Kategorijos archyvas: pamąstymai

#13 Laiko mašina, arba Lietuva po dešimtmečio

2024 vasario 1

Mielas dienorašti, ilgokai neprisėdau ir nieko nepapasakojau, bet buvau užsikasęs – bandžiau nuripirkti kolektyvinį sodą.

Pagaliau susitaupiau pinigų nedideliam žemės ploteliui už Vilniaus. Jau buvom suderėję gerą kainą ir bereikėjo patvirtinti dokumentus, bet notaras suabejojo mano pavardės lietuviškumu, tad nusiuntė užklausą į Lietuvybės saugojimo departamentą. Na, žinai, tą patį, kuris tikrina, ar pakankamai lietuviški įmonių pavadinimai.

Tai vat, sulaukiau iš departamento kvietimo atvykti ir paaiškinti dėl savo kilmės ir kodėl noriu pirkti Lietuvos žemę. Eilėje laukiau ilgai, bet pagaliau priėjau. Nuvedė mane į tokį pilką belangį kambariuką su viena lempa virš stalo.

Už stalo sėdėjo toks griežto veido pareigūnas, kuriam ir turėjau pasiaiškinti dėl savo kilmės.

- Rūkot?, – vartydamas popierius paklausė kadras.
- Taip, šiek tiek.
- Tai prašom, vaišinkitės – turiu „Kauną“ ir „Marlboro“, – padavė jis man du pakelius.
Nedrąsiai paėmiau „Marlboro“ cigaretę ir prisidegiau.
- Tai, matau, jaučiat silpnybę ne lietuviškiems, bet užsienietiškiems produktams. Kaip čia suprasti, pilieti?, – pats jis užsirūkė „Kauno“ cigaretę.
- Ką? Ne, ką jūs, aš visada tik už lietuviškas prekes, tik niekad neragavau šitų, pasidarė smalsu, – cigaretės dūmas jau dusino mane, bijojau, kad jau viskas – neleis įsigyti sodelio.
- Smalsu, sakot. Smalsumas – negeras bruožas, per visokius smalsuolius vizų skyrius perkrautas, visi nori pasmalsauti ir pažiūrėti, kaip ten užsienyje gyvena. Pats daug keliaujat, pilieti?
- Aš? Ne, ką jūs, man Lietuvoje visko pakanka, važiuoju, kai turiu laiko, po tėviškės žemę pasižvalgyti, – melavau, kaip tik galėjau. Iš tikro, po to, kai užsivėrė visos Šengeno sienos, neišgalėjau niekur vykti, nes nesukrapštydavau pinigų vizoms.
- Na, gerai, kalbant apie žemę, norit nusipirkti nacionalinę vertybę – ūkininkavimui skirtą žemės sklypą. O ar žinot, pilieti, įstatymus?
- Žinau, ne lietuvis negali pirkti žemės Lietuvos teritorijoje. Bet aš nesuprantu, kodėl esu čia, aš turiu pasą…, – jau ėmiau dokumentą, bet mane nutraukė.
- Ne, neteisingai suprantat įstatymą. Žemės negali pirkti ne šiaip ne Lietuvos pilietis, bet joks ne lietuvis – tai reiškia, kad nei vienas, veikiantis ne šalies labui, turintis ryšių su užsieniu, arba ne trečios kartos lietuvis negali pirkti žemės. Jūsų pavardė vokiškos kilmės. Kelinta karta Lietuvoje?
- Penkta, aš – penkta. Proprosenelis buvo vokietis, bet proprosenelė lietuvė, proseneliai ir visi vėliau – lietuviai. Sneneliai net Sibire buvo.
- Sakot, Sibire? Už ką?, – jis vėl kažką pradėjo žymėti popieriuose.
- Močiutę išbuožino, atėmė žemę.
- Aha, tai atidavė žemę užsieniečiams!, – pareigūnas išsišiepė.
- Ne, neatidavė, atėmė iš jos, niekam nieko neatidavė.
- Matot, kiek šeima dėl vokiečių prisikentėjo, o dabar jūs su vokiška pavarde prašot žemės.
- Ką? Taigi rusai atėmė, kai okupavo.
- Apsimetat, kad nesuprantat, rusai okupavo tik todėl, kad Vokietija kitaip būtų grasinusi okupuoti. Jie okupavo, bet gelbėdami, jei ne vokiečiai, močiutė žemės nebūtų užsieniečiams pardavusi.
- Aš nesuprantu, prie ko čia vokiečiai.
- Jūs nesuprantat, o aš suprantu, Vokietija prie viso ko – vat kas mūsų paskutinį okupantą ES valdo? Iš kieno kišenės laikosi? Iš Vokietijos. Laimei, laiku išstojom. Anais laikais, prie ruso, irgi viskas per vokiečius įvyko. Paprasta. Bet nesvarbu. Grįžtam prie žemės. Kam jums, pilieti, žemė?, – kadras užsidegė dar vieną „Kauno“ cigaretę. Tik man pasirodė, kad jis iš to pakelio su stumbru traukia „Marlboro“ cigaretes, apsimesdamas, kad lietuviškas rūko.
- Aš noriu daržovių pasiauginti. Pomidorų, agurkų, vyšnaitę gal pasodinčiau.
- Eksportuosit?
- Ką?!
- Klausiu, ar Lietuvos gėrybes išvešit į užsienį, taip susilpnindamas šalies maisto pramonę ir skurdindamas nacionalinį turtą – žemę.
- Ne, aš pats valgysiu.
- Aišku, žemę naudosit savanaudiškais tikslais. Turiu tiek informacijos, kiek man reikia, – kadras pasižymėjo kažką popieriuose ir pamojo man išeiti.

