Mėnesio archyvas: 2009 m. spalio mėn.

„Baltų lankų“ išpardavimas. Pradedam taupyti?

Galbūt ne visus ši žinia pasieks, todėl ir aš pabandysiu paskleisti naudingą informaciją.

Lapkričio 23 – gruodžio 6 dienomis Kalvarijų 125 (2 korpusas, 1 įėjimas) vyks didysis knygų išpardavimas leidėjų kainomis.

Pats tikrai apsilankysiu ir šiam reikalui iš anksto pasiruošiu pinigų. Nežinau, gal ką pigiai ir naudingo rasiu.

Tikiuosi, kad tai nebus visiškai neįdomių ir nenaudingų knygų tuštinimas iš sandėlio. Nors, kai pigu, žiūrėk ir prasta knyga verta dėmesio kartais pasidaro…

O pastaruoju metu akį užmetu daugiausia į tas knygas, kurios nupigintos. Nieko nepadarysi, situacija tokia.

Kaip valgomas spam’as?

Nesu didelis istorikas, tačiau turiu silpnybę istoriniams faktams, ypač susijusiems su karais europoje.

Neseniai perskaičiau įdomią knygą „NEĮTIKĖTINOS ANTROJO PASAULINIO KARO ISTORIJOS“,  kurioje gausu istorinių faktų, kurių nėra istorijos vadovėliuose. Patiko vienas straipsnis apie „šlamštą“, t.y. elektronines šiūkšles.

Vadinamasis elektroninio pašto „šlamštas“, angliškai žinomas kaip spam, tapo pagrindine problema, su kuria kas dieną susiduria interneto vartotojai. Tai neužsakytos reklaminės žinutės, atakuojančios vartotojo paštą.

Skaitytojas matyt ne be priežasties klausia, koks ryšis egzistuoja tarp šio fenomeno ir Antrojo pasaulinio karo, jei toje epochoje net nebuvo tokių kompiuterių, kokius turime dabar.  Atsakymo reikia ieškoti įdomaus termino spam atsiradimo istorijoje.

Didelei angliškai kalbančio pasaulio daliai daugiau nei šešiasdešimt metų žodis spam buvo konservuota mėsa.  Amerikiečių kompanija  Hormel 1926 metais pradėjo pardavinėti šiuos produktus, tačiau kitu komerciniu pavadinimu.

Mintis gaminti šį naujovišką, iš karto paruoštą valgyti mėsos patiekalą, kurį pagal poreikius galima vartoti ir šaltą, ir karštą, kilo Džėjui Hormeliui, kompanijos įkūrėjo Džordžo Hormelio sūnui. 1937 metais buvo nuspręsta konservus gaminti masiškai ir sugalvoti lengviau įsimenama pavadinimą. Buvo paskelbtas viešas konkursas. Žadėta sumokėti 100 dolerių žmogui, kuris pasiūlys patį tinkamiausią pavadinimą. Išrinktas pavadinimas spam.

Kaip teigė kompanija, šis pavadinimas neturėjo jokios paslėptos reikšmės. Taip ji apsigindavo nuo versijų, tvirtinančių, jog inicialai apibūdina tikrąją konservų sudėtį – nuo žiurkės iki šarvuočio.

Nedidelė kaina ir ilgas galiojimo laikas, be to, produkto nereikėjo laikyti šaldytuve, – šios savybės konservus pavertė pagrindiniu kareivių maistu. Daugiausia vartojo amerikiečiai, tačiau ir britai, ir net sovietai savo kuprinėse turėdavo šių konservų, suteikiančių reikiamą proteinų kiekį.

Spam skardinės buvo populiarios ne tik per karą, tačiau ir vėlesniais dešimtmečiais, taip paaiškinama, kodėl 1994-aisiais šiuo vardu buvo pavadintas nelaukiamas elektroninis paštas.

Prie to prisidėjo ir garsioji humoristinė britų grupė Monty Python, kurios pasirodymų metu restorano klientai galėdavo išsirinkti tik Spam.

Tai tokia spam’o istorija. Galbūt nieko nepasakanti, tačiau kiekvienas blogas dalykas turi turėti kokią nors istoriją.

Lengvi būdai – tik mitas (rytinė šiza)

Kurį laiką pardavimų topuose buvo knyga „Lengvas būdas mesti rūkyti“. Neturėjau galimybės šios knygos efektyvumo įvertinti, nes pats tokio tipo skaitalams pinigų nesiruošiu leisti (kaip ir knygoms kaip uždirbti milijoną), o mano aplinkoje žmonės tik ruošėsi skaityti.

Dabar gi jau turiu kelis pavyzdžius, kurie kol kas griaunas visas lengvų būdų teorijas.

