Kategorijos archyvas: pamąstymai

Išplėskime Vilniaus centrą

Idėja Vilniuje įrengti Žvaigždžių alėją yra puiki. Aš ją palaikau. Ne, nesitikiu, kad tai taps miesto traukos centru, netikiu, kad iš užsienio atvykę turistai vaikščios ir ieškos jiems žinomų garsenybių pavardžių, kaip tai daroma Holivudo Šlovės alėjoje. Tačiau manau, kad tokia idėja pridėtų šarmo miestui ir jį dar daugiau praturintų.

Bet ne Senamiestyje. Nesvarbu, ar tai Vokiečių gatvė, Gedimino prospektas, ar Vilniaus ir Islandijos gatvių trikampis. Senamiestyje yra pakankamai istorinių atrakcijų, paminklų ir viso kito. Senajai miesto daliai visai nebereikia dar vieno projekto, menkai turinčio sąsajų su praeitimi.

Visgi Vilnius yra dvigubas. Senasis ir modernusis, tačiau dauguma, kažkodėl, nori šlietis prie patikrintos senosios dalies ir nei kiek nenori tapti tais, kurie plės modernųjį miestą.

Tad gal jau pakaks viską tempti į vieną vietą ir pagaliau laikas praplėsti miesto suvokimo ribas?

Įdomumo dėlei atsidariau Vilniaus turistinį žemėlapį ir nusprendžiau pažiūrėti, ką gi siūloma pamatyti sostinėje.

Kol Vilniaus senamiestis lūžta nuo lankytinų objektų ir muziejų, modernioji miesto dalis dešinėje pusėje vis dar merdėja

Kol Vilniaus senamiestis lūžta nuo lankytinų objektų ir muziejų, modernioji miesto dalis dešinėje pusėje vis dar merdėja

Ir ką gi matome? Modernioji miesto dalis, ta, kuri gali pasigirti prekybos centrais ir dangoraižiais, vis dar yra pakankamas nulis.

Išskyrus Laisvės kelią (o jame yra ir mano plyta), moderniojoje miesto dalyje, kurioje reiktų tęsti dabartinio Vilniaus istoriją, nieko nėra.

Juolab, meras Remigijus Šimašius žada gyvesnę Neries krantinę, labiau pritaikyta miestiečių poreikiams. Tad kodėl nepritaikius pasivaikščiojimams bei pažioplinėjimams ir kol kas dar nykios ir visiškai sterilios aplinkos visai šalia – prie dangoraižių?

Sakote, nieks nesitrenks iki savivaldybės dangoraižio tam, kad apžiūrėtų keletą įamžintų garsenybių? Tai gal tuomet tai ne tokia ir traukos vieta, nes dėl žydinčių sakurų* visas Vilnius sugeba sugūžėti į Konstitucijos prospekte esantį sodą, o po to užbombarduoja Facebook’ą savo asmenukėmis.

Neužsidarykime vienoje miesto dalyje. Kartais gera pasivaikščioti ir kitur.

——————————————-
*už rašymą sakūra su ū ilgąja reiktų bausti kalbainius, į jų pavardes priverstinai įbrukant w raidę, nes tai yra sumauta sakura su trumpu garsu.

Apie beverčius diplomus ir chaltūrą švietimo sistemoje

Praėjusią savaitę toks Justinas Butkevičius paskelbė, kad pusantrų metų nesirodydamas Alytaus profesinio rengimo centre vis vien sugebėjo gauti Smulkiojo verslo organizatoriaus diplomą.

Išskyrus kelioliką pasidalinimų Facebook’e bei straipsnį 15min.lt, reakcijos šis įvykis nesusilaukė. Nors man toks pareiškimas atrodo pakankamai skandalingas, tačiau oficialios reakcijos nepastebėjau ir iš Švietimo ir mokslo ministerijos.

Reakcijos apie chaltūrą nėra, tad bent aš pabandysiu dar atkreipti į ją dėmesį.

Europos Komisija savo rekomendacijose Lietuvai kaip vieną iš problemų išskyrė tai, kad švietimo sistema nepakankamai atitinka darbo rinką. Kitaip tariant, ruošiami ne tie, kurių reikia verslui ir rinkai.

