Ar R.Cytacka gintų Lietuvą ir Lenkiją?

Ar Lietuvos lenkų rinkimų akcija (nepainioti su Lietuvos lenkais) gintų Lietuvą, jeigu kiltų karas? O ar gintų Lenkiją?

Įsivaizduokime, kas nutiktų, jeigu Lietuvą užpultų kad ir ta pati Rusija. Ar LLRA lyderiai, kurie įsisega koloradinę Georgijaus juostelę, gintų šalį? Ar jie skatintų tą daryti Vilniaus rajono gyventojus, kuriems turi pakankamai didelę įtaką? Ar tiesiog liktų neutralūs, o gal dar blogiau – kolaboruotų?

Vilniaus rajonas tam tikra prasme yra tapęs valstybe valstybėje, kur vyrauja politinis monopolis, tad kai perskaitau LLRA kandidatės į Seimą Renatos Cytackos pasvarstymus, jog lietuvių ir lenkų politikai Ukrainoje atsistojo po banderovcų vėliava, kyla pagrįsta abejonė, kurioje pusėje stovėtų ši partija?

cytacka

Čia jums R.Cytackos komentaro vertimas:

Kalbant apie šv. Georgijaus juostelę, tai mano nuomone, ši tema yra šalutinė. Man asmeniškai tai, kad p. Tomaševskis ją prisisegė gegužės 9 d. kapinėse, kur ilsisi tie, kurie žuvo nuo hitlerininkų rankų – jokia nuodėmė. Blogiau, kai matau mūsų vadovus ar lenkų politikos atstovus, kurie nuvažiavo į Ukrainą ir atsistojo po banderovcų vėliava. Tai yra sunki tema, bet būtina diskutuoti ir atskirti istorinius ir isterinius aspektus! Tai yra maždaug panašu į dabartinę šalutinę temą apie Žaliojo tilto skulptūras. Galima ginčytis, mano kuklia nuomone, dėl estetikos meno prasme, man tai yra istorija ir tiek. Negalime perrašyti istorijos, nors yra ir tokių bandymų. Turėjau puikią progą, kai apie tuos pačius istorinius įvykius mokiausi iš komunistų išleistų vadovėlių, tuo pat metu lankiau paskaitas, kurias vedė dėstytojai universitete Vilniuje pagal jau per laisvos Lietuvos prizmę ir Lenkijos profesorių perrašytus vadovėlius.

Tai štai, jeigu kiltų konfliktas, ar ši partija pasisakytų už Lietuvos, o esant platesniam konfliktui, ir Lenkijos teritorinį vientisumą, ar mieliau kurtų savo valstybę valstybėje?

Ši partija niekada tiesiai šviesiai nepasisakė apie tai, ką mano apie įvykius Ukrainoje. Išskyrus tai, kad Tomaševskis pareiškė nepritariantis „maidanams“. O kartais akivaizdus išsisukinėjimas nuo atsakymo, yra labai akivaizdus ir aiškus atsakymas.

Zuoko pasakų Vilnius: apie darbus, kurių jis nepadarė

Mano bendravardis Vilniaus meras prieš rinkimus nusprendė pasigirti 30 darbų sąrašu – supraskite, kiek gėrio padarė sostinei 2011-2014 metais. Žinau, kad nors kiek protaujančiam žmogui bus aišku, kad pusė to sąrašo yra ne tik ne Artūro Zuoko nuopelnas, bet net ne pačios savivaldybės darbas. Bet tiems, kurie atitolę nuo sostinės reikalų, nusprendžiau išvardinti punktus, kurie su A.Zuoku susiję tiek pat, kiek ir su manimi.

O tingintiems ar nesugebantiems skaityti tiesiog pateikiu nuotrauką su išbrauktais darbais.

zuoko svajones

Pradėkime ne iš eilės, o nuo tų darbų, kurių A.Zuokas tikrai nepadarė.

4 ir 5 punktai yra ne šios kadencijos nuopelnas, o ir projektai labiau prižiūrėti ir prastūminėti Vyriausybėje (tiek konservatorių, tiek socdemų). Pavyzdžiui, Vakarinio aplinkkelio pirmojo etapo statybos konkurso laimėtojai paaiškėjo 2008 metais, kai A.Zuokas meru nebuvo. Jau nekalbu apie finansavimą, kuro didžiąją dalį iš ES fondų ir paskolų savivaldybė gavo tuo metu, kai A.Zuoko valdžioje nebuvo.

