Kokių „dovanėlių“ dar liko Žemės ūkio ministerijoje?

Kyšiai

Žemės ūkio ministerijoje ir jai pavaldžiose institucijose sukasi didžiuliai pinigai – didelės apimties viešieji pirkimai, Europos Sąjungos ir nacionalinės išmokos žemdirbiams. Dalis politikų pripažįsta, kad yra girdėję gandų arba nujautė apie korupciją. Ir vien šios Vyriausybės kadencijos metu paviešinti trys kyšių atvejai, iš kurių dviejuose dalyvavę asmenys ministerijon pateko, kai jai pradėjo vadovauti Darbo partija ir dabar jau buvęs ministras Vigilijus Jukna. Tad kokių dovanėlių dar galima rasti ministerijoje?

Šią savaitę STT sulaikyti Žemės ūkio ministerijai pavaldžios Rinkos reguliavimo agentūros vyriausiasis patarėjas, su Darbo partija susijęs Žilvinas Putramentas bei buvusi agentūros vadovė Rasita Kraujalytė–Noreikienė į savo postus pateko, kai ministerijai pradėjo vadovauti „darbiečiai. Tačiau jie nėra pirmieji šios Vyriausybės kadencijoje kyšių istorijoje sublizgėję ministerijai pavaldūs kadrai.

Dar 2013 metų pabaigoje tuometinis žemės ūkio viceministras „darbietis“Rytis Šatkauskas apkaltinas, kad reikalavo 500 tūkst. litų kyšio. Vėliau paviešinta, kad jis įtrauktas į STT sudarytą ir valstybės vadovams pateiktą vadinamąjį „juodąjį sąrašą“. O pernai liepą R.Šatkauskui oficialiai pareikšti įtarimai dėl kyšio reikalavimo. Tiesa, nežinau, kaip ši istorija pasibaigė ir ar jis nubaustas, ar išteisintas.

Tačiau šios istorijos kulminacija pasireiškė tuo, kad ministras V.Jukna pernai liepą pasitraukė iš posto. Kaip pats tikino oficialiai – dėl šeimyninių priežasčių. Nors dar savaitę prieš atsistatydinimą buvo sulaukęs D.Grybauskaitės kritikos, kad dėl neskaidrumo ministerijoje turėtų prisiimti asmeninę atsakomybę.

Yra ir trečia kyšininkavimo istorija ministerijai pavaldžioje vietoje.

Dėl kyšio reikalavimo STT pernai spalį sulaikė vieno iš Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) departamentų vadovą. Jis reikalavo kyšio iš vieno darbuotojų, kad pastarasis nebūtų atleistas iš darbo atliekant reorganizaciją. Iki šiol taip ir neatskleista, kas tas vadovas konkrečiai, tad neaišku ir ar jis po ministerijos sparnu pateko šią jau perėmus Darbo partijai.

Žinoma, teigti, kad Darbo partija į ministerijai pavaldžias įmones sustatė savus žmones, kad šie imšų kyšius – negalima. Tačiau konservatoriai dar 2014 metų balandį sudėliojo galus dėl keistų sąsajų, tad pateiksiu Andriaus Kubiliaus 2014 metų balandžio 24 dieną Seime vykusios Vyriausybės valandos citatą-klausimą premjerui:

„Valstybinės augalininkystės tarnybos, pavaldžios ŽŪM, vadovu tapo Darbo partijos frakcijos atstovės Vitalijos Vonžutaitės vyras Sergejus Fedotovas. Viešosios įstaigos „EKOagros“, pavaldžios taip pat ŽŪM, vadovu paskirtas taip pat „darbietis“, buvęs Kauno rajono vicemeras Antanas Makarevičius. Kreditų unijos bylos įtariamasis „darbietis“ Žilvinas Putramentas įsidarbino Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūroje, pavaldi taip pat ŽŪM. Iš ŽŪM pavaldžios įmonės „Lietuvos žirgynas“ vadovo pareigų atleistas Edgaras Jeninas, pasak E.Jenino, jis iš pareigų atleistas dėl politinių motyvų, Nacionalinės žemės tarnybos vadovu planuojama paskirti Darbo partijos kandidatą 2012 metų Seimo rinkimuose Arvydą Sabockį, kuris įtariamai dalyvavo viename keistame balsų pirkimo atvejyje, po rinkimų „darbiečių“ sąraše pašoko per šimtą vietų, dar viena citata – Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūroje taip pat įvyko dideli pasikeitimai, dabar jai laikinai vadovauja Rasita Noreikienė, kuri iki tapdama direktore dirbo tik specialiste ir jos karjeros šuolis įvyko „darbiečiams“ užsimojus šitą agentūrą pertvarkyti bei jai pačiai tapus „darbiete“. Dar vienas – Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro vykdomame projekte, kuriame moksleiviai ruošiami karjerai, atsirado 18 naujų konsultantų, 6 iš jų yra Darbo partijos nariai, du iš jų, Andželika Šakinienė ir Paulius Perminas yra teisti už melagingus parodymus Darbo partijos byloje“.

