Kategorijos archyvas: laisvalaikis

Verta aplankyti: Berlyno sienos panorama

Sausio viduryje trumpam apsilankiau Berlyne ir, žinoma, nusprendžiau nueiti prie Šaltojo karo relikto – Berlyno sienos. Tačiau, kad ir kiek slampinėjau, to miestą atskiriančio jausmo taip ir nesugebėjau pajausti.

Nors ant žemės gali pamatyti liniją, žyminčią Berlyno sienos vietą, tačiau paties to laikotarpio pojūčio tai nesuteikia ir toliau už istorijos vadovėlio ribų pajudėti nepadeda.

Žinoma, iš Vokietijoje gyvenančių žmonių ne kartą teko išgirsti, kad skirtumas tarp Rytų ir Vakarų Vokietijoje yra didžiulis net ir investavus dideles lėšas, stengiantis suvienodinti gyvenimo sąlygas. Tačiau tam skirtumui pajausti reikia ne dienų, o bent jau mėnesių.

Berlyno sienos buvimo vietą žymi štai tokie užrašai

Berlyno sienos buvimo vietą žymi štai tokie užrašai

Tiesa, sienos likučius lankiau prie JAV patikros punkto, tad nežinau, ar toks pat įspūdis ir kitose Berlyno vietose.

JAV chekcpoint'as

JAV chekcpoint’as

Tai štai, maniau, kad nieko gero nepamatysiu, bet tokiu atveju nebūčiau net ir rašęs šio įrašo. Iš tikro situaciją pakeitė maždaug trijų aukštų pastato Berlyno sienos panorama.

Įspūdis, kurį pavyko atkurti 900 kvadratinių metrų pločio nuotrauka – tikrai puikus. Ne tik gali pajausti tą atmosferą, bet ir išėjęs į lauką vis žvalgaisi – aha, čia ta aludė, kuri buvo pavaizduota, tuo kampu matosi TV bokštas. Kitaip tariant, toks istorijos vaizdavimas, kokį aš įsivaizduoju.

Bandžiau savo telefonu užfiksuoti vaizdą, bet tai beprasmiška, todėl teksto apačioje pridėjau nuorodą į video, kuris, beje, irgi iki galo neleidžia atkurti įspūdžio.

Tad siūlau nepagailėti 10 eurų ir apsilankyti šioje vietoje.

Panorama

Panorama

P.S. Asisi projektas, kuris atkūrė Berlyno vaizdą Šaltojo karo metais, yra atkūręs nemažai ir kitų vokiškų miestų vaizdų. Įtariu, kad jie ne mažiau įspūdingi, tad apsilankęs kuriame nors mieste, būtinai aplankysiu.

Disneilendas: ne, ten nereikia važiuoti su vaikais

Į Disneilendą iš Paryžiaus pajudėjome apsiniaukusį lapkričio rytą. Su savo brangiąja buvome suplanavę būtinai aplankyti atrakcionų parką, nors, atvirai, nedegiau noru. Tingėjau beveik valandą traukiniu nuo Paryžiaus centro važiuoti iki pramogų parko vien tam, kad už 80 eurų pasitrinčiau tarp krūvos vaikų. Tačiau bilietai jau buvo nupirkti, tad nesispyriojau.

Į patį Disneilendą atvykome anksti, apie 10 valandą, bet jau tuomet žmonių buvo nemažai. Mintyse niurzgėjau, kad jau nuo pat ryto teks mtrintis eilėse prie atrakcionų ir ieškoti laisvų staliukų kavinėse. Bet, pasirodo, ne. Erdvė tokia didelė, kad visas žmonių srautas, kuris buvo ne sezono metu, ištirpo, vos įėjome pro vartus.

disnejus

iejimas

O dabar atvirai: nekenčiu kalėdinės komercijos, papuošimų ir girliandių, iškabinėtų dar gerą mėnesį prieš pačias Kalėdas, bet Disneilende man pasidarė visiškai nusispjaut. Praskydau, kai kurie pasakytų.

Nežinau, kokių narkotikų jie paskleidžia į orą, bet nuotaika pakilo, vos tik įžengėmę į pirmąją Disneilendo parko (nemaišykite, visai šalia dar yra Disnėjaus studijos parkas) dalį, kurioje buvo vien tik parduotuvės, jau buvau išsišiepęs iki ausų.

