Kategorijos archyvas: pamąstymai

Lietuviška svajonė – gavai diplomą ir gyvenimas paviko

mokslasJei amerikietiška svajonė reiškia, kad žmonės tikisi iš nieko prasimušti ir tapti kažkuo, tai lietuviškoji svajonė yra kiek paprastesnė. Kiekviena nors kiek prakutusia save laikanti šeima žūtbūt siekia, kad jų atžala įgytų aukštojo mokslo diplomą. Ši tradicija, matyt, kilusi iš tų laikų, kai ūkininkai išleisdavo nors vieną savo sūnų į kunigų seminariją, net jei tas sūnus mieliau būtų ant šieno visas kaimo mergas guldęsis. Užtat po to buvo galima didžiuotis, kad „giminėj kunigėlį turime“.

Taip ir dabar – galima didžiuotis, kad vaikas į mokslą išleistas. Geriausia, jei tas kur nors užsieniuose – tuomet po pusmečio visiems kaimynams ir artimiesiems jau galima sakyti, kad vaikas jau taip angliškai šneka, kad „vietiniai nuo anglo neatskiria“.

Jei kiek mažiau nusisekė ir niekas nežinojo, kad užsieniuose gali anksčiau nei Lietuvoje pateikti dokumentus, tai tuomet būtina stoti į Vilnių arba Kauną, mažiau nusisekus – į Klaipėdą. O jei mokslai vyksta kokiuose Šiauliuose, tai būtina pridėti, kad tik ten buvo specialybė, kurios vaikas norėjo. Šiukštu, dar kaimynė pagalvos, kad nesugebėjo atžala į Vilnių įstoti.

Studijų vieta jau nusako beveik viską, kas svarbiausia. Viename giminių susiėjime (taip, tai buvo kažkieno laidotuvės) prieina man nepažįstama moteris ir klausia: „Tai kur besimokai? Klaipėdoje?“ Atsakau, kad Vilniuje ir išgirstu svajingą „aaaa, Viiiilniujeee“. Ir viskas – daugiau nieko nebereikia, visiškai nebesvarbu, kokia įstaiga, kokia specialybė, pagarba jau dėl to vieno žodžio išauga 300 proc.

Aišku, būna ir reiklesnių gimdytojų, kurie vieta nepasitenkina ir jiems būtina, kad atžala studijuotų kokią nors prestižinę specialybę. Tuomet atsiranda šansas surinkti dar vieną teisininkų kursą Pagėgių kolegijai arba verslo vadybos specialistus ruošti kokiai Kalvarijos verslo mokyklai.

Vėliau pranešama, kad į universitetus ir kolegijas sulindo net ir paskutiniai dundukai, bet nei viena giminė į tai nekreipia dėmesio. Čia tikrai ne apie jų Anzelmutį.

Kai mokslai jau įsibėgėja, iš giminaičių apie jų atžalų mokslus galima sužinoti pačius svarbiausius dalykus: pavyzdžiui, kad Romerio valgykloje taip pigu, jog iš namų visiškai neapsimoka vežtis mamos kotletų. Arba kad vaikui tenka išsikraustyti iš nuomojamo buto dėl nesuprantamos priežasties – šeimininkė pasirodė visiškai trenkta (faktas apie dėl muzikos kviestą policiją nutylimas). O kai paklausiama, kaip sekasi mokslai, sulaukiama glausto „gerai“.

Galų gale šeima sulaukia didžiosios dienos. Jų atžala pagaliau diplomuota. Nuotraukos mirga, giminės informuoti ir jau beveik laiminga pabaiga.

Tik paaiškėja, kad absolventui-šeimos vilčiai reikia stovėti Darbo biržoje ir kad daugiausiai ten užsiregistravusių – tos pačios specialybės. Tada padūsaujama, kad Lietuvoje net ir mokslus baigęs žmogus negali gauti normalaus darbo. ČIa, matot, švogerių kraštas ir reikia turėti pažinčių arba „kaip nors įlįsti“.

Dar blogiau, jei atžala „su dviem aukštaisiais“, kas dažniausiai reiškia, kad išlyginamosiose studijose kolegijos diplomas buvo pakeistas universitetiniu.

Tuomet subliūkšta lietuviška svajonė ir pavydžiai žiūrima į tą kaimynų vaiką, kuris nusprendė negaišti laiko ir be mokslo ėmėsi darbo. Arba dar blogiau – iškart ėmėsi verslo.