Oi, mielas dienorašti, negavau aš to leidimo pirkti žemę. Parašė, kad aš menkai patikimas, galiu būti vienas iš užsilikusių Lietuvai kenkiančių liberalų, kurie nori po truputį užvaldyti rinką, o po to sunaikinti lietuvišką pramonę. Man leido tik išsinuomoti tą sklypą už tokią kainą, kad per trejus metus išleisčiau tiek, kiek kainuotų nusipirkti.

Neteks man auginti savo agurkų, toliau turėsiu juos pirkti iš mūsų nacionalinių daržovių kooperatyvų.

Kaip kuriama neapykantos lenkams iliuzija

Lietuvos lenkų rinkimų akcijai Sausio 13-osios minėjime demonstratyviai palikus Seimo salę, piktai pagalvojau „vėl tie lenkai“*. Vėl jiems neįtiko kažkas. Dabar galvoju, kad viskas priešingai – tokios mano ir kitų reakcijos visiškai įtinka šiai partijai.

LLRA yra įdomus politinis darinys. Darinys, kuris iš esmės laikosi ant neapykantos lenkų tautinei mažumai Lietuvoje ir mažumų problemų. Ir tai iš esmės suteikia partijai galimybę patekti į Seimą. Kodėl? Pakankamai paprasta, kol nedings neapykanta, tol nedings mažumų problemos. O tuo tarpu LLRA, vaizduodama, kad kovoja su problemomis, tuo pačiu skatina neapykantą.

Nesupraskit neteisingai. Nemanau, kad lenkų tautinė mažuma kaip tokia stengiasi kiršinti lietuvius prieš save pačius. Tai būtų nei logiška, nei naudinga. Tačiau kai kalbame apie LLRA ir jų karts nuo karto pasikartojančius išsišokimus, versija, kad jie siekia išsilaikyti postuose, sukurdami neapykantos iliuziją, darosi vis įtikimesnė.

Paskutinis LLRA išsišokimas, demonstratyviai paliekant salę per Vytauto Landsbergio kalbą, matyt, papiktino ne tik mane. Tikiu, kad būtent toks ir buvo tikslas – ne tik pranešti, kad vis dar negalima kabinti dvikalbių užrašų, bet ir toliau kelti bangas. Po šio įvykio, manau, ne viena strėlė nuskries ne tik LLRA, bet ir niekuo nenusikaltusių Lietuvos lenkų pusėn.

Negaliu garantuoti, kad tai turės kokių nors pasekmių tolimesniems politikų sprendimams dėl tautinių mažumų, tačiau spėju, kad taip gali nutikti.

Ir, jeigu taip, LLRA vėl turės kortą kituose rinkimuose. Įsivaizduokite, lenkų kalbos viešajame gyvenime vartoti vis dar negalima, tad lieka dėl ko kovoti. Galima šaukti, kad lenkų mažuma niekinama Lietuvoje (nors jei kas ir niekinama, tai tik pati LLRA), o šiandieninę provokaciją bus galima nutylėti.

