Lenkų klounai: kaip likti neužmirštiems prieš rinkimus

Mokyklos laikais turėjau tokį klasioką, kurį, matyt, turi kiekvienas – nuolat dėmesio reikalaujantį klouną. Tokį klouną, kuris dėl keletos pakrizenimų galėjo rusiška kryptimi nukreipti mokytoją, o po to imdavo žvalgytis, ar visi klasėje išgirdo ir ar jau krizena.

Lietuva-Lenkija-herbai1

Baigęs mokyklą, laimei, tokių tipų iš esmės nebesutikau. Na, bent jau artimoje aplinkoje. Tačiau iš gyvenimo tokie klounai niekur neiškeliavo, jie liko, deja, mūsų Seime ir valdančiojoje koalicijoje.

O taip, aš kalbu apie tą bjaurų politinį darinį – Lietuvos lenkų rinkimų akciją. Jei atidžiau pažvelgi į ją, staiga pamatai, kad ji visai kaip mano klounas klasiokas – visomis priemonėmis ieško dėmesio. Skirtumas tik tas, kad jie siekia ne juoko, o nuskriaustųjų vaidmens, tiesiog kaip mazochistai prašo, kad juos kas nuplaktų. Ir daro tai sistemingai – prieš rinkimus.

LLRA bandymas įkišti Renatą Cytacką į viceministres, nors prieš pasisakė visi, o vėliau, jau nušalinus energetikos ministrą Jaroslavą Neverovičių, pareiškimas, kad jį ir vėl siūlys į ministrus, yra visiška provokacija. Provokacija, kuria siekiama likti nuskriaustais, likus pusmečiui iki savivaldos rinkimų – tų pačių, kuriuose net ir be papildomo žibalo pylimo LLRA lyderis Valdemaras Tomaševskis galėtų neblogai pasirodyti.

O kas nutiktų, jeigu to žibalo būtų įpilama papildomai, ir ne taip ir daug laiko likus iki savivaldos rinkimų, LLRA būtų išspirta iš koalicijos? Bijau, kad ir taip labai gerai konsoliduotos tautinės mažumos būtų išdurtos savo politinių lyderių ir dar labiau užsidarytų, nes įžvelgtų tokiame poelgyje neapykantą lenkams. O užsidarymas rinkimų metu reiškia, kad bus balsuojama pagal tautybę, o ne pagal tai, kas geriausiai atstovautų jų interesams.

Jau seniau, kai per Sausio 13-osios minėjimą LLRA demonstratyviai išėjo, rašiau apie neapykantos lenkams iliuzijos kūrimą, tad nebesiplėsiu. Tačiau paminėsiu, kad visgi tik šitaip šis politinis darinys gali išgyventi.

Pats V.Tomaševskis ir jo aplinka yra kaip nevykę klounai, kuriems reikia klasiokų dėmesio, nes jeigu jie neišsidirbinės ir nerodys, kaip stipriai juos muša, rinkėjams gali iškilti klausimas, kad gal visgi nebereikia balsuoti už tuos, kurie, realiai, niekam neatstovauja.

Tačiau tikiuosi, kad LLRA rinkėjai vieną dieną išsilaisvins nuo nuo savo klounų, kaip aš išsilaivinau nuo saviškio.

Miestas, kurį aplankyti privalai vienas

Jau keletą savaičių tinginiavau ir neprisiruošiau papasakoti įspūdžių iš Prahos. Tiesą sakant, tų įspūdžių buvo daug, tad, matyt, tik dabar – praėjus beveik mėnesiui, pagaliau prisiruošiau parašyti apie alaus, žolės ir trenktų turistų pilną miestą.

blogui-praha

Tiesa, jei tikitės, kad pasakosiu apie Prahos istoriją ir lankytinus pastatus, eikite iš čia – nieko tokio nerasite. Praha graži, bet ji turi ir kitą, viengungių rojaus, pusę, kur naktimis baruose liejasi alkoholis, o žmonės skęsta žolės dūmuose, kur dieną vyksta apsirijimo ritualai ir bereikšmės pažintys, o lankytini objektai ir nuostabus senamiestis tampa tik fonu daug svarbesniems dalykams – puikioms emocijoms.

