Disneilendas: ne, ten nereikia važiuoti su vaikais

Į Disneilendą iš Paryžiaus pajudėjome apsiniaukusį lapkričio rytą. Su savo brangiąja buvome suplanavę būtinai aplankyti atrakcionų parką, nors, atvirai, nedegiau noru. Tingėjau beveik valandą traukiniu nuo Paryžiaus centro važiuoti iki pramogų parko vien tam, kad už 80 eurų pasitrinčiau tarp krūvos vaikų. Tačiau bilietai jau buvo nupirkti, tad nesispyriojau.

Į patį Disneilendą atvykome anksti, apie 10 valandą, bet jau tuomet žmonių buvo nemažai. Mintyse niurzgėjau, kad jau nuo pat ryto teks mtrintis eilėse prie atrakcionų ir ieškoti laisvų staliukų kavinėse. Bet, pasirodo, ne. Erdvė tokia didelė, kad visas žmonių srautas, kuris buvo ne sezono metu, ištirpo, vos įėjome pro vartus.

disnejus

iejimas

O dabar atvirai: nekenčiu kalėdinės komercijos, papuošimų ir girliandių, iškabinėtų dar gerą mėnesį prieš pačias Kalėdas, bet Disneilende man pasidarė visiškai nusispjaut. Praskydau, kai kurie pasakytų.

Nežinau, kokių narkotikų jie paskleidžia į orą, bet nuotaika pakilo, vos tik įžengėmę į pirmąją Disneilendo parko (nemaišykite, visai šalia dar yra Disnėjaus studijos parkas) dalį, kurioje buvo vien tik parduotuvės, jau buvau išsišiepęs iki ausų.

Ką jau kalbėti apie tai, kai pamačiau tą garsiąją, Disnėjaus prekiniu ženklu tapusią pilį. Net šūktelėjau: „Žiūrėk, čia ta“. Dabar suprantat? Parkas net ir rimtą vyrą kažkaip pavertė penkiamete mergaite. Ir nuosavų vaikų vaikiškam mėgavimuisi neprireikė.

pilis

O dabar pakaks apie tuos įspūdžius. Eikime prie esmės. Disneilendo parkas, jei norite jį neskubėdami visą iššmirinėti, yra per didelis ir vienos dienos nepakaks. Mums pavyko, geriausiu atveju, apžiūrėti kokius tris ketvirtadalius parko ir išbandyti gal pusę, o gal ir mažiau atrakcionų. Todėl patarčiau nuspręsti ko norite ir išsirinkti atrakcionus pagal poreikį.

Asmeniškai aš rekomenduočiau „Space Mountain“, kurio žybsinčios šviesos ir nuolatinis traukinuko vartaliojimas trenkė privertė išeiti kiek drebančiomis kojomis. Panašus į šį atrakcioną, tik atviroje erdvėje, yra „Big Thunder Mountain Railroad“ Laukinių vakarų miestelyje. Tik neapsigaukite – iš šono atrodo, kad traukinukas važiuoja ramiai, tad aš nusprendžiau išsitraukti fotoaparatą ir pasiekęs viršūnę nufotografuoti Disneilendą. Kad aš būčiau žinojęs… Viena ranka laikyti fotoaparatą, o kita įsikibti į apsaugą nėra maloniausias jausmas.

kalnas

Iš tikro, apie atrakcionus galima kalbėti ir kalbėti. Pinokio pasakos atrakcionas, Piterio Peno skraidantys laivai, Karibų piratų valtys. Visko labai daug ir viskas priklauso nuo to, ko norite, tad prieš vykdami galite pasižiūrėti atrakcionų sąrašą čią.

Maisto Disneilendo parke galima rasti ties kiekvienu kampu. Yra ir sumuštinių visiškai biudžetiniams keliautojams, ir kiek brangesnių greito maisto rinkinių, didkepsnių ar dar ko širdis geidžia. Viskas priklauso nuo kišenės ir poreikių. Pietų kaina žmogui gali svyruoti nuo 8 iki 40 eurų.

