Kategorijos archyvas: laisvalaikis

Miestas, kurį aplankyti privalai vienas

Jau keletą savaičių tinginiavau ir neprisiruošiau papasakoti įspūdžių iš Prahos. Tiesą sakant, tų įspūdžių buvo daug, tad, matyt, tik dabar – praėjus beveik mėnesiui, pagaliau prisiruošiau parašyti apie alaus, žolės ir trenktų turistų pilną miestą.

blogui-praha

Tiesa, jei tikitės, kad pasakosiu apie Prahos istoriją ir lankytinus pastatus, eikite iš čia – nieko tokio nerasite. Praha graži, bet ji turi ir kitą, viengungių rojaus, pusę, kur naktimis baruose liejasi alkoholis, o žmonės skęsta žolės dūmuose, kur dieną vyksta apsirijimo ritualai ir bereikšmės pažintys, o lankytini objektai ir nuostabus senamiestis tampa tik fonu daug svarbesniems dalykams – puikioms emocijoms.

Prahoje draugai nereikalingi

Ir aš nejuokauju. Jų rasi visur, ir dideliais kiekiais. Tokių vienadienių pažinčių, su kuriomis labai smagiai išgėrei alaus, tačiau ryšius, matyt, palaikysi, nebent kada nors netyčia brūkštelėjęs komentarą „Facebooke“. Ir tai geras dalykas, nes padės atsipalaiduoti dar labiau, su menkais suvaržymais.

20140713_143834

Būtent tokio keturių dienų poilsio norėjau aš – be matytų veidų – todėl į Prahą išvykau vienas. Žinoma, pačioje Čekijoje vienas bastytis nenorėjau, tad pasirinkau gyventi ne viešbutyje, o hostelyje. Jei norit naujų trumpalaikių pažinčių bei, kad hostelio administratorius po darbo nusitemptų jus į savo mėgstamiausius barus – rinkitės „Hostel Elf“. Bent jau aš pabandžiau ir nenusivyliau. Kainos nesikandžioja (už tris naktis šešiaviečiame kambaryje paklojau apie 150 litų), o žmonių, su kuriais aplankysi senamiestį ir barus, susirandi per 15 minučių. Na, bent man taip pasisekė.

Tiesa, jei mano nuotykį keliauti be draugų nuspręsite įgyvendinti ir jūs, tai patarsiu iš karto – keliaukite vasarą, kai turistų antplūdis didžiulis.

Žinoma, nebūtina rinktis ekonominio kelionės varianto ir gyventi hostelyje. Kompaniją pavyks rasti ir pačiame mieste.

Be ir taip visiems miestams įprastų pažinčių baruose, Praha siūlo vadinamuosius Pub Crawl’us (šliaužimą iš baro į barą). Centrinėje miesto aikštėje tokių siūlytojų padaryti ekskursiją keliasdešimčiai žmonių yra bent keletas, tereikia žioplai pastoviniuoti ir prie jūsų prieis. Pub Crawl’o principas paprastas: už 18-20 eurų ekskursiją galite keletą valandų nemokamai gerti ir rūkyti, grojant muzikai ir pažindinantis su naujaisiais savo vakaro kompanionais. Vėliau keliaujate per kokius 6 barus, klubus, kur geriate iki pergalės, priimate blogus sprendimus ir kitaip puikiai pasilinksminate.

20140713_144026

Pats, tiesa, šliaužimo po barus nebandžiau, nes hostelio darbuotojas pasiūlė tiesiog eiti su juo į nemokamą ekskursiją per Prahos barus, tad šį variantą ir pasirinkau. Tačiau tie, kurie grįžo iš vieno tokio Pub Crawl’o, kai jau pagalėjau pajėgė, pasakojo tik gerus įspūdžius.

Pornografijos kupinas miestas

Ir ji pasiekiama ant kiekvieno kampo. Nesvarbu, ar tavo piniginė stora, ar plona – maisto porno vis vien galėsi pasitenkinti. Net ir tokiems pretenzingiems hipsteriams kaip aš, kurie dėl meilės gyvūnams atsisako mėsos, Praha ras būdą, kaip išdulkinti gomurį.