Ką jau kalbėti apie tai, kai pamačiau tą garsiąją, Disnėjaus prekiniu ženklu tapusią pilį. Net šūktelėjau: „Žiūrėk, čia ta“. Dabar suprantat? Parkas net ir rimtą vyrą kažkaip pavertė penkiamete mergaite. Ir nuosavų vaikų vaikiškam mėgavimuisi neprireikė.

pilis

O dabar pakaks apie tuos įspūdžius. Eikime prie esmės. Disneilendo parkas, jei norite jį neskubėdami visą iššmirinėti, yra per didelis ir vienos dienos nepakaks. Mums pavyko, geriausiu atveju, apžiūrėti kokius tris ketvirtadalius parko ir išbandyti gal pusę, o gal ir mažiau atrakcionų. Todėl patarčiau nuspręsti ko norite ir išsirinkti atrakcionus pagal poreikį.

Asmeniškai aš rekomenduočiau „Space Mountain“, kurio žybsinčios šviesos ir nuolatinis traukinuko vartaliojimas trenkė privertė išeiti kiek drebančiomis kojomis. Panašus į šį atrakcioną, tik atviroje erdvėje, yra „Big Thunder Mountain Railroad“ Laukinių vakarų miestelyje. Tik neapsigaukite – iš šono atrodo, kad traukinukas važiuoja ramiai, tad aš nusprendžiau išsitraukti fotoaparatą ir pasiekęs viršūnę nufotografuoti Disneilendą. Kad aš būčiau žinojęs… Viena ranka laikyti fotoaparatą, o kita įsikibti į apsaugą nėra maloniausias jausmas.

kalnas

Iš tikro, apie atrakcionus galima kalbėti ir kalbėti. Pinokio pasakos atrakcionas, Piterio Peno skraidantys laivai, Karibų piratų valtys. Visko labai daug ir viskas priklauso nuo to, ko norite, tad prieš vykdami galite pasižiūrėti atrakcionų sąrašą čią.

Maisto Disneilendo parke galima rasti ties kiekvienu kampu. Yra ir sumuštinių visiškai biudžetiniams keliautojams, ir kiek brangesnių greito maisto rinkinių, didkepsnių ar dar ko širdis geidžia. Viskas priklauso nuo kišenės ir poreikių. Pietų kaina žmogui gali svyruoti nuo 8 iki 40 eurų.

Tačiau patarsiu vieną – kavos negerkite. Man yra tekę gerti baisios kavos, tačiau po kelionės į Disneilendą kavos baisumo skalė kiek pakito: baisi kava, labai baisi kava, kava iš čeburėkų pardavėjos Kalvarijų turguje ir jau po to – Disneilendo kava.

laivas

Taip pat Disneilende velniškai sunku atsispirti pagundai išleisti visus pinigus. Nors iš esmės viskas yra nemokamai (tereikia nusipirkti maždaug 80 eurų kainuojantį bilietą), tačiau kavinių gausa ir suvenyrinės parduotuvės kiekviename laisvame plote daro savo.

Jau net nekalbu apie nuotraukas iš atrakcionų. Praktiškai po kiekvieno pasivažinėjimo gali rasti savo atvaizdą prie išėjimo ir, jei nori, jį įsigyti. Tačiau jeigu sugebi susitvardyti (mes nesugebėjom), gali pigiai pasilinksminti.

peizaz

O dabar šiek tiek praktinės informacijos:

mikisBilietus į Disneilendą labiau apsimoka pirkti internetu, o ne vietoje. Tokiu atveju galite sutaupyti maždaug 15 proc. Bilietas nuo 5sigijimo dienos galioja metus, tad galite juo pasirūpinti dar prieš vykdami į Paryžių.

Jeigu planuojate vykti tik į atrakcionų parką ir niekur daugiau, tuomet nuo „Charles de gaulle“ oro uosto vyksta tiesioginis traukinys. Jei nusprendėte paviešėti ir Paryžiuje, iš centro veža RER traukiniai, o perkant bilietus automatuose, duodamas atskiras pasirinkimas – į Disneilendą.

Jei neturite vaikų ir drovitės vykti į Disneilendą, tai nebūkit žiopliai ir varykit, kol dar nesusilaukėte atžalų. Pabūkite vaikais patys.

Artimiausiu metu pasistengsiu sudėlioti ir savo įspūdžius iš paties Paryžiaus.