Vyras su daugiau negu dvidešimties metų rūkymo stažu ėmė skaityti knygą. Ją pasiskolino iš kaimyno ir kurį laiką veikė būtent toks paradoksas – „kaimynas metė, kaip aš nemesiu“. Juk niekas nenori pripažinti, kad turi mažiau valios negu aplinkiniai.

Na, stengėsi, bet nieko neišėjo. Rūko kaip rūkęs. Tiesa, kol skaitė knygą, rūkydavo pasislėpdamas, kad aplinkiniai nematytų. Kaimynas, iš kurio tą knygą skolinosi, taip pat dabar rūko.

Kur stebuklingas metimas? Gal žmonės nemoka skaityti?

Turbūt moka. Ir net vykdydami visus paliepimus, mesti nesugeba. Nes pritrūksta to tikro noro ir tikrų pastangų.

Atrodo, jei nueini į knygyną ir nusiperki knygą, o po to ją skaitai, tai jau įrodo tavo norą. Bereikia tik nedidelės, stebuklingos pagalbos. Deja, tai nieko neįrodo. Juk tai, kad kiekvieną rytą keliesi ir eini į darbą, neparodo, ar esi geras darbuotojas.

Pats žodis „lengvas“ yra didžiausia problema. Ir ne tik norint mesti rūkyti. Siekiame didelių rezultatų, bet dėl jų pasistengti tingime. Nuolat tikimės, kad už mus tai padarys kas nors kitas, o rezultatais džiaugsims patys.

Neretai pasitaiko, kad kai reikia kažką daryti (darbovietėje, universitete), nudelbiame akis ir laukiame TO, kuris apsiims papildomus rūpesčius, nieko už tai negaudamas. Nes tai lengva. Deja, po to pykstame, nes rezultatai ne tokie, kokių norėtume patys.

Tačiau yra keli procentai žmonių (gaila, kad bent kol kas tarp jų nesu), kuriems nesvarbu, ar ant knygos viršelio bus užrašyta „Lengvas“ ar „Mirtinai sunkus“. Jie vis vien darys ir padarys. Tokie, paprastai, ir uždirba daugiau ir karjerą padaro greičiau, o visi aplinkiniai jiems už nugarų tik kalba, kad pastarieji prisivogė, apgavo, sukčiavo.

Deja, neįmanoma pakeisti tų, kurie ieško lengvų būdų. Jie gali keistis patys, bet neranda lengvo kelio… Taip ir vyksta tas uždaras ratas.

Ir Lietuvoj gyventi gera

Tiksliau, Kaune. Puikus interneto ryšys. Ko žmogui daugiau gali reikėti?

O jei kalbant rimtai, per dažnai skundžiamės, kad kitoj upės pusėj žolė žalesnė. Jau seniai laikai pasikeitė ir visur yra teigiamų dalykų ir neigiamų.

Šiuo atveju tokia naujiena bent jau šiek tiek gali pakelti mūsų nuotaiką. Bent man pakėlė. Yra kuo pasidžiaugti ir kuo didžiuotis. Mūsų šalies miestas – trečias. Šalis visiškai pasiruošusi „ateities internetui“.

Nors, žinoma, kai Vakarai ims stipriau investuoti komunikaciją, gali mūsų „lyderystė“ ir išnykti.

Tačiau kol kas pasidžiaukime tuo, ką turime ir nustokime dėl visko inkšti ( nors pats dažnai skundžiuosi). Yra gi smagių ir gražių dalykų.

Už atsakingesnius vairavimo mokytojus

Kai perskaičiau, kad ruošiamasi vairavimo mokyklas bausti jei penktadalis mokinių neišlaikys iš antro karto – apsidžiaugiau.

Kai pats ruošiausi laikyti vairavimo egzaminą, susidūriau su tokiu chamu mokytoju, dėl kurio turėjau daugiau vargo negu naudos. Nuolat reikdavo išsiprašinėti iš darbo, nes ponui vairavimo mokytojui netikdavo savaitgaliai arba vakarai. Nors, kai ėjau užsirašyti į vairavimo mokyklą, buvo kalbama, kad galėiu derintis ir rasti patogų laiką.

Kai sumokėjau pinigus, viskas pasikeitė. Nei laiko derinimo, nei malonaus bendravimo… Nebuvau labai gabus mokinys ir su tuo mokytoju net neturėjau visų reikalingų pamokų. Na, jis paprastai atsikirsdavo, kai pasakydavau, jog neišlaikysiu, jei normaliai nesimokysim: „Tavo problemos“.

Ką gi, dabar tai bus ir tokių neatsakingų mokytojų problemos. Tikiuosi.

Be to, ta straipsnio dalis, kurioje rašoma, kad automobiliai turi būti ne senesni negu dešimties metų, taip pat patiko. Aš mokiausi su tokiu senuku laužu, kuriam kartais neveikdavo spidometras, užgesdavo tiesiog „iš lempos“.

Gal bus greitu laiku daugiau teisybės ant svieto.