Lietuvos verslas, ypač pramonininkai, taip pat dėl to ne kartą priekaištavo. Verslininkai skundžiasi, kad vietoj profesionalių ir savo darbą sugebančių dirbti kvalifikuotų žmonių rengiama armija vadybininkų ir teisininkų, kurių poreikis jau seniai patenkintas.

Ir kol visi mindžikuoja ir svarsto apie geresnes programas, galimą bendradarbiavimą tarp verslo ir švietimo įstaigų, viena esminių problemų toliau išlieka. Pati paprasčiausia chaltūra, kuria užsiiminėja neva tai švietimo įstaigos ir štampuoja beverčius diplomuotus specialistus.

diplomas

Štai jums ir atsakymas, kodėl dauguma mieliau pabandys įgauti vadybos specialybę kokiame universitete, nors ir žinodami, kad tokios specialybės nebereikia. Štai jums ir atsakymas, kodėl profesinio išsilavinimo kai kurie vengs iš paskutiniųjų. Nes net jei ir mokysiesi, gausi bevertį diplomą.

Ir tik todėl, kad juos kažkas atiduoda lengva ranka.

Jūs galite paklausti, ar man gaila, kad kažkas gauna diplomus net nesirodydami dėstytojams/mokytojams? Atsakysiu. Taip, man gaila. Man labai gaila, kad nesuvokiama paprasta tiesa – diplomas turėtų būti dokumentas, įrodantis, kad turi pagrindines profesijos žinias ir įgūdžius, o ne įrodymas, kad tu keletą metų buvai mokymo įstaigos sąrašuose.

Ir taip, diplomas nereiškia, kad toje srityje būsi kietu specialistu, tačiau ir vairuotojo pažymėjimas nereiškia, kad tapsi lenktynininku. Jis reiškia, kad tu supranti taisykles, sugebi laiku parodyti posūkį bei gali automobilį pastatyti stovėjimo aikštelėje, nesukeldamas Mad Max lygio chaoso.

Tą patį turėtų reikšti ir diplomas. Jis turėtų būti įrodymas, kad įgavai visas tavo studijuojamos profesijos bazines žinias, įgūdžius. Jeigu to nėra, diplomas yra bevertis ir tu toje srityje, labai galimas daiktas, taip pat esi bevertis.

Nežinau, ar pats Justinas supranta, tačiau užkabino vieną rimtesnių dalies švietimo sistemos problemų – chaltūrą, kai dirbama tik oficialiai dokumentuose, buriami rezultatai, o po to stebimasi, kodėl gavosi šnipštas.

Apie kai kuriuos profesinio rengimo centrus ir jų unikalias nuotolinio mokymosi programas girdėdavau ir iki šiol, tačiau viešintis tie žmonės nenorėdavo, nes žinojo – diplomas praras vertę, jei garsiai pasakysi, kad iš tikro tau nereikėjo mokytis.

Tačiau tikiuosi, kad tą profesinio rengimo širmą pavyks praskleisti ir staiga paaiškės, kad galbūt švietimo sistemą priartinti prie rinkos yra daug paprasčiau. Tiesiog, jeigu dėl chaltūros kai kurie* profesiniai rengimo centrai nesugeba parengti minimalių reikalavimų turinčių specialistų, tuos centrus reikia pertvarkyti arba panaikinti, o dideles lėšas ir ES paramą nukreipti į tuos, kurie gali ir nori rengti specialistus.

——————————————————————-
*pabrėžiu, kad kai kurie centrai, o ne visi

Bijote skiepų? Esate vatnikų įtakos zonoje

Pirmadienį išplatintoje Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitoje nurodoma, kad „2014 m. Lietuvoje aktyviau veikė ir Rusijos įtakos sklaidai palankioms idėjoms bei sąmokslo teorijoms simpatizuojantys asmenys, tikintys „dvasingos“ Rusijos civilizacijos pergale prieš „supuvusią“ Vakarų kultūrą“.

Ko, mano kuklia nuomone, trūksta šioje ataskaitoje, tai prieš vakcinas nusistačiusių asmenų ir jų pažeidžiamumo formuojant nuomonę.

