Žodžiu, nuėjau aš Vilniuje į Kudirkos aikštę sugiedoti Tautiškos giesmės. Kadangi buvo bjaurus oras ir lijo – nesitikėjau daug žmonių. Kiek tikėjausi, tiek ir buvo…

Sulaukėme lemtingosios valandos, kai jau reikėjo pradėt giedot. Visų pirma, gale stovėję nesuprato, kada giesmė prasidėjo. O kai jau prasidėjo – visi giedojo kas sau.

Ir visai ne todėl, kad ne dainorėliai susirinko. Trūko žmogaus, kuris mikrofono dėka visiems padėtų, kitaip tokia minia nusidainuoja.

Sakot, nieko tokio? Svarbu, kad giedojo? Žinot, jei pradedi kikenti himno metu – nieko gero. Dėl šito esu supykęs.

Jau esu seniau girdėjęs apie panašius nutikimus. Kodėl? Grubiai tariant, viduramžių karių rekonstrukcija gali būti keliais lygmenimis. Vienas jų, kai atkuriama apranga tam tikro laikotarpio, bet nepasirenkamas konkretus asmuo (tik jo rangas). Kita, kai atkuriamas konkretus istorinis asmuo. Su visa heraldika, būtent jo šarvų rekonstrukcija ir pan.

Antroji rekonstrukcija sukelia chaosą, nes visi nori būti žymiais karvedžiais (ego neleidžia pasirinkti nupiepėlį?). Tai ir susirenka penki Liūtaširdžiai viename kovos lauke. Žinoma, juokingiausia, jei jie gauna nuo eilinių seržantų.

Apuolėje

O štai Vytautas turi atitekti, bent šį kartą, Baltarusijos kovos klubams. Ir ne todėl, kad čia ieškočiau istorinių prasmių. Tiesiog mūsų kaimynų klubai stipresni. Mačiau kaip Minske lupasi ir kaip Trakuose, Apuolėje. Skirtumas tikrai yra. Mūsiškiai gautų, tad koks čia prestižas atiduoti Vytautą silpnesniam klubui? Jei nustumtume politiką ir pažiūrėtume, kas gražiau atrodys – likimas aiškus. Ir nesvarbu, kad čia tik inscenizacija.

Žinoma, Lietuvos karininkas tikrai bus tvirtesnis negu baltarusių aktorius, tačiau kovoje karvedžiam nurodinėti, o ne kalaviju mosuoti reikia. Tad lieku prie nuomonės, kad geriau veda į mūšį stipresniojo būrio karvedys.

Žinoma, du Vytautai irgi gerai. Galės apsikeisti, kai nuo šarvų svorio nebepastovės ant kojų.

Neužmėtykite akmenimis. Čia pažiūrėjau ne istorinių ginčų aspektu:)

Mes žydukai Lietuvos,
norim blynų ir kavos.
Jeigu blynai nemaišyti,
prašom pinigus skaityti.

Įžeidžia? Tikriausiai. Bent kai kuriuos.

Iš tiesų, man situacija dėl užgavėnių dainelių yra dviprasmiška. Esu už toleranciją ir lygias teises. Kita vertus, gimiau Žemaitijoje, ėjau “žydukais”, švenčiau užgavėnes, mušiau Lašininį ir dainavau tas daineles apie žydelius ir čigonėlius.

Taigi čia iškyla klausimas, ar reikia tolerancijos vardan tolerancijos, nustumiant tradicijas į šoną.

Šiuo atveju, manau, nereikia. Nes tokia tolerancija atima ir taip nykstantį nematerialų paveldą. Kalbame apie tradicijų saugojimą, tačiau puolame grūsti mums nepatinkančias dainas į apdulkėjusias lentynas, kad niekas nematytų. Taip pat turėtume Kanapinį nugrūsti, kad nepalaikytų narkomanais.

Taip daug paprasčiau negu mokyti ir tradicijų (jas aiškinant vaikams), ir tolerancijos.

Kadangi aš moku šias dainas, mano tėvai moka ir mano seneliai moka, tai yra svarbiau (subjektyviai žiūrint) negu įsivaizduojamas tautos įžeidinėjimas. Tačiau netapau neonaciu, kuris visus čigonus ir žydus laiko blogio įsikūnijimais.

Apskritai tolerancija turėtų būti priimtina tuo atveju, kai niekas iš aplinkinių realiai nuo to nenukenčia. Pavyzdžiui, dėl pagarbos tiems paties žydams, romams mes nenukenčiame nei materialiai, nei dvasiškai. Tačiau praradę tam tikrą kultūros palikimą, prarasime ir tai, dėl ko patys turėtume būti gerbiami – unikalumą.

Beje, užgavėnių dainos man liko vienintelis žemaičių tarmės šaltinis, nes šiaip jos nemoku:

Žyds jouds, žyds rauduons,
Žydel joudel mak, mak, mak.

Taigi ar sunku suderinti tradicijas ir pagarbą kitiems? Nemanau.

Štai kaip prezidentė aiškina, kodėl nusprendė pakabinti šį paveikslą:

Paveikslas tiek drąsus, kad nutariau panervinti visuomenę. Nutariau truputį visus panervinti, kad neatrodytų, kad čia viskas tik gražu ir solidu. Lietuvos istorija nebuvo lengva, ir tūkstantmetis nebuvo lengvas.

Prisiminkime, kad į Prezidentūrą kiekvienas užsimanęs nevaikšto. O tie, kurie ateina, tai turbūt neišsigąs piešinuko… Pakankamai protingi (dažniausiai) ateina, kad įvertintų šį meną.

O likusi visuomenė taip ir galės pasidžiaugti, kad prezidentė laužo stereotipus, bet paveikslą matys tik fotografijose.

Paaiškinkit, čia gal naujas PR, kuris turi parodyti D. Grybauskaitę ne tik kaip griežtą, bet ir šiuolaikišką, šokiruojančia asmenybę?