Aš nejuokauju. Norite pabūti tikrai pretenzingais? Nueikite netoli Prahos pilies ir susiraskite veganišką „LoVeg“ bei šalimais esančias vegetariškas ir sveiko maisto kavines. Atsisėskite, užsisakykite veganišką burgerį ir erzinkite mėsėdžius, instagramindami savo grobį (jiems veganiškas ir burgeris netelpa viename sakinyje).

IMG_20140714_132539

Jei norite ko nors prabangesnio, pasitrankykite po senąjį žydų kvartalą, pasižvalgykite po nedidelius, mielus itališkus restoranus arba Čekiškos virtuvės puoselėtojus. Nepasigailėsite.

Jeigu esate visiškai biudžetinis keliautojas, galite čiupti kebabus, dešrainius, eiti į picerijas, kurios patiekia maistą kartoninėje dėžėje. Neišgirdau nei vieno skundo dėl maisto iš kartu besitrynusių žmonių ir nesiskundžiau pats – Praha tikrai sugeba išdulkinti gomurį.

Beje, jei komentare jau mygiat klausimą, kodėl neparašiau, kiek kas kur kainuoja, tai pasakysiu paprastai – žmogui karštas patiekalas plius alus ir desertas niekur nekainavo daugiau nei 40 litų. O kalbant apie alaus kainas, jos apskritai juokingos – 5-7 litai.*

Naujasis Amsterdamas?

Na, gerai. Iki Naujojo Amsterdamo Prahai tikrai toli. Nesvarbu, kad visose suvenyrų parduotuvėlėse jūs rasite kanapėms skirtų pypkučių ar šiaip kanapės lapu pažymėtų prekių, teoriškai tiesiog kavinėje rūkyti kanapių negalite.

Sakau teoriškai, nes pirmąjį vakarą viename barų skendau kanapių dūmuose. Mano klausimas vietiniams čekams buvo paprastas – tai pas jus legalu rūkyti žolę baruose? Atsakymas buvo dar paprastesnis – visiškai nelegalu.

Taip, Čekijoje legali medicininė marihuana, o rūkymas dėl linksmumo vis dar lieka neaiškioje, pilkoje zonoje, kurią suvokia tik vietiniai, o turistai tik trūkteli pečiais, stengdamiesi suvokti, kaip viskas gi vyksta toje šalyje. Tad nenustebkite, jei kurį vakarą bare užuosite ne tik cigarečių kvapą.

Tiesa, kaip gi elgtis nuvykusiems į Prahą – lyg būtum Amsterdame ar ne – nepatarinėsiu, tik priminsiu, kad visgi kai kurie smagūs dalykai yra nelegalūs ir už juos net ir turistams gali būti neatleistina.

——————————
*Neišbandyti liko penkių žvaigždučių restoranai ir akivaizdūs turistų spąstai – patys į tokias vietas ir eikit.

Ryga – puiki vieta trumpam pabėgti

Su savąja nusprendėm trumpam pabėgti iš įprastos aplinkos ir kur nors netoli pailsėti. Pasirinkome Rygą, nes aš šiame mieste paskutinį kartą lankiausi prieš gerus dešimt metų, o brangiausioji iš vis pro Rygą tik pravažiuodavo.

Esu mėgėjas atostogas – net ir trumpiausias – suplanuoti, o ieškodamas įspūdžių iš Rygos ir patarimų, ką nuveikti – nelabai ką radau aktualaus. Lietuviškoje blogosferoje radau tik keletos metų senumo įspūdžius, todėl nusprendžiau surašyti, ką gi, mano nuomone, būtų verta aplankyti, ar nvueikti.

Juolab, kad Ryga tikrai puikiai tinka trumpam poilsiui nuo darbo ir aplinkinių.

