Komjaunimas.lt atsisveikina

Ir pasisveikina Ketlerius.lt.

Po maždaug aštuonerių metų Komjaunimo gyvavimo atėjo laikas su šiuo pavadinimu atsisveikinti. Nors man patiko erzinti įvairius veikėjus, kurie bet kokius argumentus bandydavo paneigti tuo, kad tai parašyta po žodžiu Komjaunimas, pats tinklaraštis seniai nebėra toks, kokį kūriau iš pradžių.

Jau ne kartą esu aiškinęs, kad pradžioje tai turėjo būti kolektyvinis tinklaraštis (Komunikuojantis jaunimas), tačiau dabar jis tapo mano ir tik mano erdve, tad normalu, kad ir pavadinimas turi tai atspindėti.

Domeną gavau gimtadienio proga (įsirašykite į savo kalendorius liepos 28 dieną ir siųskite man sveikinimus), tad pokyčiai pagreitėjo, nes pats dar bent keletą mėnesių būčiau tinginiavęs ir pavadinimo nekeitęs.

Ar bus didelių pasikeitimų?

Ne, tačiau ketinu pradėti rašyti dažniau.

Iš jūsų, skaitytojai, dabar ypač laukiu pastabų, nes liko dar neužbaigtų tinklalapio perkėlimo darbų, tad pastebėję nesklandumus – praneškite.

Velniop Paryžių, tikroji romantika – Venecijoje

Turbūt lengviausiai randama transporto priemonė Venecijoje

Turbūt lengviausiai randama transporto priemonė Venecijoje

Paryžių reklaminiai bukletai nuolat pardavinėja kaip meilės miestą. Dėl gero įdirbio ir sėkmingos reklamos į jį vis dar plūsta porelės, ištroškusios romantiškų pasivaikščiojimų, pasiglamžymų, o merginos vis tikisi, kad vaikinas priklaupė ne todėl, kad jam atsirišo batraištis.

Tačiau Paryžiuje nors ir yra daug ko – gero maisto, vyno, meno, architektūros, puikaus laisvalaikio – romantikos ten nėra. Galbūt romantika turėtų kvepėti paryžiečių dėmesys moterims, bet šioje vietoje vienišas turistes, matyt, sėkmingiau vilioja turkiškųjų all included viešbučių personalas, suokiantis apie amžiną meilę.

Ne, Paryžius man kvepia daug kuo, bet tik ne romantika.

Kanalai

O štai Venecija Italijoje sukūrė tą įspūdį, kurio nesugebėjo Prancūzijos sostinė. Kanalais plaukiančios gondolos, kuriose susiglaudusias poreles smalsiai nužiūrinėja ant tiltų stoviniuojantys turistai, siauros gatvelės, kuriose turi prisišlieti prie antrosios pusės, jei nori eiti viens šalia kito. Ir beveik jokių paprašaikų, galinčių suerzinti ir sugadinti net ir romantiškiausią pasivaikščiojimą.

Visi žino tai, kad Venecija yra miestas ant vandens, joje nėra gatvių – tik kanalai, ir būtent todėl dauguma turistų renkasi šį miestą. Kažkada buvęs vienu svarbiausių Šiaurės Italijos uostų, dabar miestas tiesiog traukia savo unikalumu. Tačiau manau, kad jis turėtų traukti ne tik dėl to, bet ir dėl savo romantiškojo žavesio.

Kiemas

Įsivaizduokite. Turistinė Venecijos dalis nėra didelė ir žvelgiant į žemėlapį šį miestą, atrodo, galima pėstute apeiti labai greitai. Nė velnio. Mūsų kelionė po miestą dažniausiai susidėliodavo iš artimiausio tilto paieškos ir tai ne visada reikšdavo, kad artėdavome prie pasirinkto tikslo. Taip neretai praklaidžiodavome ganėtinai ilgai, kol pagaliau pasiekdavome reikiamą vietą.

Ir puiku, būtent tai ir suteikia žavesio, tad neskubėkite tiesiausiu keliu (vandeniu) pasiekti reikiamų vietų. Prisėskite ant tilto ir stebėkite, kaip iš katerio kraunamos prekės, žiūrėkite, kaip statybininkai, semdami cementą iš valties, taiso šaligatvius. Venecijoje nebūtina skubėti ir tai, manau, yra labai svarbi romantikos dalis.

Tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis.