Savo vaikų nusprendę neskiepyti ekologiški tėveliai ir mamytės yra puiki terpė vatnikiškoms-prorusiškoms idėjoms plisti. Mokslo autoritetus atmetantys žmonės, nes neva medikai susimokę slepia tiesą, bandydami uždirbti dar daugiau pinigų, yra puikūs sąmokslo teorijų plėtotojai. Įtikėję tuo, kad valdžia žino apie skiepų žalą, bet slepia tiesą, jie labai lengvai gali įtikėti ir apie tai, kad JAV numušė Vokietijos keleivinį lėktuvą, o Lietuvą valdo koks nors klanas.

the-anti-vaccine-epidemic

Tokį reiškinį jau pastebėjau lietuviškame Facebook’e. Vis didesne mada tampanti kova su skiepais po truputį tampa marginalų irštva, kurioje sėkmingai įliejamos tos pačios mintys, kurias skleidžia visokios tai sekspertės, apsimetėliai žemaičiai ir kiti.

Vienoje socialinio tinklo grupėje „Skiepai, vaistai ir ligos“ tarp nuolatinių įrašų ir nuorodų, kokią žalą daro skiepai, kaip jais ribojamas vaisingumas ir t.t., vis įlenda koks paraginimas pažiūrėti „Zeitgeist“ pseudodokumentiką*, keliamos idėjos, kad valdžia susimokė ir tyčia pasisako už skiepus, kurie neva pražudys visus. Ir, žinoma, viskas tik dėl didelių korporacijų (kaip kitaip).

Jei sakysite, nereikia painioti kovos su skiepais ir vatnikų, tik paaiškinsiu, kad tokie žmonės dažniausiai yra labai patiklūs, jais lengva manipuliuoti ir, esant reikalui, surinkti pinigus, prisidengiant ieškiniais. Kaip manote, ar sunku išūžti smegenis žmogui, kuris šiaip nepažįstamajam atiduoda eurus?

Screen shot 2015-03-30 at 8.01.02 PM

Beje, platinamoje peticijoje pasirašiusiųjų yra beveik 4 tūkst. – tiek turim potencialių smegenų plovimo objektų.

Pavyzdys beveik kaip iš Rokiškio Rabinovičiaus aprašytų smegenų plovimo būdų.

Vatnikai ir koloradai susirado šiuo metu turbūt populiariausią sąmokslo teoriją ir ją eskaluoja, vis įtrupindami savo nuomonės apie Lietuvos valdžią, tarptautinius sąmokslus ir, neva tai, žmonių kvailinimą. Man įdomu, o ekologiški tėveliai greitai pasiduos šiai idėjai?

—————
*Jei nežinote, kas yra „Zeitgeist“, tai iš esmės visų sąmokslo teorijų mylėtojų vaizdinė biblija, kurioje pasakojama apie įvairiausias konspiracijas: bankininkų klanas valdo pasaulį, Rugsėjo 11 įvykiai buvo suorganizuoti kažkokios tai slaptos organizacijos.

Lenkų klounai: kaip likti neužmirštiems prieš rinkimus

Mokyklos laikais turėjau tokį klasioką, kurį, matyt, turi kiekvienas – nuolat dėmesio reikalaujantį klouną. Tokį klouną, kuris dėl keletos pakrizenimų galėjo rusiška kryptimi nukreipti mokytoją, o po to imdavo žvalgytis, ar visi klasėje išgirdo ir ar jau krizena.

Lietuva-Lenkija-herbai1

Baigęs mokyklą, laimei, tokių tipų iš esmės nebesutikau. Na, bent jau artimoje aplinkoje. Tačiau iš gyvenimo tokie klounai niekur neiškeliavo, jie liko, deja, mūsų Seime ir valdančiojoje koalicijoje.

O taip, aš kalbu apie tą bjaurų politinį darinį – Lietuvos lenkų rinkimų akciją. Jei atidžiau pažvelgi į ją, staiga pamatai, kad ji visai kaip mano klounas klasiokas – visomis priemonėmis ieško dėmesio. Skirtumas tik tas, kad jie siekia ne juoko, o nuskriaustųjų vaidmens, tiesiog kaip mazochistai prašo, kad juos kas nuplaktų. Ir daro tai sistemingai – prieš rinkimus.

