Mėnesio archyvas: 2009 m. lapkričio mėn.

Žurnalistika 2008

DSCN6712

Prieš kurį laiką įsigijau Lietuvos žurnalistų sąjungos išleistą almanachą „Žurnalistika 2008″.

Kol kas nespėjau perskaityti visų tekstų, tačiau įspūdį paliko geresnį negu tikėjausi.

Iš pradžių maniau, kad bus rinkinukas gražių minčių, ir tiek. Tačiau išėjo visai neblogas metraštis, žvelgiantis į realijas ir, manau, bent iš dalies parodantis žiniasklaidos realijas.

Tiesa, nepasakyčiau, kad leidinys sudomins su žiniasklaida nesusijusius asmenis, tačiau almanacho tikslas visgi yra priversti pažiūrėti kritiškiau į save.

Ypač nudžiugau perskaitęs savo kurso draugų tekstus. Bent jau diskusija apie žurnalistikos studijų kokybę verčia pripažinti, kad pats klausimo kėlimas reiškia ir pačių studentų susirūpinimą.

Tikiuosi, kad almanachas bus leidžiamas kasmet ir sudomins daugiau jaunų autorių.

Kai politikai dviratį išradinėja

Nekalbėsiu apie propagavimus vienokių ar kitokių santykių ir bausmes, kurios turi būti skiriamos. Pakalbėsiu, kad, mano nuomone, politikai susimovė, bet parodyti to nenori.

Neteigiu, kad senesnis Nepilnamečių apsaugos įstatytmas – tobulas. Apskritai nėra tobulų įstatymų, nes juos interpretuoja netobuli žmonės.

Tačiau imtis pataisų, kai yra pakankamai protingas ir nepersūdytas įstatymas – nebuvo protinga. Dabar gi ieško naujų būdų patobulinti įstatymą.

Tačiau man tai primena dviračio išradinėjimą.

Paaiškinsiu kodėl.

Visų pirma, smurtas, sekso scenos ir panašūs dalykai ateina ne vien žiniasklaidos dėka. Yra internetas. Nuo jo gali saugoti tik tėvai – ne įstatymai. Taip pat ir nuo televizijos žiūrėjimo po vienuoliktos, saugo tėvai, o ne programoms uždėtos „S“ raidės.

Savo ruožtu Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Gintaras Songaila pasiūlė problemą spręsti tiesiog neleidžiant nepilnamečių į kino teatrą, kai rodomas jiems žalą darantis filmas.

Atleiskite, o ar dabar yra ne šitaip? Na, gal ir atlaidžiai žiūrima į nepilnamečius, kurie eina į siaubo filmus, bet šioks toks ribojimas yra.

Tiesa, labiau siūlyčiau dėmesį atkreipti ne į informaciją, gaunamą iš žiniasklaidos ar kino teatrų, o į nepilnamečių skaičių naktiniuose klubuose. Gal tai paaiškintų daugiau dalykų ir nebereiktų visko versti smurtui televizijoje?

Po pasibuvimo „Baltų lankų“ sandėlyje

Šiandien apsilankiau dvisavaitiniame „Baltų lankų“ išpardavime. Kur ir kada, jau rašiau.

Galiu pasakyti, kad šimtinė ištirpo maždaug per valandą…

Daugiausiai turbūt apsidžiaugs Haruki Murakami gerbėjai, nes šio knygų yra tikrai labai daug. Moksleiviams, jei nepakanka mokyklų bibliotekose, galima pasirinkti vadovėlių ir pan.

Bet šiaip, deja, nelabai radau klasikos arba mokslinės fantastikos (Murakamis nesiskaito).

Šiaip jau eilinį kartą suabejojau teiginiu, kad lietuviai mažai skaito. Gal greičiau mažai gali įsigyti knygų, o bibliotekomis nesinaudoja dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui aš negaliu pakęsti nutrintų knygų.

Šio išpardavimo metu pastebėjau, kad buvo pakankamai daug žmonių ir pirko jie dideliais kiekiais. Taigi skaito jie, ir dar kaip. Gal ne tiek daug, kiek norėtųsi visuomenės šviesuoliams, bet geriau negu nieko.

Kita vertus, kalėdos artėja. Skaitantiems draugams galima padovanoti kokią knygą. Juk kainos sakyti nebūtina:)

Kodėl verta studijuoti Klaipėdoje

TV6 Universitetai.lt laidoje Modestas Vitkus aiškina apie Lietuvos universitetus:

„Vytauto didžiojo universitete studentas turi puikią galimybę pats susidaryti tvarkaraštį, turi daugiau atsakomybės. Klaipėdoje gera studijuoti, nes puikus oras, jūra, gražios merginos. Vilniaus universitete yra per daug sunykęs ryšys tarp studento or dėstytojo.“

P.S. Citata nėra visiškai tiksli, bet mintis neiškraipyta…

Lietuvio stereotipas: patys išgalvojom?

Ilgokai nieko neparašiau. Neatleistina net jei kiaulių gripas užpultų ir vietoj pirštų kanopos išdygtų…

Šiandien prisėdau paskaitinėti savo pažįstamo iš Japonijos tekstus apie Lietuvą. Šiaip jau nustebau, radęs tokius atsiliepimus. Per metus, praleistus Vilniuje, svečias iš rytų susidarė visai kitokį įspūdį apie mus negu dažniausiai patys apibūdiname vieni kitus.

Ką dažniausiai išgirstu apie lietuvius iš tų pačių lietuvių? Esame susiraukę, nesišypsome, nepadedame ištiktam nelaimės ir pan.

O štai kaip neįprastai skamba, kai randi tekste nuolat naudojamą terminą „VLS“ (Very Lithuanian Smile). Ir, beje, beveik kiekviename tekste.

Ir šiltais žmonėmis mus pavadino mano pažįstamas, ir padedančiais. Pagalvoji tada, kad patys susikuriame įvaizdį ir jo laikomės. O kokie iš tikro esame, tai nežinome.