„Funky hostel“ šeimininkė paperka

Nusprendėme, kad Rygoje praleisime tris paras (atvykome pirmadienį, o ketvirtadienį išvykome). Labai didelio biudžeto kelionei neskyrėme, tad nusprendėme gyventi hostelyje. Išsirinkome „Funky hostel“ ir tikrai nepasigailėjome. Trys paros dviviečiame kambaryje mums atsiėjo 72 eurus. Žinoma, buvo ir pigesnių variantų, tačiau mane tenkino atstumas iki senamiesčio (10 minučių pėstute) bei pakankamas prekybos centrų ir kavinių kiekis aplink. Plius šiame hostelyje buvo galima gauti nedidelius pusryčius (dribsniai, sumuštiniai, kava) bei buvo internetas.

Be to, šeimininkė Eve paliko labai gerą įspūdį. Vos tik gavome raktus į savo kambarį, ji prisėdo su mumis, atsivertė žemėlapį ir sužymėjo visas vietas, kur, jos nuomone, verta apsilankyti bei pavalgyti. Jei ką prisimindavo, prieš mums išeinant miestan kiekvieną kartą vis parodydavo žemėlapyje, kad vienur, ar kitur įdomu, skanu ir t.t. Tad mane šis hostelis labai greit papirko.

Ką nuveikti?

Savaime suprantama, kad būtina pasivaikščioti po senamiestį, tačiau aš labai rekomenduočiau sudalyvauti rytinėje ekskursijoje, o ne tik aklai trankytis po senamiestį. Kiekvieną dieną 11 valandą priešais Šv. Petro bažnyčią gidas norinčius pavedžioja po miestą, įveda į kai kurių namų vidų sušilti ir, galų gale, duoda išgerti Rygos balzamo.

DSCN7758

Pati ekskursija yra nemokama ir gidui galima duoti auką, arba visai nieko neduoti (standartiškai visi davėme po 5 eurus). Per maždaug dvi valandas trunkančią ekskursiją Tomas – mūsų gidas – apvedžiojo po visus svarbesnius ir įdomesnius objektus, papasakojo savo požiūrį į politines aktualijas, o vėliau jau senamiestį iššniukštinėjome iki galo savarankiškai.

DSCN7737

Jeigu piniginėje ne labai striuka, siūlyčiau pakilti į Šv. Petro bažnyčios bokštą – jo aukštis 72 metrai, tad atsiveria puikus vaizdas. Tiesa, jei kiek stipriau apkarpėte išlaidas, tada šio malonumo nesiūlyčiau, nes kainos visgi kandžiojasi – 7 eurai žmogui. O vasario mėnesį mes labai ilgai tuo brangiu vaizdu nesugebėjome mėgautis – po poros minučių pradėjome drebėti iš šalčio.

DSCN7746

bokstas

Rygoje tikrai bent keletą kartų išgirsite, kad miestas – išskirtinis savo „Art Nouveau“ architektūra: daugiausiai tokio stiliaus pastatų Europoje, labai gražūs ir praturtinantys sostinę namų fasadai ir pan. Mes taip pat išgirdome, tad apsilankėme „Art Nouveau“ muziejuje. Jis įsikūręs kiek atokiau nuo pagrindinės senamiesčio dalies, pirmo aukšto bute. Bilietas kainuoja 3,5 euro, tad pakankamai nebrangiai valandėlę galite pašmirinėti ir pasigrožėti visokiais gražiais dalykais (jei vykstate su mergina – būtinai eikite). Tiesa, muziejus, pabrėžiu, pirmame aukšte. Mes iš pradžių nuklydome į penktą aukštą ir patekome į kitą muziejų.

art-nouveu

Štai ko tikrai nesiūlyčiau – tai Fotografijos muziejaus. Nedidelė nuolatinė ekspozicija bei dvi laikinos parodėlės už maždaug 3 eurus visiškai nesužavėjo. Asmeniškai aš į šį muziejų veržiausi dėl senos fototechnikos ekspozicijos, tačiau pamačiau tik keletą kiek įdomesnių eksponatų, o ir eksponuotos nuotraukos labai nesužavėjo. Galbūt siūlyčiau tik tiems Rygos lankytojams, kurie labai domisi fotografija, tačiau, kita vertus, Vilniuje sendaikčių krautuvėse įdomesnių fotoaparatų yra tekę matyti, kuriuos dar ir pačiupinėti gali.