Miestas, kurį aplankyti privalai vienas

Jau keletą savaičių tinginiavau ir neprisiruošiau papasakoti įspūdžių iš Prahos. Tiesą sakant, tų įspūdžių buvo daug, tad, matyt, tik dabar – praėjus beveik mėnesiui, pagaliau prisiruošiau parašyti apie alaus, žolės ir trenktų turistų pilną miestą.

blogui-praha

Tiesa, jei tikitės, kad pasakosiu apie Prahos istoriją ir lankytinus pastatus, eikite iš čia – nieko tokio nerasite. Praha graži, bet ji turi ir kitą, viengungių rojaus, pusę, kur naktimis baruose liejasi alkoholis, o žmonės skęsta žolės dūmuose, kur dieną vyksta apsirijimo ritualai ir bereikšmės pažintys, o lankytini objektai ir nuostabus senamiestis tampa tik fonu daug svarbesniems dalykams – puikioms emocijoms.

Prahoje draugai nereikalingi

Ir aš nejuokauju. Jų rasi visur, ir dideliais kiekiais. Tokių vienadienių pažinčių, su kuriomis labai smagiai išgėrei alaus, tačiau ryšius, matyt, palaikysi, nebent kada nors netyčia brūkštelėjęs komentarą „Facebooke“. Ir tai geras dalykas, nes padės atsipalaiduoti dar labiau, su menkais suvaržymais.

20140713_143834

Būtent tokio keturių dienų poilsio norėjau aš – be matytų veidų – todėl į Prahą išvykau vienas. Žinoma, pačioje Čekijoje vienas bastytis nenorėjau, tad pasirinkau gyventi ne viešbutyje, o hostelyje. Jei norit naujų trumpalaikių pažinčių bei, kad hostelio administratorius po darbo nusitemptų jus į savo mėgstamiausius barus – rinkitės „Hostel Elf“. Bent jau aš pabandžiau ir nenusivyliau. Kainos nesikandžioja (už tris naktis šešiaviečiame kambaryje paklojau apie 150 litų), o žmonių, su kuriais aplankysi senamiestį ir barus, susirandi per 15 minučių. Na, bent man taip pasisekė.

Tiesa, jei mano nuotykį keliauti be draugų nuspręsite įgyvendinti ir jūs, tai patarsiu iš karto – keliaukite vasarą, kai turistų antplūdis didžiulis.

Žinoma, nebūtina rinktis ekonominio kelionės varianto ir gyventi hostelyje. Kompaniją pavyks rasti ir pačiame mieste.

Be ir taip visiems miestams įprastų pažinčių baruose, Praha siūlo vadinamuosius Pub Crawl’us (šliaužimą iš baro į barą). Centrinėje miesto aikštėje tokių siūlytojų padaryti ekskursiją keliasdešimčiai žmonių yra bent keletas, tereikia žioplai pastoviniuoti ir prie jūsų prieis. Pub Crawl’o principas paprastas: už 18-20 eurų ekskursiją galite keletą valandų nemokamai gerti ir rūkyti, grojant muzikai ir pažindinantis su naujaisiais savo vakaro kompanionais. Vėliau keliaujate per kokius 6 barus, klubus, kur geriate iki pergalės, priimate blogus sprendimus ir kitaip puikiai pasilinksminate.

20140713_144026

Pats, tiesa, šliaužimo po barus nebandžiau, nes hostelio darbuotojas pasiūlė tiesiog eiti su juo į nemokamą ekskursiją per Prahos barus, tad šį variantą ir pasirinkau. Tačiau tie, kurie grįžo iš vieno tokio Pub Crawl’o, kai jau pagalėjau pajėgė, pasakojo tik gerus įspūdžius.

Pornografijos kupinas miestas

Ir ji pasiekiama ant kiekvieno kampo. Nesvarbu, ar tavo piniginė stora, ar plona – maisto porno vis vien galėsi pasitenkinti. Net ir tokiems pretenzingiems hipsteriams kaip aš, kurie dėl meilės gyvūnams atsisako mėsos, Praha ras būdą, kaip išdulkinti gomurį.

Aš nejuokauju. Norite pabūti tikrai pretenzingais? Nueikite netoli Prahos pilies ir susiraskite veganišką „LoVeg“ bei šalimais esančias vegetariškas ir sveiko maisto kavines. Atsisėskite, užsisakykite veganišką burgerį ir erzinkite mėsėdžius, instagramindami savo grobį (jiems veganiškas ir burgeris netelpa viename sakinyje).

