2020 rugsėjo 4

Mielas dienorašti, buvau tave šiek tiek primiršęs. Bet vargai užspaudė ir tuščiu skrandžiu nepavyksta priversti minčių kristi į lapą.

Tad apie viską nuo pradžių. Seniai jau buvo kilęs šurmulys dėl visokių maisto priedų. Kad jų negalima vartoti, nes vėžį kelia, tad mūsų valdovė karatistė nusprendė išleisti įsaką, jog maiste nebegali būti tokių priedų. Nebegali, tai ir nebus. Visi triauškėm tik sveiką, bet sudžiūvusią duoną ir, jei labai pasisekdavo, svieto užsitepdavom.

Bet jau kelis metus vis nesiseka su mūsų orais. Einu, pamenu, liepą, o pas mus kaip tropikuose. Iš ryto kepina, vidurdienį pila, vakare – vėl kepina. Nepratusios lietuviškos bulvės ir grūdai – neužderėjo. Neužderėjo grūdai – nebuvo ir kuo kiaulių, karvių maitinti. Žodžiu, prasidėjo pas mus badmetis.

Iš pradžių visi kaltino orus, kol neprisiminė, jog seniau net ir tokiomis sąlygomis buvo įmanoma išgyventi, nes su maisto priedais maistas ilgai negesdavo. Vadinasi, buvo galima maitintis praėjusio derliaus vasiais. Be to, paaiškėjo, kad vėžys nužudo mažiau žmonių negu badas.

Tai ką, išėjo žmogeliai į gatves (ne pas karatistę, žinoma. Jos niekas niekad niekuo nekaltina – negalima) ir į pirmą pasitaikiusią EKO parduotuvę. Savininką už pakarpos ir… Na, aišku, kas jam nutiko.

Tai va, ką tik pavalgiau kojų pirštų troškinio ir galvoju, iš kur gauti kokių priedų, kad kiaušiniai taip greit nesudžiūtų…