Maistas!

Nežinau, kaip jums, bet man atostogos, kurios siejasi tik su prekybos centrų mišrainėmis, ar bandelėmis iš kioskų, yra nelabai tikusios atostogos. Maisto bet kurioje kelionėje turi būti daug ir įvairaus.

Iš hostelio šeimininkės sulaukėme daug pasiūlymų, kur nueiti užkąsti, o ir patys užmatėme ne vieną gundančią vietą, tad per poilsio dienas išsirinkome tris vietas, kuriose nusprendėme išbandyti laimę.

Žinoma, kiekvienas, atvykęs į Latviją pirmiausiai suvalgo ne šiaip kokį žlėgtainį, o… burgerį, tad tą padarėme ir mes. Pasirinkome netoli hostelio buvusį „Street Burgers“, kuris nenuvylė. Nemėgstu, kai mėsainiai ištyžta nuo padažo kiekio, o jautiena srūva nuo riebalų. Čia to nebuvo, tad ties tuo savo apžvalgą ir baigsiu, nes nesu didelis ekspertas bei paragavęs nesuprantu, ar prieskoninė žolė buvo auginta vietoje, ar specialiai reaktyviniais lėktuvais atgabenta dar šviežia iš Viduržemio jūros regiono. Du jautienos mėsainiai, viena porcija bulvyčių ir du alaus mums atsiėjo apie 19 eurų.

Paprasta burgerinė su nepermirkusiais mėsainiais

Kiek pigiau pavalgyti galima Folko klube „Ala“. Tiesa, kvailystė būtų ten tik valgyti, nes „Aloje“ yra didelis alaus pasirinkimas – Vilniuje tokios vietos atitikmuo būtų Alaus namai.
Maisto pasirinkimas artimas mūsų „tradicinės virtuvės“ kavinėms ir restoranams – karka, kotletai, šonkauliukai ir panašiai. Nieko išskirtinio, tačiau viskas skanu, o porcijos didelės. Dviese pietums už porciją kotletų ir jautienos užkepėlę sumokėjome apie 13 eurų, jei skaičiuotume su išgertais 4 bokalais alaus – 22 eurai.

Na, o pats pigiausias ir, iš tikro, smagiausias pasirinkimas buvo „Hare Krišnos“ valgykla. Nejaučiu didelės meilės, kai šios religijos išpažinėjai Gedimino prospekte, Vilniuje, eina dainuodami, bet niekada nepraeinu nenusipirkęs kokio užkandžio iš jų palapinių mugėse. Taigi, apsilankyti jų valgykloje buvo tikras džiaugsmas.

Neapsigaukite, nors pastatas iš šono atrodo baisiai, o valgyklos pavadinimas nenuteikia labai apetitingai, ten pilna žmonių, o patiekalai tikrai skanūs. Mokama už svorį, tad galima paragauti visko po truputį. Detalizuočiau, ką valgėme, bet nelabai ir žinau – ryžiai su pievagrybiais, kalafijoras tešloje, grikių maltinukas, kalafijoro pyragas. Svarbu, kad buvo skanu. Du pilni padėklai mums atsiėjo nepilnai 10 eurų, o jei priskaičiuosime saldumynus, kuriuos jau kiek vėliau nusipirkome, tai iš viso toks pavalgymas kainuoja 12 eurų dviems žmonėms.

turgus

Tiesa, visur rekomenduojama užsukti į Rygos turgų šalia centrinės autobusų stoties. Užsukome. Išskyrus tai, kad jis įrengtas buvusiuose dirižablių paviljonuose, nieko įdomaus. Čia lyg Vilniuje turistams siūlyti apsilankyti Gariūnuose.

Palangos „Statoile“, sudie

Aš esu retas svečias Palangoje. Ypač vasarą. Nekenčiu „basankės“, kai joje yra krūva žmonių, o oras persisunkęs rusiška muzika.

Kur gali pamatyti, kaip mano bičiulis sako, Varšuvos madas, o pakampėj tavęs paklausia, ar kitoj gatvėj nestovi policija (jei atsakymas neigiamas, pasileidžia bėgti ton pusėn)?

