Mėnesio archyvas: 2010 m. sausio mėn.

Politiniai kontrastai

Artūras Račas jau rašė apie diktatūros baimę Lietuvos viešojoje erdvėje.

Ir tikrai, baimės daugiau negu reikia. Ypač patinka dažnai naudojami žodeliai kaip „autoritarinis“. Arba nuolat pabrėžiama prezidentės užsienio politika, kreipiama į rytus. Atrodo, kad tokiai mažai valstybėlei kaip Lietuva bus leista nueiti iki diktatūros. Juk atvyktų JAV „taikdariai“ ir vėl įvestų demokratiją, nesvarbu, ar to norėtume.

Man dėl tokių pareiškimų peršasi dvi nuomonės: per staigiai pereita nuo butaforinio prie tvirto vadovo arba per daug pikta, kad visuomenei patinka dabartinė prezidentė.

Pirmuoju atveju viskas suprantama. Valstybės vadovas – marionetė, kuri paklusdavo ir, švelniai tariant, buvo reikalingas tik per pokylius, kalėdinius ir valstybinių švenčių sveikinimus. Taigi truputį šokiruoja, kai atsiranda žmogus ne tik lietuviškai kalbantis be juokingo akcento, bet ir besinaudojantis visomis savo galiomis.

Čia lyg darbuotojų pyktis, kai firmoje atsiranda vadovas, kuris ne tik neleidžia nuolat nusimuilinti nuo darbo, bet ir liepia dirbti viršvalandžius.

Na, kas dėl antrojo teiginio… Man tai primena politinių varžovų žaidimus, ir tiek. Juk nežinome, kiek tų „politologų“ yra tiesiog kažkieno draugai.

Facebook’e esi visada stebimas

Atrodo, nereikia žmonėms priminti, kad kiekvienas žodis, parašytas internete, gali būti panaudotas prieš juos pačius. Tačiau FB tinklą dauguma vis dar įsivaizduoja kaip vietą, skirtą pablevyzgoti su draugais.

Taip ir yra, pasakysit. Tačiau noriu vieną istoriją papasakoti, kurią nelabai seniai sužinojau.

Draugė savo FB būsenoje parašė vieno žmogaus citatą, kuri buvo išsakyta ne viešojoje erdvėje. Atrodo, nieko baisaus. Tačiau atsirado tokių skundikų, kurie iškart tą citatą parodė žmonėms, kurie nebuvo tuo patenkinti.

Rezultatas: skambutis citatos autoriui, prašant paaiškinti, ar tikrai šis taip pasakė. Na, ir iš to sekantys malonumai. Plius, vienas citatą komentavęs žmogus kiek perlenkė lazdą ir, mano žiniomis, ateityje ieškodamas darbo vietos, galės vieną įstaigą iš sąrašo išbraukti.

Suprantu, kad daug aiškiau būtų, jei surašyčiau vardus ir citatą, tačiau nenoriu to daryti, nes istorija yra pliotkų lygyje.

Tačiau tai padeda daryti išvadas. Turbūt visiems suprantama, kad parašęs, jog negaliu pakęsti kokios nors įmonės, joje darbo negausiu. Šį mano užrašą garantuotai „sugūglins“.

Taigi visi socialiniai tinklai turi vieną neigiamą pusę – blevyzgoti jose (ypač jei tai liečia trečiuosius asmenis) nelabai begalima.

Tačiau matau ir pliusą. Išsakant tam tikrą nuomonę, reikia pasverti pasekmes, argumentuoti ir panašiai. O tai priverčia dirbti smegenėles.

Valdžia – Dievui, mokyklos – Dievui, o sąžinės laisvė – šiukšlynui?

Gal skaitytojams pasirodysiu nekenčiantis krikščionių, tačiau taip tikrai nėra. Visi, kurie nori, turi teisę eiti į bažnyčią, melstis ir tikėti. Taip pat visi turi teisę netikėti, nesimelsti ir neiti į bažnyčią.

Kryžiai mokyklose tik formalumas. Tai tik simbolis, dėl kurio nereiktų pykti. Bet ar tikrai?

Jau atidavėme valdžią Dievui, taip pat kuriame partijas visokiais religiniais pagrindais. Turbūt tik tam, kad davatkėlės balsuotų. O štai dabar išarkime dirvą mokyklose, prikabinėdami simbolių, ir džiaukimės, kad ateityje bus balsuojama už tas sukurtas pseudokrikščioniškas partijas.