Prahoje draugai nereikalingi

Ir aš nejuokauju. Jų rasi visur, ir dideliais kiekiais. Tokių vienadienių pažinčių, su kuriomis labai smagiai išgėrei alaus, tačiau ryšius, matyt, palaikysi, nebent kada nors netyčia brūkštelėjęs komentarą „Facebooke“. Ir tai geras dalykas, nes padės atsipalaiduoti dar labiau, su menkais suvaržymais.

20140713_143834

Būtent tokio keturių dienų poilsio norėjau aš – be matytų veidų – todėl į Prahą išvykau vienas. Žinoma, pačioje Čekijoje vienas bastytis nenorėjau, tad pasirinkau gyventi ne viešbutyje, o hostelyje. Jei norit naujų trumpalaikių pažinčių bei, kad hostelio administratorius po darbo nusitemptų jus į savo mėgstamiausius barus – rinkitės „Hostel Elf“. Bent jau aš pabandžiau ir nenusivyliau. Kainos nesikandžioja (už tris naktis šešiaviečiame kambaryje paklojau apie 150 litų), o žmonių, su kuriais aplankysi senamiestį ir barus, susirandi per 15 minučių. Na, bent man taip pasisekė.

Tiesa, jei mano nuotykį keliauti be draugų nuspręsite įgyvendinti ir jūs, tai patarsiu iš karto – keliaukite vasarą, kai turistų antplūdis didžiulis.

Žinoma, nebūtina rinktis ekonominio kelionės varianto ir gyventi hostelyje. Kompaniją pavyks rasti ir pačiame mieste.

Be ir taip visiems miestams įprastų pažinčių baruose, Praha siūlo vadinamuosius Pub Crawl’us (šliaužimą iš baro į barą). Centrinėje miesto aikštėje tokių siūlytojų padaryti ekskursiją keliasdešimčiai žmonių yra bent keletas, tereikia žioplai pastoviniuoti ir prie jūsų prieis. Pub Crawl’o principas paprastas: už 18-20 eurų ekskursiją galite keletą valandų nemokamai gerti ir rūkyti, grojant muzikai ir pažindinantis su naujaisiais savo vakaro kompanionais. Vėliau keliaujate per kokius 6 barus, klubus, kur geriate iki pergalės, priimate blogus sprendimus ir kitaip puikiai pasilinksminate.

20140713_144026

Pats, tiesa, šliaužimo po barus nebandžiau, nes hostelio darbuotojas pasiūlė tiesiog eiti su juo į nemokamą ekskursiją per Prahos barus, tad šį variantą ir pasirinkau. Tačiau tie, kurie grįžo iš vieno tokio Pub Crawl’o, kai jau pagalėjau pajėgė, pasakojo tik gerus įspūdžius.

Pornografijos kupinas miestas

Ir ji pasiekiama ant kiekvieno kampo. Nesvarbu, ar tavo piniginė stora, ar plona – maisto porno vis vien galėsi pasitenkinti. Net ir tokiems pretenzingiems hipsteriams kaip aš, kurie dėl meilės gyvūnams atsisako mėsos, Praha ras būdą, kaip išdulkinti gomurį.

Aš nejuokauju. Norite pabūti tikrai pretenzingais? Nueikite netoli Prahos pilies ir susiraskite veganišką „LoVeg“ bei šalimais esančias vegetariškas ir sveiko maisto kavines. Atsisėskite, užsisakykite veganišką burgerį ir erzinkite mėsėdžius, instagramindami savo grobį (jiems veganiškas ir burgeris netelpa viename sakinyje).

IMG_20140714_132539

Jei norite ko nors prabangesnio, pasitrankykite po senąjį žydų kvartalą, pasižvalgykite po nedidelius, mielus itališkus restoranus arba Čekiškos virtuvės puoselėtojus. Nepasigailėsite.

Jeigu esate visiškai biudžetinis keliautojas, galite čiupti kebabus, dešrainius, eiti į picerijas, kurios patiekia maistą kartoninėje dėžėje. Neišgirdau nei vieno skundo dėl maisto iš kartu besitrynusių žmonių ir nesiskundžiau pats – Praha tikrai sugeba išdulkinti gomurį.

