Prisiminiau šį tekstą, Delfi.lt perskaitęs publikaciją apie šešiolikmetį radijo stoties įkūrėją. Tiesiog dingtelėjo galvon – vaikinukas kažką veikia. Šaunuolis.

Tada įdomumo dėlei žvilgtelėjau į komentarus po straipsniu. Taip, portalų komentarai visada pikti. Bet jie puikiai atspindi nuomonę visuomenės sluoksnio, kuris turi per daug laiko, greičiausiai mažai ką veikia gyvenime.

Ir ką gi matau? Krūvą paspipiktinimo žinučių. Taip, tokių radijo stočių krūvos. Taip, jas internete įkurti nėra sudėtinga. Taip, gal ta stotis neišsilaikys daugiau negu metus. Bet iš kur tas pyktis, kad moksleivis kažką veikia?

Mano nuomone, tas vaikinukas jau pranašesnis už daugumą bendraamžių. Savo CV jis papuoš eilute apie radijo stoties įkūrimą ir vadovavimą. Be to, perfrazuojant Kerniaus išsakytą mintį, galima vartoti kitų kūrybą, bet galima ir pačiam tapti kūrėju.

Kada gi žmonės supras, kad kiekvieną iniciatyvą reikia sveikinti. Ypač, kai ją daro moskleiviai. Jaunuoliai, kuriuos taip gundo tinginystė, kompiuteriniai žaidimai, kurie dar neprivalo galvoti apie tai, kaip sumokėti mokesčius už šildymą. Ir vis vien imasi kokios nors veiklos: eksperimentuoja, bando viską iš eilės.

Todėl aš prisidėsiu prie iniciatyvumo skatinimo. Tiesa, kukliai. Tiesiog pareklamuosiu radijo stotį: Bitradio.lt. Ne todėl, kad ji išskirtinė. Todėl, kad žmonės nepamirštų, kad geriau veikti kažką negu sėdėti rankas sudėjus ir laukti dangiškosios manos.

Dabar galite pulti mane, kad trokštu garbės. Taip, trokštu. Kokio velnio kitaip rašyčiau tinklaraštį?

O jei rimtai, nusprendžiau pažiūrėti, ko vertos mano rašliavos. Patekti į dvidešimtuką nesitikiu. Nei žinomumas, nei lankomumas Komjaunimo nėra toks didelis, kad galėčiau varžytis su tokiais blogosferos vilkais kaip Buržujus, Rokiškis ir kitais. Juolab puikiai suprantu, kad mano tinklaraštis neturi esminio dalyko, kurį turi kiti tinklaraščiai – pagrindinės tematikos.

Tačiau, kaip sakiau, nusprendžiau pažiūrėti, kaip atrodau kitų tinklaraščių kontekste. Štai, už mane galite balsuoti čia: Komjaunimas.lt – geriausias blogas.

Tiesiog paminėsiu, kad, nors šiuo metu lietuviams lyg ir negresia cenzūra, bet blogi pavyzdžiai užkrečiami.

Aš laikausi nuomonės, kad žodžio laisvė yra vienas svarbiausių visuomenės pasiekimų. O internetas yra puiki platforma šiai vertybei plėtotis, todėl bet kokios cenzūros apraiškos yra netoleruotinos.

Kodėl rašau: Sėdžiu sferoje, kuri tam tikra prasme yra atitrūkusi nuo rašymo. Noriu neprarasti bent jau sugebėjimo dėlioti kablelius.

Mano ego – kambario dydžio. Kaip ir dauguma, įsivaizduoju, kad žinau kažką tokio, ko niekas daugiau nežino ir bandau vaizduoti autoritetą. O taip, dauguma tinklaraštininkų tokie patys esate.

Įpareigojantis hobis. Verčia kažką veikti. Ne tik rašymo prasme, bet ir skaitymo, ėjimo kažkur, bloginimas verčia domėtis naujais dalykais, nes kitaip galėsi rašyti tik apie tai, kokią kavą šiandien gėrei ir į ką buvo panašūs plaukai, kai išlipai iš lovos.

O taip, mielieji, jokių pasakų apie norą pakeisti pasaulį, apie visuomenės pažindinimą su svarbiomis jai temomis, kurių žiniasklaida neaprašo.

Parašykit ir jūs – sąžiningai.