Tačiau patarsiu vieną – kavos negerkite. Man yra tekę gerti baisios kavos, tačiau po kelionės į Disneilendą kavos baisumo skalė kiek pakito: baisi kava, labai baisi kava, kava iš čeburėkų pardavėjos Kalvarijų turguje ir jau po to – Disneilendo kava.

laivas

Taip pat Disneilende velniškai sunku atsispirti pagundai išleisti visus pinigus. Nors iš esmės viskas yra nemokamai (tereikia nusipirkti maždaug 80 eurų kainuojantį bilietą), tačiau kavinių gausa ir suvenyrinės parduotuvės kiekviename laisvame plote daro savo.

Jau net nekalbu apie nuotraukas iš atrakcionų. Praktiškai po kiekvieno pasivažinėjimo gali rasti savo atvaizdą prie išėjimo ir, jei nori, jį įsigyti. Tačiau jeigu sugebi susitvardyti (mes nesugebėjom), gali pigiai pasilinksminti.

peizaz

O dabar šiek tiek praktinės informacijos:

mikisBilietus į Disneilendą labiau apsimoka pirkti internetu, o ne vietoje. Tokiu atveju galite sutaupyti maždaug 15 proc. Bilietas nuo 5sigijimo dienos galioja metus, tad galite juo pasirūpinti dar prieš vykdami į Paryžių.

Jeigu planuojate vykti tik į atrakcionų parką ir niekur daugiau, tuomet nuo „Charles de gaulle“ oro uosto vyksta tiesioginis traukinys. Jei nusprendėte paviešėti ir Paryžiuje, iš centro veža RER traukiniai, o perkant bilietus automatuose, duodamas atskiras pasirinkimas – į Disneilendą.

Jei neturite vaikų ir drovitės vykti į Disneilendą, tai nebūkit žiopliai ir varykit, kol dar nesusilaukėte atžalų. Pabūkite vaikais patys.

Artimiausiu metu pasistengsiu sudėlioti ir savo įspūdžius iš paties Paryžiaus.

A.Pabedinskienės kačiuko akytės – geriausias ginklas

Pamenate, vienu metu buvo populiaru daryti memus tema „Pabedinskienė žiūri į daiktus“? Ne šiaip sau. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė puikiai moka žiūrėti. Ir ne tik į daiktus. Ji moka kačiuko akytėmis žiūrėti ir kas kartą, kai ją kritikuoja žurnalistai ar opozicija dėl nekonkretumo, neveiklumo, neskaidrumo ar balagano jos prižiūrimoje srityje. Ir tos kačiuko akytės veikia – kėdė kliba, bet negriūva.

pabedinskiene geras

A.Pabedinskienės kėdę pradėjo klibinti moterų organizacijos, kai iš karto po Naujų metų pareiškė, jog ministrė turi trauktis, nes projektai, skirti kovoti su smurtu prieš moteris, yra netinkamai parengti. Moterų organizacijos aiškiai pasakė, kad joms kelią susirūpinimą, kad viešuosius pirkimus laimi nekompetentingos arba su Darbo partija susijusios organizacijos.

Tą pačią dieną premjeras, paklaustas, ar nesvarsto apie A.Pabedinskienės pakeitimą, pasakė, kad ji per keletą metų įgavo nemažai patirties (sic!) ir jos keisti neplanuojama.

Leiskite išversiu, ką tai reiškia: šiaip ji nebuvo labai patyrusi, kai priėmėm į darbą, tiesą sakant, apie ją apskritai niekas nežinojo, bet dabar jau įsidirbo, o geresnio partinio neturime.

Na, o pati ministrė pasakė vieną savo frazių, kad svarbiausia žmogus, pažiūrėjo gailiomis akytėmis ir dar pridūrė, jog nevyriausybinės organizacijos negali moterų gynimo veikloje įgyti monopolio. Viskas.