Premjeras Algirdas Butkevičius tuomet atsakė, kad keista, jog rimti politikai gali užsiiminėti tokiu melu ir demagogija. Na, o šiandien premjeras pareiškė, kad tokio lygio korupcijos nesitikėjo

O šį tekstą užbaigsiu klausimu. Kokių „dovanėlių“ dar liko Žemės ūkio ministerijoje, kurių nespėjo sužiūrėti STT arba dabartinė ministrė Virginija Baltraitie laukti

Lietuviška svajonė – gavai diplomą ir gyvenimas paviko

mokslasJei amerikietiška svajonė reiškia, kad žmonės tikisi iš nieko prasimušti ir tapti kažkuo, tai lietuviškoji svajonė yra kiek paprastesnė. Kiekviena nors kiek prakutusia save laikanti šeima žūtbūt siekia, kad jų atžala įgytų aukštojo mokslo diplomą. Ši tradicija, matyt, kilusi iš tų laikų, kai ūkininkai išleisdavo nors vieną savo sūnų į kunigų seminariją, net jei tas sūnus mieliau būtų ant šieno visas kaimo mergas guldęsis. Užtat po to buvo galima didžiuotis, kad „giminėj kunigėlį turime“.

Taip ir dabar – galima didžiuotis, kad vaikas į mokslą išleistas. Geriausia, jei tas kur nors užsieniuose – tuomet po pusmečio visiems kaimynams ir artimiesiems jau galima sakyti, kad vaikas jau taip angliškai šneka, kad „vietiniai nuo anglo neatskiria“.

Jei kiek mažiau nusisekė ir niekas nežinojo, kad užsieniuose gali anksčiau nei Lietuvoje pateikti dokumentus, tai tuomet būtina stoti į Vilnių arba Kauną, mažiau nusisekus – į Klaipėdą. O jei mokslai vyksta kokiuose Šiauliuose, tai būtina pridėti, kad tik ten buvo specialybė, kurios vaikas norėjo. Šiukštu, dar kaimynė pagalvos, kad nesugebėjo atžala į Vilnių įstoti.

Studijų vieta jau nusako beveik viską, kas svarbiausia. Viename giminių susiėjime (taip, tai buvo kažkieno laidotuvės) prieina man nepažįstama moteris ir klausia: „Tai kur besimokai? Klaipėdoje?“ Atsakau, kad Vilniuje ir išgirstu svajingą „aaaa, Viiiilniujeee“. Ir viskas – daugiau nieko nebereikia, visiškai nebesvarbu, kokia įstaiga, kokia specialybė, pagarba jau dėl to vieno žodžio išauga 300 proc.

Aišku, būna ir reiklesnių gimdytojų, kurie vieta nepasitenkina ir jiems būtina, kad atžala studijuotų kokią nors prestižinę specialybę. Tuomet atsiranda šansas surinkti dar vieną teisininkų kursą Pagėgių kolegijai arba verslo vadybos specialistus ruošti kokiai Kalvarijos verslo mokyklai.

Vėliau pranešama, kad į universitetus ir kolegijas sulindo net ir paskutiniai dundukai, bet nei viena giminė į tai nekreipia dėmesio. Čia tikrai ne apie jų Anzelmutį.

Kai mokslai jau įsibėgėja, iš giminaičių apie jų atžalų mokslus galima sužinoti pačius svarbiausius dalykus: pavyzdžiui, kad Romerio valgykloje taip pigu, jog iš namų visiškai neapsimoka vežtis mamos kotletų. Arba kad vaikui tenka išsikraustyti iš nuomojamo buto dėl nesuprantamos priežasties – šeimininkė pasirodė visiškai trenkta (faktas apie dėl muzikos kviestą policiją nutylimas). O kai paklausiama, kaip sekasi mokslai, sulaukiama glausto „gerai“.