Vilniaus savivaldybė kukliai rodo, kad Lenkų rinkimų akcijai galima ne viskas

Oficialioje LLRA svetainėje publikuojama marškinėlių nuotrauka

Oficialioje LLRA svetainėje publikuojama marškinėlių nuotrauka

Vilniaus miesto savivaldybė paprašė Lenkų rinkimų akcijos*, kad ši atsiprašytų už homofobiškus užrašus ant marškinėlių su Vilniaus logotipu. Lygių galimybių tarnyba prieš keletą savaičių pradėjo tyrimą dėl tų pačių marškinėlių. O tai bene pirmi kartai, kai į šios partijos pasisakymus nors kaip nors sureagavo institucijos.

Savivaldybė prieš keletą savaičių susirūpino Lenkų rinkimų akcijos marškinėliais, ant kurių šalia Vilniaus logotipo puikavosi užrašai – „Vilnius ant dviračių be pedalų“ („Wilno na rowerach bez pedałów“). Tokiais užrašais pasipuošė dalis partijos narių liepos 11-12 dienomis vykusiame sąskrydyje.

„Pedalas“, beje, lenkų kalboje vartojamas „pediko“ arba „pederasto“ atitikmeniui.

Atrodo, kad savivaldybė bando parodyti partijai, kurios nariai mėgsta pasisakyti už Krymo aneksiją bei segėti koloradines juosteles, jog ji negali daryti bet ko ir tam tikros taisyklės galioja net ir LRA. Tačiau tai daro kukliai.

Kukliai, nes atrodo, kad nenorėjo veltis į šį ginčą nuo pat pradžių.

Kiek žinau, į savivaldybę bei merą dėl marškinėlių kreiptąsi jau iškart po sąskrydžio, tačiau pirmieji atsakymai buvo apie nieką – jog savivaldybė yra už toleranciją, o LRA naudoja ne oficialų Vilniaus logotipą, mat oficialiame logotipe nėra lenkiško Vilniaus pavadinimo „Wilno“.

Tik vėliau, kai užklausų padaugėjo, nuspręsta išsiaiškinti, ar teisėtai naudotas Vilniaus logotipas, juolab homofobiškame kontekste. Ką gi, geriau vėliau nei niekad.

Asmeniškai spėju, kad tyrimas pasibaigs be naudos, tačiau galbūt kitą kartą Lenkų rinkimų akcija susimąstys, jog net ir jie turi galvoti, ką sako ar daro. Naivu, žinau. Nes šiuo metu, jie teigia, jog užrašai buvo tiesiogiai apie dviračius be pedalų.

—————————-
*Lenkų rinkimų akcija, o ne Lietuvos lenkų rinkimų akcija, nes jie atstovauja ne Lietuvos lenkams, o įbaugintajai ir geresnio gyvenimo nelabai matančiai lenkų daliai.

Jūs nenusipelnėte gerų kūrėjų

Norėtumėte, kad Lietuvos vardą garsintų pasaulinį bestselerį parašęs rašytojas, kurio knygos ekranizacijos muštų lankomumo rekordus?

O gal norėtumėte, kad kokia lietuvių grupė išgarsėtų ne su vienu singlu, bet susižertų tokį pasaulinį populiarumą, jog galėtų iki pat mirties kasmet daryti atsisveikinimo turus po pasaulį?

Arba jums gal pakaktų bent to, jog kasmet sulauktumėte tiek geros lietuviškos kūrybos, jog užsienietišką rinktumėtės tik tuo atveju, jei ji būtų absoliučiai fantastiška?

Ir ką gi reiktų padaryti, kad tai pasiektume? Mesti didelius pinigus į įvairias saviraiškos programas? Suburti darbo grupę kūrybiškumo skatinimui? O gal pakaktų nepaduoti į teismą žmonių, kurių kūryba jums nepatiko?

Taip, prakeikti puritonai, kalbu apie „Šėtone, prašau“ bylą, kuri yra visiškas absurdas. Ginantiejį šį kūrinį, kalba apie žodžio ir saviraiškos laisves. Visa tai jau apkalbėta ir aptarta, tačiau įžvelgiu ir kitą problemą – po tokių teismo procesų daug kam gali kilti noras apskritai atsisakyti bet kokios kūrybos.

Pripažįstu, kad man daina „Šėtone, prašau“ nėra nei graži, nei juokinga, o jeigu ne teismo procesas, tai apie ją, matyt, net nebūčiau išgirdęs. Aš net sutinku, kad daina yra neskoninga ir šiaip jau jos paklausius gresia susigadinti muzikinę klausą (laimei, tokios neturiu).

