Mėnesio archyvas: 2012 m. birželio mėn.

Grėsmė nacionaliniam saugumui – visuomenės skaldymas krikščioniškų vertybių sąvokomis

Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tačiau ne krikščionys, atrodo, šalyje nelabai pageidaujami. Jeigu bandymų pakeisti Konstituciją ir susieti šeimą su santuoka dar negalime pavadinti prokrikščioniška veikla, tai Nacionalinio saugumo strategijoje įvardintos grėmės aiškiai parodo, kad šalyje politiniu lygmeniu yra proteguojama viena religija.

Štai kas skelbiama Nacionalinio saugumo strategijoje:

nepagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, krikščioniškų vertybių, šeimos instituto, liberalios demokratijos bei pliuralistinės visuomenės nuvertinimas, antihumaniškų, žmogaus gyvybės vertę menkinančių ar neigiančių, kurstančių rasinę, tautinę ar religinę nesantaiką, propaguojančių ar pateisinančių smurtą, prievartą ir genocidą teorijų, religinių doktrinų ir ideologijų plitimas.

„Krikščioniškos vertybės“ yra neaiškus terminas, o jų pabrėžimas tokio tipo dokumente, net jei jis ir simbolinis, yra aiškus bandymas susieti valstybe su viena religija.

Nacionaliniam saugumui grėsmę kelia bet koks bandymas įtvirtinti valstybinę religiją. Taip pat tokio privataus dalyko, kaip asmens išpažįstamas tikėjimas, kišimas į viešumą kelia problemas visuomenėje. Ją skaldo, iškeliant vieno įsitikinimus, filosofiją aukščiau kitų. Štai aš, kaip ir turbūt dauguma bedievių, pyktelėjau dėl krikščionybės kišimo į politiką. Krikščionys tuoj ims ginti strategiją nuo mūsų pyktelėjimo ir mes toliau pjausimės dėl to, ko visi galėjo išvengti, jei būtų atsieta politika ir religija.

Prieštarauja patys sau

Nepagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, paminėta saugumo strategijoje, turbūt visiems suprantamas blogis. Kiekienas turi teisę turėti savo įsitikinimus, vertybes. O štai tokių teisių atėmimas ar akivaizdus smerkimas politiniu lygmeniu kenkia tam pačiam nacionaliniam saugumui. Konstitucija numato pagarbą šioms vertybėms, ką, atrodo, pamiršo kai kurie politikai. 26 pagrindinio šalies įstatymo straipsnyje aiškiai parašyta: „Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.“

Žinoma, per stipru būtų sakyti, kad Nacionalinio saugumo strategija verčia žmones atsiversti į krikščionybę ir išpažinti mistines jos vertybes (kodėl jos mistines – kiek vėliau). Tačiau įvardinti žmones grėsme saugumui, jei šie negerbia krikščioniškų vertybių yra aiškus vienos religijos protegavimas ir prieštaravimas žmogaus laisvėms. Laisvėms turėti kitus įsitikinimus.

O politikų pasiteisinimai, kad didžioji dauguma lietuvių save laiko krikščionimis, neatrodo įtikinantis argumentas, kodėl nuspręsta į saugumo strategiją įkišti religiją. Visi, išpažįstantys kitas religijas (arba bedieviai) turėtų jaustis kaip šlapiu skuduru gavę. Jie pavojingi valstybei. Lyg mes būtume musulmoniška valstybė, kurioje vadovaujamasi šariato teise.

Beje, Konstitucijoje yra ir kitas, man labai patinkantis 29, straipsnis: Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Tačiau, kaip matau, kai kuriems tos privilegijos teikiamos. Bažnytinėms institucijoms, kurios neva tai formuoja vertybes, aiškindamos, kas gerai, o kas ne.

Kas, po galais, tos krikščioniškos vertybės?

Kai kurie galbūt pasakys, kad per daug įsikibau į savo neapykantą religijoms ir nematau to, kas slepiasi už sąvokos „krikščioniškos vertybės“. Tiesą sakant ne, aš bandžiau pažvelgti giliau, ieškodamas, gal mano įsitikinimai sugriūva, nes iš tikro krikščioniškos vertybės yra universalios ir tinkančios visiems. Galbūt jos neskaldo visuomenės, o kaip tik ją vienija. Deja, taip nėra.

