Kategorijos archyvas: laisvalaikis

Velniop Paryžių, tikroji romantika – Venecijoje

Turbūt lengviausiai randama transporto priemonė Venecijoje

Turbūt lengviausiai randama transporto priemonė Venecijoje

Paryžių reklaminiai bukletai nuolat pardavinėja kaip meilės miestą. Dėl gero įdirbio ir sėkmingos reklamos į jį vis dar plūsta porelės, ištroškusios romantiškų pasivaikščiojimų, pasiglamžymų, o merginos vis tikisi, kad vaikinas priklaupė ne todėl, kad jam atsirišo batraištis.

Tačiau Paryžiuje nors ir yra daug ko – gero maisto, vyno, meno, architektūros, puikaus laisvalaikio – romantikos ten nėra. Galbūt romantika turėtų kvepėti paryžiečių dėmesys moterims, bet šioje vietoje vienišas turistes, matyt, sėkmingiau vilioja turkiškųjų all included viešbučių personalas, suokiantis apie amžiną meilę.

Ne, Paryžius man kvepia daug kuo, bet tik ne romantika.

Kanalai

O štai Venecija Italijoje sukūrė tą įspūdį, kurio nesugebėjo Prancūzijos sostinė. Kanalais plaukiančios gondolos, kuriose susiglaudusias poreles smalsiai nužiūrinėja ant tiltų stoviniuojantys turistai, siauros gatvelės, kuriose turi prisišlieti prie antrosios pusės, jei nori eiti viens šalia kito. Ir beveik jokių paprašaikų, galinčių suerzinti ir sugadinti net ir romantiškiausią pasivaikščiojimą.

Visi žino tai, kad Venecija yra miestas ant vandens, joje nėra gatvių – tik kanalai, ir būtent todėl dauguma turistų renkasi šį miestą. Kažkada buvęs vienu svarbiausių Šiaurės Italijos uostų, dabar miestas tiesiog traukia savo unikalumu. Tačiau manau, kad jis turėtų traukti ne tik dėl to, bet ir dėl savo romantiškojo žavesio.

Kiemas

Įsivaizduokite. Turistinė Venecijos dalis nėra didelė ir žvelgiant į žemėlapį šį miestą, atrodo, galima pėstute apeiti labai greitai. Nė velnio. Mūsų kelionė po miestą dažniausiai susidėliodavo iš artimiausio tilto paieškos ir tai ne visada reikšdavo, kad artėdavome prie pasirinkto tikslo. Taip neretai praklaidžiodavome ganėtinai ilgai, kol pagaliau pasiekdavome reikiamą vietą.

Ir puiku, būtent tai ir suteikia žavesio, tad neskubėkite tiesiausiu keliu (vandeniu) pasiekti reikiamų vietų. Prisėskite ant tilto ir stebėkite, kaip iš katerio kraunamos prekės, žiūrėkite, kaip statybininkai, semdami cementą iš valties, taiso šaligatvius. Venecijoje nebūtina skubėti ir tai, manau, yra labai svarbi romantikos dalis.

Tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis.

Šiek tiek praktinių patarimų

Į Veneciją keletui dienų vykome liepos viduryje, per pačius karščius. Žinoma, dėl vandens ir siaurų gatvelių, saugančių nuo saulės, 36 laipsnių temperatūra labai nekamavo, tačiau nepakenčiantiems aukštų temperatūrų rekomenduočiau pasirinkti kitą laiką. Pavasarį arba rudenį.

Jeigu rinksitės jungiamąjį „Air Baltic“ skrydį iš Vilniaus į Veneciją per Amsterdamą, turėkite omenyje, kad didelė tikimybė, jog jūsų bagažas vėluos. Mūsų lagaminai liko Amsterdame ir juos atgavome tik po keletos valandų. Italai – atsipūtę žmonės ir nieks strimgalviais nelėks jums jų atvežti į viešbutį, tad jei nenorite daiktų atgauti tik kitą dieną, teks vykti į oro uostą atgal patiems. Laimei, oro uostas yra visai netoli.