Šiek tiek praktinių patarimų

Į Veneciją keletui dienų vykome liepos viduryje, per pačius karščius. Žinoma, dėl vandens ir siaurų gatvelių, saugančių nuo saulės, 36 laipsnių temperatūra labai nekamavo, tačiau nepakenčiantiems aukštų temperatūrų rekomenduočiau pasirinkti kitą laiką. Pavasarį arba rudenį.

Jeigu rinksitės jungiamąjį „Air Baltic“ skrydį iš Vilniaus į Veneciją per Amsterdamą, turėkite omenyje, kad didelė tikimybė, jog jūsų bagažas vėluos. Mūsų lagaminai liko Amsterdame ir juos atgavome tik po keletos valandų. Italai – atsipūtę žmonės ir nieks strimgalviais nelėks jums jų atvežti į viešbutį, tad jei nenorite daiktų atgauti tik kitą dieną, teks vykti į oro uostą atgal patiems. Laimei, oro uostas yra visai netoli.

Siūlyčiau į Veneciją nekeliauti ilgam. Mes buvome dvi dienas. Jei nusprendėte aplankyti daugumą muziejų, tuomet siūlyčiau pabūti tris dienas.

tiltas

Kaip rašiau aukščiau, dažnai vaikščiojimas po miestą susidėjo iš tiltų paieškų, tad norintys greitai pasiekti reikiamą vietą, gali naudotis vandens autobusais. Paros bilietas – 20 eurų, vienkartinis – 7 eurai. Tai greitas būdas, be to, pati kelionė tampa atrakcija, nes plaukiant pagrindiniu kanalu galima labai puikiai pažioplinėti po miestą.

Venecija nėra didelė ir, galima sakyti, ją visą verta aplankyti. Nesiūlysiu konkrečių vietų, nes pagrindinius objektus ir aikštes galima ir taip be vargo rasti. Tačiau patarsiu dėl ledų. Patys puikiausi ledai, kuriuos valgiau Italijoje, buvo Boutique del Gelato (Salizzada San Lio, Castello, 5727). Iš pažiūros niekuo neišsiskiriančią ledainę rekomendavo įvairūs puslapiai – ir neklydo.

Ledainė

Atsiminkite, kad Venecija yra turistinė vieta, tad labai pigaus maisto nesitikėkite. Jei labai taupysite, žmogui galima papietauti už 10-15 eurų, tačiau siūlau nesivaržyti. Gi atostogos. Beje, nepamirškite, kad arbatpinigius daugumoje vietų įskaičiuoja į sąskaitą (10-12 proc.).

Iš Venecijos labai patogu keliauti į kitus miestus. Centrinė traukinių stotis yra prie turistinių objektų, tad mes išvykome traukiniu į Romą. Italijoje traukiniai patogūs ir greiti, tad atstumą įveikėme per greičiau nei keturias valandas. Tiesa, jeigu taupote, siūlyčiau bilietus pirkti kuo anksčiau, geriausiai prieš du mėnesius – tuomet dar būna pigesnių, žemesnės klasės.

Jausmų ekonomika: valdžios nesugebėjimas atsisveikinti su skęstančiu laivu

Jeigu labai norisi turėti laivų bet kokia kaina, galima daryti atvirą jų muziejų

Jeigu labai norisi turėti laivų bet kokia kaina, galima daryti atvirą jų muziejų

Žinote tą jausmą, kai negalite atsikratyti senais sportbačiais, kurie buvo labai patogūs, jums tiko, o juos avėdami prikrėtėte daug smagių paaugliškų nesąmonių?

Jums tie sportbačiai labai patinka, ir nors suprantate, kad jų užsidėti nebegalite, nes paduose žiojėja skylės, kurių nebepavyksta uždengti net izoliacinės juostos pagalba, vis vien neatsisveikinate su jais. Jų nebepavyksta išplauti, nes medžiaga prisigėrusi purvo, tačiau vis vien batų dėžėje „inkariukai“ guli.

Kartais tokiais sportbačiais pavirsta ir kai kurios valstybės įmonės. Skirtumas tas, kad sportbačiai užima tik nedidelę jūsų namų erdvę ir valgyt neprašo, o valstybės valdomos įmonės, neatlikdamos šaliai naudingos funkcijos, ryja pinigus ir verčia eikvoti energiją, svarstant kaip išgelbėti ką tik pasmerktą bendrovę.

Šią savaitę tokia situacija buvo su žlungančia finansinių sunkumų kamuojama „Lietuvos jūrų laivininkyste“. Su šia įmone Vyriausybei tiesiog nepavyko atsisveikinti, nes jai jaučiamas kažkoks mistinis prieraišumas, apie kurį netrukus papasakosiu.