Beje, jei komentare jau mygiat klausimą, kodėl neparašiau, kiek kas kur kainuoja, tai pasakysiu paprastai – žmogui karštas patiekalas plius alus ir desertas niekur nekainavo daugiau nei 40 litų. O kalbant apie alaus kainas, jos apskritai juokingos – 5-7 litai.*

Naujasis Amsterdamas?

Na, gerai. Iki Naujojo Amsterdamo Prahai tikrai toli. Nesvarbu, kad visose suvenyrų parduotuvėlėse jūs rasite kanapėms skirtų pypkučių ar šiaip kanapės lapu pažymėtų prekių, teoriškai tiesiog kavinėje rūkyti kanapių negalite.

Sakau teoriškai, nes pirmąjį vakarą viename barų skendau kanapių dūmuose. Mano klausimas vietiniams čekams buvo paprastas – tai pas jus legalu rūkyti žolę baruose? Atsakymas buvo dar paprastesnis – visiškai nelegalu.

Taip, Čekijoje legali medicininė marihuana, o rūkymas dėl linksmumo vis dar lieka neaiškioje, pilkoje zonoje, kurią suvokia tik vietiniai, o turistai tik trūkteli pečiais, stengdamiesi suvokti, kaip viskas gi vyksta toje šalyje. Tad nenustebkite, jei kurį vakarą bare užuosite ne tik cigarečių kvapą.

Tiesa, kaip gi elgtis nuvykusiems į Prahą – lyg būtum Amsterdame ar ne – nepatarinėsiu, tik priminsiu, kad visgi kai kurie smagūs dalykai yra nelegalūs ir už juos net ir turistams gali būti neatleistina.

——————————
*Neišbandyti liko penkių žvaigždučių restoranai ir akivaizdūs turistų spąstai – patys į tokias vietas ir eikit.

Baisioji A.Paulausko reklama: duokit tokių daugiau

Jau maniau, kad prezidento rinkimai nieko smagesnio, ar vertesnio dėmesio taip ir nepateiks: laimėtojas maždaug aiškus, debatai – nuobodūs ir pilni populistinių lozungų. Žodžiu, visiška nuobodybė.

Tačiau vienas toks kandidatas į prezidentus Artūras Paulauskas, kuris sugeba nustebinti, bėgdamas į partiją, kurią prieš tai juodai kritikavo, praskaidrino snaudulio apimtus rinkimus ir įnešė naujovių. Šį kartą iš gerosios pusės.

A.Paulauskas paskelbė tokią agitacinę reklamą, kurioje labai aiškiai kritikavo dabartinę prezidentę ir, manau, savo reklama pasiekė tikslą – bent jau mano „Facebook“ srautas tiesiog mirgėte mirgėjo nuo pasipiktinimo šūksnių. Taip mirgėjo, kad net prisiverčiau tą reklamą pažiūrėti.

Ir žinote ką? Nepamačiau joje nei kažko baisaus, nei draustino. Priešingai, nei mane stengėsi įtikinti socialinėse medijose purkštavę feisbukiečiai.

Taip, tai neskoninga. Taip, A.Paulauskas, bent jau sprendžiant pagal mano „Facebook“ draugų nepatenkintą niurnėjimą, pasidarė sau antireklamą. Tačiau atmeskime asmeniškumus, kai kurių jaučiamą neapykantą Darbo Partijai, pamirškime visus myliu-nemyliu ir ką tokio baisaus pamatysime toje reklamoje?

Ogi nieko. Visi tie didesni, ar mažesni skandalai, kurie įvyko per Dalios Grybauskaitės kadenciją ir yra kaip nors sietini tiesiogiai su ja, buvo plačiai aprašyti. Ką? Sakote, kažkas pamiršo? Ką gi, A.Paulauskas ir jo darbiečių PR komanda turi teisę priminti ir bandyti pakreipti tai savo linkme.

Taip negalima, nes prasilenkia su etika? Atleiskite, bet vienintelis skirtumas tarp šio klipo ir į mano darbinį paštą vis įkrentančių partinių varymų viens ant kito tik toks – čia vaizdo klipas, kuris susilaukė dėmesio, o pašte iš visų partijų guli plačiųjų masių taip ir nepasiekiantys ir silpnu penketu vertintini rašto darbai.