Prakutę ir išsilavinę Lietuvos lenkai, tikiu, nepamirš, tačiau masė ir toliau tikės, kad LLRA dėl kažko kovoja. Nors iš tiesų tik laiko savo partijos laivelį virš vandens. Tam, kad visai nepražūtų.

————————————

*Čia cenzūruota versija

Leidote priprasti, o dabar kankinsite? Tik ar suveiks?

„Keičiamės, ant mano pakelio parašyta, kad kenkia vaisingumui. Tai tau nepakenks“, – pakišu penkiolikmetei L&M žydrą cigarečių pakelį – tarptautines moksleivių tabako lazdeles. Nusijuokiame ir ji man paduoda tokį patį pakelį, tik ant šio puikuojasi užrašas, kad rūkydamos nėščiosios kenkia vaisiui.

Tokie epizodai, kai tik pasirodė pirmieji gąsdinantys užrašai ant cigarečių pakelių, buvo dažnoki mano paauglystėje. Juokdavomės ir į neišraiškias raides baltame fone dėmesio nekreipdavome. Nebijojom ir visokių teiginių, kad rūkymas žudo ar, juo labiau, kad dūmuose yra kažkokio benzonato, ar dar kažko. Nesidomėjome chemija.

Vėliau tų užrašų pradėjome nebepastebėti. Taip prie jų pripratau ir nustojau kreipti dėmesį, kad netgi Prancūzijoje prieš kokį pusmetį tik rūkydamas trečią vietinėje parduotuvėje pirktą cigarečių pakelį pastebėjau, jog ant šio kažkokia nuotrauka puikuojasi. O – plaučiai. Tuščią pakelį parsivežiau kaip suvenyrą. Bet daugiau jokių emocijų jis man taip ir nesukėlė.

Emocijų nekėlė ir cigarečių kaina. Taip, kadais bandžiau ir kontrabandinio dūmo, bet greit nusprendžiau, kad, jei jau rūkau, galiu sau leisti sumokėti mokesčius savo šaliai. Tad kas pusmetį ar dažniau keliasdešimt centų pakylanti cigarečių kaina manęs stipriai neišgąsdina.

Juolab, kad pamėgau įvairių skonių sukamą tabaką. Štai vienoks, kitoks, trečioks. Mmmm. Mokyklos laikais juo mėgautis negalėjau, nes parduotuvėse, kuriose pavykdavo įsigyti cigarečių, tokio nebuvo. Nebuvo, vadinasi rinkdavomės iš to, ką turėdavo. O dabar renkuose, ką tik noriu ir su šypsena žiūriu į moksleivius, kurie paslapčia lariokose perka bet ką, nes asortimentas mažas. Mažas, bet vis tiek perka.

Ar jau supratote kur link suku?

Mokyklos laikais nebuvo galimybės įsigyti tabako su skoniais, ir nereikėjo. Nikotino dozę surasdavome pakeliuose, kurie nekvepėdavo vyšniomis, neblizgėjo. O štai dabar vis netyla kalbos, kad gal man ir vėl, kaip mokinukui, reikės rinktis iš skurdesnio asortimento. Jokių mėtų, jokių vyšnių, šokolado, net man koktulį varančio eukalipto.

Tik grynas ir be prieskonių tabakas šmėžuos mūsų gatvėse. Iš pradžių, žinoma, šmėstelėjo mintis, kad gal vėl reiks pabandyti kontrabandą, bet baltarusiškas tabako dūmas man visad strigo gerklėje, o dabar turbūt uždusčiau – principai neleistų.

Tai gal reiks mesti, nes nebebus tų skonių? Jau įsivaizduoju, kaip didvyriškai neberūkau. Kokią valandą.

Hm, bet pradėjau ne nuo tabako su skoniais. Tad gal sugrįžti prie ištakų. Prisiminti mokyklinę jaunystę.

Tą jaunystę, kai turėjome galimybę įsigyti cigarečių įvairiuose lariokuose ir rinkdavomės š kokių šešių rūšių. Tą jaunystę, kai skirtingų skonių nebandėme, tiesiog rūkydavome, nes turėjome priėjimą prie cigarečių.