Tuo metu Pietinio aplinkkelio statybomis apskritai rūpinosi Automobilių kelių direkcija – ji ir konkursus skelbė, ir parama rūpinosi. A.Zuokas gali pasigirti nebent tuo, kad pasibaigus statyboms perkirpo juosteles.

8 punktas. Tikrai iš Zuoko pasakų Vilniaus serijos. Lietuvoje turime tokią instituciją, kurios pavadinimas – „Investuok Lietuvoje“, kuri su visais didžiaisiais investuotojais Vilniuje, ir ne tik jame, tariasi, kalbasi ir sprendžia kylančias problemas. Man, aišku, labai patinka, kai eilinių darbuotojų nuopelnus prisiima politikas, kuris net ne visose ofisų ceremonijose buvo pakviestas juosteles perkirpti*.

9 punktas. Manau šio punkto aiškinti nereikia, bet paaiškinsiu. Pernai realusis darbo užmokestis, palyginti su 2013 metais, padidėjo 5 proc. visoje Lietuvoje. Ekonomistai turbūt paaiškintų tai žema infliacija, ekonomikos augimu, minimalaus mėnesinio atlyginimo, kurį padidino Vyriausybė ir Seimas, augimu ir pan. Nei vieno miesto mero konkrečių nuopelnų jie neįvardytų. Nei Vilniaus, nei Kauno. Patogu, kai ekonomika auga, šaukti, kad padidinai atlyginimus. Bet faktas, kad juos iš esmės didino verslas.

10 punktas. Galioja beveik viskas, kas galioja ir 9 punktui. Dar pridėčiau teigiamas emigracijos pasekmes.

13 punktas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad naujus Ispaniškus autobusus Vilnius gavo A.Zuoko dėka. Bet čia tik tuo atveju, jei pamirši, kas juos nupirko. Aš priminsiu.

Lietuva 2011 metais už perteklinius taršos leidimus gavo 206 mln. litų. Aplinkos ministerija ekologiškų autobusų įsigijimui skyrė didžiausią dalį lėšų – 89,7 mln. litų ir iš viso visai Lietuvai nupirko 90 autobusų. Vilniui atiteko 22 autobusai. Mere, gal pasakysite, kad jūsų dėka ir kitoms savivaldybėms buvo parūpintas naujas viešasis transportas?

16 punktas. Vyriausybė susitarė su Rusijos „Gazprom“ dėl mažesnių dujų kainų. Dėl to, savaime aišku, sumažėjo ir šildymo sąskaitos. Kur čia savivaldybės nuopelnas? Tiesa, savivaldybė bando stumti neaiškų biokuro katilinės projektą, kurį Vyriausybė atmetė kaip per didelį ir netinkamą. Noras gražus, bet realių darbų nėra.

18 punktas. Klausimas skaitytojams – ar jums nepikta, kad A.Zuokas rinkėjus laiko visiškai kvailais? Aplinkos ministerija visus praėjusius metus nuolat kukavo apie renovacijos naudą, Vyriausybė šalies mastu ieškojo būdu kaip paspartinti stringančius projektus. Taip, su savivaldybėmis buvo kalbama, bet jų buvo prašoma pateikti blogiausios būklės daugiabučių sąrašą. Tad, atleiskite, mere, bet daugiabučiai ne jūsų nuopelnas. Jei būtų jūsų, tai būtų oranžiniai.

Tai tiek apie tai, ko A.Zuokas Vilniui tikrai nepadarė. O dabar pakalbėkime apie tai, kas kelia daug abejonių.

3 punktas. Apie „Air Lituanica“ bankrotą gandai sklando jau kurį laiką. Kiekvieną kartą, kai perku lėktuvo bilietus, svarstau, ar verta skristi šia kompanija. Darbas, pripažįstu, padarytas A.Zuoko iniciatyva, tik neaišku, ar po to, kai jis nebebus meru, šis darinys išsilaikys?

6 punktas. Kas čia? Kokie keliai? Jei svarbiausi Lietuvos keliai susiję su aplinkkeliais, tai jau žinome, kad A.Zuokas čia neprisidėjo. Jeigu kalbama apie geležinkelius, tai čia „Lietuvos geležinkelių“ nuopelnas. Žodžiu, sunku ką ir pasakyti prieš, nes net nesuprantu apie ką misteris meras kalba.