Ką, mano galva, pabandė padaryti A.Paulauskas (arba jo PR komanda) – tai atsisakė vemti verčiančių vienodų klipų, kuriuose sukasi tik vieno kandidato vaizdas, jo santykis su paprastais žmonėmis ir panašus mėšlas. Dar gerai, kad šiemet dar nemačiau plakatų su vaikais ant rankų – nusibodo. Todėl jį pasveikinsiu už šį bei tą naujesnio.

Be to, A.Paulauskas pripažino, kad varžosi ne keli kandidatai tarpusavyje, o visi varžosi su D.Grybauskaite ir pagal amerikietišką tradiciją (tik ne taip subtiliai), ėmė kritikuoti savo varžovę. Negi norite pasakyti, kad jums neprimena štai tokių amerikietiškų propagandinių reklamų?

O gal štai tokią – švelnesnę?

Na, arba tokią?

O man priminė ir pasakysiu, kad noriu tokių politinių agitacijų daugiau. Man pakanka politinių memų, kuriuos kuria galbūt tik aktyvūs rinkėjai, o gal ir aktyvūs partiečiai. Noriu, kad kritika vienas kito atžvilgiu būtų išsakoma, nesislepiant už internetinių juokelių.

Pirmas žingsnis žengtas. Žiūrėkit, gal po penkmečio pagal amerikietišką tradiciją pamatysime vaizdo klipų, kur kandidatai kritikuos šį bei tą rimtesnio, pavyzdžiui, vienas kito rinkimų programas?

Ryga – puiki vieta trumpam pabėgti

Su savąja nusprendėm trumpam pabėgti iš įprastos aplinkos ir kur nors netoli pailsėti. Pasirinkome Rygą, nes aš šiame mieste paskutinį kartą lankiausi prieš gerus dešimt metų, o brangiausioji iš vis pro Rygą tik pravažiuodavo.

Esu mėgėjas atostogas – net ir trumpiausias – suplanuoti, o ieškodamas įspūdžių iš Rygos ir patarimų, ką nuveikti – nelabai ką radau aktualaus. Lietuviškoje blogosferoje radau tik keletos metų senumo įspūdžius, todėl nusprendžiau surašyti, ką gi, mano nuomone, būtų verta aplankyti, ar nvueikti.

Juolab, kad Ryga tikrai puikiai tinka trumpam poilsiui nuo darbo ir aplinkinių.

„Funky hostel“ šeimininkė paperka

Nusprendėme, kad Rygoje praleisime tris paras (atvykome pirmadienį, o ketvirtadienį išvykome). Labai didelio biudžeto kelionei neskyrėme, tad nusprendėme gyventi hostelyje. Išsirinkome „Funky hostel“ ir tikrai nepasigailėjome. Trys paros dviviečiame kambaryje mums atsiėjo 72 eurus. Žinoma, buvo ir pigesnių variantų, tačiau mane tenkino atstumas iki senamiesčio (10 minučių pėstute) bei pakankamas prekybos centrų ir kavinių kiekis aplink. Plius šiame hostelyje buvo galima gauti nedidelius pusryčius (dribsniai, sumuštiniai, kava) bei buvo internetas.

Be to, šeimininkė Eve paliko labai gerą įspūdį. Vos tik gavome raktus į savo kambarį, ji prisėdo su mumis, atsivertė žemėlapį ir sužymėjo visas vietas, kur, jos nuomone, verta apsilankyti bei pavalgyti. Jei ką prisimindavo, prieš mums išeinant miestan kiekvieną kartą vis parodydavo žemėlapyje, kad vienur, ar kitur įdomu, skanu ir t.t. Tad mane šis hostelis labai greit papirko.

Ką nuveikti?

Savaime suprantama, kad būtina pasivaikščioti po senamiestį, tačiau aš labai rekomenduočiau sudalyvauti rytinėje ekskursijoje, o ne tik aklai trankytis po senamiestį. Kiekvieną dieną 11 valandą priešais Šv. Petro bažnyčią gidas norinčius pavedžioja po miestą, įveda į kai kurių namų vidų sušilti ir, galų gale, duoda išgerti Rygos balzamo.