Tai ką? Dėl nevykusio humoro reikia ieškoti priekabių ir kurti šalį, kurioje yra galima tik viena kūrybinė linija – vaidilučių, rūtų vainikėlių, savo sodžiaus ir okupacijos kančios vaizdavimas?

Kūryba neprivalo patikti visiems ar net daugumai. Pakanka, kad ji patiktų tokiai masei žmonių, kuri sugebėtų išlaikyti autorių arba bent jau motyvuoti jį toliau kurti. Kūryba neprivalo įsisprausti į tam tikrus rėmus, kad būtų lengviau viską sudėlioti į lentynėles. Tačiau tai, kas vyksta su „Šetone, prašau“ autorių teismais, ir yra tai, kas gali būti blogiausia – spraudimas į rėmus ir reikalavimas patikti visiems.

Kokį signalą tai duoda visiems būsimiems/perspektyviems kūrėjams? Neišsiskirkite ir šiukštu nenuklyskite nuo vienos linijos (primena vieną istorinį laikotarpį, tiesa?). Jeigu kažkas nesupras jūsų, galite atsidurti teisiamųjų suole, tad tylėkite arba kurkite ką nors apie paukščiukus, skausmą, netekus motulės ar dar ką nors tokio įprasto lietuvio širdžiai.

Būkite pilki. Būkite įprasti ir neprovokuojantys. Renkitės tamsiomis spalvomis, išnaudokite jau patikrintas melodijas – tik kitaip tekstuose sudėliokite žodžius.

Inovacijų kūryboje atsisakykite. O jei jau labai norite, tai neviešinkite savo bjauraus naujoviško požiūrio.

Ir jeigu jūs palaikote tokią nuomonę, jūs nenusipelnėte geros lietuviškos kūrybos. Jūs nusipelnėte tik prašvinkusios estrados ir „Juokis“ lygio anekdotų apie girtą vyrą ir uošvienę.

Todėl tai ir turėsite.

Išplėskime Vilniaus centrą

Idėja Vilniuje įrengti Žvaigždžių alėją yra puiki. Aš ją palaikau. Ne, nesitikiu, kad tai taps miesto traukos centru, netikiu, kad iš užsienio atvykę turistai vaikščios ir ieškos jiems žinomų garsenybių pavardžių, kaip tai daroma Holivudo Šlovės alėjoje. Tačiau manau, kad tokia idėja pridėtų šarmo miestui ir jį dar daugiau praturintų.

Bet ne Senamiestyje. Nesvarbu, ar tai Vokiečių gatvė, Gedimino prospektas, ar Vilniaus ir Islandijos gatvių trikampis. Senamiestyje yra pakankamai istorinių atrakcijų, paminklų ir viso kito. Senajai miesto daliai visai nebereikia dar vieno projekto, menkai turinčio sąsajų su praeitimi.

Visgi Vilnius yra dvigubas. Senasis ir modernusis, tačiau dauguma, kažkodėl, nori šlietis prie patikrintos senosios dalies ir nei kiek nenori tapti tais, kurie plės modernųjį miestą.

Tad gal jau pakaks viską tempti į vieną vietą ir pagaliau laikas praplėsti miesto suvokimo ribas?

Įdomumo dėlei atsidariau Vilniaus turistinį žemėlapį ir nusprendžiau pažiūrėti, ką gi siūloma pamatyti sostinėje.

Kol Vilniaus senamiestis lūžta nuo lankytinų objektų ir muziejų, modernioji miesto dalis dešinėje pusėje vis dar merdėja

Kol Vilniaus senamiestis lūžta nuo lankytinų objektų ir muziejų, modernioji miesto dalis dešinėje pusėje vis dar merdėja

Ir ką gi matome? Modernioji miesto dalis, ta, kuri gali pasigirti prekybos centrais ir dangoraižiais, vis dar yra pakankamas nulis.

Išskyrus Laisvės kelią (o jame yra ir mano plyta), moderniojoje miesto dalyje, kurioje reiktų tęsti dabartinio Vilniaus istoriją, nieko nėra.

Juolab, meras Remigijus Šimašius žada gyvesnę Neries krantinę, labiau pritaikyta miestiečių poreikiams. Tad kodėl nepritaikius pasivaikščiojimams bei pažioplinėjimams ir kol kas dar nykios ir visiškai sterilios aplinkos visai šalia – prie dangoraižių?