Siūlyčiau į Veneciją nekeliauti ilgam. Mes buvome dvi dienas. Jei nusprendėte aplankyti daugumą muziejų, tuomet siūlyčiau pabūti tris dienas.

tiltas

Kaip rašiau aukščiau, dažnai vaikščiojimas po miestą susidėjo iš tiltų paieškų, tad norintys greitai pasiekti reikiamą vietą, gali naudotis vandens autobusais. Paros bilietas – 20 eurų, vienkartinis – 7 eurai. Tai greitas būdas, be to, pati kelionė tampa atrakcija, nes plaukiant pagrindiniu kanalu galima labai puikiai pažioplinėti po miestą.

Venecija nėra didelė ir, galima sakyti, ją visą verta aplankyti. Nesiūlysiu konkrečių vietų, nes pagrindinius objektus ir aikštes galima ir taip be vargo rasti. Tačiau patarsiu dėl ledų. Patys puikiausi ledai, kuriuos valgiau Italijoje, buvo Boutique del Gelato (Salizzada San Lio, Castello, 5727). Iš pažiūros niekuo neišsiskiriančią ledainę rekomendavo įvairūs puslapiai – ir neklydo.

Ledainė

Atsiminkite, kad Venecija yra turistinė vieta, tad labai pigaus maisto nesitikėkite. Jei labai taupysite, žmogui galima papietauti už 10-15 eurų, tačiau siūlau nesivaržyti. Gi atostogos. Beje, nepamirškite, kad arbatpinigius daugumoje vietų įskaičiuoja į sąskaitą (10-12 proc.).

Iš Venecijos labai patogu keliauti į kitus miestus. Centrinė traukinių stotis yra prie turistinių objektų, tad mes išvykome traukiniu į Romą. Italijoje traukiniai patogūs ir greiti, tad atstumą įveikėme per greičiau nei keturias valandas. Tiesa, jeigu taupote, siūlyčiau bilietus pirkti kuo anksčiau, geriausiai prieš du mėnesius – tuomet dar būna pigesnių, žemesnės klasės.

B.Nemcovo išpažintis – knyga, kuri išleista per vėlai

Knygoms būna tam tikras laikas. Vienoms – vasara, kitoms – skrydis lėktuvu, o trečioms – politinė atmosfera. Būtent prie pastarųjų reiktų priskirti šaltakraujiškai nužudyto Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo prisiminimų knygą „Maištininko išpažintis“. Ir, deja, ši knyga išleista gerokai per vėlai. Maždaug aštuoneriais metais per vėlai.

B.Nemcovas savo spjūvį į veidą korumpuotiems Rusijos biurokratams išleido 2007 metais, o į lietuvių kalbą ši knyga išversta tik 2015 metais. Atlikėjų ir menininkų darbus geriau pirkti pradeda po jų mirties, matyt, tas pat galioja ir politikų prisiminimams, tad mano lentyną ši knyga pasiekė jau tik tuomet, kai nuo Maskvoje sušaudyto opozicionieriaus mirties praėjo maždaug trys mėnesiai.*

Įdomus viršelio pasirinkimas, nes knygoje autorius pasakoja ir apie metimą rūkyti

Įdomus viršelio pasirinkimas, nes knygoje autorius pasakoja ir apie metimą rūkyti

Ši knyga lietuviškai turėjo pasirodyti daug anksčiau, nes yra puikus būdas pykdyti tuos, kurie vis dar jaučia nostalgiją Rusijai, tiems, kurie mano, kad kietas kumštis yra geriau nei demokratija ir tiems, kurie šiandien abejoja, ar Rusiją verta erzinti. Galbūt – tik galbūt – šiai knygai pasirodžius daug anksčiau nei imta mekenti apie Lietuvoje varomą antirusišką propagandą, nors keletui žmonių būtų kilę abejonių dėl didžiosios kaimynės ir jos metodų.

Tačiau nevertinkite šios knygos kaip vakarietiškų pažiūrų žmogaus, gyvenančio Rusijoje, kovos teksto pavidalu. Nors B.Nemcovas kritikuoja demokratijos nykimą Rusijoje, kritikuoja korupciją ir prastas gyvenimo sąlygas, visgi tai politiko, bandančio grįžti į politinę areną knyga.

B.Nemcovas atskleidžia daug informacijos apie buvusį prezidentą Borisą Jelciną, apie savo santykius su dabartiniu prezidentu Vladimiru Putinu ir pasakoja apie svarbiausius Rusijos įvykius bei jų užkulisius, visgi jis pats beveik visada lieka pūkuotas.