Bet kretingiškiui yra ir teigiamų dalykų Palangoje. Deja, kitą vasarą planuojama apmokestinti visus, įvažiuojančius į Palangą automobiliais, todėl atsisakysiu ir tų smulkmenų, kurios mane džiugindavo kurorte.

Pavyzdžiui, Kretingoje nėra „Statoil“ degalinės. Ir, žinoma, jos pakepintų sumuštinių, kuriuos vakarop vasarą nuspręsdavom sukirsti. Palangoje didesnis pilstomo alaus pasirinkimas nei Kretingoje (Švyturio-Utenos aš vis dar negeriu), todėl išsirinkę kas vairuos, trenkdavomės į tą pačią prakeiktą „basankę“.

Jau nekalbu apie tai, kad į kai kuriuos objektus paprasčiausiai patogiau važiuoti pro Palangą.

O dabar basta. Keliasdešimties litų mokestis už įvažiavimą? Numerius nuskaitantys aparatai, kuriems nepaaiškinsi, kad tu čia trumpam? Eina sau.

Teks atsisveikinti su vakariniais apsiryjimais degalinės stovėjimo aikštelėje.

Žinoma, vietiniams gyventojams ir tikriems Palangos turistams toks mokestis papildomų sunkumų gal ir nesukels. Na, bet arčiau gyvenantiems tai bus ne kažką.

Tikiuosi, bent stovėjimo aikšteles padarys nemokamas arba padidins jų skaičių. Blin.

Taisyklės turistams Škotijoje ir Lietuvoje ne tokios ir skirtingos

Guardian rašo apie Škotijos turizmo vadovą japonams. Toks įdomus daiktas: ne tik blevyzgos apie įvairias istorines vietas, bet ir patarimai kaip elgtis, o kaip geriau jau ne.

Bet pamąsčiau, kad visgi ne tokie skirtingi patarimai būtų japonams, jei parašytume turizmo vadovą apie Lietuvą.

Štai, kad ir mpatarimas nesikreipti į škotą kaip į anglą. Iškart mintyse išnyra patarimas nepainioti lietuvių ir rusų kalbų, arba neklausinėti, ar mes rusai. Štai prieš porą mėnesių mane užkalbino pagyvenusi australų pora. Sunkiai sekėsi jiems paaiškinti, kad tokia maža valstybė turi savo kalbą, kuri nėra rusų kalbos tarmė. Žinokit, net pats nepajutau, kaip susierzinau, nors nesu labai jau didelis rusofobas. Matyt, susinervinimas buvo akivaizdus, nes jie tuoj ėmė pasakoti, kaip žmonės maišo Austriją ir Australiją.

Kitas įdomesnis patarimas neužkabinti futbolo aistruolių. Na, čia mes gal ir negalėtume pasigirti didelėmis problemomis. Skustagalvių ne jūros pas mus, bet patarti vengti sportinę aprangą dėvinčiųjų, matyt, būtų galima.

Patarimas prisigerti viskio irgi neblogas. Tik mes, įtariu, siūlytume žalias devynerias. Šios, beje, beveik visiems mano žinomiems užsienio turistams arba užsienyje studijavusiųjų kursiokams paliko gerą įspūdį. Neįsivaizduoju kodėl, bet užsieniečiams patinka.

Visgi toks turizmo vadovas, manau, praverstų ir Lietuvai. Vien tik pasakojimai apie istorinius paminklus arba iki skausmo nuvalkioti (beje, čia visur apie visas užtinku tą patį šabloną) „patirkite siautulingą šalies naktinį gyvenimą“ paistalai nekabina. O štai pasakojimai ko geriau nedaryti gali sudominti, užkabinti ir paskatinti atvykti į valstybę, kuri turi savo charakterį.

Savaitgalis Taline: užsitrenkimas McDonaldo tūlike, pinigų praradimas Rimi, bet geras poilsis

Planavome šią vasarą nuvykti į Taliną. Pavyko. Nors ir paskutinį vasaros savaitgalį, bet visgi dar vasarą:) Tiems, kurie šį tekstą ras pagal google paiešką, padarysių paslaugą ir visą racionalią informaciją parašysiu teksto pradžioje (kainos ir pan.), o jau tuos asmeninius įspūdžius išdėliosiu po to.

