ketverius metus. Daugiau jokių masinių pašaipų iš tokių energoūkio ministrų, kaip Birutė Vėsaitė, kurią iš posto išstumė ne tik skrydis lėktuvu, bet ir, iš dalies, stiprios patyčios internete.

Tad ar tai ne tam tikros formos savicenzūra? Ar ne visiškai tokia pati, kaip kai kuriose redakcijose, kur žurnalistai eina pasikonsultuoti su reklamos skyriumi, ar gali rašyti apie kokią nors bendrovę? Man atrodo, kad same shit.

Po kiek laiko cenzūrą galėsime perkelti ir į tinklaraščius. Bent jau Lietuvoje. Gi tinklaraštininkai baudžiami žurnalistų ir leidėjų etikos komisijose, kartais prikaišiojama net ir dėl Facebook paskyrų, tad tokia nesąmoninga praktika, mielieji, greit pasieks ir šią socialinę mediją.

Komentatoriai, ypač pikti, pasidarys tikra prabanga. O jei jie kritiški? Tada išvis – ieškinys baisus.

Žinoma, aš šiuo atveju – pesimistas. Manote kitaip? Pakomentuokite, kol dar galite.