Vėliau prezidentė tiesiai pasakė, kad ministerijos užsakyta studija už 1,5 mln. eurų yra „valstybės pinigų plovimas“, nes konkurso metu įdarbinti tie patys ministerijos darbuotojai.

Tuomet maniau, kad dabar jau viskas, kačiuko akyčių nepakaks. Tačiau viskas stovi. Nors opozicijoje sėdintys liberalai kelia klausimą dėl A.Pabedinskienės galimybių toliau dirbti, esu beveik įsitikinęs, kad po savivaldybių rinkimų viskas gerokai aprims ir opozicija bus užsiėmusi kitais darbais.

Ir iš tikro, šio žmogaus net normaliai kritikuoti nepavyksta. Paprastai politikai atsikerta, išsako poziciją, o A.Pabedinskienė pažvelgia gailiu žvilgsniu, numykia ką nors nekonkretaus* ir vėl pamini, kad svarbiausia – žmogus.

Ši taktika, pasirodo, yra daug geresnė nei kokios Birutės Vėsaitės, kuri griežtu balsu atsikirtinėdavo, prikalbėdavo nesąmonių ir po kurio laiko dingo iš ūkio ministrės posto. Kai žiūri liūdnai ir jau atrodo, kad tuoj pravirksi, niekas tavęs neužkliūva. Na, gaila kažkaip.

——————
*Aurimas Perednis Žinių radijo eteryje pasakė, kad A.Pabedinskienė yra nekonkreti, o tuomet paklausė, ar ji labiau liberalė, ar socialdemokratė. Jos atsakymas buvo konkretumo viršūnė: „manyje yra visko“. Tai jūs pasakykite, kaip su ja diskutuoti?

Žmogaus teisių asociacija: gėjus kritikuoti galima, religijų – ne

Po įvykių Paryžiuje, kai teroristai už Islamą pašiepiančias karikatūras sušaudė „Charlie Hebdo“ kolektyvą, ant šios temos bando plaukti įvairios organizacijos. Ne išimtis ir Lietuvos žmogaus teisių asociacija (LŽTA), nusprendusi antradienį pareikšti, kad iš religijų tyčiotis negalima ir tai yra baudžiama.

Jau pats asociacijos pavadinimas rodo, kad ji turi ginti visų žmonių – nepriklausomai nuo jų tikėjimo – teises. Tik štai, ši organizacija, kuri atrodo gerokai klierikalinė ir žmogaus teises suvokia tik kaip Krikščionių teises, prieš keletą metų visai kitaip kalbėjo, kai tema buvo pakrypusi apie kritišką atsiliepimą homoseksualių žmonių atžvilgiu. Jie gal jau ir pamiršo, o štai internetas – ne.

Pasirodo, žmogaus teisės yra ginamos tik tam tikruose rėmuose – kas liečia tikėjimą, tai šiukštu nekritikuokite, o štai visą kitą galite. O kaip kitaip? Jei leisi kritikuoti Islamą, po kurio laiko gali atsirasti precedentas kritikuoti ir Krikščionybę, o jos sekėjų Lietuvoje yra gerokai daugiau nei LGBT asmenų, tad ir teisių priklauso jiems daugiau. Tfu, dvigubi standartai.

speech

LŽTA antradienį pareiškė, kad tyčiotis iš religijų negalima:

(…) Lietuvos žmogaus teisių ir kitos nevyriausybinės organizacijos kartu pareiškia, kad patyčių „kultūra“ yra nesuderinama su demokratinės visuomenės samprata. Nacionalinės ir religinės nesantarvės kurstymas negali tapti žiniasklaidos laisvės siekiamybe. Todėl raginimai satyra ir kitais menkinamais būdais tyčiotis ar šaipytis iš bet kurios religijos simbolių ar žmonių religinių įsitikinimų laikytini savitos formos ekstremizmu, nutaikytu į vertybes, skatinančiu piliečių susipriešinimą, kurstančiu žmonių tarpusavio neapykantą ir keliančiu pavojų ne tik atskirai tikinčiųjų grupei, bet ir visuomenės bei valstybės stabilumui.