Racionalūs dalykėliai

Vykome Simple express autobusu. Vilnius-Riga-Talinas. Šiaip tik antrą kartą keliauju šiuo autobusu, tačiau spėjau pamėgti. Jie pigūs, patogūs, o vairuotojai malonūs. Tiesa, nebegavau akcijinių bilietų, todėl vietoj 50lt už kelionę pirmyn ir atgal klojome 110 lietuviškos valiutos. Tačiau, manau, kaina pakankamai įkandama ir verta. Žinoma, kelionė treunka devynias valandas, tad, jei važiuojate dieną, tikrų tikriausia kančia. Na, o naktį tiesiog gerai išsimiegate, ir tiek. Pats išbandžiau abu variantus. Penktadienį pajudėjome Talino link dešimtą ryte, tad visą dieną kamavausi autobuse (trūko cigaretės), na, o sekmadienį vakare tiesiog užmigau pakleiui į Vilnių, tad kelionė neprailgo.

Deja, apie nakvynę nieko negaliu papasakoti. Radome vietą per couchsurfingą, tad apie hostelių ir viešbučių kainas nelabai nutuokiu.

Užtat apie Talino kainas tikrai galiu papasakoti. Per savaitgalį išleidau 120 europietiškų pinigų (realiai 110, bet apie tai toliau tekste). Kainos labai įvairios. Neblogas alus parduotuvėje kainuoja apie vieną eurą. Tuo tarpu kavinėse labai svyruoja. Talino senamiestyje mokėjome ir penkis eurus už bokalą (tiesa, lengvas cinamoninis tikrai buvo tų pinigų vertas), o pigiausią kaina buvo apie tris. Tiesa, toliau nuo senamiesčio kaina krenta iki maždaug dvieju su puse euro.

Pačiame senamiesčio centre valgyti nedrįsau. Kai kur vien salotos apie 8 eurus. Palyginimui – McDonaldo vidutinis kompleksas apie 4 eurus tekainuoja. Tiesa, senamiestyje valgėme. Bet toliau nuo pagrindinio šurmulio. Taigi kepsnys gan sotus atsiėjo 10 eurų. O jei visai toli nuo senamiesčio, pavalgyti kainuoja apie 4-5 eurus. Tokios kainos, manau, gan baisiai atrodo lietuviams, tačiau kokiam suomiui ten rojus. Tiesa, parduotuvėje Vana Tallinn kainavo 7 eurus. Tad, kaip supratote, parduotuvinės kainos vos vos didesnės negu Lietuvoje.

Dauguma muziejų ir visokių bažnyčios bokštų kainuoja nuo 2 iki 5 eurų. Patariu kilti į Olavo bažnyčios bokštą. Du eurai ir vienas geresnių vaizdų, iš tų, už kuriuos reikia mokėti.

Viskas, baigėsi mano racionalūs pasakojimai. Jeigu jūs gūglinot dėl tam tikrų faktinių žinių, tai maždaug čia galit baigt skaityt.

Šiaip įspūdžiai

Taliną teko lankyti prieš kokius aštuonerius metus, dar su mokykline ekskursija. Pamenu, kad man labai patiko senamiestis, bet daugiau nieko neprisiminiau. Todėl nusprendžiau, kad reiktų aplankyti šį miestą savaitgalinės ekskursijos proga.

Nepasigailėjau. Senamiestis, nors ir sterilus (trūksta mažų niekučių, pavyzdžiui, arbatinukų sienoje, bomžų su savom istorijom ir kitų Vilniaus privalumų), bet didelis ir su sava autentika. Kai atvykome, juokėmės, kad tai miręs miestas, nes aplink senamiestį nebuvo žmonių. Tik pačiose centrinėse senamiesčio gatvėse virė tikras gyvenimas.

Galbūt taip buvo, nes pasitaikė šiltas savaitgalis ir vietiniai gyventojai užleido miestą prašalaičiams, patys kepindami bambą kur nors, ar knisdamiesi soduose. Nežinau.

