Racionalūs dalykėliai

Vykome Simple express autobusu. Vilnius-Riga-Talinas. Šiaip tik antrą kartą keliauju šiuo autobusu, tačiau spėjau pamėgti. Jie pigūs, patogūs, o vairuotojai malonūs. Tiesa, nebegavau akcijinių bilietų, todėl vietoj 50lt už kelionę pirmyn ir atgal klojome 110 lietuviškos valiutos. Tačiau, manau, kaina pakankamai įkandama ir verta. Žinoma, kelionė treunka devynias valandas, tad, jei važiuojate dieną, tikrų tikriausia kančia. Na, o naktį tiesiog gerai išsimiegate, ir tiek. Pats išbandžiau abu variantus. Penktadienį pajudėjome Talino link dešimtą ryte, tad visą dieną kamavausi autobuse (trūko cigaretės), na, o sekmadienį vakare tiesiog užmigau pakleiui į Vilnių, tad kelionė neprailgo.

Deja, apie nakvynę nieko negaliu papasakoti. Radome vietą per couchsurfingą, tad apie hostelių ir viešbučių kainas nelabai nutuokiu.

Užtat apie Talino kainas tikrai galiu papasakoti. Per savaitgalį išleidau 120 europietiškų pinigų (realiai 110, bet apie tai toliau tekste). Kainos labai įvairios. Neblogas alus parduotuvėje kainuoja apie vieną eurą. Tuo tarpu kavinėse labai svyruoja. Talino senamiestyje mokėjome ir penkis eurus už bokalą (tiesa, lengvas cinamoninis tikrai buvo tų pinigų vertas), o pigiausią kaina buvo apie tris. Tiesa, toliau nuo senamiesčio kaina krenta iki maždaug dvieju su puse euro.

Pačiame senamiesčio centre valgyti nedrįsau. Kai kur vien salotos apie 8 eurus. Palyginimui – McDonaldo vidutinis kompleksas apie 4 eurus tekainuoja. Tiesa, senamiestyje valgėme. Bet toliau nuo pagrindinio šurmulio. Taigi kepsnys gan sotus atsiėjo 10 eurų. O jei visai toli nuo senamiesčio, pavalgyti kainuoja apie 4-5 eurus. Tokios kainos, manau, gan baisiai atrodo lietuviams, tačiau kokiam suomiui ten rojus. Tiesa, parduotuvėje Vana Tallinn kainavo 7 eurus. Tad, kaip supratote, parduotuvinės kainos vos vos didesnės negu Lietuvoje.

Dauguma muziejų ir visokių bažnyčios bokštų kainuoja nuo 2 iki 5 eurų. Patariu kilti į Olavo bažnyčios bokštą. Du eurai ir vienas geresnių vaizdų, iš tų, už kuriuos reikia mokėti.

Viskas, baigėsi mano racionalūs pasakojimai. Jeigu jūs gūglinot dėl tam tikrų faktinių žinių, tai maždaug čia galit baigt skaityt.

Šiaip įspūdžiai

Taliną teko lankyti prieš kokius aštuonerius metus, dar su mokykline ekskursija. Pamenu, kad man labai patiko senamiestis, bet daugiau nieko neprisiminiau. Todėl nusprendžiau, kad reiktų aplankyti šį miestą savaitgalinės ekskursijos proga.

Nepasigailėjau. Senamiestis, nors ir sterilus (trūksta mažų niekučių, pavyzdžiui, arbatinukų sienoje, bomžų su savom istorijom ir kitų Vilniaus privalumų), bet didelis ir su sava autentika. Kai atvykome, juokėmės, kad tai miręs miestas, nes aplink senamiestį nebuvo žmonių. Tik pačiose centrinėse senamiesčio gatvėse virė tikras gyvenimas.

Galbūt taip buvo, nes pasitaikė šiltas savaitgalis ir vietiniai gyventojai užleido miestą prašalaičiams, patys kepindami bambą kur nors, ar knisdamiesi soduose. Nežinau.

Tačiau toks tuštumas buvo į naudą. Sugebėjau fantastiškai pailsėti.

