Mėnesio archyvas: 2011 m. rugpjūčio mėn.

Tinklaraštininkų diena – sveikinu ir klausiu, kodėl rašote?

Day.lt skelbia, kad šiandien yra tinklaraštininkų diena. Ta proga pasveikinsiu visus. Šiaip man nesiseka sveikinimai. Tai gal visiems pasiūlysiu parašyti tris dalykus, kodėl rašote tinklaraščius, arba tris dalykus, kodėl skaitote.

Kodėl rašau: Sėdžiu sferoje, kuri tam tikra prasme yra atitrūkusi nuo rašymo. Noriu neprarasti bent jau sugebėjimo dėlioti kablelius.

Mano ego – kambario dydžio. Kaip ir dauguma, įsivaizduoju, kad žinau kažką tokio, ko niekas daugiau nežino ir bandau vaizduoti autoritetą. O taip, dauguma tinklaraštininkų tokie patys esate.

Įpareigojantis hobis. Verčia kažką veikti. Ne tik rašymo prasme, bet ir skaitymo, ėjimo kažkur, bloginimas verčia domėtis naujais dalykais, nes kitaip galėsi rašyti tik apie tai, kokią kavą šiandien gėrei ir į ką buvo panašūs plaukai, kai išlipai iš lovos.

O taip, mielieji, jokių pasakų apie norą pakeisti pasaulį, apie visuomenės pažindinimą su svarbiomis jai temomis, kurių žiniasklaida neaprašo.

Parašykit ir jūs – sąžiningai.

Savaitgalis Taline: užsitrenkimas McDonaldo tūlike, pinigų praradimas Rimi, bet geras poilsis

Planavome šią vasarą nuvykti į Taliną. Pavyko. Nors ir paskutinį vasaros savaitgalį, bet visgi dar vasarą:) Tiems, kurie šį tekstą ras pagal google paiešką, padarysių paslaugą ir visą racionalią informaciją parašysiu teksto pradžioje (kainos ir pan.), o jau tuos asmeninius įspūdžius išdėliosiu po to.

Racionalūs dalykėliai

Vykome Simple express autobusu. Vilnius-Riga-Talinas. Šiaip tik antrą kartą keliauju šiuo autobusu, tačiau spėjau pamėgti. Jie pigūs, patogūs, o vairuotojai malonūs. Tiesa, nebegavau akcijinių bilietų, todėl vietoj 50lt už kelionę pirmyn ir atgal klojome 110 lietuviškos valiutos. Tačiau, manau, kaina pakankamai įkandama ir verta. Žinoma, kelionė treunka devynias valandas, tad, jei važiuojate dieną, tikrų tikriausia kančia. Na, o naktį tiesiog gerai išsimiegate, ir tiek. Pats išbandžiau abu variantus. Penktadienį pajudėjome Talino link dešimtą ryte, tad visą dieną kamavausi autobuse (trūko cigaretės), na, o sekmadienį vakare tiesiog užmigau pakleiui į Vilnių, tad kelionė neprailgo.

Deja, apie nakvynę nieko negaliu papasakoti. Radome vietą per couchsurfingą, tad apie hostelių ir viešbučių kainas nelabai nutuokiu.

Užtat apie Talino kainas tikrai galiu papasakoti. Per savaitgalį išleidau 120 europietiškų pinigų (realiai 110, bet apie tai toliau tekste). Kainos labai įvairios. Neblogas alus parduotuvėje kainuoja apie vieną eurą. Tuo tarpu kavinėse labai svyruoja. Talino senamiestyje mokėjome ir penkis eurus už bokalą (tiesa, lengvas cinamoninis tikrai buvo tų pinigų vertas), o pigiausią kaina buvo apie tris. Tiesa, toliau nuo senamiesčio kaina krenta iki maždaug dvieju su puse euro.