LLRA bandymas įkišti Renatą Cytacką į viceministres, nors prieš pasisakė visi, o vėliau, jau nušalinus energetikos ministrą Jaroslavą Neverovičių, pareiškimas, kad jį ir vėl siūlys į ministrus, yra visiška provokacija. Provokacija, kuria siekiama likti nuskriaustais, likus pusmečiui iki savivaldos rinkimų – tų pačių, kuriuose net ir be papildomo žibalo pylimo LLRA lyderis Valdemaras Tomaševskis galėtų neblogai pasirodyti.

O kas nutiktų, jeigu to žibalo būtų įpilama papildomai, ir ne taip ir daug laiko likus iki savivaldos rinkimų, LLRA būtų išspirta iš koalicijos? Bijau, kad ir taip labai gerai konsoliduotos tautinės mažumos būtų išdurtos savo politinių lyderių ir dar labiau užsidarytų, nes įžvelgtų tokiame poelgyje neapykantą lenkams. O užsidarymas rinkimų metu reiškia, kad bus balsuojama pagal tautybę, o ne pagal tai, kas geriausiai atstovautų jų interesams.

Jau seniau, kai per Sausio 13-osios minėjimą LLRA demonstratyviai išėjo, rašiau apie neapykantos lenkams iliuzijos kūrimą, tad nebesiplėsiu. Tačiau paminėsiu, kad visgi tik šitaip šis politinis darinys gali išgyventi.

Pats V.Tomaševskis ir jo aplinka yra kaip nevykę klounai, kuriems reikia klasiokų dėmesio, nes jeigu jie neišsidirbinės ir nerodys, kaip stipriai juos muša, rinkėjams gali iškilti klausimas, kad gal visgi nebereikia balsuoti už tuos, kurie, realiai, niekam neatstovauja.

Tačiau tikiuosi, kad LLRA rinkėjai vieną dieną išsilaisvins nuo nuo savo klounų, kaip aš išsilaivinau nuo saviškio.

#13 Laiko mašina, arba Lietuva po dešimtmečio

2024 vasario 1

Mielas dienorašti, ilgokai neprisėdau ir nieko nepapasakojau, bet buvau užsikasęs – bandžiau nuripirkti kolektyvinį sodą.

Pagaliau susitaupiau pinigų nedideliam žemės ploteliui už Vilniaus. Jau buvom suderėję gerą kainą ir bereikėjo patvirtinti dokumentus, bet notaras suabejojo mano pavardės lietuviškumu, tad nusiuntė užklausą į Lietuvybės saugojimo departamentą. Na, žinai, tą patį, kuris tikrina, ar pakankamai lietuviški įmonių pavadinimai.

Tai vat, sulaukiau iš departamento kvietimo atvykti ir paaiškinti dėl savo kilmės ir kodėl noriu pirkti Lietuvos žemę. Eilėje laukiau ilgai, bet pagaliau priėjau. Nuvedė mane į tokį pilką belangį kambariuką su viena lempa virš stalo.

Už stalo sėdėjo toks griežto veido pareigūnas, kuriam ir turėjau pasiaiškinti dėl savo kilmės.

