Mėnesio archyvas: 2010 m. kovo mėn.

Auditorija – buka ar nubukinta?

Kai į rankas pasiimu kokią nors knygą apie žiniasklaidos teoriją, labai nusiviliu. Beveik visur auditorija yra sumenkinama ir vaizduojama kaip idiotų šutvė. O jei auditorija yra protingesnė – vadinasi ji priskiriama labai nišiniams leidiniams ar laidoms. Su mažu tiražu, žinoma.

O kartais net ir iš dėstytojų išgirstu, kad vienas ar kitas žodis tekste yra per sudėtingas, reikia jį pakeisti paprastesniu, kad kiekvienas lengvai suprastų.

Su tokiais supaprastinimais taip ir nutinka, kad paties žodynas ima skursti, jau nekalbu apie tuos, kurie skaito tokius paprastus tekstukus.

Žinoma, žurnalistus galima ginti, teigiant, kad kiekvienas, norintis būti labiau išprususiu, gali atsiversti „National geographic“, „Verslo klasę“, „Atgimimą“ ir pan. O visa likusi žiniasklaida yra tiesiog greitam vartojimui. Jos nereikia apkrauti sudėtingomis mintimis ir žodžiais.

Turbūt sutikčiau. Tačiau man pasakojo apie Skandinavijos šalyse, taip pat Japonijoje gan dažną reiškinį – nesuprantamus žodžius skaitytojas pasibraukia, o vėliau susiranda žodyne. Nežinau, ar tikrai tose šalyse tai toks jau dažnas reiškinys, bet jei taip – žiniasklaida atlieka tam tikrą šviečiamąją funkciją. Kažin, daug reiktų dirbti, kad ir pas mus taip būtų?

Na, suprantu, kad utopija. Ir visiems žiniasklaidos kanalams nepritaikysi, tačiau galėtų bent literatūroje dažniau auditoriją parodyti ir kaip protingesnę už pačius žurnalistus, o ne buką masę…

Nes tokiu atveju žurnalistas ir pradeda kaip su penkemečiais kalbėtis. O kai su žmogum kalbi kaip su penkemečiu, tai gali jis tokiu ir pasijusti.

A. Tapino spjūvis A. Siaurusevičiui?

Šiandien „Pinigų kartos“ laidos pradžioje Andrius Tapinas pasakė maždaug tokius žodžius: „Sunku kurti laidą, kai ji įdomi vadovybei, o viršininkas stebi renkamą medžiagą ir įdėmiai peržiūri laidą. Gerai, kad Audrius Siaurusevičius nevairuoja.“

Citata nėra visai tiksli, nes jos neužsirašiau.

Kadangi nebespėju sekti visų povandeninių srovių (bent jau viešai skelbiamų), kurios yra LRT, tenka šią įžangą interpretuoti kaip pasityčiojimą iš A. Siaurusevičiaus.

Na, bent aš tikrai nusišypsojau.

O kaip nesišypsosi, kai net Google juokiasi iš A. Siaurusevičiaus:

Mes (ne)mokame naudotis internetu?

Bet kuris, skaitantis šį tinklaraštį, atsakys, kad moka. Juk sugebėjo įsijungti naršyklę. Turbūt ir kokį filmą sugeba „nupiratauti“.

Tačiau kalbu ne vien apie tai. Man įdomu, ar mokame naudotis internetu taip, kad ilgalaikėje perspektyvoje neturėtume problemų?

Kol kas man atrodo, kad ne. Ir socialiniai tinklai man šį įspūdį tik sustiprina. Atlikau tokį mini tyrimuką, kuris gal ir negali mano įžvalgų pagrįsti, tačiau verčia susimąstyti.

Taigi pasirinkau Facebook’e 30 lietuvių anketų ir 30 japonų anketų (gali būti, kad kai kurie iš kitų Azijos šalių, nes ne visas japoniškas pavardes galiu atpažinti). Pabrėžiu, kad nė viena anketa nebuvo mano draugų tarpe, todėl priėjimas prie tų anketų informacijos buvo ribotas.

Atkreipiau dėmesį tik į nuotraukų albumus. Ar jie atviri, kokios fotografijos publikuojamos (vulgarios, iš vakarėlių, kompromituojančios, gražios).