Susisiekimo ministerija jau buvo padavusi dokumentus teismui dėl bendrovės bankroto, tačiau penktadienį persigalvota. Nuspręsta, kad bendrovę bus galima gelbėti „Lietuvos geležinkelių“ pinigais.

Atrodo, kad Vyriausybė jaučia panašų prieraišumą „Lietuvos jūrų laivininkystei“, kokį jautė dalis visuomenės bankrutuojančiai „Air Lituanica“. Darau prielaidą, kad žvelgdami į „Lietuvos jūrų laivininkystę“, matome, kas nutinka, kai ambicijos ir noras išlaikyti kompaniją užgožia skaičius. Taigi, tuo pačiu matome ir tai, kas galėjo nutikti, jeigu nebūtų likviduota „Air Lituanica“. Tačiau čia jau kita tema.

Meilė finansiškai nuostolingai laivininkystei

„Lietuvos jūrų laivininkystė“ yra nuostolinga nuo 2008 metų. Krizė šiai įmonei kirto kaip ir kitoms, tačiau bendrovė taip ir nesugebėjo atsigauti, tad ir toliau dirba nuostolingai. Skaičius galite pamatyti pateiktoje lentelėje.

Pastarųjų penkerių metų LJL finansiniai duomenys

Pastarųjų penkerių metų LJL finansiniai duomenys

Tiesa, lentelėje nematyti 2008-2009 metų finansinių rezultatų – tuomet grynieji nuostoliai atitinkamai siekė 5,7 mln. eurų ir 8,36 mln. eurų. Visus finansinius duomenis galite išnagrinėti čia.

Nepaisant to, bendrovė ir toliau plūduriuoja vandens paviršiuje. Neatsižvelgiant investuotojų priekaištų bei analitikų pasisakymų, kad bendrovė turėtų trauktis iš biržos ir bankrutuoti.

Visgi prieraišumas didelei įmonei yra svarbesnis nei reali jos atnešama nauda.

Tačiau reiktų pabrėžti, kad bendrovė netapo nuostolinga tiesiog. Pasikeitė situacija rinkoje, pavyzdžiui, nuo 2008 metų, kai bendrovė tapo nepelninga, gerokai smuko Baltic dry indeksas. Jau tuomet reikėjo atsisakyti fikcijos, kad Lietuva jūrine valstybe gali išlikti tik turėdama „Lietuvos jūrų laivininkystę“, tačiau prieraišumas darė savo.

Baltic dry indeksas, kuris koreliuoja su sausakrūvių laivų pervežimo įkainiais

Baltic dry indeksas, kuris koreliuoja su sausakrūvių laivų pervežimo įkainiais

Ir šis prieraišumas matyti nuo labai seniai.

Dėl „Lietuvos jūrų laivininkystės“ privatizavimo ginčai vyko nuo nepriklausomybės pradžios. Tuomet sausakrūvius laivus ir keltus turėjusi bendrovė padalinta į dvi atskiras įmones tik 2001 metais, kuomet keltų verslą įsigijo Danijos DFDS. Ji, beje, ir šiuo metu veikia sėkmingai.

Dėl galimybės privatizuoti „Lietuvos jūrų laivininkystę“ kalbėta ir toliau. Tačiau kaskart apie tai prabilus, jūrininkai užprotestuodavo ir istorija ties tuo ir pasibaigdavo. Žinoma, viskas gerai, kol įmonė veikia pelningai – tuomet ji valstybei naudinga ir manoma, kad privatus verslas tik atimtų pajamas. Na, dabartinė patirtis parodė, kad kai kurie verslai, kurie nėra monopoliniai, valstybės rankose anksčiau ar vėliau žlunga.

Bankrutuoti reikėjo jau seniai

Gelbėti „Lietuvos jūrų laivininkystę“ nuspręsta kuriant įmonių holdingą, kas iš esmės reiškia, kad pelningai dirbantys „Lietuvos geležinkeliai“ dengs „Lietuvos jūrų laivininkystę“ iki kol jau galutinai kiekvienam bus aišku, kad jos išgelbėti nebeįmanoma (nebent įvyktų stebuklas).

Holdingo idėją susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius siūlė jau seniau, tačiau tuomet Vyrausybė ją atmetė. Atmetė ir kitas pagalbos idėjas, o skubių veiksmų nuspręsta imtis tik tuomet, kai į viešumą išlindo, kad visi laivai areštuoti įvairiuose pasaulio uostuose, o jų įgula sėdi be kuro ir vandens.

