Laidos, išaiškinančios Seimo narių nuodėmes, laikraščiai, skelbiantys publikacijas apie korupciją. Atrodo, kasdienės temos, gerinančios piliečių suvokimą apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Formuojančios nuomonę apie kiekvieną politiką kartu ir atskirai.

Tik kodėl neįvyksta permainos? Kodėl sensacijos užgęsta ir viskas toliau teka savo vaga?

Tiesa, kai kurios permainos įvyko. Arūnas Valinskas prarado populiarumą. Tačiau tai įvyko labiau dėl to, kad šis ėmė lipti žurnalistams ant galvų. Manau, čia sužaidė principai.

Taip, ir Dalia Grybauskaitė laimėjo didžiule persvara. Tačiau čia labiau mesijo vaidmuo visuomenėje, o ne žiniasklaidos nuopelnas, nors neneigiu, kad pastaroji prisidėjo.

Tačiau kartais atrodo, kad Lietuvos žiniasklaidoje primirštas sarginio šuns vaidmuo – pačiupti nuodėmę ir ją nuolat kelti į viešumą, o ne pamiršti po dviejų dienų. Žinoma, tada prasidėtų kaltinimai dėl nuolatinio engimo, kiltų klausimai ar žmogus nesumokėjo duoklės žiniasklaidai, kad ši jį persekioja. Bet, manau, tai būtų laikina, o vėliau visuomenė suprastų, kad žiniasklaida atsigauna.

Kita vertus, tai būtų subjektyvu. Skirti vietą laikraštyje, analizuojant senus poelgius, vietoj to, kad praneštum apie naujus. Gal net Tomkizmu pakviptų. Tačiau pažvelkite į kai kuriuos pagerėjimus, kai žiniasklaida išdrįsta nuolat minėti tą pačią temą: LEO LT visuomenėje vertinama vis labiau neigiamai, gal, jei nebus ši tema paleista, pasieksime ir realių rezultatų…

Žvelgiant į visą Lietuvos žiniasklaidą, atrodo, kad ši stengiasi nežiūrėti į padarinius ir jų neaiškinti (išskyrus keletą išimčių). Pateikia faktą, o po to jį pamiršta. Suprantu, žinutės yra svarbi žurnalistikos dalis ir kiekvienas pienburnis (pavyzdžiui, aš) turi pradėti nuo jų. Tačiau kai užsisėdima tik prie faktų ir pamirštama analizė, žiniasklaida tampa neįgalia.

Neįgalia dėl to, kad politikams, firmoms, teisėjas ir kitiems neberūpi iškeltas į viešumą faktas. Netrukus jis bus pamirštas – svarbu ištverti keletą dienų nemalonaus dėmesio.

Kitaip sakant, ar ne laikas išlipti iš “štampavimo” ir pradėti bandyti aktyviau kalbėti apie problemas ir nebijoti bandyti spėti, kas bus toliau? O gal Lietuvoje yra tik kokie trys žurnalistai, galintys ne tik perpasakoti, ką sakė jų pašnekovas?