Esu tikras lietuvis ir kai sužinau, kad kitų šalių politikai yra kvailesni – apsidžiaugiu.

Šį kartą perskaičiau, kad Italijos politikieriai nori uždrausti arklieną. Neva, reikia gerbti žirgus.

Mūsų akimis žvelgiant, gali pasirodyti viskas labai šaunu. Arkliukas vežimą tempti gali, lenktynėse dalyvauti ir pan., bet maistui jis netinka. Bet čia tik mūsų akimis. Tuo tarpu Italijoje arkliena yra delikatesas (suvartoja daugiausia arklienos visoje Europoje) ir kultūros dalis.

Jei nuspręstų mūsų politikai uždrausti valgyti kiaulieną (čia hiperbolizuoju, žinoma), nes paršiukai yra labai protingi, būtų katastrofa: jokių cepelinų, karbonadų ir kitų lietuvio stalui priimtinų patiekalų.

Mano supratimu, ne per tą galą į gyvūnų gerovės užtikrinimą eina Italijos politikai. Pirmiausia reikia rūpintis laikymo sąlygomis, prižiūrėti, kad nevalgytų nykstančių rūšių ir palikti ramybėje mėsai auginamus gyvulius.

Gerai, kad Lietuvoje dar nesugalvojo uždrausti plačiai paplitusio maisto rūšių. Na, o tie, kurie nori paskanauti arklienos – paskubėkite vykti į Italiją. Kitaip teks juodojoje rinkoje šio skanėsto ieškoti.

Šiuo metu ieškau naujo buto, todėl visokių įdomybių pastebiu.

Kadangi sunkmetis, visi skiedė, kad galima rasti naujai sutvarkytų butų už centus. Na, arba ieškoti nemoku, arba kažkas skiedė per stipriai. Kainos krito, bet ne žemiau jūros lygio. Tačiau ne čia esmė.

Atrodo, kad visi sunkmečiu taupo, tačiau krūva butų, už kuriuos reikia sumokėti agnetūroms vienkartinį mokestį (nuo 200 iki 400 litų). Iš patirties žinau, kad ieškantis buto, tokioms agentūroms moka už orą. Realiai jie tik patalpina skelbimus, o kai nori konkretesnės informacijos, vis vien turi laukti, kol agentas viską išsiaiškina su buto šeimininku.

Tada, kai džiaugdavaisi gavęs gerą butą, nurydavai karčią piliulę, mokėdamas toms agentūroms, tačiau dabar iš principo tokius skelbimus iš karto atmetu.

Logiška būtų, kad visą agentūros mokestį sumoktėtų tas, kuris siekia išnuomoti butą, o ne dalintų po lygiai. Juk dabar nuomininkas yra pranašesnis ir gali labiau rinktis (krizės privalumas), tačiau ne visi susitaiko su naujomis rinkos realijos.

P.S. Yra ir gerų butų nuomos agentūrų, kurios vertos pinigų, tačiau tokių yra mažuma, todėl esu nusistatęs prieš bet kokį agentūros mokestį būsimajam nuomininkui.

Tokią nuomonę apie TV reklamą jau seniai susidariau, tik buvau pamiršęs, nes apribojau spoksojimą į žydrąjį ekraną.

Žinoma, kenkia ne tik plaučiams, bet ir pilvui, o svarbiausia – nervams.

Kaskart, kai pradeda rodyti reklamą aš pasirenku vieną iš veiksmų: einu parūkyti, perjungiu kanalą, einu susitepti sumuštinį arba pasitikrinu elektroninį paštą.

Dažniausiai pasirenku pirmąjį variantą… Tik gaila, kad už plaučių vėžį negalėsiu apkaltinti TV avininkų:)

Turbūt taip nedaryčiau, jei reklamos ir anonsai truktų bent dvigubai trumpiau. Neapsimokėtų nei kanalo perjungti, nei rūkyti, nes nespėtum. O dabar ne tik spėji, bet ir susinervini, kad reklama ilgesnė negu tavo pasirinkto veiksmo trukmė.

Pažiūrėčiau tas reklamas ir atiduočiau duoklę TV. Tačiau dabar… Tikiuosi, kad kai visi turės skaitmeninę TV, bus lengviau sekti šokinėjimus per kanalus ir reklamos ignoravimą. Gal tada susivoks.