Visų pirma, nepavyksta rasti, ką ši sąvoka reiškia. Klaidžiodamas interneto platybėse Šiaurės atėnuose radau kunigo Oskaro Petro Volskio tekstą apie krikščioniškas vertybes. Deja, man tas tekstas daugiau aiškumo neįnešė:

Krikščionybė pateikia tokią vertybių skalę: pirmiausia Dievas, tada žmogus, o visa kita – aplinkui. Žmogus yra Dievo vaikas.

Abejoju, ar toks sąvokos apibrėžimas, ar į jį panašus tiktų dokumento aiškinimui. O jeigu tiktų, tada visgi aš teisus ir šios vertybės nėra universalios – netikintieji ir kitų religijų atstovai saugumo strategijoje lieka už borto. Nesvarbu, kad kalbama apie žmogaus svarbą – kažkoks dievukas vis vien svarbesnis.

Pavyko rasti ir tokį aiškinimą, kad tai yra meilė artimui. Būtų puiku, tačiau jei prakalbsime apie dviejų vyrų meilę vienas kitam ir norą gyventi kaip porai – krikščionybė tuoj jiems ims prieštarauti. Še tau ir visa meilė. Homoseksualūs žmonės lieka už borto. O dar pridėkime nesusituokusių porų meilę vienas kitam, prišvedybinį seksą propaguojančių asmenų meilę vienas kitam. Oi, visą puokštę į artimo meilę netelpančių žmogelių, matyt, ištrauksime.

Kitur aiškinama, kad Dekalogas yra puikus vertybių paaiškinimas. Dalis įsakymų tikrai geri: nežudyk, nevok ir pan. Bet patys pirmi įsakymai iškart viską gadina: Neturėk kitų dievų, tik mane vieną. Netark Dievo vardo be reikalo. Ir vėl ne krikščionis lieka už borto, nes jam nusispjaut ant to krikščionių dievuko ir kiek kartų per dieną jis ištars jo vardą.

Apibendrinant galiu pasakyti: kad ir kaip gražiai nupieštum krikščioniškas vertybes, apipindamas jas žodžiais „meilė“, „orumas“, „pagarba“, įsigilinęs pamatysi, kad visi ne krikščionys lieka atstumtaisiai. Tas pats ir su kitų religijų vertybėmis. Visada liks tie, kurie nieko bloga nedaro, tačiau neįtelpa į dogmos rėmus ir lieka už borto.

Žinau, kad niekas prie kryžiaus nekals tų, kurie nelaiko save krikščionimis ir nepuoselėja krikščioniškų vertybių. Žinau, kad tai labiau simbolinis išsireiškimas, kuris neturės jokios galios. Tačiau neramu, kad politikai, neaišku ko siekdami, akivaizdžiai ignoruoja kitų visuomenės grupių interesus, tarsi pasakydami: mums nusispjaut, mes giname šią religiją, o tu daryk, ką nori. Būtent todėl nepatinka man tokie religijų kišimai į valstybės gyvenimą. Atrodo, kad žengiame žingsnį atgal.

Urugvajaus valdžia prekiaus „žole“

Urugvajaus valdžia nusprendė prekiauti marihuana. Šiuo siūlymu tikimąsi atimti iš nusikalstamų grupuočių dalį pelno.

Niekada iki galo nesupratau posakio „ugnį gesink ugnimi“. Dabar, atrodo, pradedu suvokti jo esmę. Sąlyginai nedidelės valstybės valdžia nusprendė, kad vietoj to, jog aukotų pinigus kovai su narkotikų vartojimu ir jų platintojais, tiesiog taps monopoliu, kuris vienintelis gali pardavinėti žolę.

Žinoma, Pietų Amerika, turi nemažai skaudžios patirties, kovojant su narkotikų karteliais. Kai kuriose šalyse gaujos atvirai žudo policininkus ir kitaip kovoja su valdžios institucijomis. Krūvą pinigų gaunantys narkobosai gali sau leisti ir ginkluotę ir samdinių būrius. Taigi, nereiktų stebėtis, kad Urugvajaus valdžia nusprendė prekiauti žole.

Gauti pinigai ne tik turėtų atimti dalį pelno iš augančio narkotikų verslo šalyje, bet ir susilpninti narkotikų dilerių galią. Taip pat, žinoma, papildyti biudžetą.

Šalyje nėra draudžiama turėti marihuanos savoms reikmėms, todėl šis valdžios sprendimas neturėtų būti toks šokiruojantis. Man jis, beje, atrodo netgi labai logiškas. Juolab, kitos P.Amerikos šalys taip ir nepasistūmėjo kovoje su karteliais.