Galų gale šeima sulaukia didžiosios dienos. Jų atžala pagaliau diplomuota. Nuotraukos mirga, giminės informuoti ir jau beveik laiminga pabaiga.

Tik paaiškėja, kad absolventui-šeimos vilčiai reikia stovėti Darbo biržoje ir kad daugiausiai ten užsiregistravusių – tos pačios specialybės. Tada padūsaujama, kad Lietuvoje net ir mokslus baigęs žmogus negali gauti normalaus darbo. ČIa, matot, švogerių kraštas ir reikia turėti pažinčių arba „kaip nors įlįsti“.

Dar blogiau, jei atžala „su dviem aukštaisiais“, kas dažniausiai reiškia, kad išlyginamosiose studijose kolegijos diplomas buvo pakeistas universitetiniu.

Tuomet subliūkšta lietuviška svajonė ir pavydžiai žiūrima į tą kaimynų vaiką, kuris nusprendė negaišti laiko ir be mokslo ėmėsi darbo. Arba dar blogiau – iškart ėmėsi verslo.

A. Paulauskas nurenginėja burkas ir sako amen musulmoniškoms maldoms. Siūlau tuo neapsiriboti

Burka

Vasaros karščiai be pasekmių nepalieka ne tik prastesniu derliumi besiskundžiančių sodininkų, bet ir Seimo narių. Artūras Paulauskas nusprendė, kad reiktų uždrausti burkas bei svarsto, ar musulmonai galėtų melstis visur, ar jiems reiktų išskirti kokias atskiras erdves.

Taip seimūnas ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas rengiasi imigrantų antplūdžiui. Kaip žinia, į Lietuvą per dvejus metus turėtų atvykti 325 migrantai, kurių didžioji dalis, tikėtina, bus musulmonai.

Savo bendravardžiui noriu padėti pasiekti tikslų. Suprantu, kad normalią integraciją vykdyti yra sudėtinga, todėl dažniausiai paprasčiau viską uždrausti, o tada bus ramu.

Taigi, atkreipsiu dėmesį, kad Susirinkimų įstatymas jau draudžia dengti veidą, tačiau tik tais atvejais, kai vyksta susibūrimai, mitingai. Vien tokio masto draudimas netenkina Lietuvos saugumo interesų nuo galimų išpuolių. Po burka kokį sprogmenį galima neštis ir ne į mitingą. Net neatsižvelgiant į tai, kad ekstremistai-musulmonai dažniausiai būna vyrai. Kas gali garantuoti, jog koks ekstremistas nepersirengs moterimi?

Burkas reikia drausti visur ir visada. Tačiau tie prakeikti lygybės užtarėjai gali pradėti šaukti, jog tai teisių pažeidimas. Tad savo bendravardžiui siūlyčiau uždrausti veidą dengti visose viešose vietose visiems. Žinote, tuos didelius akinius nuo saulės, kurie uždengia pusę veido? Sakykite jiems viso gero. Žiemą jums labai šalta ir dengiatės šaliku? Jau nebe. Susirgote ir nenorite užkrėsti kitų, o gal nenorite užsikrėsti? Viso gero vienkartinėms veido kaukėms.

Tad burkų problemą jau išsprendėme. Liko klausimas dėl to, kaip tvarkytis su besimeldžiančiais musulmonais. Įsivaizduokite, kaip atrodytų, jei išmušus tam tikrai valandai jie visi kristų ant žemės, atsisuktų į Meką ir imtų melstis. Parkrenta vidury pėsčiųjų perėjos ir meldžiasi. Mažų mažiausiai, gresia avarine situacija, o gal net ir tikru autoįvykiu. Be to, kaip doram krikščioniui vaikams paaiškinti, ko čia tie žmonės voliojasi? Negi sakysi, kad būna kitokių žmonių, kai kurie kitokius tikėjimus turi.

Uždrausti musulmonams melstis kur papuola irgi nėra paprasta. Ir vėl per tuos lygybės šalininkus. Tačiau išeitis yra – galima uždrausti visoms konfesijoms melstis viešose vietose. Daugiau jokių krišnaitų, mušančių būgneliais Vilniaus centre, jokių išmaldos prašančių močiučių su rožančiais rankose.

Tikiuosi, padėjau savo genialiam bendravardžiui spręsti pačias svarbiausias šalies saugumo problemas.