Tiesa, pirmąjį vakarą kainos kiek gąsdino, tad valgiau McDonalde. Ir pasigailėjau. Nes gal dvidešimt minučių prabuvau tualeto kabinoje. Užsitrenkiau. Kažkas mane išleido. Likau nesupratęs logikos, kodėl iš išorės pavyko atidaryti, o iš vidaus – ne. Bet svarbu, kad neteko ten nakvoti…

Talino senamiestis, beje, sužavėjo tuo, kad yra visa krūva vietų, iš kurių gali pamatyti visą senamiestį kaip ant delno. Tiek Rotušės bokštas, Olavo bažnyčia, Tumpėjos pilis. Kitaip tariant, akis yra kur paganyti. Pačiame senamiestyje netrūko ir muziejų, bet juos aplenkėme. Supraskite teisingai, alus daro savo. Apsilankėme tik Kumu meno muziejuje. Patariu apsilankyti, net vienai iš mano bendrakeleivių, kuri lankėsi tiek Luvre, tiek Londono ir kitų miestų muziejuose, liko gan patenkinta bendru vaizdu. Aš pats menkas meno žinovas, tad mane labiausiai domino šiuolaikinio meno instaliacijos. Visokie anti-media projektai, aiškinantys apie tai, kad mus seka.

Tiesa, norėjau maitintis ne tik McDonaldo maistu, bet ir vietiniais-nacionaliniais patiekalais. Nelabai ką radau. Viską arba teko ragauti kur nors, arba neatrodė toks jau tradicinis patiekalas.

Bet ką čia apie masitą. ALUS. Iškart patariu. A.Le coq alus neva tai populiarus. Jis tikras coq-mano skoniui visiškas gaidys. Mieliau gėriau Saku alų. Kavinėse buvo visai neblogi tamsūs alūs. Parduotuviniai tamsūs nežavėjo. Visgi po lietuviškų daryklų, matyt, skonis liko labiau užgrūdintas.

Alaus gėrimas viešoje vietoje taip pat nekėlė problemų. Išsiklausinėjome, kad šiaip jau draudžiama, bet jei nesisklaidai, policininkai nesikabinėja. Tad… Pažeidinėjome įstatymus. Tiesa, uoste tiesiog nuostabios vietos alui gurkšnot. Ten nei policija trukdo, nei žmonių daug. Vaizdas puikus, bet žvarboka.

RIMI mane apvogė

Ir nekas kitas, o pardavėja (gerai, perdedu – apsiriko tiesiog). Likus porai valandų iki važiavimo namo. Netoli uosto (kolega Egidijus mane įspėjo, kad ten yra didžiausias alkoholio pasirinkimas Taline) RIMI parduotuvėje pirkausi šio bei to. Padaviau 26.60, nors mano sąskaita buvo 16.60 eurų. Norėjau gauti banknotą gražos, kad galėčiau grįžęs į litus jį paversti. Negavau. Pasakė, kad daviau lygiai. Žodžiu, pakariavom (ji kalbėjo tik estiškai), nuėjo ji su visais pinigais perskaičiuoti. Grįžo (jau kalbėdama ir atsiprašinėdama angliškai) ir davė man 3.5 euro. Vietoj dešimtinės. Nebuvo laiko ginčytis, tad pasitenkinau tiek – lėkiau į autobusą.

Papasakočiau apie gyvenamąją vietą, bet joje tik miegojome. Gaila, nes ten plaukė žmonės iš viso pasaulio. Sutikome du metus po pasaulį besibastantį lietuvį, viskas bohemiškai bomžiška, bet mes nebuvome labai komunikabilūs. Tad…

O šiaip, jei nesupratote, Talinas yra tas miestas, į kurį kada dar pailsėt užsuksiu.

P.S. Jei sugebėjote perskaityti šį tekstą, kviečių su manimi bendrauti Google plus tinkle.

P.P.S. Rašiau sudėtingomis sąlygomis. Nekibkit.

Na, didelės problemos gal ir neįžvelgčiau. Nesusitarė tai nesusitarė. Gi ne mano pinigai, o dėl vieno kanalo nemirsiu. Bet, taip sakant, kilo mintis, kad TV3 dabar prieš reklamdavius dar labiau galės didžiuotis.

Niekam nėra paslaptis, kad šie du kanalai vis kovoja ir kovoja dėl reitingų. Berods, pastaruoju metu kova buvo lyg ir apyligė. Bet… Jeigu iš to šimto tūkstančio žiūrovų, kurie naudojasi Vinita paslaugomis, bent 5 turės telemetrus (įrenginius, skirtus auditorijai matuoti), žiūrėk, jau reklamos pyragas kažkaip netolygiai pasiskirstys. Juk įtemptoje kovoje ir trupinėlis gali daug reikšti.

Ir visai nesvarbu, ar tie keli žiūrovai vis vien rinktųsi kitą kanalą, ar ne. Kažkokia neteisybe kvepia.

Na, bet žiūrėsim kaip čia bus.