Autorius pasakoja apie tai, kaip vienu metu beveik prasigėrė dėl nuolatinio ryšių stiprinimo, kaip girtas davė interviu tiesioginėje televizijos laidoje. Tačiau jis niekada nebūdavo pats kaltas…

„Maištininko išpažintis“ nėra visą tiesą apie Rusiją atskleidžianti knyga. Ji nedemaskuoja valstybės paslapčių, o dauguma pateiktų faktų turi būti labai atidžiai patikrinti. Tačiau ji leidžia suvokti, kokio dydžio praraja stūkso tarp Lietuvos ir Rusijos. Net ir tarp už demokratiją kovojančių opozicionierių. Net ir jiems toloka iki to, ką pasiekė Lietuva, turėdama demokratiją.

Apie B.Nemcovą

B.Nemcovas – Rusijos politikas, kuris iki savo mirties tapo demokratijos rėmėju, V.Putino kritiku bei opozicionieriumi.

Jis buvo Nižnij Novgorodo gubernatoriumi, Rusijos Dūmos deputatu, vienu metu B.Jelcinas įvardijo jį savo įpėdiniu, tačiau vėliau persigalvojo.

B.Nemcovas taip pat buvo Rusijos ministro pirmininko pirmuoju pavaduotoju bei energetikos ministru.

Boris Nemcov
„Maištininko išpažintis“
Leidykla „Gimtasis žodis“, 2015 metai

———————————-
*B.Nemcovas Maskvoje šūviais į nugarą nužudytas vasario 28-osios naktį.

Verta aplankyti: Berlyno sienos panorama

Sausio viduryje trumpam apsilankiau Berlyne ir, žinoma, nusprendžiau nueiti prie Šaltojo karo relikto – Berlyno sienos. Tačiau, kad ir kiek slampinėjau, to miestą atskiriančio jausmo taip ir nesugebėjau pajausti.

Nors ant žemės gali pamatyti liniją, žyminčią Berlyno sienos vietą, tačiau paties to laikotarpio pojūčio tai nesuteikia ir toliau už istorijos vadovėlio ribų pajudėti nepadeda.

Žinoma, iš Vokietijoje gyvenančių žmonių ne kartą teko išgirsti, kad skirtumas tarp Rytų ir Vakarų Vokietijoje yra didžiulis net ir investavus dideles lėšas, stengiantis suvienodinti gyvenimo sąlygas. Tačiau tam skirtumui pajausti reikia ne dienų, o bent jau mėnesių.

Berlyno sienos buvimo vietą žymi štai tokie užrašai

Berlyno sienos buvimo vietą žymi štai tokie užrašai

Tiesa, sienos likučius lankiau prie JAV patikros punkto, tad nežinau, ar toks pat įspūdis ir kitose Berlyno vietose.

JAV chekcpoint'as

JAV chekcpoint’as

Tai štai, maniau, kad nieko gero nepamatysiu, bet tokiu atveju nebūčiau net ir rašęs šio įrašo. Iš tikro situaciją pakeitė maždaug trijų aukštų pastato Berlyno sienos panorama.

Įspūdis, kurį pavyko atkurti 900 kvadratinių metrų pločio nuotrauka – tikrai puikus. Ne tik gali pajausti tą atmosferą, bet ir išėjęs į lauką vis žvalgaisi – aha, čia ta aludė, kuri buvo pavaizduota, tuo kampu matosi TV bokštas. Kitaip tariant, toks istorijos vaizdavimas, kokį aš įsivaizduoju.

Bandžiau savo telefonu užfiksuoti vaizdą, bet tai beprasmiška, todėl teksto apačioje pridėjau nuorodą į video, kuris, beje, irgi iki galo neleidžia atkurti įspūdžio.

Tad siūlau nepagailėti 10 eurų ir apsilankyti šioje vietoje.

Panorama

Panorama

P.S. Asisi projektas, kuris atkūrė Berlyno vaizdą Šaltojo karo metais, yra atkūręs nemažai ir kitų vokiškų miestų vaizdų. Įtariu, kad jie ne mažiau įspūdingi, tad apsilankęs kuriame nors mieste, būtinai aplankysiu.

