Mėnesio archyvas: 2010 m. lapkričio mėn.

Žurnalistas iš Birmos: mes turime tik savaitraščius

Jokio interneto, jokios televizijos ar radijo. Dėl prastų komunikacijos priemonių ir didžiulės cenzūros pavyksta leisti tik savaitraštį. Tokį Birmos (Mianmaro) atvaizdą šiandien nupiešė žurnalistas iš Azijos. Jis teigė, kad dabartinė valdžia turi savo priemonių susekti internetu opoziciją, todėl nerasite nei jo atvaizdo, nei vardo.

Žurnalistas pasakojo, kad cenzūra numerius tikrina tris dienas, o kol tekstai nugabenami redagavimui, užtrunka velniškai daug laiko. Būtent todėl pavyksta laikraštį leisti tik kartą per savaitę.

Tiesa, jis tikino, kad žurnalisto atlyginimo visiškai pakanka pragyvenimui (skaičiavome, kad mūsų pinigais jis uždirba maždaug 350 litų). Tad žurnalistų dalia nėra visiškai prasta. Tačiau tik tol, kol neužkliūvi cenzūrai.

Žurnalistas klausė, ką galėtume patarti dėl geresnio informavimo cenzūros sąlygomis. Deja, mes jau išlepinti gerų komunikacijos priemonių, tad pasiūlėme bandyti apeiti cenzūra naudojant Ezopo kalbą (metaforomis kritikuoti valdžią).

Įdomus pastebėjimas, kad, bent jau žurnalisto teigimu, nėra jokios pogrindinės spaudos. Visa spauda sąžiningai praeina cenzūra, kaskart tikėdamasi, jog liks bent kiek neišbrauktų svarbių tekstų.

Tiesa, yra galimybė platinti knygas, susijusias su religija. Šioms taikoma mažesnė kontrolė. Tačiau, kaip sakė svečias iš Birmos, žmonės dažniausiai šias knygas praleidžia pro akis.

Dar viena įdomybė. Dėl didelių mokesčių spaudai, laikraščiai meluoja apie tiražus – vietoj tikro (70 tūkst.) parašo daug mažesnį (5 tūkst.). Su kolegomis dėl šio fakto kikenom, nes Lietuvoje viskas atvirkščiai.

Paporinau apie žiniasklaidą, kuri man įdomiausia, o dabar dar keletas smulkmenėlių.

Žurnalistas turėjo apsimesti, kad nėra baigęs universiteto, kitaip jam kiltų problema, bandant išvykti iš šalies. Kiekvienas išsilavinęs pilietis, keliaujantis į užsienį, yra grėsmė vietiniam režimui. Taigi jis, prieš keliaudamas į Europą, dievagojosi valdžios atstovams, kad nėra baigęs universiteto.

Dar žurnalistas pastebėjo, kad vienas didžiausių skirtumų tarp Europos ir Birmos – individualizmas. Pas mus jo apstu, o ten mieliau priklauso bendruomenei.

O šiaip dar iš žmogaus galima pasimokyti ištikimybės šaliai. Paklaustas, ar nenori palikti šalies, jis teigė, kad kol jam negresia kalėjimas, jis liks Birmoje ir joje rašys, studijuos ir gyvens.

Ką galima pasakyti – sėkmės jam!

P.S. Apie vėliavą taip ir neišsiaiškinom.

Diskusija: GMO: žiniasklaidos kuriamas baubas ar mokslo pažangos įrodymas?

Dalinuosi gautu laišku.

GMO: žiniasklaidos kuriamas baubas ar mokslo pažangos įrodymas?

Į šį klausimą gruodžio 2 d., ketvirtadienį, 18.30 val. kavinėje „Mano Guru“ (Vilniaus g. 22/ Labdarių g. 1) rengiamoje diskusijoje „Café Scientifique“ apie genetiškai modifikuotus organizmus (GMO), žiniasklaidą ir etiką bandys atsakyti žurnalistas iš Didžiosios Britanijos Myc’as Riggulsfordas. 25-erių metų mokslo komunikacijos patirtį turintis lektorius nuolat bendradarbiauja su tarptautinėmis žiniasklaidos, mokslo ir labdaros organizacijomis
tokiose srityse kaip medicinos etika, gyvūnų gerovė ir organizuoja mokymus žurnalistams.

Diskusijos metu bus kalbama apie visuomenę ir mokslą globalizacijos kontekste, lobizmą, aktyvizmą, kultūrinių skirtumų reikšmę, intelektinę nuosavybę ir gyvūnų teises. Pristatydamas argumentus už ir prieš genų inžineriją lektorius aptars prieštaravimus medicinos tyrimų, žemės ūkio ir aplinkos apsaugos srityse. Vienas pagrindinių šio „Cafe Scientifique“ akcentų – žiniasklaidos vaidmuo viešojoje diskusijoje apie GMO – valdžios įtaka, interesų kova ir
manipuliacija.