Asociacija taip pat priminė apie tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, jog žodžio laisvė nėra beribė ir ją galima apriboti, jei ji kenkia valstybės saugumui, vientisumui, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų žmonių orumui.

Viskas gi gerai, ar ne? Ir šis jų pareiškimas, kurį pasirašė ir tokios Krikščionybės puoselėtojos kaip Katalikų tėvų asociacija ar „Pro Patria“ yra niekas daugiau, o tik teisės tikėti, kuo nori gynimas.

Tik štai LŽTA kiek kitaip kalba, kai pasisuka kalba apie teisės mylėti ką nori kritikavimą. Taip, kalbu apie LGBT asmenis. 2013 metais advokatas Ignas Vėgėlė buvo siūlomas tapti Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėju*. Anuomet tuo pasipiktino Lietuvos gėjų lyga, kuri prisiminė viešus I.Vėgėlės pasisakymus apie LGBT*. Tuomet jis pasakė, kad transseksualai negali tuoktis, o Lietuvos žmogaus teisių asociacija ėmė ginti jo pareiškimą, remdamiesi tuo pačiu Europos Žmogaus Teisių Teismu.

EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių visuomenės pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų. EŽTT sprendimuose pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik informacijai ar idėjoms, kurios yra palankios
ar nėra įžeidžiančios (nepavojingos), bet ir informacijai, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar atskirą jos dalį. EŽTT pažymi, kad tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra demokratinės visuomenės, reikalavimai, o tai reiškia, kad bet kokie valstybės nustatyti formalumai, sąlygos ar apribojimai privalo būti proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (Handyside v. Jungtinė Karalystė, 1976). Taigi tiek LR Konstitucija (25 str.), tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (10 str.) garantuoja asmens teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas**.

Teisininkai man dabar gali pasakyti, kad aš neteisingai interpretuoju. Kai kalbama apie religijas, kalbama apie patyčias, o teksto ištraukoje apie LGBT minima erzinanti informacija. Jums iš karto atsakau – žiūrėkite plačiau, ne tik į sąvokų apibrėžimus. Iš esmės LŽTA pasirinko lygesnes kiaules ir kiekvienu atveju naudoja jiems patogesnius teiginius. Juolab, riba tarp patyčių ir erzinančios informacijos yra labai plonytė.

Dvigubi standartai. Ir kol mes į kiekvieną tokį atvejį ir kiekvieną asociaciją, kuri pasivadina skambiai, nebaksnosime pirštu ir neaiškinsime, kad jie vienus myli labiau, kitus – mažiau, nieko gero nebus žodžio laisvės srityje. Nors visiškai sutinku, kad savo nuomonę apie LGBT asmenis, kokia ji bebūtų, gali reikšti visi, man šleikštulį kelią organizacijos, kurios bando slidžiai prasprūsti pro įstatymų eilutes ir jas skirtingais atvejais naudoti skirtingiems tikslams.

Neva tai baisiai tolerantiški ir visiems meilės ir gėrio linkintys klierikalai gali apsunkinti gyvenimą ir užčiaupti burnas taip, kad daugiau nebesinorės. Vieną dieną galime prabusti tokioje šalyje, kurioje už pašiepimą kurios nors religijos, sėsime. Ir ne ant suolo pasimelsti.