Disneilendas: ne, ten nereikia važiuoti su vaikais

Į Disneilendą iš Paryžiaus pajudėjome apsiniaukusį lapkričio rytą. Su savo brangiąja buvome suplanavę būtinai aplankyti atrakcionų parką, nors, atvirai, nedegiau noru. Tingėjau beveik valandą traukiniu nuo Paryžiaus centro važiuoti iki pramogų parko vien tam, kad už 80 eurų pasitrinčiau tarp krūvos vaikų. Tačiau bilietai jau buvo nupirkti, tad nesispyriojau.

Į patį Disneilendą atvykome anksti, apie 10 valandą, bet jau tuomet žmonių buvo nemažai. Mintyse niurzgėjau, kad jau nuo pat ryto teks mtrintis eilėse prie atrakcionų ir ieškoti laisvų staliukų kavinėse. Bet, pasirodo, ne. Erdvė tokia didelė, kad visas žmonių srautas, kuris buvo ne sezono metu, ištirpo, vos įėjome pro vartus.

disnejus

iejimas

O dabar atvirai: nekenčiu kalėdinės komercijos, papuošimų ir girliandių, iškabinėtų dar gerą mėnesį prieš pačias Kalėdas, bet Disneilende man pasidarė visiškai nusispjaut. Praskydau, kai kurie pasakytų.

Nežinau, kokių narkotikų jie paskleidžia į orą, bet nuotaika pakilo, vos tik įžengėmę į pirmąją Disneilendo parko (nemaišykite, visai šalia dar yra Disnėjaus studijos parkas) dalį, kurioje buvo vien tik parduotuvės, jau buvau išsišiepęs iki ausų.

Ką jau kalbėti apie tai, kai pamačiau tą garsiąją, Disnėjaus prekiniu ženklu tapusią pilį. Net šūktelėjau: „Žiūrėk, čia ta“. Dabar suprantat? Parkas net ir rimtą vyrą kažkaip pavertė penkiamete mergaite. Ir nuosavų vaikų vaikiškam mėgavimuisi neprireikė.

pilis

O dabar pakaks apie tuos įspūdžius. Eikime prie esmės. Disneilendo parkas, jei norite jį neskubėdami visą iššmirinėti, yra per didelis ir vienos dienos nepakaks. Mums pavyko, geriausiu atveju, apžiūrėti kokius tris ketvirtadalius parko ir išbandyti gal pusę, o gal ir mažiau atrakcionų. Todėl patarčiau nuspręsti ko norite ir išsirinkti atrakcionus pagal poreikį.

Asmeniškai aš rekomenduočiau „Space Mountain“, kurio žybsinčios šviesos ir nuolatinis traukinuko vartaliojimas trenkė privertė išeiti kiek drebančiomis kojomis. Panašus į šį atrakcioną, tik atviroje erdvėje, yra „Big Thunder Mountain Railroad“ Laukinių vakarų miestelyje. Tik neapsigaukite – iš šono atrodo, kad traukinukas važiuoja ramiai, tad aš nusprendžiau išsitraukti fotoaparatą ir pasiekęs viršūnę nufotografuoti Disneilendą. Kad aš būčiau žinojęs… Viena ranka laikyti fotoaparatą, o kita įsikibti į apsaugą nėra maloniausias jausmas.

kalnas

Iš tikro, apie atrakcionus galima kalbėti ir kalbėti. Pinokio pasakos atrakcionas, Piterio Peno skraidantys laivai, Karibų piratų valtys. Visko labai daug ir viskas priklauso nuo to, ko norite, tad prieš vykdami galite pasižiūrėti atrakcionų sąrašą čią.

Maisto Disneilendo parke galima rasti ties kiekvienu kampu. Yra ir sumuštinių visiškai biudžetiniams keliautojams, ir kiek brangesnių greito maisto rinkinių, didkepsnių ar dar ko širdis geidžia. Viskas priklauso nuo kišenės ir poreikių. Pietų kaina žmogui gali svyruoti nuo 8 iki 40 eurų.

Tačiau patarsiu vieną – kavos negerkite. Man yra tekę gerti baisios kavos, tačiau po kelionės į Disneilendą kavos baisumo skalė kiek pakito: baisi kava, labai baisi kava, kava iš čeburėkų pardavėjos Kalvarijų turguje ir jau po to – Disneilendo kava.

laivas

Taip pat Disneilende velniškai sunku atsispirti pagundai išleisti visus pinigus. Nors iš esmės viskas yra nemokamai (tereikia nusipirkti maždaug 80 eurų kainuojantį bilietą), tačiau kavinių gausa ir suvenyrinės parduotuvės kiekviename laisvame plote daro savo.