Tai ar supratote, apie ką aš kalbu? Eurobiurokratai, per menkai ribojantys nepilnamečių priėjimą prie tabako, bet norintys riboti jo pasirinkimą, matyt, nesuprato.

Vėsaitės rokiruotės

Atrodo, kad Birutė Vėsaitė prisižaidė. Aurimas jau pastebėjo panašumus tarp valdančiųjų pomėgio keisti įvairius ministerijoms pavaldžių įmonių vadovus. Ir, matyt, gan taikliai susiejo su Al Kapone.

Tiesa, manyčiau, kad B.Vėsaitė prisižaidė su savo rokiruotėmis. Ji atvirai ir, galima sakyti, neatsargiai (o ką ji daro atsargiai?) ėmė žaisti Ūkio ministerijos valdomomis įmonėmis.

Iš pradžių pakankamai akivaizdžiai parodė, kad nori savo įtakoje išlaikyti Visagino atominę elektrinę ir neatiduoti jos Finansų ministerijai.

Deja, tą kartą nepasisekė.

Vėliau iš esmės pakeitė „Litexpo“ valdybą. Po šios pakeitimo, žiniasklaidoje kilo nedidelis erzelis – buvę valdybos nariai sakė, kad nesupranta, kodėl juos pakeitė ir „net ačiū nepasakė“. Bet B.Vėsaitė dar Žinių radijui skėlė, kad „Litexpo“ vadovybei trūksta kainų politikos lankstumo. Ir, po neilgo laikotarpio, parodų centro vadovu tapo buvęs „Litexpo“ direktorius Aloyzas Tarvydas, kuris prieš keletą metų iš tų pareigų išėjo į pensiją.

Kainų politikos lankstumas dabar jau atsiras, kai senas socdemų draugas ateina valdžion.

Bet po viso to nieko nenutiko. Ir, staiga, B.Vėsaitė galutinai supykdė tuos, kurie visgi nebijo pakalbėti – verslininkus. Atsisveikino su „Verslios Lietuvos“ vadovu Pauliumi Lukausku, nes jis, matot, daugiau prichaltūrindavo iš šono, o ne pačioje agentūroje pagrindinį atlygį uždirbdavo. Bet šioje situacijoje nesiplėsiu.

Susidaro įspūdis, kad mūsų ūkio ministrė bando išlaikyti įtaką visose bent kiek jai prienamose institucijose, tik tai daro, kaip jau įprasta, ne taip elegantiškai, kaip jos kolegos. Skuba, neįsigilina, kaip reaguos aplinkiniai.

Kol kas atrodo, kad iš bandymo daryti įtaką jai išeina šnipštas. Tad ar nesigaus, kad tos rokiruotės atsisuks prieš ją pačią?

Turizmo departamento uolumas

Dabar turbūt tikitės srutų krūvos, kurią papilsiu ant Turizmo departamento galvos. Taip, už tą jų milžiniško Like mygtuko idėją.

Ir žinote, ką? Jūs žiauriai klystate. Nors socialiniuose tinkluose šiandien ir buvo dalinamasi pašaipiomis replikomis dėl šios įstabios (menine prasme) idėjos, aš tik pagirsiu Turizmo departamentą. Ir visai nesvarbu, kad man už Like mygtuką svarbiau atrodo gražia anglų kalba parašyti lankstinukai apie Lietuvą, kuriuose būtų giriamos ne Lietuvos pievos, o hm… Labiau akcentuojamos pramogos vakariečiams. Ir net nesvarbu, kad Facebook yra niekuo su Lietuva nesusijęs daiktas.

Bet jūs pagalvokite, kaip reikėjo jiems persilaužti, kad kažką sugalvotų. Kažką nors kiek originalesnio, nei Gintaro kelias. Apie kurį, per daug nesiplečiant, galiu pasakyti, kad tai buvo idėja įdėti baneriuką į svetainę ir sukurti patrauklią koncepciją, neinvestuojant nė cento…

O čia, sutikite, bent keli bulvariniai užsienio portalai susidomės. Ir, nors turistų masės nepritrauks, bet yra gerų ženklų. Po kiek laiko, žiūrėkit, gal turėsime ne tik originalių, bet ir naudingų idėjų. Būkite atlaidesni.