17 punktas. Nesu tikras, tačiau vandens kokybė sėkmingai gerinama visoje Lietuvoje. Žinoma, naudojantis ES parama. Vilniaus savivaldybės nuopelnas čia, matyt, toks, kad pritarė investicijų planui. Labai naudinga.

20 punktas. Prisimenate, kaip visai neseniai tėvai bandė internetu registruoti savo vaikus į darželius, o sistema tiesiog nulūžo? A.Zuokas net rusus sugebėjo apkaltinti. Taip, daug funkcijų internetu, menka kokybė.

23 punktas. Liepkalnio trasas modernizuoja Lietuvos ir Latvijos įmonė „Trade state“. Galbūt kaip nuopelną A.Zuokui galima priskirti tai, kad išnuomavo trasas šiai bendrovei.

27 punktas. Ką savivaldybė padarė, kad padaugėtų mieste turistų? Žinau, kad „Akropolyje“ esančios parduotuvės taikosi prie iš Baltarusijos atvykstančių pirkėjų ir samdo rusiškai kalbančius darbuotojus. Žinau, kad privatus verslas apskritai ieško būdų, kaip pagerinti sostinės žinomumą. Deja, nežinau, ką šiuo klausimu nuveikė savivaldybė.

Tai tiek apie A.Zuoko darbus, kurių jis nepadarė. Likę punktai, kurių neaptariau, nebūtinai reiškia, kad meras kažką nuveikė, tiesiog apie juos per menkai žinau, kad priskirčiau arba nepriskirčiau savo bendravardžio žygdarbiams.
———————
*Jei ginate A.Zuoką, pateikite nors vieną investuotoją, kurį pritraukė pati savivaldybė ir mes pažiūrėsime, ar A.Zuokas čia nusipelnęs.

Disneilendas: ne, ten nereikia važiuoti su vaikais

Į Disneilendą iš Paryžiaus pajudėjome apsiniaukusį lapkričio rytą. Su savo brangiąja buvome suplanavę būtinai aplankyti atrakcionų parką, nors, atvirai, nedegiau noru. Tingėjau beveik valandą traukiniu nuo Paryžiaus centro važiuoti iki pramogų parko vien tam, kad už 80 eurų pasitrinčiau tarp krūvos vaikų. Tačiau bilietai jau buvo nupirkti, tad nesispyriojau.

Į patį Disneilendą atvykome anksti, apie 10 valandą, bet jau tuomet žmonių buvo nemažai. Mintyse niurzgėjau, kad jau nuo pat ryto teks mtrintis eilėse prie atrakcionų ir ieškoti laisvų staliukų kavinėse. Bet, pasirodo, ne. Erdvė tokia didelė, kad visas žmonių srautas, kuris buvo ne sezono metu, ištirpo, vos įėjome pro vartus.

disnejus

iejimas

O dabar atvirai: nekenčiu kalėdinės komercijos, papuošimų ir girliandių, iškabinėtų dar gerą mėnesį prieš pačias Kalėdas, bet Disneilende man pasidarė visiškai nusispjaut. Praskydau, kai kurie pasakytų.

Nežinau, kokių narkotikų jie paskleidžia į orą, bet nuotaika pakilo, vos tik įžengėmę į pirmąją Disneilendo parko (nemaišykite, visai šalia dar yra Disnėjaus studijos parkas) dalį, kurioje buvo vien tik parduotuvės, jau buvau išsišiepęs iki ausų.

Ką jau kalbėti apie tai, kai pamačiau tą garsiąją, Disnėjaus prekiniu ženklu tapusią pilį. Net šūktelėjau: „Žiūrėk, čia ta“. Dabar suprantat? Parkas net ir rimtą vyrą kažkaip pavertė penkiamete mergaite. Ir nuosavų vaikų vaikiškam mėgavimuisi neprireikė.

pilis

O dabar pakaks apie tuos įspūdžius. Eikime prie esmės. Disneilendo parkas, jei norite jį neskubėdami visą iššmirinėti, yra per didelis ir vienos dienos nepakaks. Mums pavyko, geriausiu atveju, apžiūrėti kokius tris ketvirtadalius parko ir išbandyti gal pusę, o gal ir mažiau atrakcionų. Todėl patarčiau nuspręsti ko norite ir išsirinkti atrakcionus pagal poreikį.