DSCN7758

Pati ekskursija yra nemokama ir gidui galima duoti auką, arba visai nieko neduoti (standartiškai visi davėme po 5 eurus). Per maždaug dvi valandas trunkančią ekskursiją Tomas – mūsų gidas – apvedžiojo po visus svarbesnius ir įdomesnius objektus, papasakojo savo požiūrį į politines aktualijas, o vėliau jau senamiestį iššniukštinėjome iki galo savarankiškai.

DSCN7737

Jeigu piniginėje ne labai striuka, siūlyčiau pakilti į Šv. Petro bažnyčios bokštą – jo aukštis 72 metrai, tad atsiveria puikus vaizdas. Tiesa, jei kiek stipriau apkarpėte išlaidas, tada šio malonumo nesiūlyčiau, nes kainos visgi kandžiojasi – 7 eurai žmogui. O vasario mėnesį mes labai ilgai tuo brangiu vaizdu nesugebėjome mėgautis – po poros minučių pradėjome drebėti iš šalčio.

DSCN7746

bokstas

Rygoje tikrai bent keletą kartų išgirsite, kad miestas – išskirtinis savo „Art Nouveau“ architektūra: daugiausiai tokio stiliaus pastatų Europoje, labai gražūs ir praturtinantys sostinę namų fasadai ir pan. Mes taip pat išgirdome, tad apsilankėme „Art Nouveau“ muziejuje. Jis įsikūręs kiek atokiau nuo pagrindinės senamiesčio dalies, pirmo aukšto bute. Bilietas kainuoja 3,5 euro, tad pakankamai nebrangiai valandėlę galite pašmirinėti ir pasigrožėti visokiais gražiais dalykais (jei vykstate su mergina – būtinai eikite). Tiesa, muziejus, pabrėžiu, pirmame aukšte. Mes iš pradžių nuklydome į penktą aukštą ir patekome į kitą muziejų.

art-nouveu

Štai ko tikrai nesiūlyčiau – tai Fotografijos muziejaus. Nedidelė nuolatinė ekspozicija bei dvi laikinos parodėlės už maždaug 3 eurus visiškai nesužavėjo. Asmeniškai aš į šį muziejų veržiausi dėl senos fototechnikos ekspozicijos, tačiau pamačiau tik keletą kiek įdomesnių eksponatų, o ir eksponuotos nuotraukos labai nesužavėjo. Galbūt siūlyčiau tik tiems Rygos lankytojams, kurie labai domisi fotografija, tačiau, kita vertus, Vilniuje sendaikčių krautuvėse įdomesnių fotoaparatų yra tekę matyti, kuriuos dar ir pačiupinėti gali.

Maistas!

Nežinau, kaip jums, bet man atostogos, kurios siejasi tik su prekybos centrų mišrainėmis, ar bandelėmis iš kioskų, yra nelabai tikusios atostogos. Maisto bet kurioje kelionėje turi būti daug ir įvairaus.

Iš hostelio šeimininkės sulaukėme daug pasiūlymų, kur nueiti užkąsti, o ir patys užmatėme ne vieną gundančią vietą, tad per poilsio dienas išsirinkome tris vietas, kuriose nusprendėme išbandyti laimę.

Žinoma, kiekvienas, atvykęs į Latviją pirmiausiai suvalgo ne šiaip kokį žlėgtainį, o… burgerį, tad tą padarėme ir mes. Pasirinkome netoli hostelio buvusį „Street Burgers“, kuris nenuvylė. Nemėgstu, kai mėsainiai ištyžta nuo padažo kiekio, o jautiena srūva nuo riebalų. Čia to nebuvo, tad ties tuo savo apžvalgą ir baigsiu, nes nesu didelis ekspertas bei paragavęs nesuprantu, ar prieskoninė žolė buvo auginta vietoje, ar specialiai reaktyviniais lėktuvais atgabenta dar šviežia iš Viduržemio jūros regiono. Du jautienos mėsainiai, viena porcija bulvyčių ir du alaus mums atsiėjo apie 19 eurų.