Tuomet susiprotėta, kad tokioje padėtyje bankrutuoti neapsimoka, nes laivus reikės parduoti už metalo laužo kainą, kas nepadengs net minimalių išlaidų. Tiesa, to būtų išvengta, jeigu drąsių veiksmų būtų imtąsi daug anksčiau.

Kad bendrovei galas, buvo aišku jau balandį, kai Susisiekimo ministerija paprašė 11 mln. eurų įmonei gelbėti. Tuomet Vyriausybė tokios idėjos atsisakė ir turėjo būti aišku, kad viskas – šis laivas nebeišplauks į paviršių. Tačiau nuspręsta laukti ir žiūrėti, kas bus. O buvo taip, kad po mėnesio laivai buvo areštuoti ir bendrovė papuolė į nepavydėtiną situaciją.

Žinoma, galite sakyti, kad ir daugiau įmonių veikia nuostolingai ir jas gelbėja valstybė, tačiau tai – visai kita situacija. Pavyzdžiui, nuostolingas viešasis transportas neša naudą visuomenei, atlieka socialinę ir ekologinę funkcijas. Lygiai taip pat ir pajamų negeneruojanti kariuomenė saugo valstybę, o štai „Lietuvos jūrų laivininkystė“ socialinių funkcijų nevykdo, naudos visuomenei ji neštų tik mokėdama dividendus valstybei, tačiau ir to dėl nuolatinių nuostolių negali padaryti.

Štai prie ko priveda besąlygiška meilė, kuri neskaičiuoja. Atvirai, tikiuosi, jog įmonė visgi bankrutuos, kai visi jos laivai jau bus ištraukti iš uostų.

Išplėskime Vilniaus centrą

Idėja Vilniuje įrengti Žvaigždžių alėją yra puiki. Aš ją palaikau. Ne, nesitikiu, kad tai taps miesto traukos centru, netikiu, kad iš užsienio atvykę turistai vaikščios ir ieškos jiems žinomų garsenybių pavardžių, kaip tai daroma Holivudo Šlovės alėjoje. Tačiau manau, kad tokia idėja pridėtų šarmo miestui ir jį dar daugiau praturintų.

Bet ne Senamiestyje. Nesvarbu, ar tai Vokiečių gatvė, Gedimino prospektas, ar Vilniaus ir Islandijos gatvių trikampis. Senamiestyje yra pakankamai istorinių atrakcijų, paminklų ir viso kito. Senajai miesto daliai visai nebereikia dar vieno projekto, menkai turinčio sąsajų su praeitimi.

Visgi Vilnius yra dvigubas. Senasis ir modernusis, tačiau dauguma, kažkodėl, nori šlietis prie patikrintos senosios dalies ir nei kiek nenori tapti tais, kurie plės modernųjį miestą.

Tad gal jau pakaks viską tempti į vieną vietą ir pagaliau laikas praplėsti miesto suvokimo ribas?

Įdomumo dėlei atsidariau Vilniaus turistinį žemėlapį ir nusprendžiau pažiūrėti, ką gi siūloma pamatyti sostinėje.

Kol Vilniaus senamiestis lūžta nuo lankytinų objektų ir muziejų, modernioji miesto dalis dešinėje pusėje vis dar merdėja

Kol Vilniaus senamiestis lūžta nuo lankytinų objektų ir muziejų, modernioji miesto dalis dešinėje pusėje vis dar merdėja

Ir ką gi matome? Modernioji miesto dalis, ta, kuri gali pasigirti prekybos centrais ir dangoraižiais, vis dar yra pakankamas nulis.

Išskyrus Laisvės kelią (o jame yra ir mano plyta), moderniojoje miesto dalyje, kurioje reiktų tęsti dabartinio Vilniaus istoriją, nieko nėra.

Juolab, meras Remigijus Šimašius žada gyvesnę Neries krantinę, labiau pritaikyta miestiečių poreikiams. Tad kodėl nepritaikius pasivaikščiojimams bei pažioplinėjimams ir kol kas dar nykios ir visiškai sterilios aplinkos visai šalia – prie dangoraižių?

Sakote, nieks nesitrenks iki savivaldybės dangoraižio tam, kad apžiūrėtų keletą įamžintų garsenybių? Tai gal tuomet tai ne tokia ir traukos vieta, nes dėl žydinčių sakurų* visas Vilnius sugeba sugūžėti į Konstitucijos prospekte esantį sodą, o po to užbombarduoja Facebook’ą savo asmenukėmis.