Jau net nekalbu apie nuotraukas iš atrakcionų. Praktiškai po kiekvieno pasivažinėjimo gali rasti savo atvaizdą prie išėjimo ir, jei nori, jį įsigyti. Tačiau jeigu sugebi susitvardyti (mes nesugebėjom), gali pigiai pasilinksminti.

peizaz

O dabar šiek tiek praktinės informacijos:

mikisBilietus į Disneilendą labiau apsimoka pirkti internetu, o ne vietoje. Tokiu atveju galite sutaupyti maždaug 15 proc. Bilietas nuo 5sigijimo dienos galioja metus, tad galite juo pasirūpinti dar prieš vykdami į Paryžių.

Jeigu planuojate vykti tik į atrakcionų parką ir niekur daugiau, tuomet nuo „Charles de gaulle“ oro uosto vyksta tiesioginis traukinys. Jei nusprendėte paviešėti ir Paryžiuje, iš centro veža RER traukiniai, o perkant bilietus automatuose, duodamas atskiras pasirinkimas – į Disneilendą.

Jei neturite vaikų ir drovitės vykti į Disneilendą, tai nebūkit žiopliai ir varykit, kol dar nesusilaukėte atžalų. Pabūkite vaikais patys.

Artimiausiu metu pasistengsiu sudėlioti ir savo įspūdžius iš paties Paryžiaus.

Miestas, kurį aplankyti privalai vienas

Jau keletą savaičių tinginiavau ir neprisiruošiau papasakoti įspūdžių iš Prahos. Tiesą sakant, tų įspūdžių buvo daug, tad, matyt, tik dabar – praėjus beveik mėnesiui, pagaliau prisiruošiau parašyti apie alaus, žolės ir trenktų turistų pilną miestą.

blogui-praha

Tiesa, jei tikitės, kad pasakosiu apie Prahos istoriją ir lankytinus pastatus, eikite iš čia – nieko tokio nerasite. Praha graži, bet ji turi ir kitą, viengungių rojaus, pusę, kur naktimis baruose liejasi alkoholis, o žmonės skęsta žolės dūmuose, kur dieną vyksta apsirijimo ritualai ir bereikšmės pažintys, o lankytini objektai ir nuostabus senamiestis tampa tik fonu daug svarbesniems dalykams – puikioms emocijoms.

Prahoje draugai nereikalingi

Ir aš nejuokauju. Jų rasi visur, ir dideliais kiekiais. Tokių vienadienių pažinčių, su kuriomis labai smagiai išgėrei alaus, tačiau ryšius, matyt, palaikysi, nebent kada nors netyčia brūkštelėjęs komentarą „Facebooke“. Ir tai geras dalykas, nes padės atsipalaiduoti dar labiau, su menkais suvaržymais.

20140713_143834

Būtent tokio keturių dienų poilsio norėjau aš – be matytų veidų – todėl į Prahą išvykau vienas. Žinoma, pačioje Čekijoje vienas bastytis nenorėjau, tad pasirinkau gyventi ne viešbutyje, o hostelyje. Jei norit naujų trumpalaikių pažinčių bei, kad hostelio administratorius po darbo nusitemptų jus į savo mėgstamiausius barus – rinkitės „Hostel Elf“. Bent jau aš pabandžiau ir nenusivyliau. Kainos nesikandžioja (už tris naktis šešiaviečiame kambaryje paklojau apie 150 litų), o žmonių, su kuriais aplankysi senamiestį ir barus, susirandi per 15 minučių. Na, bent man taip pasisekė.

Tiesa, jei mano nuotykį keliauti be draugų nuspręsite įgyvendinti ir jūs, tai patarsiu iš karto – keliaukite vasarą, kai turistų antplūdis didžiulis.

Žinoma, nebūtina rinktis ekonominio kelionės varianto ir gyventi hostelyje. Kompaniją pavyks rasti ir pačiame mieste.