Man keista, kad tokios mintys išplaukia į paviršių. Kai mąstoma apie kryžių kabinimą mokyklose. Juolab, kad kalba eina ne apie katalikiškas mokyklas…

Taigi visi, kurie netiki arba tiki kitokiais dievais, turės pakęsti vienos religijos simbolius. Viena, kai tai yra ant bažnyčių stogų, kita – kai tokiose vietose, kur yra skirtingų pažiūrų žmonių.

Ar man tik atrodo, ar čia iš tikro sistemingai keliaujame link sąžinės laisvės išnykimo?

Spirkit vaikus iš televizijos

Pažiūrėjau visiškai apgailėtiną šou „Dvi minutės“. Na, nieko gero ir nesitikėjau, bet ypač pasibjaurėjau tuo, kad eilinį kartą praleido vaiką.

Mergaitė pademonstravo cirko numerį, beje, neįdomų, tačiau reikia jos pagailėti ir leisti dalyvauti toliau.

Visokie „Lietuvos talentai“, „Chorų karai“ ir kiti marazmai yra suaugusiųjų konkursai, todėl nematau reikalo, kodėl vaikai turėtų dalyvauti juose. Neverta skubinti jų užaugti, tegul varžosi su bendraamžiais.

Visų pirma, tai moralinis jų žlugdymas, nes sunku lygiai pasivaržyti su suaugusiais. Kitas – baisesnis dalykas yra tai, kad tokiuose šou prasideda nevaikiški prikolai. Nekalbu apie tai, kai mergaitės šoka nevaikiškus šokius (Lietuvos talentai) ir tampa pedofilų džiaugsmu, bet ir apie tai, kai laidomi juokeliai, susiję su antru galu. Šapranauskas ypač tokių bajerių mėgėjas.

Nesuprantu, ko tuos vaikus kišti. Geriau uždėti amžiaus cenzą. Pavyzdžiui, nuo penkiolikos metų. O jaunesni tegul eina į LTV „Talentų ringą“ ir ten rodo tai, kas tinka jų amžiui.

Narkotinis metalas

Man patinka tokie beprasmiai tekstai apie religijas, kokį šiandien radau Delfi.lt.

Ypač todėl, kad gali nuoširdžiai pasijuokti. Ir ne iš paties teksto, o iš pašnekovo. Tiesa, į visas nesąmones, kurias perskaičiau, dėmesio nekreipsiu, išskirsiu tik kelias.

„Per koncertus didinamo garso tikslas – blokuoti gynybas ir sukelti narkotizuojantį poveikį, dėl to žmogui vis norisi ir norisi klausytis tos pačios muzikos. Pasąmonę veikia ir šviesos, įvaizdžiai. Sukurta ištisa industrija, kaip paveikti žmogų per klausą, regą, psichiką, pasąmonę“, – sakė A. Valkauskas.

Ši citata buvo nukreipta prieš metalo muziką. Bent iš konteksto taip atrodo.

Nesiginčysiu dėl narkotinio muzikos ir šviesos poveikio. Teko apie jį girdėti, tačiau tik kaip teigiamą dalyką. Gal su medikais reiktų konsultuotis, bet mano žiniomis šviesos ir garsi muzika apsvaigina neilgam laikui kaip alkoholis arba silpnos narkotinės, tačiau muzikai dingus, dingsta ir poveikis. Išskyrus, žinoma, padarinius klausai.

Na, bet kuriuo atveju, jei jau kalbėti, kad blogieji metalistai šitaip elgiasi su žmonėmis (narkotizuoja juos muzikos pagalba), tai reiktų paminėti ir krikščioniškąjį metalą. Teko klausytis muzikos albumo, kuris lietuviškai skamba maždaug taip: „Apversk apverstą kryžių“. Deja, grupės pavadinimo nepamenu. Žinoma, tas pats elgesys yra skatintinas, jei tikslai kilnūs… Taip?

O dėl marškinėlių su apverstais kryžiais… Na, jie man atrodo kvaili. Taip pat pentagramos ir kita pseudosatanistinė atributika. Beje, kaip ir krikščioniškas užrašas ant rūbų „Jeigu Dievas pirmoj vietoj, reiškias viskas savo vietoj“.