Neužsidarykime vienoje miesto dalyje. Kartais gera pasivaikščioti ir kitur.

——————————————-
*už rašymą sakūra su ū ilgąja reiktų bausti kalbainius, į jų pavardes priverstinai įbrukant w raidę, nes tai yra sumauta sakura su trumpu garsu.

B.Nemcovo išpažintis – knyga, kuri išleista per vėlai

Knygoms būna tam tikras laikas. Vienoms – vasara, kitoms – skrydis lėktuvu, o trečioms – politinė atmosfera. Būtent prie pastarųjų reiktų priskirti šaltakraujiškai nužudyto Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo prisiminimų knygą „Maištininko išpažintis“. Ir, deja, ši knyga išleista gerokai per vėlai. Maždaug aštuoneriais metais per vėlai.

B.Nemcovas savo spjūvį į veidą korumpuotiems Rusijos biurokratams išleido 2007 metais, o į lietuvių kalbą ši knyga išversta tik 2015 metais. Atlikėjų ir menininkų darbus geriau pirkti pradeda po jų mirties, matyt, tas pat galioja ir politikų prisiminimams, tad mano lentyną ši knyga pasiekė jau tik tuomet, kai nuo Maskvoje sušaudyto opozicionieriaus mirties praėjo maždaug trys mėnesiai.*

Įdomus viršelio pasirinkimas, nes knygoje autorius pasakoja ir apie metimą rūkyti

Įdomus viršelio pasirinkimas, nes knygoje autorius pasakoja ir apie metimą rūkyti

Ši knyga lietuviškai turėjo pasirodyti daug anksčiau, nes yra puikus būdas pykdyti tuos, kurie vis dar jaučia nostalgiją Rusijai, tiems, kurie mano, kad kietas kumštis yra geriau nei demokratija ir tiems, kurie šiandien abejoja, ar Rusiją verta erzinti. Galbūt – tik galbūt – šiai knygai pasirodžius daug anksčiau nei imta mekenti apie Lietuvoje varomą antirusišką propagandą, nors keletui žmonių būtų kilę abejonių dėl didžiosios kaimynės ir jos metodų.

Tačiau nevertinkite šios knygos kaip vakarietiškų pažiūrų žmogaus, gyvenančio Rusijoje, kovos teksto pavidalu. Nors B.Nemcovas kritikuoja demokratijos nykimą Rusijoje, kritikuoja korupciją ir prastas gyvenimo sąlygas, visgi tai politiko, bandančio grįžti į politinę areną knyga.

B.Nemcovas atskleidžia daug informacijos apie buvusį prezidentą Borisą Jelciną, apie savo santykius su dabartiniu prezidentu Vladimiru Putinu ir pasakoja apie svarbiausius Rusijos įvykius bei jų užkulisius, visgi jis pats beveik visada lieka pūkuotas.

Autorius pasakoja apie tai, kaip vienu metu beveik prasigėrė dėl nuolatinio ryšių stiprinimo, kaip girtas davė interviu tiesioginėje televizijos laidoje. Tačiau jis niekada nebūdavo pats kaltas…

„Maištininko išpažintis“ nėra visą tiesą apie Rusiją atskleidžianti knyga. Ji nedemaskuoja valstybės paslapčių, o dauguma pateiktų faktų turi būti labai atidžiai patikrinti. Tačiau ji leidžia suvokti, kokio dydžio praraja stūkso tarp Lietuvos ir Rusijos. Net ir tarp už demokratiją kovojančių opozicionierių. Net ir jiems toloka iki to, ką pasiekė Lietuva, turėdama demokratiją.

Apie B.Nemcovą

B.Nemcovas – Rusijos politikas, kuris iki savo mirties tapo demokratijos rėmėju, V.Putino kritiku bei opozicionieriumi.

Jis buvo Nižnij Novgorodo gubernatoriumi, Rusijos Dūmos deputatu, vienu metu B.Jelcinas įvardijo jį savo įpėdiniu, tačiau vėliau persigalvojo.

B.Nemcovas taip pat buvo Rusijos ministro pirmininko pirmuoju pavaduotoju bei energetikos ministru.

Boris Nemcov
„Maištininko išpažintis“
Leidykla „Gimtasis žodis“, 2015 metai

———————————-
*B.Nemcovas Maskvoje šūviais į nugarą nužudytas vasario 28-osios naktį.