Be ir taip visiems miestams įprastų pažinčių baruose, Praha siūlo vadinamuosius Pub Crawl’us (šliaužimą iš baro į barą). Centrinėje miesto aikštėje tokių siūlytojų padaryti ekskursiją keliasdešimčiai žmonių yra bent keletas, tereikia žioplai pastoviniuoti ir prie jūsų prieis. Pub Crawl’o principas paprastas: už 18-20 eurų ekskursiją galite keletą valandų nemokamai gerti ir rūkyti, grojant muzikai ir pažindinantis su naujaisiais savo vakaro kompanionais. Vėliau keliaujate per kokius 6 barus, klubus, kur geriate iki pergalės, priimate blogus sprendimus ir kitaip puikiai pasilinksminate.

20140713_144026

Pats, tiesa, šliaužimo po barus nebandžiau, nes hostelio darbuotojas pasiūlė tiesiog eiti su juo į nemokamą ekskursiją per Prahos barus, tad šį variantą ir pasirinkau. Tačiau tie, kurie grįžo iš vieno tokio Pub Crawl’o, kai jau pagalėjau pajėgė, pasakojo tik gerus įspūdžius.

Pornografijos kupinas miestas

Ir ji pasiekiama ant kiekvieno kampo. Nesvarbu, ar tavo piniginė stora, ar plona – maisto porno vis vien galėsi pasitenkinti. Net ir tokiems pretenzingiems hipsteriams kaip aš, kurie dėl meilės gyvūnams atsisako mėsos, Praha ras būdą, kaip išdulkinti gomurį.

Aš nejuokauju. Norite pabūti tikrai pretenzingais? Nueikite netoli Prahos pilies ir susiraskite veganišką „LoVeg“ bei šalimais esančias vegetariškas ir sveiko maisto kavines. Atsisėskite, užsisakykite veganišką burgerį ir erzinkite mėsėdžius, instagramindami savo grobį (jiems veganiškas ir burgeris netelpa viename sakinyje).

IMG_20140714_132539

Jei norite ko nors prabangesnio, pasitrankykite po senąjį žydų kvartalą, pasižvalgykite po nedidelius, mielus itališkus restoranus arba Čekiškos virtuvės puoselėtojus. Nepasigailėsite.

Jeigu esate visiškai biudžetinis keliautojas, galite čiupti kebabus, dešrainius, eiti į picerijas, kurios patiekia maistą kartoninėje dėžėje. Neišgirdau nei vieno skundo dėl maisto iš kartu besitrynusių žmonių ir nesiskundžiau pats – Praha tikrai sugeba išdulkinti gomurį.

Beje, jei komentare jau mygiat klausimą, kodėl neparašiau, kiek kas kur kainuoja, tai pasakysiu paprastai – žmogui karštas patiekalas plius alus ir desertas niekur nekainavo daugiau nei 40 litų. O kalbant apie alaus kainas, jos apskritai juokingos – 5-7 litai.*

Naujasis Amsterdamas?

Na, gerai. Iki Naujojo Amsterdamo Prahai tikrai toli. Nesvarbu, kad visose suvenyrų parduotuvėlėse jūs rasite kanapėms skirtų pypkučių ar šiaip kanapės lapu pažymėtų prekių, teoriškai tiesiog kavinėje rūkyti kanapių negalite.

Sakau teoriškai, nes pirmąjį vakarą viename barų skendau kanapių dūmuose. Mano klausimas vietiniams čekams buvo paprastas – tai pas jus legalu rūkyti žolę baruose? Atsakymas buvo dar paprastesnis – visiškai nelegalu.

Taip, Čekijoje legali medicininė marihuana, o rūkymas dėl linksmumo vis dar lieka neaiškioje, pilkoje zonoje, kurią suvokia tik vietiniai, o turistai tik trūkteli pečiais, stengdamiesi suvokti, kaip viskas gi vyksta toje šalyje. Tad nenustebkite, jei kurį vakarą bare užuosite ne tik cigarečių kvapą.

Tiesa, kaip gi elgtis nuvykusiems į Prahą – lyg būtum Amsterdame ar ne – nepatarinėsiu, tik priminsiu, kad visgi kai kurie smagūs dalykai yra nelegalūs ir už juos net ir turistams gali būti neatleistina.

——————————
*Neišbandyti liko penkių žvaigždučių restoranai ir akivaizdūs turistų spąstai – patys į tokias vietas ir eikit.