Dar pradinukas persirengdavau kokiu tai baiboku ir eidavau kaulyt iš aplinkinių saldainių, litą kitą, ar, jei nepasisekdavo, bulvinį blyną, o jei nuskildavo – čirvinį.

Smagu būdavo. Mielai eičiau ir dabar kur nors persirengėlių vakarėlyje sudalyvaut, tik be kaulyjimų – tiesiog pasilinksmint klube su kostiumais. Bet kažkaip neužmatau tokio tipo renginių.

O štai analogas Halloween’as mūsuose susilaukia krūvos klubų ir vakarėlių su importine atributika ir idėjomis. Ir nemaža dalis mūsiškių mielai švenčia. Nesuprantu.

Turime lietuvišką (na, gal labiau žemaitišką) analogą, bet ne, būtinai mieliau rinksimės amerikonišką.

O jūs pagalvokit, kokia linksma ta lietuvių šventė. Kanapinis nugali lašininį. Vien laimėtojo vardas žada linksmą vakarą.

Tad, mielieji, rinkitės produktą lietuvišką. Nepasiduokit importinėms šventėms. O aš bent draugės pazysiu, kad blynų iškeptų.

Man taip būna. Dažniausiai po audringesnio savaitgalio arba po to, kai smegeninė paprasčiausiai perdega.

Visą laiką dėl to save graužiu. Taigi kyla problema: esu per daug pavargęs, kad galėčiau ką nors daryti, o dėl to, kad nieko nedarau – blogai jaučiuosi.

Seniau imdavausi paprasto sprendimo būdo. Išgerdavau puodelį (arba tris) kavos ir sėsdavau darbuotis. Pasirinkdavau tuos darbus, kuriems reikia mažiausiai energijos ir visiškai neproduktyviai juos darydavau.

Tai buvo pagrindinė mano klaida. Darbų vis vien neįveikdavau, tačiau kankindavau save. Bandydavau sąžinę nuraminti.

Išmokau savo pamoką. Sąžinę išjungiau. Jei uodega nesvyla dėl terminų, ilsėkitės. Mes visi to nusipelnėme.

Tad fuck it. Einu žiūrėt serialų.

Kadangi komiksų neskaitau ir jais nesidomiu, serialą vertinsiu kaip zombių filmų mėgėjas. Kol kas mačiau tik keturias serijas (daugiau dar nepasirodė), tačiau spėjau susidaryti gan aiškų vaizdą.

Su serialo mintim viskas paprasta ir jau patikrinta filmuose. Prabunda vyrukas ligoninėje, o aplink pragaras atsivėręs. Vieni lavonai guli ir pūva, kiti lavonai bando suėsti herojų. Jis, žinoma, yra šerifas taiklioji akis, todėl be vargo prisitaiko prie situacijos. Šaudo, gaudo ir bando išgyventi.

Kaip tokio tipo seriale, trūksta veiksmo ir didžiulių negyvėlių ordų taškymo į gabalus. Šiek tiek per daug kalbama ir vaizduojama, kaip klostosi santykiai tarp išgyvenusių žmonių. Pavyzdžiui, vyras muša savo žmoną, moterys dejuoja, kad jų darbu tapo skalbimu, o vyrai tik medžioja zombius. Žodžiu, galima visa tai sutrumpinti ir pakeisti į daugiau šaudymo.

Matyt, buvo bandyta atkreipti moteriškos auditorijos dėmesį, nes seriale mezgasi meilės trikampis tarp pagrindinio herojaus, jo žmonos ir geriausio herojaus draugo. Žodžiu, meilė trykšta pro kraštus net skendint viduriuose iki pažastų.

Tačiau kalbant apie vidurius, kūrėjai nepasibodėjo atvirų scenų. Tskant, kai tose vietose, kur šaudo ir ėda ką nors, pamatai žarnas, šūvį į galvą, tai jau beveik neabejoji, kad tai buvo žarnos ir tykštančios smegenys. Žinoma, realumui ribų nėra, bet čia dedu pliusą.

Apie pačias siužetines linijas dar ankstoka kalbėti. Kol kas ryškėja pirmosios dilemos. Tam, kad būtų lengviau susigaudyti tarp krūvos herojų, kiekvienoje serijoje zombiai vis praretina mažiau į akis krentančius charakterius.

Vertinčiau stipriu šešetu.

P.S. Ne, aš netapsiu filmų ir serialų vertintoju. Blogosferoje pakanka tokių. Tiesiog nusprendžiau, kad kartais dažniau pasidalinsiu tuo, ką veikiu laisvalaikiu. Kitą kartą gal papasakosiu kokiu būdu geriausiai plauti kavos puodelius…