Pačiame senamiesčio centre valgyti nedrįsau. Kai kur vien salotos apie 8 eurus. Palyginimui – McDonaldo vidutinis kompleksas apie 4 eurus tekainuoja. Tiesa, senamiestyje valgėme. Bet toliau nuo pagrindinio šurmulio. Taigi kepsnys gan sotus atsiėjo 10 eurų. O jei visai toli nuo senamiesčio, pavalgyti kainuoja apie 4-5 eurus. Tokios kainos, manau, gan baisiai atrodo lietuviams, tačiau kokiam suomiui ten rojus. Tiesa, parduotuvėje Vana Tallinn kainavo 7 eurus. Tad, kaip supratote, parduotuvinės kainos vos vos didesnės negu Lietuvoje.

Dauguma muziejų ir visokių bažnyčios bokštų kainuoja nuo 2 iki 5 eurų. Patariu kilti į Olavo bažnyčios bokštą. Du eurai ir vienas geresnių vaizdų, iš tų, už kuriuos reikia mokėti.

Viskas, baigėsi mano racionalūs pasakojimai. Jeigu jūs gūglinot dėl tam tikrų faktinių žinių, tai maždaug čia galit baigt skaityt.

Šiaip įspūdžiai

Taliną teko lankyti prieš kokius aštuonerius metus, dar su mokykline ekskursija. Pamenu, kad man labai patiko senamiestis, bet daugiau nieko neprisiminiau. Todėl nusprendžiau, kad reiktų aplankyti šį miestą savaitgalinės ekskursijos proga.

Nepasigailėjau. Senamiestis, nors ir sterilus (trūksta mažų niekučių, pavyzdžiui, arbatinukų sienoje, bomžų su savom istorijom ir kitų Vilniaus privalumų), bet didelis ir su sava autentika. Kai atvykome, juokėmės, kad tai miręs miestas, nes aplink senamiestį nebuvo žmonių. Tik pačiose centrinėse senamiesčio gatvėse virė tikras gyvenimas.

Galbūt taip buvo, nes pasitaikė šiltas savaitgalis ir vietiniai gyventojai užleido miestą prašalaičiams, patys kepindami bambą kur nors, ar knisdamiesi soduose. Nežinau.

Tačiau toks tuštumas buvo į naudą. Sugebėjau fantastiškai pailsėti.

Tiesa, pirmąjį vakarą kainos kiek gąsdino, tad valgiau McDonalde. Ir pasigailėjau. Nes gal dvidešimt minučių prabuvau tualeto kabinoje. Užsitrenkiau. Kažkas mane išleido. Likau nesupratęs logikos, kodėl iš išorės pavyko atidaryti, o iš vidaus – ne. Bet svarbu, kad neteko ten nakvoti…

Talino senamiestis, beje, sužavėjo tuo, kad yra visa krūva vietų, iš kurių gali pamatyti visą senamiestį kaip ant delno. Tiek Rotušės bokštas, Olavo bažnyčia, Tumpėjos pilis. Kitaip tariant, akis yra kur paganyti. Pačiame senamiestyje netrūko ir muziejų, bet juos aplenkėme. Supraskite teisingai, alus daro savo. Apsilankėme tik Kumu meno muziejuje. Patariu apsilankyti, net vienai iš mano bendrakeleivių, kuri lankėsi tiek Luvre, tiek Londono ir kitų miestų muziejuose, liko gan patenkinta bendru vaizdu. Aš pats menkas meno žinovas, tad mane labiausiai domino šiuolaikinio meno instaliacijos. Visokie anti-media projektai, aiškinantys apie tai, kad mus seka.

Tiesa, norėjau maitintis ne tik McDonaldo maistu, bet ir vietiniais-nacionaliniais patiekalais. Nelabai ką radau. Viską arba teko ragauti kur nors, arba neatrodė toks jau tradicinis patiekalas.

