2019, gegužės 30

Savaitgalis. Galiu sau leisti pailsėti po savaitės darbų.

Išeinu į specialų parką su dukra. Kodėl specialų? Todėl, kad esu vienišas tėvas ir man su vaiku galima rodytis tik tam tikrose vietose – “Bambalių teritorijose”. Kitaip galima iškreipti tradicinės šeimos supratimą, palaužti tautos moralę. Na, bet ten bent bendraminčių galima sutikti, vargais pasidalinti. Yra ir šviesioji pusė, kitaip tariant.

Tiesa, tokia socialinė politika atnešė ir kitų nepatogumų. Į bažnyčia mane priima, bet užsimena, kad už savo nuodėmes turiu daugiau šelpti Dievo namus. Bijau, kad greit įteisins tą didesnį šelpimą teisiškai, nes labai jau bažnyčia gerai su mūsų dešiniaisiais ėmė sutarti…

Na, bet tiek to. Gerai, kad dar į Vilniaus centrą leidžiama eiti. Nors tiek. Štai praeiname pro rotušės aikštę ir pažvelgiame į “Lietuvių žydšaudžių gėdos lentą”. Labai gudrus aparatas. Švieslentėje matomos nuolat besikeičiančios pavardės su aprašymais ir fotografijomis. Girdėjau, kad per savaitę bent du naujus žmones įtraukia į žudikų gretas. Paprastai tuos, kurie nusipelnė kažkada kažkuo Lietuvai: partizanus, inteligentus.

Žinoma, ši šviieslentė puiki istorijos pamoka mano dukrai, nes pavardės tų, kurie kalti dėl žydų nelaimių, pasiekė jau ir XVIIIa. Įdomu, kada iki Vytauto prieis… Gerai, mergaitė bent iš čia sužinos, kas kuo nusipelnė…

Prieš grįžtant namo užsuku į parduotuvę. Pažvelgiu į niūrius pardavėjų veidus ir suprantu kaip man pasisekė. Žurnalistikos bakalauras ir aš galiu išnešioti laikraščius, o jie vargšai su verslo vadybos bakalauru prie kasų… Na, magistrai turi galimybę priiminėti prekes sandėliuose… Reikia džiaugtis, kad mokslas vertinamas…

Grįžtame namo. Einame miegot, kaip visada, anksti. Mažiau suvalgome taip…