Kiek žinau, toks, kuris ignoruoja reklamą, esu ne vienintelis, todėl man nuoširdžiai kyla klausimas, negi reklamdaviai vis dar tiki, pavyzdžiui, dantų pastos, mobilaus ryšio arba įklotų reklamos efektyvumu? Juk jos visos vienodos (gal tik TELE2 kiek įdomesnė).

Tiesą sakant, jos taip dažnai kartojasi, kad su savo mergina kartą net žaidėme tokį žaidimą: išjungi TV garsą, vienas užsimerkia, o kitas sako kada pasikeitė reklama. Jai pasikeitus reikia atspėti ką reklamuoja – negirdint ir nematant. Žinokit, atspėtų būna ne taip ir mažai. Užtenka nuolat vardinti skalbimo miltelius, indų ploviklius, dantų pastas, o po vienuoliktos valandos dar ir alkoholį…

O ką jūs darote, kai pradeda rodyti reklamą?

Artūras Račas jau rašė apie diktatūros baimę Lietuvos viešojoje erdvėje.

Ir tikrai, baimės daugiau negu reikia. Ypač patinka dažnai naudojami žodeliai kaip “autoritarinis”. Arba nuolat pabrėžiama prezidentės užsienio politika, kreipiama į rytus. Atrodo, kad tokiai mažai valstybėlei kaip Lietuva bus leista nueiti iki diktatūros. Juk atvyktų JAV “taikdariai” ir vėl įvestų demokratiją, nesvarbu, ar to norėtume.

Man dėl tokių pareiškimų peršasi dvi nuomonės: per staigiai pereita nuo butaforinio prie tvirto vadovo arba per daug pikta, kad visuomenei patinka dabartinė prezidentė.

Pirmuoju atveju viskas suprantama. Valstybės vadovas – marionetė, kuri paklusdavo ir, švelniai tariant, buvo reikalingas tik per pokylius, kalėdinius ir valstybinių švenčių sveikinimus. Taigi truputį šokiruoja, kai atsiranda žmogus ne tik lietuviškai kalbantis be juokingo akcento, bet ir besinaudojantis visomis savo galiomis.

Čia lyg darbuotojų pyktis, kai firmoje atsiranda vadovas, kuris ne tik neleidžia nuolat nusimuilinti nuo darbo, bet ir liepia dirbti viršvalandžius.

Na, kas dėl antrojo teiginio… Man tai primena politinių varžovų žaidimus, ir tiek. Juk nežinome, kiek tų “politologų” yra tiesiog kažkieno draugai.

Atrodo, nereikia žmonėms priminti, kad kiekvienas žodis, parašytas internete, gali būti panaudotas prieš juos pačius. Tačiau FB tinklą dauguma vis dar įsivaizduoja kaip vietą, skirtą pablevyzgoti su draugais.

Taip ir yra, pasakysit. Tačiau noriu vieną istoriją papasakoti, kurią nelabai seniai sužinojau.

Draugė savo FB būsenoje parašė vieno žmogaus citatą, kuri buvo išsakyta ne viešojoje erdvėje. Atrodo, nieko baisaus. Tačiau atsirado tokių skundikų, kurie iškart tą citatą parodė žmonėms, kurie nebuvo tuo patenkinti.

Rezultatas: skambutis citatos autoriui, prašant paaiškinti, ar tikrai šis taip pasakė. Na, ir iš to sekantys malonumai. Plius, vienas citatą komentavęs žmogus kiek perlenkė lazdą ir, mano žiniomis, ateityje ieškodamas darbo vietos, galės vieną įstaigą iš sąrašo išbraukti.

Suprantu, kad daug aiškiau būtų, jei surašyčiau vardus ir citatą, tačiau nenoriu to daryti, nes istorija yra pliotkų lygyje.

Tačiau tai padeda daryti išvadas. Turbūt visiems suprantama, kad parašęs, jog negaliu pakęsti kokios nors įmonės, joje darbo negausiu. Šį mano užrašą garantuotai “sugūglins”.

Taigi visi socialiniai tinklai turi vieną neigiamą pusę – blevyzgoti jose (ypač jei tai liečia trečiuosius asmenis) nelabai begalima.

Tačiau matau ir pliusą. Išsakant tam tikrą nuomonę, reikia pasverti pasekmes, argumentuoti ir panašiai. O tai priverčia dirbti smegenėles.