Asmeniškai aš rekomenduočiau „Space Mountain“, kurio žybsinčios šviesos ir nuolatinis traukinuko vartaliojimas trenkė privertė išeiti kiek drebančiomis kojomis. Panašus į šį atrakcioną, tik atviroje erdvėje, yra „Big Thunder Mountain Railroad“ Laukinių vakarų miestelyje. Tik neapsigaukite – iš šono atrodo, kad traukinukas važiuoja ramiai, tad aš nusprendžiau išsitraukti fotoaparatą ir pasiekęs viršūnę nufotografuoti Disneilendą. Kad aš būčiau žinojęs… Viena ranka laikyti fotoaparatą, o kita įsikibti į apsaugą nėra maloniausias jausmas.

kalnas

Iš tikro, apie atrakcionus galima kalbėti ir kalbėti. Pinokio pasakos atrakcionas, Piterio Peno skraidantys laivai, Karibų piratų valtys. Visko labai daug ir viskas priklauso nuo to, ko norite, tad prieš vykdami galite pasižiūrėti atrakcionų sąrašą čią.

Maisto Disneilendo parke galima rasti ties kiekvienu kampu. Yra ir sumuštinių visiškai biudžetiniams keliautojams, ir kiek brangesnių greito maisto rinkinių, didkepsnių ar dar ko širdis geidžia. Viskas priklauso nuo kišenės ir poreikių. Pietų kaina žmogui gali svyruoti nuo 8 iki 40 eurų.

Tačiau patarsiu vieną – kavos negerkite. Man yra tekę gerti baisios kavos, tačiau po kelionės į Disneilendą kavos baisumo skalė kiek pakito: baisi kava, labai baisi kava, kava iš čeburėkų pardavėjos Kalvarijų turguje ir jau po to – Disneilendo kava.

laivas

Taip pat Disneilende velniškai sunku atsispirti pagundai išleisti visus pinigus. Nors iš esmės viskas yra nemokamai (tereikia nusipirkti maždaug 80 eurų kainuojantį bilietą), tačiau kavinių gausa ir suvenyrinės parduotuvės kiekviename laisvame plote daro savo.

Jau net nekalbu apie nuotraukas iš atrakcionų. Praktiškai po kiekvieno pasivažinėjimo gali rasti savo atvaizdą prie išėjimo ir, jei nori, jį įsigyti. Tačiau jeigu sugebi susitvardyti (mes nesugebėjom), gali pigiai pasilinksminti.

peizaz

O dabar šiek tiek praktinės informacijos:

mikisBilietus į Disneilendą labiau apsimoka pirkti internetu, o ne vietoje. Tokiu atveju galite sutaupyti maždaug 15 proc. Bilietas nuo 5sigijimo dienos galioja metus, tad galite juo pasirūpinti dar prieš vykdami į Paryžių.

Jeigu planuojate vykti tik į atrakcionų parką ir niekur daugiau, tuomet nuo „Charles de gaulle“ oro uosto vyksta tiesioginis traukinys. Jei nusprendėte paviešėti ir Paryžiuje, iš centro veža RER traukiniai, o perkant bilietus automatuose, duodamas atskiras pasirinkimas – į Disneilendą.

Jei neturite vaikų ir drovitės vykti į Disneilendą, tai nebūkit žiopliai ir varykit, kol dar nesusilaukėte atžalų. Pabūkite vaikais patys.

Artimiausiu metu pasistengsiu sudėlioti ir savo įspūdžius iš paties Paryžiaus.

A.Pabedinskienės kačiuko akytės – geriausias ginklas

Pamenate, vienu metu buvo populiaru daryti memus tema „Pabedinskienė žiūri į daiktus“? Ne šiaip sau. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė puikiai moka žiūrėti. Ir ne tik į daiktus. Ji moka kačiuko akytėmis žiūrėti ir kas kartą, kai ją kritikuoja žurnalistai ar opozicija dėl nekonkretumo, neveiklumo, neskaidrumo ar balagano jos prižiūrimoje srityje. Ir tos kačiuko akytės veikia – kėdė kliba, bet negriūva.

pabedinskiene geras

A.Pabedinskienės kėdę pradėjo klibinti moterų organizacijos, kai iš karto po Naujų metų pareiškė, jog ministrė turi trauktis, nes projektai, skirti kovoti su smurtu prieš moteris, yra netinkamai parengti. Moterų organizacijos aiškiai pasakė, kad joms kelią susirūpinimą, kad viešuosius pirkimus laimi nekompetentingos arba su Darbo partija susijusios organizacijos.