Bet ką čia apie masitą. ALUS. Iškart patariu. A.Le coq alus neva tai populiarus. Jis tikras coq-mano skoniui visiškas gaidys. Mieliau gėriau Saku alų. Kavinėse buvo visai neblogi tamsūs alūs. Parduotuviniai tamsūs nežavėjo. Visgi po lietuviškų daryklų, matyt, skonis liko labiau užgrūdintas.

Alaus gėrimas viešoje vietoje taip pat nekėlė problemų. Išsiklausinėjome, kad šiaip jau draudžiama, bet jei nesisklaidai, policininkai nesikabinėja. Tad… Pažeidinėjome įstatymus. Tiesa, uoste tiesiog nuostabios vietos alui gurkšnot. Ten nei policija trukdo, nei žmonių daug. Vaizdas puikus, bet žvarboka.

RIMI mane apvogė

Ir nekas kitas, o pardavėja (gerai, perdedu – apsiriko tiesiog). Likus porai valandų iki važiavimo namo. Netoli uosto (kolega Egidijus mane įspėjo, kad ten yra didžiausias alkoholio pasirinkimas Taline) RIMI parduotuvėje pirkausi šio bei to. Padaviau 26.60, nors mano sąskaita buvo 16.60 eurų. Norėjau gauti banknotą gražos, kad galėčiau grįžęs į litus jį paversti. Negavau. Pasakė, kad daviau lygiai. Žodžiu, pakariavom (ji kalbėjo tik estiškai), nuėjo ji su visais pinigais perskaičiuoti. Grįžo (jau kalbėdama ir atsiprašinėdama angliškai) ir davė man 3.5 euro. Vietoj dešimtinės. Nebuvo laiko ginčytis, tad pasitenkinau tiek – lėkiau į autobusą.

Papasakočiau apie gyvenamąją vietą, bet joje tik miegojome. Gaila, nes ten plaukė žmonės iš viso pasaulio. Sutikome du metus po pasaulį besibastantį lietuvį, viskas bohemiškai bomžiška, bet mes nebuvome labai komunikabilūs. Tad…

O šiaip, jei nesupratote, Talinas yra tas miestas, į kurį kada dar pailsėt užsuksiu.

P.S. Jei sugebėjote perskaityti šį tekstą, kviečių su manimi bendrauti Google plus tinkle.

P.P.S. Rašiau sudėtingomis sąlygomis. Nekibkit.

Neprincipingas ir pigios cigaretės

Jėgų rašyti nėra, bet sąžinė graužia. Todėl sena istorija dalinuosi su jumis. Ji buvo skirta tik FB draugams – dabar jau visiems.

Šiandien, kai sukrapščiau paskutinius litus, ėjau pirkti cigarečių. Žinote, kaip būna nikotino narkomanui – nesvarbu, kad tarakonai bėga iš namų dėl bado, narkomanas vis vien eina savo tabako dozės.

Taip ir su manim.

- Winston pilką, – sakau, krapštydamas savo pinigėlius.
- O gal du pakelius paimsite? Tada kainuos tik po 7.20lt, – man atsakė sena, nedaili ir nemiela, kokius paprastai įsivaizduoju senus žmones, pardavėja.
- Ne, dėkui.
- Bet gi pigiau, – ji vis neatlyžo.

Apsižvalgiau, ar kur nėra jos viršininko, stebinčio darbuotojos sugebėjimą įtikinti pirkti. Ne – nebuvo.

- Tai kad ne, kai daugiau nusiperku – daugiau ir surūkau, – Iš tikro nė velnio aš nesurūkau daugiau. Tik kad pinigų nė makaronams už 89 centus nebeturėsiu, ką jau apie antrą cigarečių pakelį kalbėti.
- O gal tada Kent cigarečių? Pirksit du pakelius, bus po 7.20lt, – nusišypsojo pardavėja.

Susimąsčiau. Ką čia pasakius?

