Būdamas neblaivi, jauna moteris susiginčijo su motina ir tris kartus kando savo buldogui.

Žurnalistikos vadovėliuose rašoma, kad naujiena yra ne tada, kai šuo įkanda žmogui, bet kai žmogus įkanda šuniui. Dabar supratau.

Šaltinis čia.

Dar pridėkime tai, kad neseniai vykęs raketos bandymas nenusisekė ir turėsime visą fiasko puokštę. Iš pažiūros, tiesiog branduolinė nevykėlė, o ne rimta grėsmė. Bet toks svaidymasis atominiais grasinimais – sistemingas.

Nors spėlionės apie raketų pajėgumus įvairios – branduolinis baubas nesitraukia ir nors vienos šiauriečių raketos atrodo butaforinės, o kitos – tiesiog krenta į vandenį, artimiausios valstybės negali būti ramios. Labai norint, užtaisą ir su katapulta per sieną galima švystelti.

Atrodo, kad panašaus lygmens ginkluote šiauriečiai ir yra ginkluoti. Daily North Korea pasiekė gandai apie 2010 metais pasienyje įvykusį apsišaudymą tarp šiauriečių ir pietiečių. Nors tada, oficialiais duomenimis, Š.Korėjos kariai nenukentėjo, o du P.Korėjos kariai ir dar du civiliai žuvo, šaltiniai tvirtina kiek kitaip. Nors oficialių duomenų šiuo metu gauti neįmanoma, spėjama, kad konflikto metu žuvo 10 Š.Korėjos karių ir dar 30 buvo sužeista. O patys kariai išsigando, nes “pietiečiai smogė tiksliai į vietas, iš kurių buvo paleidinėjamos raketos”. Kitaip tariant, aukšto lygio ginkluotė, apie kurią kalba šiauriečiai – totalitarinio režimo kariuomenei yra nepasiekiama svajonė. Priešingai nei pietiečiams.

Tiesa, jie vis dar turi milijoninę kariuomenę, o tai – didžiulė jėga. Tačiau, jei tikėsime pabėgėlių iš Š.Korėjos pasakojimais, didžioji dalis kariuomenės neturi net elementarių daiktų – pavyzdžiui, kojinių. Taip pat sotaus maisto davinio ir bent minimalaus akstino kovoti (vėlgi, žinia apie pietiečių ginkluotės modernumą pasklido tarp karių). Pridėkime prie šios lygties menamus priešininkus, kurie turi modernius ginklus, pakankamai maisto ir jaučia užnugarį iš JAV… Lygties atsakymas gali pasirodyti ne toks ir aiškus, ns dideli skaičiai šiuo atveju gali tapti bereikšmiai.

Kokia viso to išvada? Šiauriečių vadai nėra kvaili. Jie puikiai suvokia, kad vienintelis koziris ir užsieniečių sulaikymas nuo per didelio kišimosi į šalies vidų – tariama ar tikra branduolinės ginkluotės grėsmė. Nesenas JAV ir Š.Korėjos susitarimas dėl branduolinės programos stabdymo už paramą maistu, dabar atrodo kaip Kim Jong Uno eksperimentas. Ar pradės aplinkinės šalys spausti šiauriečius, jeigu šie pažadės nebemosuoti branduoliniais užtaisais. Atrodo, rezultatai nepatiko, todėl Š.Korėja grįžo prie senų įpročių.

Pseudogalinga Š.Korėjos kariuomenė, greičiausiai nesugebėtų atsilaikyti prieš didesnį išorinių jėgų spaudimą. Galbūt pakaktų net ne karinio, o diplomatinio spaudimo. Todėl valstybė, norėdama išlikti, kaip ją pravardžiuoja kai kurie JAV atstovai, Sopranų valstybe (plačiau apie šį pavadinimą kitą kartą), privalo įsikąsti savo branduolinės programos. Neaišku, ar ji tikrai pavojinga, kaip stipriai pakenktų aplinkinėms valstybėms ir ar bent kaip nors sugebėtų sudrebinti JAV. Tačiau tai vienintelis šiaudas, kuris šiuo metu apsaugo Kim’ų dinastiją nuo aplinkinio pasaulio įkyraus kišimosi.

Jeigu jums patiko šis tekstas, įvertinkite tinklaraštį ir atiduokite savo balsą Komjaunimui Login.lt rinkimuose.

O istorija juokinga. Pastaruosius keletą mėnesių, savo šunėkę, kai reikia sukarti didesnį atstumą, vežu viešuoju transportu. Ypač dabar, kai išdykėlei padarė kojos operaciją ir per daug fizinio aktyvumo jai negalima. Šunėkė ne milžinė, tad problemų niekad nekildavo. O kadangi gyvūnas mano mielas, tai neretai ir aplinkiniai keleiviai imdavo kutinėti augintinį.

Šiandien gi, įlipęs į 7 maršruto autobusą buvau nemaloniai nustebintas. Įlipau su šunimi po pažastimi, pramušiau prakeiktą bilietėlį augintiniui (pats turiu tą neva modernų – elektroninį). Galvojau, važiuosiu, kaip visada, šunį prie savęs laikydamas, ir ramu. Bet ne. Nukeliavau tik vieną stotelę, nes autobuso vairuotojas, sustabdęs savo transporto priemonę stotelėje priešais Akropolį, nusprendė man paaiškinti važiavimo taisykles. Atėjo į autobuso galą ir prasidėjo toks pokalbis:

Vairuotojas: Ponas, su šunimi važiuoti negalima autobusu.
Aš: Nuo kada negalima?
V: O nuo kada buvo galima? Niekada negalima.
A: Taigi visą laiką važinėdavau, pramušęs bilietą. Nei kontrolė nieko nesakė.
V: Negalima su šunimi važiuoti, aš jums sakau. Draudžiama.

Pasimečiau, ištikrųjų. Pamaniau, kad velnias, gal tikrai taisyklės pasikeitė ir išlipau. Bet taisyklės štai ką sako:

33. Keleivis, pažymėjęs papildomą (visos kainos) vienkartinį bilietą ir turėdamas dokumentus, kuriuose nurodomos skiepų žymos, turi teisę važiuoti autobusu/troleibusu su šunimi be taros. Šuo turi būti su antsnukiu, laikomas už ne ilgesnio kaip 0,5 m pavadėlio ir neturi užimti sėdimos vietos. Aklojo šuo vedlys vežamas nemokamai.

Mano kaltė: antsnukis buvo kišenėje, o ne ant snukio. Šuo – rankose. Bet vairuotojui šie niuansai nelabai rūpėjo. Taisyklės, pasak jo, neleidžia vežti šuns, ir viskas.

Neapsisprendžiau dar, skambinsiu pirmadienį į Vilniaus autobusų parką aiškintis ir peikti vairuotojo, ar ne. Kalbėjo mandagiai, nors ir netiesą. Turbūt visgi skambinsiu, kad įsimintų taisykles. Nes aš autobuso numerį įsiminiau.

Batas nuotraukoje tam, kad lengviau būtų suprasti šuns dydį.

Be to, šunėkė prašo jūsų balsuoti už jos šeimininką Login apdovanojimuose