IMG_20140714_132539

Jei norite ko nors prabangesnio, pasitrankykite po senąjį žydų kvartalą, pasižvalgykite po nedidelius, mielus itališkus restoranus arba Čekiškos virtuvės puoselėtojus. Nepasigailėsite.

Jeigu esate visiškai biudžetinis keliautojas, galite čiupti kebabus, dešrainius, eiti į picerijas, kurios patiekia maistą kartoninėje dėžėje. Neišgirdau nei vieno skundo dėl maisto iš kartu besitrynusių žmonių ir nesiskundžiau pats – Praha tikrai sugeba išdulkinti gomurį.

Beje, jei komentare jau mygiat klausimą, kodėl neparašiau, kiek kas kur kainuoja, tai pasakysiu paprastai – žmogui karštas patiekalas plius alus ir desertas niekur nekainavo daugiau nei 40 litų. O kalbant apie alaus kainas, jos apskritai juokingos – 5-7 litai.*

Naujasis Amsterdamas?

Na, gerai. Iki Naujojo Amsterdamo Prahai tikrai toli. Nesvarbu, kad visose suvenyrų parduotuvėlėse jūs rasite kanapėms skirtų pypkučių ar šiaip kanapės lapu pažymėtų prekių, teoriškai tiesiog kavinėje rūkyti kanapių negalite.

Sakau teoriškai, nes pirmąjį vakarą viename barų skendau kanapių dūmuose. Mano klausimas vietiniams čekams buvo paprastas – tai pas jus legalu rūkyti žolę baruose? Atsakymas buvo dar paprastesnis – visiškai nelegalu.

Taip, Čekijoje legali medicininė marihuana, o rūkymas dėl linksmumo vis dar lieka neaiškioje, pilkoje zonoje, kurią suvokia tik vietiniai, o turistai tik trūkteli pečiais, stengdamiesi suvokti, kaip viskas gi vyksta toje šalyje. Tad nenustebkite, jei kurį vakarą bare užuosite ne tik cigarečių kvapą.

Tiesa, kaip gi elgtis nuvykusiems į Prahą – lyg būtum Amsterdame ar ne – nepatarinėsiu, tik priminsiu, kad visgi kai kurie smagūs dalykai yra nelegalūs ir už juos net ir turistams gali būti neatleistina.

——————————
*Neišbandyti liko penkių žvaigždučių restoranai ir akivaizdūs turistų spąstai – patys į tokias vietas ir eikit.

Ryga – puiki vieta trumpam pabėgti

Su savąja nusprendėm trumpam pabėgti iš įprastos aplinkos ir kur nors netoli pailsėti. Pasirinkome Rygą, nes aš šiame mieste paskutinį kartą lankiausi prieš gerus dešimt metų, o brangiausioji iš vis pro Rygą tik pravažiuodavo.

Esu mėgėjas atostogas – net ir trumpiausias – suplanuoti, o ieškodamas įspūdžių iš Rygos ir patarimų, ką nuveikti – nelabai ką radau aktualaus. Lietuviškoje blogosferoje radau tik keletos metų senumo įspūdžius, todėl nusprendžiau surašyti, ką gi, mano nuomone, būtų verta aplankyti, ar nvueikti.

Juolab, kad Ryga tikrai puikiai tinka trumpam poilsiui nuo darbo ir aplinkinių.

„Funky hostel“ šeimininkė paperka

Nusprendėme, kad Rygoje praleisime tris paras (atvykome pirmadienį, o ketvirtadienį išvykome). Labai didelio biudžeto kelionei neskyrėme, tad nusprendėme gyventi hostelyje. Išsirinkome „Funky hostel“ ir tikrai nepasigailėjome. Trys paros dviviečiame kambaryje mums atsiėjo 72 eurus. Žinoma, buvo ir pigesnių variantų, tačiau mane tenkino atstumas iki senamiesčio (10 minučių pėstute) bei pakankamas prekybos centrų ir kavinių kiekis aplink. Plius šiame hostelyje buvo galima gauti nedidelius pusryčius (dribsniai, sumuštiniai, kava) bei buvo internetas.

Be to, šeimininkė Eve paliko labai gerą įspūdį. Vos tik gavome raktus į savo kambarį, ji prisėdo su mumis, atsivertė žemėlapį ir sužymėjo visas vietas, kur, jos nuomone, verta apsilankyti bei pavalgyti. Jei ką prisimindavo, prieš mums išeinant miestan kiekvieną kartą vis parodydavo žemėlapyje, kad vienur, ar kitur įdomu, skanu ir t.t. Tad mane šis hostelis labai greit papirko.

