Negražu pasinaudoti žmogaus mirtimi, bet… Jau turiu keletą scenarijų, besisukančių galvoje.

Nepavykęs teroristinis išpuolis: iš tikro žmogus, nešinas sprogmenimis, judėjo link Seimo, kai kažkas nesuveikė ir sprogmenys aktyvavosi ant Tauro kalno. Kaltas Kubilius.

Modernusis Kalanta: tai pasipriešinimas šiandieninei taupymo politikai. Protestas, nukreiptas prieš dabartinę Vyriausybę, kuri engia vargšus žmones. O kankinys pasirinko naktį, nes nenorėjo sužaloti aplinkinių. Kaltas Kubilius.

Savižudybė: jis neturėjo kitos išeities. Munistų sekta jį galutinai įviliojo į žabangas. Šeima nutolo, turto neliko. Draugai seniai nusisuko. Jis norėjo tik vieno – laisvės. Laisvės, kurią galėjo pasiekti tik per mirtį. Kaltas Kubilius, nes įsileido munistus Lietuvon.

Susidorojimas: jis nesumokėjo pinigų, kuriuos buvo įsiskolinęs iki šiol tyliai tupėjusiai mafijai. Tai, kuri po truputį savo rankomis apglėbia visą Vilnių. Kaltas Kubilius, nes leidžia tokioms nusikalstamoms grupuotėms egzistuoti.

Kol kas tiek sąmokslo teorijų.

Apie stroibatą

Stroibatas, kiek atgaminu iš tėvuko pasakojimų, buvo toks kareivių-statybininkų būrys. Gyvenimas (bent jau Latvijos stroibate) nebuvo sunkus. Mankštos nedaug, augino savo kiaules, vištas, turėjo samagono aparatą. Kadangi tėvukas buvo kranistu, tekdavo jam karts nuo karto paspaudyti svirteles, ir tiek. Net mankštos nebuvo per daug, tad vargšai kareivėliai tarnybos metu ir pilvus sugebėdavo užsiauginti. Jau nekalbant apie tai, kad sugebėdavo ir prasigert. Nors versijos, kaip visada, skiriasi. Matyt, stroibatas nebuvo toks malonus prisiminimas tiems, kurie statydavo grandiozinius stebuklus kokiame visų užmirštame užkampyje, kai lauke bent minus dešimt laipsnių. Bet ne apie juos čia kalba.

Kaip ir visur, taip ir čia buvo savos taisyklės. Savos draugystės. Sakė, iš kitos paskirties būrių kibdavo prie stroibato vyrų, kaip prie “pusiau kareivių”. Net kažkokį mandrą terminą turėjo, bet jo jau nebeatgaminu. Gal kas iš skaitytojų prisimins?

Bum, Černobylis

Ramus gyvenimas visgi turėjo savo kainą. 1986 m. pavasarį (nė gimęs nebuvau), būtent tą naktį, kai tėvukas būdėjo, štabas (vadavietė ar kaip pavadint) gavo koduotą pranešimą, kad Černobyliui pipec.

Štai čia prasideda prieštaravimas su girdėtomis versijomis apie į Černobylį išgabentais žmonėmis. Ne kartą skaičiau, kad avariją likviduojantys žmonės neturėjo žalio supratimo, ką daro radiacija ir kas nutiks, jeigu jos gaus. Tuo tarpu iš tėvuko pasakojimų supratau, kad visi, kuriuos turėjo siųst į avarijos vietą, puolė į paniką, nes kuo puikiausiai suvokė, ką tai reiškia – bilietą į vieną pusę.

Ne išimtis ir tėvukas. Kranistas, su kažkokiu tai supratimu apie kare naudojamus cheminius dalykus pirmu vagonu turėtų keliauti į Černobylį.

Kaip pasakojo, į baraką tėvukas grįžo beveik verkdamas. Gi jau paskelbtas mirties nuosprendis arba bent jau sveikatos sugadinimas. Tačiau vienas latvis, tarnavęs kartu su mano tėvu, sugalvjo ką daryti.

Jo žodžiai buvo paprasti: “Degtinės turi? Gerai, tada išgerk stiklinę”. Pabrėžiu, stiklinę. Tą tokią briaunuotą. Tokias dar galima pamatyti pas kai kurias močiutes arba ligoninėse. Stiklinė ne juokas, bet tėvukas išgėrė. Man sakė, kad tada naiviai galvojo, kad čia nervams nuraminti. O, pasirodo, vietoj nuskausminimo…

Šalia jų barako tiesė šaligatvio plyteles. Ten tėvuką ir nusivedė tasai latvis. Sukrovė iš plytelių (tų didelių, kvadratinių) priekalą, padėjo tėvo pirštą ir su kita plytele pradėjo daužyti. Sakė, vieno karto nepakako, kad pirštas lūžtų. Reikėjo ir antro, trečio karto. Degtinė, beje, taip pat nebuvo geriausias nuskausminantis vaistas.

Bet nieko. Vietoj kelionės traukiniu į Ukrainą, gavo gipsą. Ir kreivus medikų žvilgsnius, nes labai jau keistai pirštas lūžo. Tiesa, neprikibo, nes išgerta degtinė pasitarnavo tuo, kad medicinos darbuotojai pagalvojo, jog šis įvykis dėl girtumo… Ot tvarkelė, gali prisišniot, ir nieko.

Gaila, apie tą latvį nieko nepavyko daugiau sužinot. Paskutinis dalykas kurį išgirdo tėvas, kad, berods, jam visgi teko aplankyti Ukrainą, praėjus savaitei. Daugiau nieko. Kontakto po to nebeužmezgė ir vis dar neaišku, kas jam nutiko. Tai tokia ir istorija.

P.S. Bandau atgaminti istoriją iš atminties. Pasitikslinti neturiu kur ir kaip, tad netikslumų ir nekonkretumų yra, greičiausiai, daug.

Dėkui už susirūpinimą. Ne, jūs nesate užbaninti, jei jų negalite perskaityti. Taip pat techninių nesklandumų nekilo. Tiesiog man reikėjo keletą su mokslais susijusių dalykų patalpinti internetinėje erdvėje. Taigi, patalpinau tokiu principu.

Mano klaida, kad neįspėjau skaitytojų. Atsiprašau ir dar kartą džiaugiuosi, kad yra žmonių, kuriems rūpi:)

Panaudosiu šias nuotraukas savo bakalaurinio darbo kūrybinėje dalyje. Pažadu, parašysiu kiekvieno jūsų autorystę prie foto.
Paštas: aketlerius[]gmail.com arba info[]komjaunimas.lt