Tačiau toks tuštumas buvo į naudą. Sugebėjau fantastiškai pailsėti.

Tiesa, pirmąjį vakarą kainos kiek gąsdino, tad valgiau McDonalde. Ir pasigailėjau. Nes gal dvidešimt minučių prabuvau tualeto kabinoje. Užsitrenkiau. Kažkas mane išleido. Likau nesupratęs logikos, kodėl iš išorės pavyko atidaryti, o iš vidaus – ne. Bet svarbu, kad neteko ten nakvoti…

Talino senamiestis, beje, sužavėjo tuo, kad yra visa krūva vietų, iš kurių gali pamatyti visą senamiestį kaip ant delno. Tiek Rotušės bokštas, Olavo bažnyčia, Tumpėjos pilis. Kitaip tariant, akis yra kur paganyti. Pačiame senamiestyje netrūko ir muziejų, bet juos aplenkėme. Supraskite teisingai, alus daro savo. Apsilankėme tik Kumu meno muziejuje. Patariu apsilankyti, net vienai iš mano bendrakeleivių, kuri lankėsi tiek Luvre, tiek Londono ir kitų miestų muziejuose, liko gan patenkinta bendru vaizdu. Aš pats menkas meno žinovas, tad mane labiausiai domino šiuolaikinio meno instaliacijos. Visokie anti-media projektai, aiškinantys apie tai, kad mus seka.

Tiesa, norėjau maitintis ne tik McDonaldo maistu, bet ir vietiniais-nacionaliniais patiekalais. Nelabai ką radau. Viską arba teko ragauti kur nors, arba neatrodė toks jau tradicinis patiekalas.

Bet ką čia apie masitą. ALUS. Iškart patariu. A.Le coq alus neva tai populiarus. Jis tikras coq-mano skoniui visiškas gaidys. Mieliau gėriau Saku alų. Kavinėse buvo visai neblogi tamsūs alūs. Parduotuviniai tamsūs nežavėjo. Visgi po lietuviškų daryklų, matyt, skonis liko labiau užgrūdintas.

Alaus gėrimas viešoje vietoje taip pat nekėlė problemų. Išsiklausinėjome, kad šiaip jau draudžiama, bet jei nesisklaidai, policininkai nesikabinėja. Tad… Pažeidinėjome įstatymus. Tiesa, uoste tiesiog nuostabios vietos alui gurkšnot. Ten nei policija trukdo, nei žmonių daug. Vaizdas puikus, bet žvarboka.

RIMI mane apvogė

Ir nekas kitas, o pardavėja (gerai, perdedu – apsiriko tiesiog). Likus porai valandų iki važiavimo namo. Netoli uosto (kolega Egidijus mane įspėjo, kad ten yra didžiausias alkoholio pasirinkimas Taline) RIMI parduotuvėje pirkausi šio bei to. Padaviau 26.60, nors mano sąskaita buvo 16.60 eurų. Norėjau gauti banknotą gražos, kad galėčiau grįžęs į litus jį paversti. Negavau. Pasakė, kad daviau lygiai. Žodžiu, pakariavom (ji kalbėjo tik estiškai), nuėjo ji su visais pinigais perskaičiuoti. Grįžo (jau kalbėdama ir atsiprašinėdama angliškai) ir davė man 3.5 euro. Vietoj dešimtinės. Nebuvo laiko ginčytis, tad pasitenkinau tiek – lėkiau į autobusą.

Papasakočiau apie gyvenamąją vietą, bet joje tik miegojome. Gaila, nes ten plaukė žmonės iš viso pasaulio. Sutikome du metus po pasaulį besibastantį lietuvį, viskas bohemiškai bomžiška, bet mes nebuvome labai komunikabilūs. Tad…

O šiaip, jei nesupratote, Talinas yra tas miestas, į kurį kada dar pailsėt užsuksiu.

P.S. Jei sugebėjote perskaityti šį tekstą, kviečių su manimi bendrauti Google plus tinkle.

P.P.S. Rašiau sudėtingomis sąlygomis. Nekibkit.