——————————
*I.Vėgėlė teisėju netapo, vietoj jo pasirinktas Egidijus Kūris, gavęs 106 balsus, kai I.Vėgėlė – 14
**Su tuo aš visiškai sutinku – I.Vėgėlė turi teisę reikšti savo nuomonę, net jeigu ji nepatinka homoseksualiems žmonėms ar man, bet lygiai taip pat aš galiu reikšti nuomonę apie religijas, net jeigu ji kažką erzina ar įžeidžia

Kai kvailiams suteikiama teisė bausti

Turbūt kiekvienas daugiabučio gyventojas turi tokią kaimynę, kuri nuolat prie visų kabinėjasi. Aiškina, kad kažkas per garsiai leidžia muziką, kabinėjasi, jog laiptinė nešvari, priekaištauja, kad jai smirda, jog rūkai balkone. Kabinėjasi net tada, kai neturi dėl ko ir daro tai įkyriai. Nuolat stebi, kas su kuo grįžo, pas ką kas pasiliko nakvoti. Tai vat – įsivaizduokite, kad tokiai kaimynei kas nors suteiktų teisę savo nuožiūra bausti „pažeidėjus“. Nupurto? Mane taip pat.

Bet štai įsivaizduokite, kad ta kaimynė pavirstų valstybine institucija, kuri turi teisę išrašyti baudas, vadovaudamasi savo humoro jausmo neturėjimu, atgyvenusiomis moralinėmis nuostatomis ir noru parodyti, kad ji gali. Neįmanoma? Bet mes panašią instituciją jau turime ir vadinasi ji Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas.

HomerSimpson22

Departamentas, kurio komanda jau ne kartą sužibėjo mano protu nesuvokiamais sprendimais, šį kartą nusprendė nubausti barą Alaus namai, nes šio viduje yra citatų, giriančių alų. Štai, pavyzdžiui, užkliuvo Martyno Liuterio pasakymas, kad „Geriau galvoti apie Dievą alaus smuklėje nei apie alų bažnyčioje“.

Išgirdę tokią nesąmonę protingi žmonės turėtų pasikrapštyti galvą ir gerai pagalvoti, kodėl draudimas garsiems žmonėms reklamuoti alkoholį siejasi ir su mirusių žmonių posakiais. Tačiau kai prisimeni, jog šio departamento dėka turėjo būti sustabdyta žurnalo „Simpsonai“ leidyba (Houmeris, matot, geria ir reklamuoja „Duff“ alų), uždrausta „Davidoff“ kosmetika Lietuvoje, nes yra tokio pat pavadinimo tabako gaminių,* kyla klausimas, kur šis departamentas sustos**.

Vaikiškos ir ne tik knygelės jau kastruojamos, vidaus interjeras – taip pat. Galbūt kitas žingsnis bus nubausti kokį maisto kritiką, kuris parašys, jog „patiekalo skonis dar geriau atsiskleidė su mano pasirinktu vynu“? O galbūt patikrinti žymių žmonių viešas Facebook nuotraukas ir liepti pašalinti tas, kuriose matosi, kad šie vartoją alkoholį arba rūko cigaretę? Gi žymūs žmonės negali reklamuoti.

Žinoma, kai kurie galite pulti ginti varguolius biudžetininkus – juk jie vadovaujasi įstatymais. Ir aš pritarsiu, kad kai kurie įstatymai yra kvaili ir juos reikia keisti, tačiau dar kvailesni tie, kurie veda su pirštu per įstatymus ir ieško, kokiu būdų juos pritaikyti ir nubausti.

Tokiems nepaaiškinsi nei apie kūrybiškumą, nei apie ironiją, saviraiškos laisvę ar elementarų protingumo kriterijų. Jie, kaip ir ta įkyri kaimynė, jokių problemų nesprendžia tik, mosuodami baudos kvitais, sugadina nuotaiką ir pridaro bėdų visiems aplinkiniams.

————————

*Tuomet Narkotikų, tabako ir alkoholio departamentas dar neegzistavo, o veikė Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba, iš kurios didžioji dalis kvaišalų „ekspertų“ ir perėjo.

