Šiandien apsilankiau Nacionalinėje dailės galerijoje.

Išėjau, tiesą pasakius, kvailesnis negu atėjau. Daugumą eksponatų galėjau vertinti tik gražu/negražu. Tačiau čia išsilavinimo spragos.

Pakalbėjęs su kursiokais, ar jie jaučiasi tokie pat kvaili kaip ir aš, priėjau išvados, kad “tamsuolius” galima suskirstyti į dvi kategorijas: nesijaudinančius ir besirūpinančius.

Nesijaudinatys, tai tokie žmonės, kurie dėl savo žinių prarajų visiškai nesijaudina. Jie lengvai gali apsiginti fraze “visko žinoti neįmanoma” arba iš vis nekreipt dėmesio į tai. Tokie paprastai dar nepribrendę tam tikros rūšies žinių gilinimui (paaugliai, kiti jauni žmonės) arba per daug į kažką susikoncentravę (darbą, šeimą, alkoholį ir pan.), todėl nebesistengia priimti naujos informacijos. Jie, žinoma, gali pasikeisti.

Besirūpinantys tuo tarpu dėl savo tamsumo ir nežinojimo bent šiek tiek jaudinasi. Tiesa, akivaizdžiai to gali ir neparodyti. Tačiau susidūrę su tema, kurioje nieko nesupranta, gaudys kiekvieną vertingą frazę, kuri juos praturtina. Net papildomai pasigilins, kad bent kosmetiškai paslėptų savo spragas (paskaitys brošiūrą, knygą, pagūglins).

Tokį, kiek gruboką skirstymą, galima pritaikyti ir kituose dalykuose: politikoje, ekonomikoje, IT. Dėl pastarojo išvis pilna pavyzdžių. Vienas žmogus, nesugebantis įrašyti kompaktinio disko, pasakys, kad jis “per senas” išmokti, o kitas bent jau paprašys, kad ant lapelio užrašytumėt kiekvieną žingsnį ir, jei neišmoks mintinai, bent jau skaitydamas, nuolat įrašinės pats.

Tiesa, žodis “tamsuolis” šiuo atveju gal ir nelabai tinka, bet jis man labai šiandien užstrigo, todėl ir panaudojau jį:)