Vilniaus savivaldybė kukliai rodo, kad Lenkų rinkimų akcijai galima ne viskas

Oficialioje LLRA svetainėje publikuojama marškinėlių nuotrauka

Oficialioje LLRA svetainėje publikuojama marškinėlių nuotrauka

Vilniaus miesto savivaldybė paprašė Lenkų rinkimų akcijos*, kad ši atsiprašytų už homofobiškus užrašus ant marškinėlių su Vilniaus logotipu. Lygių galimybių tarnyba prieš keletą savaičių pradėjo tyrimą dėl tų pačių marškinėlių. O tai bene pirmi kartai, kai į šios partijos pasisakymus nors kaip nors sureagavo institucijos.

Savivaldybė prieš keletą savaičių susirūpino Lenkų rinkimų akcijos marškinėliais, ant kurių šalia Vilniaus logotipo puikavosi užrašai – „Vilnius ant dviračių be pedalų“ („Wilno na rowerach bez pedałów“). Tokiais užrašais pasipuošė dalis partijos narių liepos 11-12 dienomis vykusiame sąskrydyje.

„Pedalas“, beje, lenkų kalboje vartojamas „pediko“ arba „pederasto“ atitikmeniui.

Atrodo, kad savivaldybė bando parodyti partijai, kurios nariai mėgsta pasisakyti už Krymo aneksiją bei segėti koloradines juosteles, jog ji negali daryti bet ko ir tam tikros taisyklės galioja net ir LRA. Tačiau tai daro kukliai.

Kukliai, nes atrodo, kad nenorėjo veltis į šį ginčą nuo pat pradžių.

Kiek žinau, į savivaldybę bei merą dėl marškinėlių kreiptąsi jau iškart po sąskrydžio, tačiau pirmieji atsakymai buvo apie nieką – jog savivaldybė yra už toleranciją, o LRA naudoja ne oficialų Vilniaus logotipą, mat oficialiame logotipe nėra lenkiško Vilniaus pavadinimo „Wilno“.

Tik vėliau, kai užklausų padaugėjo, nuspręsta išsiaiškinti, ar teisėtai naudotas Vilniaus logotipas, juolab homofobiškame kontekste. Ką gi, geriau vėliau nei niekad.

Asmeniškai spėju, kad tyrimas pasibaigs be naudos, tačiau galbūt kitą kartą Lenkų rinkimų akcija susimąstys, jog net ir jie turi galvoti, ką sako ar daro. Naivu, žinau. Nes šiuo metu, jie teigia, jog užrašai buvo tiesiogiai apie dviračius be pedalų.

—————————-
*Lenkų rinkimų akcija, o ne Lietuvos lenkų rinkimų akcija, nes jie atstovauja ne Lietuvos lenkams, o įbaugintajai ir geresnio gyvenimo nelabai matančiai lenkų daliai.

Lietuvoje trūksta alternatyvų piratavimui

Portalas 15min.lt išspausdino tekstą apie tai, kad Lietuvoje pirataujama dėl sovietų okupacijos ir nebaudžiamumo jausmo. Negaliu ginčytis dėl to, nes, matyt, tiesos yra nemažai. Tačiau advokatų kontoros „Glimstedt“ teisininkė Asta Macijauskienė teigė ir tai, kad piratauti yra labai lengva. Tai, ko ji nepaminėjo – Lietuvoje piratavimui kai kuriose srityse tiesiog nėra alternatyvų.

Visų pirma, pažiūrėkime, ką labiausiai piratauja garsiojoje piratų mekoje Linkomanija.net.

Ką matome šiame sąraše? Didžiąją dalį jo sudaro filmai. Ne muzika, ne kompiuteriniai žaidimai, ne programinė įranga, bet būtent filmai. Kodėl? Tuoj prie to prieisiu, o kol kas nupieškime situaciją, kurioje atsiduria dauguma sąžiningai už kūrinius norinčių mokėti žmonių Lietuvoje.

Linkomanija.net pateikiamas daugiausiai parsisiųstų failų sąrašas

Linkomanija.net pateikiamas daugiausiai parsisiųstų failų sąrašas

Įsivaizduokite didesnį nei vidutinį atlyginimą gaunantį, ne nuo algos iki algos gyvenantį žmogų ar šeimą, kuris nori visą produkciją įsigyti legaliai ir pabandykite suvokti jo situaciją.

Brangi programinė įranga tokiam žmogui ar šeimai greičiausiai nėra būtinybė, o jeigu yra – tai susiję su darbu, tad ja pasirūpina įmonė. Daugumai brangių programų yra nemokamos alternatyvos, o esant vienkartiniam kažkokios programos poreikiui galima pasinaudoti bandomąja versija ir po to ją ištrinti.