** Dar prie departamento žygdarbių pridėčiau tai, kad liepta panaikinti prie alaus pavadinimų žodžius „gyvas“, nes tai, matot, klaidina vartotojus. Buvo bandyta uždrausti knygą „Miško pasakos“, nes ten, matot, ežiukas skatina girtauti (tiesa, teismas tą kartą departamentui siautėti neleido ir buvo knygos leidėjų pusėje). O – dar vieną kartą jie apkrovė baudomis Formulės-1 bolidus demonstravusius parodos organizatorius, nes ant automobilių buvo „Marlboro“ logotipas. Pamenate dar ką nors – rašykite komentaruose.

B.Vėsaitė turėtų kelti šleikštulį, ne juoką

Internetai gali ploti katučių – jų jau primiršta herojė vėl, nors ir trumpam, sugrįžo į eterį. Iš kasininkės sužinojusi apie prekybos tinklo „Norfa“ bankrotą ir apie tai paskelbusi viešai Birutė Vėsaitė sukėlė juoko mums visiems.

Kiekvienas, save nors kiek gerbiantis socialinių tinklų gyventojas ėmė tyčiotis iš B.Vėsaitės, kurti memus ir džiūgauti, kad iš jos vėl galima juoktis. Tik štai, aš manau, B.Vėsaitė turėtų mums kelti ne juoką, o šleikštulį, nes ji įkūnija visa tai, ko turi nepakęsti kiekvienas normalus žmogus – padlaižiavimo partijai viršenybę prieš gabumus.

B.Vėsaitė yra komunistinės lervos svajonės išsipildymas – nebūk kompetentingas, nebūk kažkuo ypatingas, bet būk ištikimas partijai ir mes tave prileisime prie lovio. Jei nėra garantijų, kad tave išrinks, įrašysime į daugiamandatės sąrašą aukštoje vietoje, jei ministerija, į kurią pretendavai ir bent vaizdavai, kad kažką nusimanai, užimta – mes tave įleisime į kitą ministeriją*.

g2yoz

Ar įsivaizduojate, kad žmogus, taip lengvai besišvaistantis žodžiu „bankrotas“ vadovavo Ūkio ministerijai? Institucijai, kuri turi skatinti mūsų ekonomiką, rūpintis investicijomis ir gerinti pragyvenimo lygį. Ar jūs suvokiate, kaip mums pasisekė, kad ši neatsakinga tarka išlėkė iš ministerijos, nespėjusi ten pridaryti akivaizdžiai pastebimos žalos?

Aš tai iki galo suvokiau tik šiandien, kai jos ištransliuoti gandai apie įmonės bankrotą pasiekė ir mane.

Tačiau nepamirškite, kad ši ekonomikos guru yra ne šiaip parlamentarė. Ji – socialdemokratų partijos sąraše buvo įrašyta trečiu numeriu. Trečiu! Taigi, ji buvo viena partijos lyderių. Lyderis, mano suvokimu, turėtų reikšti gabiausius, kompetentingiausius, kiečiausio stuburo žmones. Socialdemokratai lyderius suvokia kaip B.Vėsaitę.

Sakoma, kad nemokamų patarimų niekam nereikia, bet aš patarsiu – kituose Seimo rinkimuose išmeskite ją iš sąrašo. Jei visgi ištikimybė partijai yra svarbiau nei bent šiokia tokia kompetencija, bent nukiškite ją taip giliai, kad į Seimą nebepatektų. Nepamirškite, kad nuolat nusišnekantys žmonės taip lengvai neišgyja.

———————–
* Tiems, kurie spėjo pamiršti, primenu, kad B.Vėsaitė rinkimuose į Seimą aiškiai demonstravo, kad socialdemokratams pradėjus formuoti Vyriausybę ji taps energetikos ministre. Ministru tapo Jaroslavas Neverovičius, bet jai vis vien davė ministrės postą. Tame pačiame pastate esančios Ūkio ministerijos kėdę.