- Rūkot?, – vartydamas popierius paklausė kadras.
- Taip, šiek tiek.
- Tai prašom, vaišinkitės – turiu „Kauną“ ir „Marlboro“, – padavė jis man du pakelius.
Nedrąsiai paėmiau „Marlboro“ cigaretę ir prisidegiau.
- Tai, matau, jaučiat silpnybę ne lietuviškiems, bet užsienietiškiems produktams. Kaip čia suprasti, pilieti?, – pats jis užsirūkė „Kauno“ cigaretę.
- Ką? Ne, ką jūs, aš visada tik už lietuviškas prekes, tik niekad neragavau šitų, pasidarė smalsu, – cigaretės dūmas jau dusino mane, bijojau, kad jau viskas – neleis įsigyti sodelio.
- Smalsu, sakot. Smalsumas – negeras bruožas, per visokius smalsuolius vizų skyrius perkrautas, visi nori pasmalsauti ir pažiūrėti, kaip ten užsienyje gyvena. Pats daug keliaujat, pilieti?
- Aš? Ne, ką jūs, man Lietuvoje visko pakanka, važiuoju, kai turiu laiko, po tėviškės žemę pasižvalgyti, – melavau, kaip tik galėjau. Iš tikro, po to, kai užsivėrė visos Šengeno sienos, neišgalėjau niekur vykti, nes nesukrapštydavau pinigų vizoms.
- Na, gerai, kalbant apie žemę, norit nusipirkti nacionalinę vertybę – ūkininkavimui skirtą žemės sklypą. O ar žinot, pilieti, įstatymus?
- Žinau, ne lietuvis negali pirkti žemės Lietuvos teritorijoje. Bet aš nesuprantu, kodėl esu čia, aš turiu pasą…, – jau ėmiau dokumentą, bet mane nutraukė.
- Ne, neteisingai suprantat įstatymą. Žemės negali pirkti ne šiaip ne Lietuvos pilietis, bet joks ne lietuvis – tai reiškia, kad nei vienas, veikiantis ne šalies labui, turintis ryšių su užsieniu, arba ne trečios kartos lietuvis negali pirkti žemės. Jūsų pavardė vokiškos kilmės. Kelinta karta Lietuvoje?
- Penkta, aš – penkta. Proprosenelis buvo vokietis, bet proprosenelė lietuvė, proseneliai ir visi vėliau – lietuviai. Sneneliai net Sibire buvo.
- Sakot, Sibire? Už ką?, – jis vėl kažką pradėjo žymėti popieriuose.
- Močiutę išbuožino, atėmė žemę.
- Aha, tai atidavė žemę užsieniečiams!, – pareigūnas išsišiepė.
- Ne, neatidavė, atėmė iš jos, niekam nieko neatidavė.
- Matot, kiek šeima dėl vokiečių prisikentėjo, o dabar jūs su vokiška pavarde prašot žemės.
- Ką? Taigi rusai atėmė, kai okupavo.
- Apsimetat, kad nesuprantat, rusai okupavo tik todėl, kad Vokietija kitaip būtų grasinusi okupuoti. Jie okupavo, bet gelbėdami, jei ne vokiečiai, močiutė žemės nebūtų užsieniečiams pardavusi.
- Aš nesuprantu, prie ko čia vokiečiai.
- Jūs nesuprantat, o aš suprantu, Vokietija prie viso ko – vat kas mūsų paskutinį okupantą ES valdo? Iš kieno kišenės laikosi? Iš Vokietijos. Laimei, laiku išstojom. Anais laikais, prie ruso, irgi viskas per vokiečius įvyko. Paprasta. Bet nesvarbu. Grįžtam prie žemės. Kam jums, pilieti, žemė?, – kadras užsidegė dar vieną „Kauno“ cigaretę. Tik man pasirodė, kad jis iš to pakelio su stumbru traukia „Marlboro“ cigaretes, apsimesdamas, kad lietuviškas rūko.
- Aš noriu daržovių pasiauginti. Pomidorų, agurkų, vyšnaitę gal pasodinčiau.
- Eksportuosit?
- Ką?!
- Klausiu, ar Lietuvos gėrybes išvešit į užsienį, taip susilpnindamas šalies maisto pramonę ir skurdindamas nacionalinį turtą – žemę.
- Ne, aš pats valgysiu.
- Aišku, žemę naudosit savanaudiškais tikslais. Turiu tiek informacijos, kiek man reikia, – kadras pasižymėjo kažką popieriuose ir pamojo man išeiti.

Oi, mielas dienorašti, negavau aš to leidimo pirkti žemę. Parašė, kad aš menkai patikimas, galiu būti vienas iš užsilikusių Lietuvai kenkiančių liberalų, kurie nori po truputį užvaldyti rinką, o po to sunaikinti lietuvišką pramonę. Man leido tik išsinuomoti tą sklypą už tokią kainą, kad per trejus metus išleisčiau tiek, kiek kainuotų nusipirkti.

Neteks man auginti savo agurkų, toliau turėsiu juos pirkti iš mūsų nacionalinių daržovių kooperatyvų.