Paprasta burgerinė su nepermirkusiais mėsainiais

Kiek pigiau pavalgyti galima Folko klube „Ala“. Tiesa, kvailystė būtų ten tik valgyti, nes „Aloje“ yra didelis alaus pasirinkimas – Vilniuje tokios vietos atitikmuo būtų Alaus namai.
Maisto pasirinkimas artimas mūsų „tradicinės virtuvės“ kavinėms ir restoranams – karka, kotletai, šonkauliukai ir panašiai. Nieko išskirtinio, tačiau viskas skanu, o porcijos didelės. Dviese pietums už porciją kotletų ir jautienos užkepėlę sumokėjome apie 13 eurų, jei skaičiuotume su išgertais 4 bokalais alaus – 22 eurai.

Na, o pats pigiausias ir, iš tikro, smagiausias pasirinkimas buvo „Hare Krišnos“ valgykla. Nejaučiu didelės meilės, kai šios religijos išpažinėjai Gedimino prospekte, Vilniuje, eina dainuodami, bet niekada nepraeinu nenusipirkęs kokio užkandžio iš jų palapinių mugėse. Taigi, apsilankyti jų valgykloje buvo tikras džiaugsmas.

Neapsigaukite, nors pastatas iš šono atrodo baisiai, o valgyklos pavadinimas nenuteikia labai apetitingai, ten pilna žmonių, o patiekalai tikrai skanūs. Mokama už svorį, tad galima paragauti visko po truputį. Detalizuočiau, ką valgėme, bet nelabai ir žinau – ryžiai su pievagrybiais, kalafijoras tešloje, grikių maltinukas, kalafijoro pyragas. Svarbu, kad buvo skanu. Du pilni padėklai mums atsiėjo nepilnai 10 eurų, o jei priskaičiuosime saldumynus, kuriuos jau kiek vėliau nusipirkome, tai iš viso toks pavalgymas kainuoja 12 eurų dviems žmonėms.

turgus

Tiesa, visur rekomenduojama užsukti į Rygos turgų šalia centrinės autobusų stoties. Užsukome. Išskyrus tai, kad jis įrengtas buvusiuose dirižablių paviljonuose, nieko įdomaus. Čia lyg Vilniuje turistams siūlyti apsilankyti Gariūnuose.

#13 Laiko mašina, arba Lietuva po dešimtmečio

2024 vasario 1

Mielas dienorašti, ilgokai neprisėdau ir nieko nepapasakojau, bet buvau užsikasęs – bandžiau nuripirkti kolektyvinį sodą.

Pagaliau susitaupiau pinigų nedideliam žemės ploteliui už Vilniaus. Jau buvom suderėję gerą kainą ir bereikėjo patvirtinti dokumentus, bet notaras suabejojo mano pavardės lietuviškumu, tad nusiuntė užklausą į Lietuvybės saugojimo departamentą. Na, žinai, tą patį, kuris tikrina, ar pakankamai lietuviški įmonių pavadinimai.

Tai vat, sulaukiau iš departamento kvietimo atvykti ir paaiškinti dėl savo kilmės ir kodėl noriu pirkti Lietuvos žemę. Eilėje laukiau ilgai, bet pagaliau priėjau. Nuvedė mane į tokį pilką belangį kambariuką su viena lempa virš stalo.

Už stalo sėdėjo toks griežto veido pareigūnas, kuriam ir turėjau pasiaiškinti dėl savo kilmės.