Ką nuveikti?

Savaime suprantama, kad būtina pasivaikščioti po senamiestį, tačiau aš labai rekomenduočiau sudalyvauti rytinėje ekskursijoje, o ne tik aklai trankytis po senamiestį. Kiekvieną dieną 11 valandą priešais Šv. Petro bažnyčią gidas norinčius pavedžioja po miestą, įveda į kai kurių namų vidų sušilti ir, galų gale, duoda išgerti Rygos balzamo.

DSCN7758

Pati ekskursija yra nemokama ir gidui galima duoti auką, arba visai nieko neduoti (standartiškai visi davėme po 5 eurus). Per maždaug dvi valandas trunkančią ekskursiją Tomas – mūsų gidas – apvedžiojo po visus svarbesnius ir įdomesnius objektus, papasakojo savo požiūrį į politines aktualijas, o vėliau jau senamiestį iššniukštinėjome iki galo savarankiškai.

DSCN7737

Jeigu piniginėje ne labai striuka, siūlyčiau pakilti į Šv. Petro bažnyčios bokštą – jo aukštis 72 metrai, tad atsiveria puikus vaizdas. Tiesa, jei kiek stipriau apkarpėte išlaidas, tada šio malonumo nesiūlyčiau, nes kainos visgi kandžiojasi – 7 eurai žmogui. O vasario mėnesį mes labai ilgai tuo brangiu vaizdu nesugebėjome mėgautis – po poros minučių pradėjome drebėti iš šalčio.

DSCN7746

bokstas

Rygoje tikrai bent keletą kartų išgirsite, kad miestas – išskirtinis savo „Art Nouveau“ architektūra: daugiausiai tokio stiliaus pastatų Europoje, labai gražūs ir praturtinantys sostinę namų fasadai ir pan. Mes taip pat išgirdome, tad apsilankėme „Art Nouveau“ muziejuje. Jis įsikūręs kiek atokiau nuo pagrindinės senamiesčio dalies, pirmo aukšto bute. Bilietas kainuoja 3,5 euro, tad pakankamai nebrangiai valandėlę galite pašmirinėti ir pasigrožėti visokiais gražiais dalykais (jei vykstate su mergina – būtinai eikite). Tiesa, muziejus, pabrėžiu, pirmame aukšte. Mes iš pradžių nuklydome į penktą aukštą ir patekome į kitą muziejų.

art-nouveu

Štai ko tikrai nesiūlyčiau – tai Fotografijos muziejaus. Nedidelė nuolatinė ekspozicija bei dvi laikinos parodėlės už maždaug 3 eurus visiškai nesužavėjo. Asmeniškai aš į šį muziejų veržiausi dėl senos fototechnikos ekspozicijos, tačiau pamačiau tik keletą kiek įdomesnių eksponatų, o ir eksponuotos nuotraukos labai nesužavėjo. Galbūt siūlyčiau tik tiems Rygos lankytojams, kurie labai domisi fotografija, tačiau, kita vertus, Vilniuje sendaikčių krautuvėse įdomesnių fotoaparatų yra tekę matyti, kuriuos dar ir pačiupinėti gali.

Maistas!

Nežinau, kaip jums, bet man atostogos, kurios siejasi tik su prekybos centrų mišrainėmis, ar bandelėmis iš kioskų, yra nelabai tikusios atostogos. Maisto bet kurioje kelionėje turi būti daug ir įvairaus.

Iš hostelio šeimininkės sulaukėme daug pasiūlymų, kur nueiti užkąsti, o ir patys užmatėme ne vieną gundančią vietą, tad per poilsio dienas išsirinkome tris vietas, kuriose nusprendėme išbandyti laimę.

Žinoma, kiekvienas, atvykęs į Latviją pirmiausiai suvalgo ne šiaip kokį žlėgtainį, o… burgerį, tad tą padarėme ir mes. Pasirinkome netoli hostelio buvusį „Street Burgers“, kuris nenuvylė. Nemėgstu, kai mėsainiai ištyžta nuo padažo kiekio, o jautiena srūva nuo riebalų. Čia to nebuvo, tad ties tuo savo apžvalgą ir baigsiu, nes nesu didelis ekspertas bei paragavęs nesuprantu, ar prieskoninė žolė buvo auginta vietoje, ar specialiai reaktyviniais lėktuvais atgabenta dar šviežia iš Viduržemio jūros regiono. Du jautienos mėsainiai, viena porcija bulvyčių ir du alaus mums atsiėjo apie 19 eurų.