Rezultatai: 26 lietuvių anketose nuotraukų albumai buvo atviri. 16 iš tų atvirų albumų, buvo kompromituojančios fotografijos. Nebūtinai vulgarios. Tačiau tikrai ne tokios, kokias norėtum parodyti būsimam darbdaviui. TIK 3 japonų anketose buvo atviri nuotraukų albumai. Nė viename neradau kompromituojančių fotografijų.

Darau išvadą, kad mums dar trūksta žinių, nesuvokiame, kokią žalą gali padaryti atviros fotografijos. Dauguma jaunų žmonių nežiūri į ateitį, nepagalvoja, kad galbūt kada nors teks dirbti vadovaujantį darbą, o tokios fotografijos gali apkartinti gyvenimą. Japonijoje – atvirkščiai.

Mano pasiūlymas: mokyklose informatikos pamokose reiktų ne tik aiškinti, kas yra bitas, o kas – baitas. Reikia aiškinti, kas gali nutikti, jei per daug plačiai paviešinate informaciją. Kokią galima, o kokios – ne.

P.S. Aš ir pats turiu fotografijų, kurių nenorėčiau parodyti būsimam darbdaviui, tačiau jos bent jau šiek tiek sunkiau prieinamos. O štai keiksmažodžių visai vengiu (tam yra skype:).

Demokratija – privaloma

Geopolitika.lt paskelbė tekstą apie tai, kad ES nusivylė Gruzijos demokratija.

Eilinį kartą skamba netiesiogiai skelbiamas šūkis: Demokratija – privaloma. Čia, matyt, galingesnių įsitikinimas, kad jie žino geriau.

Nors man patinka žodžio laisvė, galimybė balsuoti ir kiti demokratijos privalumai, nemanau, kad verta mojuoti pirštu. Juolab, kad kalbos apie demokratiją taip pat dviprasmiškos. Gruzijai galima priekaištauti, Balkanuose galima praktiškai dirbtinai ją įvesti, tačiau galingas ne demokratines valstybes palikime ramybėj. Taip patogiau.

Kas jau kas, bet politinės valstybių santvarkos turi keistis ne dėl kažkieno priekaištų iš šalies, o dėl pačios visuomenės veiksmų. Jei pas mus būtų atsiradusi demokratija dirbtinai – turbūt būtų tik didesnė suirutė.

„17 puslapio“ anonsas: kodėl studentai žiovauja paskaitų metu?

Nuo šiol nusprendžiau kiekvieną savaitgalį įdėti savo kolegų radijo laidos „17 puslapis“ anonsus. Kadangi bičiuliai stengiasi ir š nemala, noriu jų darbus paskleisti kuo plačiau.

Radijo laidą galite išgirsti pirmadieniais nuo 16.00 iki 17.00 StartFM eteryje 94.2 FM dažniu Vilniuje arba klausytis jos internetu www.startfm.lt.

„17 puslapis“ – kodėl studentai per vienas paskaitas mokosi noriai, o per kitas – ne?

Kodėl studentai per vienas paskaitas mokosi noriai, o per kitas – žiovauja? Nuo ko tai priklauso: studento, dėstytojo ar mokomojo dalyko? Šiais ir kitais klausimais pirmą pusvalandį diskutuosime tiesioginiame eteryje. Diskusijoje galėsite dalyvauti ir Jūs!

Dviems jaunuoliams – Rokui ir Rolandai – magija yra neatsiejama gyvenimo dalis. Kokius triukus daro, kur ir kaip pasirodo, kiek laiko repetuoja ir kokius ateities planus kurpia jaunieji iliuzionistai? Apie tai pasakos Kristina Belikova.

„Nėra to, ko nesuvalgytų studentas“, – sako išmintis. Šią mintį išbandys Ovidijus ir Jurga, kurie keturiuose didžiausiuose Lietuvos prekybos centruose pirko pačius pigiausius produktus ir gamino „troškinį“. Kiek pinigų išleido, ką valgė ir kaip po to jautėsi? Visa tai jų autorinėje rubrikoje „O tu pabandyk!“.

Laidą ves Indrė Anskaitytė ir Edvardas Kubilius.

Turite klausimų, pasiūlymų? Rašykite 17puslapis@startfm.lt.

„17 puslapis” – ieškome atsakymų į Jums rūpimus klausimus!