- Rūkot?, – vartydamas popierius paklausė kadras.
- Taip, šiek tiek.
- Tai prašom, vaišinkitės – turiu „Kauną“ ir „Marlboro“, – padavė jis man du pakelius.
Nedrąsiai paėmiau „Marlboro“ cigaretę ir prisidegiau.
- Tai, matau, jaučiat silpnybę ne lietuviškiems, bet užsienietiškiems produktams. Kaip čia suprasti, pilieti?, – pats jis užsirūkė „Kauno“ cigaretę.
- Ką? Ne, ką jūs, aš visada tik už lietuviškas prekes, tik niekad neragavau šitų, pasidarė smalsu, – cigaretės dūmas jau dusino mane, bijojau, kad jau viskas – neleis įsigyti sodelio.
- Smalsu, sakot. Smalsumas – negeras bruožas, per visokius smalsuolius vizų skyrius perkrautas, visi nori pasmalsauti ir pažiūrėti, kaip ten užsienyje gyvena. Pats daug keliaujat, pilieti?
- Aš? Ne, ką jūs, man Lietuvoje visko pakanka, važiuoju, kai turiu laiko, po tėviškės žemę pasižvalgyti, – melavau, kaip tik galėjau. Iš tikro, po to, kai užsivėrė visos Šengeno sienos, neišgalėjau niekur vykti, nes nesukrapštydavau pinigų vizoms.
- Na, gerai, kalbant apie žemę, norit nusipirkti nacionalinę vertybę – ūkininkavimui skirtą žemės sklypą. O ar žinot, pilieti, įstatymus?
- Žinau, ne lietuvis negali pirkti žemės Lietuvos teritorijoje. Bet aš nesuprantu, kodėl esu čia, aš turiu pasą…, – jau ėmiau dokumentą, bet mane nutraukė.
- Ne, neteisingai suprantat įstatymą. Žemės negali pirkti ne šiaip ne Lietuvos pilietis, bet joks ne lietuvis – tai reiškia, kad nei vienas, veikiantis ne šalies labui, turintis ryšių su užsieniu, arba ne trečios kartos lietuvis negali pirkti žemės. Jūsų pavardė vokiškos kilmės. Kelinta karta Lietuvoje?
- Penkta, aš – penkta. Proprosenelis buvo vokietis, bet proprosenelė lietuvė, proseneliai ir visi vėliau – lietuviai. Sneneliai net Sibire buvo.
- Sakot, Sibire? Už ką?, – jis vėl kažką pradėjo žymėti popieriuose.
- Močiutę išbuožino, atėmė žemę.
- Aha, tai atidavė žemę užsieniečiams!, – pareigūnas išsišiepė.
- Ne, neatidavė, atėmė iš jos, niekam nieko neatidavė.
- Matot, kiek šeima dėl vokiečių prisikentėjo, o dabar jūs su vokiška pavarde prašot žemės.
- Ką? Taigi rusai atėmė, kai okupavo.
- Apsimetat, kad nesuprantat, rusai okupavo tik todėl, kad Vokietija kitaip būtų grasinusi okupuoti. Jie okupavo, bet gelbėdami, jei ne vokiečiai, močiutė žemės nebūtų užsieniečiams pardavusi.
- Aš nesuprantu, prie ko čia vokiečiai.
- Jūs nesuprantat, o aš suprantu, Vokietija prie viso ko – vat kas mūsų paskutinį okupantą ES valdo? Iš kieno kišenės laikosi? Iš Vokietijos. Laimei, laiku išstojom. Anais laikais, prie ruso, irgi viskas per vokiečius įvyko. Paprasta. Bet nesvarbu. Grįžtam prie žemės. Kam jums, pilieti, žemė?, – kadras užsidegė dar vieną „Kauno“ cigaretę. Tik man pasirodė, kad jis iš to pakelio su stumbru traukia „Marlboro“ cigaretes, apsimesdamas, kad lietuviškas rūko.
- Aš noriu daržovių pasiauginti. Pomidorų, agurkų, vyšnaitę gal pasodinčiau.
- Eksportuosit?
- Ką?!
- Klausiu, ar Lietuvos gėrybes išvešit į užsienį, taip susilpnindamas šalies maisto pramonę ir skurdindamas nacionalinį turtą – žemę.
- Ne, aš pats valgysiu.
- Aišku, žemę naudosit savanaudiškais tikslais. Turiu tiek informacijos, kiek man reikia, – kadras pasižymėjo kažką popieriuose ir pamojo man išeiti.

Oi, mielas dienorašti, negavau aš to leidimo pirkti žemę. Parašė, kad aš menkai patikimas, galiu būti vienas iš užsilikusių Lietuvai kenkiančių liberalų, kurie nori po truputį užvaldyti rinką, o po to sunaikinti lietuvišką pramonę. Man leido tik išsinuomoti tą sklypą už tokią kainą, kad per trejus metus išleisčiau tiek, kiek kainuotų nusipirkti.

Neteks man auginti savo agurkų, toliau turėsiu juos pirkti iš mūsų nacionalinių daržovių kooperatyvų.