- O ar ne jūs manęs prašėte dokumento, kai prieš kelias dienas pirkau cigaretes? Ir dar aiškinote, kad negerai jaunam rūkyti, – prisiminiau neseną įvykį. Simboliškai iškart po to, kai nusiskutau barzdą ir pajaunėjau bent iki šešiolikos metelių, ta pati pardavėja nė kiek nenorėjo parduoti man tabako.
- Prašom, jūsų cigaretės. Viso 7.60lt, – greit padavė ji mano pirkinį.O tada ėmėsi pildyti kažkokius popierius. Galėjau prisiekti, kad bent viena jos raukšlė nuraudo.

Išėjau ir užtraukiau gardų dūmą. Tada pagalvojau – gal aš ir idiotas, bet principų nekeičiu, priklausomai nuo akcijų ir darbdavių. Nekeičiu, nes neturiu.

Zuoko pamokos vilniečiams

Šį rytą, eidamas darban, pastebėjau netoli namų automobilį. Automobilis kaip automobilis. Tik kiek netvarkingai pastatytas. Trukdo pravažiuoti automobiliams, bet viso kelio neužtveria. Tačiau vairuotojas, manau, daugiau taip automobilio nebestatys. Sunkoka apskritai turėtų būti tą automobilį pajudinti, kai visos keturios padangos nuleistos.

Tų niekadėjų kaltinti chuliganizmu, svetimo turto niokojimu ar neadekvačiomis pamokomis vairuotojui, negalima. Gi taip mus išmokė A.Zuokas, ne vietoje pastatytą automobilį pervažiavęs tanku (šarvuočiu?). Viskas lyg ir gerai: į problemą dėmesį atkreipėme, vairuotojus pamokėme. Atsarginių detalių pardavėjams kišenes papildėme.

Tik klausimas labai paprastas: ar, kai kokia neįgudusi mergina kieme pastatys per arti automobilį prie kaimyno keturratės priemonės, neras ryte nulaužto šoninio veidrodėlio? Netvarkingai pastatė, pasimokys. Meras gi su tanku pervažiavo.

Arba kai užims „užsibukintą“ kažkieno vietą, neras su raktu nubrėžto šono? Gi vis vien meras rimčiau padarė.

Hiperbolizuoju? Taip. Bet man gaila to kaimyno, kuris buvo pamokytas, kas būna, kai ne vietoje pastatai automobilį.

Neatostogauti – nenormalu

Citata iš straipsnio apie privalomas atostogas:

Pasak politikų, nenormalu, kad yra nemažai įmonių vadovų, valstybės tarnautojų, įvairių kitų profesijų atstovų, kurie neatostogauja metų metus.

Turbūt politikai šią vasarą pastebėjo, kad po krizės vis dar liko įvairių žmogelių, kurie nebaigė susidoroti su pasekmėmis, o gal bijo naujų ekonominių problemų, tad neina atostogaut. Jau kokius trejus metus.

Baisu. Štai Seimo nariai vasarą visada išeina atostogų. Žinoma, prieš tai pabaigia visus darbus, o jei nebaigia, tiesiog ramiai nukelia rudeniui. Tad nesistebiu, kad tamstos nesuvokia, kaip koks vargšas įmonės vadovas gali dirbti, kai jie kepina bambas, važinėja po susitikimus su rinkėjais ir pan. Juk seimūnams rodosi, kad darbas įmonėje ir valstybėje yra vienodas. Štai jeigu Seimas gali kažką atidėti, tai rinkėjai palauks. Tai ką, jeigu įmonė atidės užsakymą, klientai nepalauks? Žinoma, kad palauks. Ir dar paplos katučių…

O šiaip jau užuodžiu naujų idėjų metą, naujų projektų ir pataisų derlių. Kiekvienas pailsėjęs seimūnas, turbūt galvoje nešiojasi tiek minčių, kad, jei į kiekvieną man patinkančią mintį kreipsiu dėmesį, gal net tinklaraštyje bus sausakimša tekstų.