Tą pačią dieną premjeras, paklaustas, ar nesvarsto apie A.Pabedinskienės pakeitimą, pasakė, kad ji per keletą metų įgavo nemažai patirties (sic!) ir jos keisti neplanuojama.

Leiskite išversiu, ką tai reiškia: šiaip ji nebuvo labai patyrusi, kai priėmėm į darbą, tiesą sakant, apie ją apskritai niekas nežinojo, bet dabar jau įsidirbo, o geresnio partinio neturime.

Na, o pati ministrė pasakė vieną savo frazių, kad svarbiausia žmogus, pažiūrėjo gailiomis akytėmis ir dar pridūrė, jog nevyriausybinės organizacijos negali moterų gynimo veikloje įgyti monopolio. Viskas.

Vėliau prezidentė tiesiai pasakė, kad ministerijos užsakyta studija už 1,5 mln. eurų yra „valstybės pinigų plovimas“, nes konkurso metu įdarbinti tie patys ministerijos darbuotojai.

Tuomet maniau, kad dabar jau viskas, kačiuko akyčių nepakaks. Tačiau viskas stovi. Nors opozicijoje sėdintys liberalai kelia klausimą dėl A.Pabedinskienės galimybių toliau dirbti, esu beveik įsitikinęs, kad po savivaldybių rinkimų viskas gerokai aprims ir opozicija bus užsiėmusi kitais darbais.

Ir iš tikro, šio žmogaus net normaliai kritikuoti nepavyksta. Paprastai politikai atsikerta, išsako poziciją, o A.Pabedinskienė pažvelgia gailiu žvilgsniu, numykia ką nors nekonkretaus* ir vėl pamini, kad svarbiausia – žmogus.

Ši taktika, pasirodo, yra daug geresnė nei kokios Birutės Vėsaitės, kuri griežtu balsu atsikirtinėdavo, prikalbėdavo nesąmonių ir po kurio laiko dingo iš ūkio ministrės posto. Kai žiūri liūdnai ir jau atrodo, kad tuoj pravirksi, niekas tavęs neužkliūva. Na, gaila kažkaip.

——————
*Aurimas Perednis Žinių radijo eteryje pasakė, kad A.Pabedinskienė yra nekonkreti, o tuomet paklausė, ar ji labiau liberalė, ar socialdemokratė. Jos atsakymas buvo konkretumo viršūnė: „manyje yra visko“. Tai jūs pasakykite, kaip su ja diskutuoti?

Žmogaus teisių asociacija: gėjus kritikuoti galima, religijų – ne

Po įvykių Paryžiuje, kai teroristai už Islamą pašiepiančias karikatūras sušaudė „Charlie Hebdo“ kolektyvą, ant šios temos bando plaukti įvairios organizacijos. Ne išimtis ir Lietuvos žmogaus teisių asociacija (LŽTA), nusprendusi antradienį pareikšti, kad iš religijų tyčiotis negalima ir tai yra baudžiama.

Jau pats asociacijos pavadinimas rodo, kad ji turi ginti visų žmonių – nepriklausomai nuo jų tikėjimo – teises. Tik štai, ši organizacija, kuri atrodo gerokai klierikalinė ir žmogaus teises suvokia tik kaip Krikščionių teises, prieš keletą metų visai kitaip kalbėjo, kai tema buvo pakrypusi apie kritišką atsiliepimą homoseksualių žmonių atžvilgiu. Jie gal jau ir pamiršo, o štai internetas – ne.

Pasirodo, žmogaus teisės yra ginamos tik tam tikruose rėmuose – kas liečia tikėjimą, tai šiukštu nekritikuokite, o štai visą kitą galite. O kaip kitaip? Jei leisi kritikuoti Islamą, po kurio laiko gali atsirasti precedentas kritikuoti ir Krikščionybę, o jos sekėjų Lietuvoje yra gerokai daugiau nei LGBT asmenų, tad ir teisių priklauso jiems daugiau. Tfu, dvigubi standartai.

speech

LŽTA antradienį pareiškė, kad tyčiotis iš religijų negalima:

(…) Lietuvos žmogaus teisių ir kitos nevyriausybinės organizacijos kartu pareiškia, kad patyčių „kultūra“ yra nesuderinama su demokratinės visuomenės samprata. Nacionalinės ir religinės nesantarvės kurstymas negali tapti žiniasklaidos laisvės siekiamybe. Todėl raginimai satyra ir kitais menkinamais būdais tyčiotis ar šaipytis iš bet kurios religijos simbolių ar žmonių religinių įsitikinimų laikytini savitos formos ekstremizmu, nutaikytu į vertybes, skatinančiu piliečių susipriešinimą, kurstančiu žmonių tarpusavio neapykantą ir keliančiu pavojų ne tik atskirai tikinčiųjų grupei, bet ir visuomenės bei valstybės stabilumui.