Kompiuteriniai žaidimai turbūt neužima daug tokio žmogaus gyvenimo laiko. Galbūt jis turi žaidimų konsolę ir yra įsigijęs keletą žaidimų, bet greičiausiai turi tiesiog nešiojamąjį kompiuterį ir prireikus naujo populiaraus žaidimo gali pasinaudoti virtualia platforma „Steam“, kuri prieinama ir Lietuvos vartotojams. Taip pat gali įsigyti žaidimus parduotuvėje.

Muzika turbūt sudaro sveiką gyvenimo dalį tokio žmogaus gyvenime. Pačių mėgstamiausių atlikėjų albumus toks žmogus galbūt yra įsigijęs fizine forma, norėdamas turėti savo kolekciją. Tačiau naujas dainas jis gali nemokamai klausyti Youtube, kadangi ten patys atlikėjai kelia vaizdo klipus ir savo įrašus. Pliusas, kad galima nemokamai klaustyis ir lietuvių atlikėjų, nes nemaža jų dalis taip pat talpina muziką šiame puslapyje. O jeigu norisi klausytis muzikos telefone, galima naudotis „Spotify“, kurio abonentas kainuoja 7 eurus per mėnesį. Jame taip pat galima rasti ir lietuvių atlikėjų.

„Spotify“ gali džiuginti ne tik užsienietiškos muzikos gerbėjus, todėl yra gera alternatyva piratavimui arba albumų pirkimui

Ir iki šios vietos lietuvis neturi pasiteisinimo, kodėl jis piratauja*. Iš esmės jis turi visas alternatyvas reikiamą produkciją gauti nemokamai arba už nedidelę kainą. Iki kol prieiname prie Linkomanija.net esančio populiariausių parsisiuntimų sąrašo.

Filmai ir serialai Lietuvoje legaliais būdais yra beveik nepasiekiami.

Jeigu pabandai prisijungti prie populiarios ir patogios sistemos „Netflix“, sulauki pranešimo, kad Lietuvoje ši paslauga neteikiama.

„Netflix“ Lietuvos gyventojams dar nesuteikia galimybės naudotis paslaugomis už adekvačią kainą

Žinoma, jeigu nori pamatyti vieną naujausių filmų, galima apsilankyti kino teatre, tačiau jeigu nespėjai to padaryti, patenki į keblią situaciją. Vakare su savo antrąja puse nusprendžiate pažiūrėti kokį nors filmą ir turite važiuoti nuomotis DVD. Ir tai nėra tas pats, kas įsigyti kompiuterinį žaidimą, kurį žaisite keletą savaičių ar net mėnesių. Filmas trunka keletą valandų, tad laikas, sugaištas jam išsinuomoti nuomos punkte, yra neadekvačiai ilgas XXI amžiuje.

Jei nusprendėte niekur nevažiuoti ir neišsinuomoti filmo plokštelės – teks įsijungti televiziją, bet jei esate panašus į mane, televizorių įsijungiate tik labai atsitiktiniais atvejais. Jau nekalbant apie tai, kad lietuviškos televizijos serialus ir filmus vis dar rodo gerokai pavėlavusios.

Žinoma, jei esate „Apple“ produkcijos naudotojas, galite išsinuomoti filmą per „iTunes“ už maždaug 5 eurus. Tiesa, tokia kaina yra neadekvati, mat „Netflix“ mėnesio kaina žiūrėti neribotą skaičių filmų ir serialų siekia maždaug 7 eurus.

Tai kas jums lieka? Pasirinkti pirato gyvenimą. Parsisiųsti filmą/serialą net ne todėl, kad būtumėte skrudžas, nenorintis už jį mokėti, bet todėl, kad Lietuvoje kol kas nėra normalių alternatyvų tam.

Deja, kai autorių gynėjai kalba apie piratavimą, jie pamiršta šią smulkmeną ir kalba ne apie legalias alternatyvas, o apie sovietinį palikimą bei jautimąsi nebaudžiamais. Tačiau kai kuriais atvejais ne pastarieji veiksniai lemia piratavimą.

————————————–
*aš nekalbu apie ypač mažas pajamas gaunančius žmones, kurie neišgali per mėnesį sumokėti 7 eurų už mėgstamą muziką arba budulius, kurie mano, kad ir telefono pirkti nereikia, nes galima pasiimti jį tamsiame skersgatvyje. Čia jau visiškai kita problema ir ją reikia spręsti kitais būdais.