Mėnesio archyvas: 2011 m. spalio mėn.

Kaip laidoti ateistą

Kol gyvi esame, galime laisvai reikšti savo poziciją ir įsitikinimus visais, įskaitant ir religinius, klausimais. Tačiau, kai, grubiai sakant, užsilenkiame, priklauso viskas jau nuo artimųjų.

Pats vien iš principo nenoriu būt laidojamas pagal kurios nors konfesijos apeigas. Iš principo, nes realiai, kai smegenys nebefunkcionuos, manęs nebebus ir nelabai svarbu, ką darys su mano kūnu. Tačiau mažų mažiausiai kvaila, kai kategoriškai neigiantį visus dievus, ima ir palaidoja pagal kurias nors apeigas.

Žinau, kad nemaža dalis netikinčiųjų artimųjų tiesiog ne iš piktos valios palaidoja pagal apeigas, o todėl, kad trūksta informacijos, kaip laidoti netikintį. Man ir pačiam sudėtinga rasti tokios informacijos.

Iš tiesų, pačios ateisto laidotuvės menkai skiriasi nuo mums įprastų religinių apeigų. Ir, beje, yra labai laisvai traktuojamos. Būtent todėl ir atsiranda painiava, tačiau bandymas įvesti „ateistiškas laidotuves“ taptų tam tikru kanonizavimu. To nedarau, tad tik aprašau visiškai elementarias ir, manau, kiekvienam suprantamas galimybes ir gaires.

Simboliai

Kai kurie JAV ateistai siūlo rinktis laidojojimo namus, kuriuose įmanoma nuimti religinę atributiką. Lietuvoje, mano žiniomis, tokius būtų sudėtinga rasti, tad nebūtina reikalauti, kad nuo sienos nuluptų kryžių. Tad vadovaujuosi ne tokiais radikaliais pasiūlymais. Tegul kryžiai būna – tai tik simbolis ir jei į jį nebus apeliuojama, nebus ir problemos. Lygiai taip pat nereikia versti artimųjų nesimelsti. Jeigu jie išpažįsta kurią nors religiją, tegul mintyse murma formuluotes.

Tačiau būtinai reiktų pakeisti kompaktą, kuris kai kuriuose laidojimo namuose labai tyliai sukasi ir leidžia dainas, kuriose skamba tokie žodžiai kaip „atleisk jiems dieve, jie nežino ką daro“ ir pan. Galima parinkti klavišinių melodijų be žodžių, jeigu reikalingas fonas.

Žinoma, rožančiaus ar šventojo paveikslėlio taip pat nederėtų dėti į mirusiojo rankas. Tačiau, manau, visi tai supranta.

Apeigos

Reiktų griežtai atsisakyti kvietimo visiems drauge pasimelsti. Arba bent jau tokios žodžių formuluotės. Galima, pasakius apie velionį keletą žodžių, galbūt padeklamavus jo mėgstamą eilėraštį, susirinkusiems pasakyti, kad tie, kurie tiki, gali tyliai pasimelsti, o kiti tegul tiesiog prisimena velionį.

Manau, savaime suprantama, kad jkokių kunigų nereikia. Ir jų kalbų prie mirusiojo. Tiesa, ši dalis turbūt sunkiausia artimiesiems, kadangi reikia patiems kalbėti ir tarti atsisveikinimo žodį. Nepavyksta jo perleisti, šį amatą įvaldžiusiems dvasininkams. Tačiau teko ne vienose laidotuvėse dalyvauti, kur artimieji ir po kunigo kalbų taria keletą sakinių, tad, manau, tai įmanoma.

Kremavimas – prioritetas

Nemaža dalis mano pažįstamų ateistų bei laisvamanių (taip pat ir aš) laikosi nuomonės, kad geriausia būtų, jei juos kremuotų. Pasak gan seno straipsnio, Lietuvoje kremavimas po to pelenus išbarstant arba laikant namuose, nėra laikomas palaidojimu. Bent jau katalikų bažnyčios požiūriu. Tačiau tai yra viena galimybių. Ne todėl, kad būtų įgeliama bažnyčiai, kaip kai kurie mano, o todėl, kad nėra jokios prasmės eiti ir prižiūrėti kažkokį kapą, ar verkšlenti prie kolumbariumo. Taip nuimama našta nuo artimųjų pečių – nesirūpinkit tuo žemės lopinėliu, geriau namie prižiūrėkit rožių krūmą.

Žinoma, kiekvienas turi savo nuomonę, tad jei jau taip nutinka, kad ateistas laidojamas kape, reiktų nepamiršti, kad kryžiaus ant ankapinio akmens nereikėtų. Čia tiesiog paminklų gamintojas gali užsimiršti ir iš inercijos prilipinti kur nors kryžių, o gal net ir patį nukryžiuotąjį. Beje, paminklą parinkite kuklų – pataupykite pinigus vaikų mokslams, naujam automobiliui. O gal miręs žmogus buvo vienintelis maitintojas? Tada didelio antkapio tikrai nereikia, nes, žinokit, mirusiajam nuo to nei šilta, nei šalta. Prieš kaimyną vis vien nepasididžiuos.

Kapo duobės šventinimo taip pat nereikėtų (tačiau tai turėtų būti suprantama, nes per nuleidimą į duobę dvasininko neturėtų būti), lygiai taip pat neverta dėti gigantiškų vainikų arba krūvos žvakių. Smagu, kad norite išreikšti savo liūdesį ir užuojautą, bet verčiau nuoširdžiai padėkite velionio šeimai – jai sunkiau negu jam.

Kūno aukojimo galimybė

Yra ir kita galimybė, kaip naudingai paaukoti kūną. Galima paaukoti savo kūną medicinos studentams. Tai suteiktų galimybę juos paruošti geresniais specialistais. Kūną po trijų metų naudojimo universitetas kremuotų arba palaidotų. Pageidavimui esant, be religinių apiegų. Ir žmonės neturėtų kraupti nuo minties, kad jų artimasis bus mokomoji priemonė. Jei žmogus apsisprendė, tai yra jo ir tik jo reikalas.

Teko rasti ir kitokių idėjų. Kūnas po mirties ir skrodimo siunčiamas tiesiai į krematoriumą. Jo pelenai nesurenkami ir neperduodami artimiesiems. Jokio atsisveikinimo ar ceremonijų. Kai kuriems gal tai atrodo panašu į bomžų laidotuves, tačiau tai viena alternatyvų. Gal kiek egoistiškesnė negu nereliginė ceremonija, nes artimieji negali atsisveikinti.

Mano tekstas laviruoja tarp nuosaikių ir visiškai radikalių ateistinių požiūrių į laidotuves. Man toks viduriukas atrodo teisingiausias.

Ne, tinklaraštis nenumirė

Mielieji, kurie duodate velnių ir kuriate sąmokslo teorijas, teigdami, kad tinklaraštis mirė. Šis įrašas būtent jums. Ne, jis nemirė, tiesiog darbo daug, o laisvą laiką norisi skirti artimiems žmonėms. Tad tinklaraštis prioritetų sąraše atsiranda toje vietoje, kuriai dažniausiai laiko neužtenka.

Tačiau grįšiu (gal net su trenksmu) po kokių dviejų savaičių. O kol kas, norintiems diskutuoti, siūlau įtraukti mane Google+. Ten aš vis dar randu laiko trumpai išsakyti savo nuomonę apie įvykius arba papasakoti nutikimus.