Asociacija taip pat priminė apie tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, jog žodžio laisvė nėra beribė ir ją galima apriboti, jei ji kenkia valstybės saugumui, vientisumui, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų žmonių orumui.

Viskas gi gerai, ar ne? Ir šis jų pareiškimas, kurį pasirašė ir tokios Krikščionybės puoselėtojos kaip Katalikų tėvų asociacija ar „Pro Patria“ yra niekas daugiau, o tik teisės tikėti, kuo nori gynimas.

Tik štai LŽTA kiek kitaip kalba, kai pasisuka kalba apie teisės mylėti ką nori kritikavimą. Taip, kalbu apie LGBT asmenis. 2013 metais advokatas Ignas Vėgėlė buvo siūlomas tapti Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėju*. Anuomet tuo pasipiktino Lietuvos gėjų lyga, kuri prisiminė viešus I.Vėgėlės pasisakymus apie LGBT*. Tuomet jis pasakė, kad transseksualai negali tuoktis, o Lietuvos žmogaus teisių asociacija ėmė ginti jo pareiškimą, remdamiesi tuo pačiu Europos Žmogaus Teisių Teismu.

EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių visuomenės pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų. EŽTT sprendimuose pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik informacijai ar idėjoms, kurios yra palankios
ar nėra įžeidžiančios (nepavojingos), bet ir informacijai, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar atskirą jos dalį. EŽTT pažymi, kad tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra demokratinės visuomenės, reikalavimai, o tai reiškia, kad bet kokie valstybės nustatyti formalumai, sąlygos ar apribojimai privalo būti proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (Handyside v. Jungtinė Karalystė, 1976). Taigi tiek LR Konstitucija (25 str.), tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (10 str.) garantuoja asmens teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas**.

Teisininkai man dabar gali pasakyti, kad aš neteisingai interpretuoju. Kai kalbama apie religijas, kalbama apie patyčias, o teksto ištraukoje apie LGBT minima erzinanti informacija. Jums iš karto atsakau – žiūrėkite plačiau, ne tik į sąvokų apibrėžimus. Iš esmės LŽTA pasirinko lygesnes kiaules ir kiekvienu atveju naudoja jiems patogesnius teiginius. Juolab, riba tarp patyčių ir erzinančios informacijos yra labai plonytė.

Dvigubi standartai. Ir kol mes į kiekvieną tokį atvejį ir kiekvieną asociaciją, kuri pasivadina skambiai, nebaksnosime pirštu ir neaiškinsime, kad jie vienus myli labiau, kitus – mažiau, nieko gero nebus žodžio laisvės srityje. Nors visiškai sutinku, kad savo nuomonę apie LGBT asmenis, kokia ji bebūtų, gali reikšti visi, man šleikštulį kelią organizacijos, kurios bando slidžiai prasprūsti pro įstatymų eilutes ir jas skirtingais atvejais naudoti skirtingiems tikslams.

Neva tai baisiai tolerantiški ir visiems meilės ir gėrio linkintys klierikalai gali apsunkinti gyvenimą ir užčiaupti burnas taip, kad daugiau nebesinorės. Vieną dieną galime prabusti tokioje šalyje, kurioje už pašiepimą kurios nors religijos, sėsime. Ir ne ant suolo pasimelsti.

——————————
*I.Vėgėlė teisėju netapo, vietoj jo pasirinktas Egidijus Kūris, gavęs 106 balsus, kai I.Vėgėlė – 14
**Su tuo aš visiškai sutinku – I.Vėgėlė turi teisę reikšti savo nuomonę, net jeigu ji nepatinka homoseksualiems žmonėms ar man, bet lygiai taip pat aš galiu reikšti nuomonę apie religijas, net jeigu ji kažką erzina ar įžeidžia