Jeigu Urugvajaus parlamentas patvirtins šį siūlymą, gal išvysime realų ir veiksmingą būda, kovojant su narkobosais?

Mokestis už laikmenas: iškreipiam rinkos dėsnius?

Šiandien Vyriausybėje pagaliau apsisprendė dėl mokesčio už laikmenas mokėjimo tvarkos. Pardavėjai turės juos mokėti kas ketvirtį. Pardavėjams tikrai geriau taip nei mokėti kas mėnesį – administracinės išlaidos mažėja. Mums gi jokio skirtumo…

Bet ne apie tai aš. Man kyla klausimas, ar mes netyčia neiškreipsim rinkos dėsnių? Toks klausimas kilo po to, kai perskaičiau šią citatą:

„Iš tiesų tik nedidelė dalis autorių išgyvena iš koncertinės veiklos – daugumai jų pats pirmas ir pagrindinis pajamų šaltinis yra kolektyvinio administravimo asociacijų paskirstomas atlyginimas. Tad išplėstas kompensavimas už tuščias laikmenas bus rimta paskata“, – pranešime spaudai teigė šiais metais įsteigtos tik muzikos autorius vienijančios asociacijos NATA valdybos narė Žaneta Daubarytė.“

Darbuotojas, specialistas rinkai reikalingas tol, kol jis tenkina kitų poreikius. Kai netenkina – jis tampa nebereikalingu. Tada arba keičia specifiką arba tenkinasi prie poreikių. Toks supaprastintas mano požiūris.

Atleiskite, jei mąstau primityviai, bet nesuprantu, kam reikalingi kūrėjai, kurie nesugeba savęs išlaikyti (tenkinti kitų poreikių). Juolab, mes kalbame ne apie tuos kūrėjus ir autorius, kurie kuria išliekamąją vertę turinčias dainas, muziką o visokius popselius, kuriuos radijo stotys sugroja vidury nakties.

Tiems, kurie kuria išliekamąją, bet komerciškai nenaudingą kūrinį, lieka galimybė gauti lėšų iš fondų. O visiems kitiems siūlau išmokti taikytis prie platesnės auditorijos arba keisti darbo specifiką.

Jeigu grupė sugeba uždirbti iš koncertinės veiklos, savo dainų pardavimų reklamoms ar singlų ir albumų prekybos – ji gera grupė (komercine prasme). Jei kalbame apie vargšus dainininkėlius, kurie prieš dešimt metų buvo populiarūs ir nori uždirbti iš to, tai reiktų jiems priminti, kad darbai ateina ir praeina.

Žinoma, galima šaukti, kad tie, kurie kuria dainų tekstus ir dainas, gi nekoncertuoja, tai iš ko jiems gyventi? Paprastai tokie žmonės nekuria dainų internetams, o po to tikisi, kad įvairios asociacijos, kurios dygsta kaip grybai po lietaus, ims ir sumokės už jų kūrybines kančias. Kažkas užsako ir sumoka už kūrybą (kokia merginų grupė, kuri nenori/negeba kurti), o kažkas užsakymą įvykdo. Viskas. Sandėris vienkartinis. Tai kodėl jiems reikia duoti pinigų už tai, kad mes galimai įsirašysim jų dainą į laikmeną?

P.S. AGATA direktorė Agnė Masalskytė teigia: „Jeigu du kūrėjams skiriami litai taip pabrangins šias technologijas, kaip teigia jų pardavėjai, tai mes klausime, ar pardavėjai dar patys neturi rezervų mažinti kainas. Juk tokio daikto kaip USB laikmena gamybos kaina yra vos daugiau nei du litai ir dėl didelės konkurencijos toliau pinga, o kaimyninėse šalyse ir taip yra pigesnė nei Lietuvoje“.

Įdomu bus panagrinėti, kiek iš tų pinigų bus skirta AGATA išlaikymui ir kiek tikrai atiteks kūrėjams.

P.P.S. „Kovą įsigaliojęs Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas numato, kad surinktas kompensacinis atlyginimas už garso laikmenas ir įrenginius dalijamas: 1/3 – autoriams, 1/3 – atlikėjams ir 1/3 fonogramų gamintojams. Už audiovizualines laikmenas ir įrenginius: 1/3 – autoriams, 1/3 – atlikėjams ir 1/3 filmų gamintojams.“

Laukiu muštynių, kai jie bandys išsiaiškinti, ar išorinis kietasis diskas yra audiovizualinė laikmena, o gal visgi garso laikmena.

Visos nuorodos iš čia.