Paprasta burgerinė su nepermirkusiais mėsainiais

Kiek pigiau pavalgyti galima Folko klube „Ala“. Tiesa, kvailystė būtų ten tik valgyti, nes „Aloje“ yra didelis alaus pasirinkimas – Vilniuje tokios vietos atitikmuo būtų Alaus namai.
Maisto pasirinkimas artimas mūsų „tradicinės virtuvės“ kavinėms ir restoranams – karka, kotletai, šonkauliukai ir panašiai. Nieko išskirtinio, tačiau viskas skanu, o porcijos didelės. Dviese pietums už porciją kotletų ir jautienos užkepėlę sumokėjome apie 13 eurų, jei skaičiuotume su išgertais 4 bokalais alaus – 22 eurai.

Na, o pats pigiausias ir, iš tikro, smagiausias pasirinkimas buvo „Hare Krišnos“ valgykla. Nejaučiu didelės meilės, kai šios religijos išpažinėjai Gedimino prospekte, Vilniuje, eina dainuodami, bet niekada nepraeinu nenusipirkęs kokio užkandžio iš jų palapinių mugėse. Taigi, apsilankyti jų valgykloje buvo tikras džiaugsmas.

Neapsigaukite, nors pastatas iš šono atrodo baisiai, o valgyklos pavadinimas nenuteikia labai apetitingai, ten pilna žmonių, o patiekalai tikrai skanūs. Mokama už svorį, tad galima paragauti visko po truputį. Detalizuočiau, ką valgėme, bet nelabai ir žinau – ryžiai su pievagrybiais, kalafijoras tešloje, grikių maltinukas, kalafijoro pyragas. Svarbu, kad buvo skanu. Du pilni padėklai mums atsiėjo nepilnai 10 eurų, o jei priskaičiuosime saldumynus, kuriuos jau kiek vėliau nusipirkome, tai iš viso toks pavalgymas kainuoja 12 eurų dviems žmonėms.

turgus

Tiesa, visur rekomenduojama užsukti į Rygos turgų šalia centrinės autobusų stoties. Užsukome. Išskyrus tai, kad jis įrengtas buvusiuose dirižablių paviljonuose, nieko įdomaus. Čia lyg Vilniuje turistams siūlyti apsilankyti Gariūnuose.

Palangos „Statoile“, sudie

Aš esu retas svečias Palangoje. Ypač vasarą. Nekenčiu „basankės“, kai joje yra krūva žmonių, o oras persisunkęs rusiška muzika.

Kur gali pamatyti, kaip mano bičiulis sako, Varšuvos madas, o pakampėj tavęs paklausia, ar kitoj gatvėj nestovi policija (jei atsakymas neigiamas, pasileidžia bėgti ton pusėn)?

Bet kretingiškiui yra ir teigiamų dalykų Palangoje. Deja, kitą vasarą planuojama apmokestinti visus, įvažiuojančius į Palangą automobiliais, todėl atsisakysiu ir tų smulkmenų, kurios mane džiugindavo kurorte.

Pavyzdžiui, Kretingoje nėra „Statoil“ degalinės. Ir, žinoma, jos pakepintų sumuštinių, kuriuos vakarop vasarą nuspręsdavom sukirsti. Palangoje didesnis pilstomo alaus pasirinkimas nei Kretingoje (Švyturio-Utenos aš vis dar negeriu), todėl išsirinkę kas vairuos, trenkdavomės į tą pačią prakeiktą „basankę“.

Jau nekalbu apie tai, kad į kai kuriuos objektus paprasčiausiai patogiau važiuoti pro Palangą.

O dabar basta. Keliasdešimties litų mokestis už įvažiavimą? Numerius nuskaitantys aparatai, kuriems nepaaiškinsi, kad tu čia trumpam? Eina sau.

Teks atsisveikinti su vakariniais apsiryjimais degalinės stovėjimo aikštelėje.

Žinoma, vietiniams gyventojams ir tikriems Palangos turistams toks mokestis papildomų sunkumų gal ir nesukels. Na, bet arčiau gyvenantiems tai bus ne kažką.

Tikiuosi, bent stovėjimo aikšteles padarys nemokamas arba padidins jų skaičių. Blin.