Kadangi vietų skaičius ribotas, ketinantieji dalyvauti renginyje kviečiami registruotis el. p. rita.bureikaite@bef.lt iki gruodžio 2 d. 9 val. Pranešimas ir diskusija — anglų kalba.

„Café Scientifique“ arba „Mokslinė kavinė“ – tai diskusijos viešose erdvėse aktualiomis mokslo temomis. Renginį organizuoja Britų Taryba Lietuvoje, nevyriausybinė organizacija Baltijos aplinkos forumas ir Vilniaus universiteto Studentų atstovybė.

The walking dead – laikui užmušti

Serialas, sukurtas apokalipsių ir zombių filmų mėgėjams. Pagal Roberto Kirkmano komiksus.

Kadangi komiksų neskaitau ir jais nesidomiu, serialą vertinsiu kaip zombių filmų mėgėjas. Kol kas mačiau tik keturias serijas (daugiau dar nepasirodė), tačiau spėjau susidaryti gan aiškų vaizdą.

Su serialo mintim viskas paprasta ir jau patikrinta filmuose. Prabunda vyrukas ligoninėje, o aplink pragaras atsivėręs. Vieni lavonai guli ir pūva, kiti lavonai bando suėsti herojų. Jis, žinoma, yra šerifas taiklioji akis, todėl be vargo prisitaiko prie situacijos. Šaudo, gaudo ir bando išgyventi.

Kaip tokio tipo seriale, trūksta veiksmo ir didžiulių negyvėlių ordų taškymo į gabalus. Šiek tiek per daug kalbama ir vaizduojama, kaip klostosi santykiai tarp išgyvenusių žmonių. Pavyzdžiui, vyras muša savo žmoną, moterys dejuoja, kad jų darbu tapo skalbimu, o vyrai tik medžioja zombius. Žodžiu, galima visa tai sutrumpinti ir pakeisti į daugiau šaudymo.

Matyt, buvo bandyta atkreipti moteriškos auditorijos dėmesį, nes seriale mezgasi meilės trikampis tarp pagrindinio herojaus, jo žmonos ir geriausio herojaus draugo. Žodžiu, meilė trykšta pro kraštus net skendint viduriuose iki pažastų.

Tačiau kalbant apie vidurius, kūrėjai nepasibodėjo atvirų scenų. Tskant, kai tose vietose, kur šaudo ir ėda ką nors, pamatai žarnas, šūvį į galvą, tai jau beveik neabejoji, kad tai buvo žarnos ir tykštančios smegenys. Žinoma, realumui ribų nėra, bet čia dedu pliusą.

Apie pačias siužetines linijas dar ankstoka kalbėti. Kol kas ryškėja pirmosios dilemos. Tam, kad būtų lengviau susigaudyti tarp krūvos herojų, kiekvienoje serijoje zombiai vis praretina mažiau į akis krentančius charakterius.

Vertinčiau stipriu šešetu.

P.S. Ne, aš netapsiu filmų ir serialų vertintoju. Blogosferoje pakanka tokių. Tiesiog nusprendžiau, kad kartais dažniau pasidalinsiu tuo, ką veikiu laisvalaikiu. Kitą kartą gal papasakosiu kokiu būdu geriausiai plauti kavos puodelius…

Pinigai žaislams

Prisidedu ir aš prie IKI kalėdų stebuklo akcijos.

Noriu ir jus paraginti nepatingėti paspausti skydelio dešinėje ekrano pusėje. Užtrunka sekundę.

Akmuo į tų daržą, kurie skaito rss. Nebūkit tinginiai, užeikit ir spustelkit. Ir ne tik pas mane, o pas visus, kurie prisideda.

Už poros valandų aš vėl bedarbis

Formaliai bedarbiu tampu tik ryt, bet netrukus baigsiu visus darbus ir galėsiu nosį krapštinėti.

Šiaip jau galiu pasakyti, kad įpratau prie nuolatinio laiko trūkumo, tad nežinau, ką reiks veikti, kol ieškosiuosi darbo (nuolat rašyti į tinklaraštį?). Žinoma, susikaupė ir knygų, kurias noriu perskaityti, filmų, kuriuos noriu pažiūrėti, temų, kuriomis noriu plačiau pasidomėti.

Be to, gal spėsiu ir egzaminams pasiruošti. Kad ir kaip ten bebūtų, nuotaikos atostoginės, o ne bedarbystės:)

Beje, jei turit nuostabių darbo pasiūlymų, mielai išklausysiu:)