Sakote, nieks nesitrenks iki savivaldybės dangoraižio tam, kad apžiūrėtų keletą įamžintų garsenybių? Tai gal tuomet tai ne tokia ir traukos vieta, nes dėl žydinčių sakurų* visas Vilnius sugeba sugūžėti į Konstitucijos prospekte esantį sodą, o po to užbombarduoja Facebook’ą savo asmenukėmis.

Neužsidarykime vienoje miesto dalyje. Kartais gera pasivaikščioti ir kitur.

——————————————-
*už rašymą sakūra su ū ilgąja reiktų bausti kalbainius, į jų pavardes priverstinai įbrukant w raidę, nes tai yra sumauta sakura su trumpu garsu.

Apie beverčius diplomus ir chaltūrą švietimo sistemoje

Praėjusią savaitę toks Justinas Butkevičius paskelbė, kad pusantrų metų nesirodydamas Alytaus profesinio rengimo centre vis vien sugebėjo gauti Smulkiojo verslo organizatoriaus diplomą.

Išskyrus kelioliką pasidalinimų Facebook’e bei straipsnį 15min.lt, reakcijos šis įvykis nesusilaukė. Nors man toks pareiškimas atrodo pakankamai skandalingas, tačiau oficialios reakcijos nepastebėjau ir iš Švietimo ir mokslo ministerijos.

Reakcijos apie chaltūrą nėra, tad bent aš pabandysiu dar atkreipti į ją dėmesį.

Europos Komisija savo rekomendacijose Lietuvai kaip vieną iš problemų išskyrė tai, kad švietimo sistema nepakankamai atitinka darbo rinką. Kitaip tariant, ruošiami ne tie, kurių reikia verslui ir rinkai.

Lietuvos verslas, ypač pramonininkai, taip pat dėl to ne kartą priekaištavo. Verslininkai skundžiasi, kad vietoj profesionalių ir savo darbą sugebančių dirbti kvalifikuotų žmonių rengiama armija vadybininkų ir teisininkų, kurių poreikis jau seniai patenkintas.

Ir kol visi mindžikuoja ir svarsto apie geresnes programas, galimą bendradarbiavimą tarp verslo ir švietimo įstaigų, viena esminių problemų toliau išlieka. Pati paprasčiausia chaltūra, kuria užsiiminėja neva tai švietimo įstaigos ir štampuoja beverčius diplomuotus specialistus.

diplomas

Štai jums ir atsakymas, kodėl dauguma mieliau pabandys įgauti vadybos specialybę kokiame universitete, nors ir žinodami, kad tokios specialybės nebereikia. Štai jums ir atsakymas, kodėl profesinio išsilavinimo kai kurie vengs iš paskutiniųjų. Nes net jei ir mokysiesi, gausi bevertį diplomą.

Ir tik todėl, kad juos kažkas atiduoda lengva ranka.

Jūs galite paklausti, ar man gaila, kad kažkas gauna diplomus net nesirodydami dėstytojams/mokytojams? Atsakysiu. Taip, man gaila. Man labai gaila, kad nesuvokiama paprasta tiesa – diplomas turėtų būti dokumentas, įrodantis, kad turi pagrindines profesijos žinias ir įgūdžius, o ne įrodymas, kad tu keletą metų buvai mokymo įstaigos sąrašuose.

Ir taip, diplomas nereiškia, kad toje srityje būsi kietu specialistu, tačiau ir vairuotojo pažymėjimas nereiškia, kad tapsi lenktynininku. Jis reiškia, kad tu supranti taisykles, sugebi laiku parodyti posūkį bei gali automobilį pastatyti stovėjimo aikštelėje, nesukeldamas Mad Max lygio chaoso.

Tą patį turėtų reikšti ir diplomas. Jis turėtų būti įrodymas, kad įgavai visas tavo studijuojamos profesijos bazines žinias, įgūdžius. Jeigu to nėra, diplomas yra bevertis ir tu toje srityje, labai galimas daiktas, taip pat esi bevertis.

Nežinau, ar pats Justinas supranta, tačiau užkabino vieną rimtesnių dalies švietimo sistemos problemų – chaltūrą, kai dirbama tik oficialiai dokumentuose, buriami rezultatai, o po to stebimasi, kodėl gavosi šnipštas.

Apie kai kuriuos profesinio rengimo centrus ir jų unikalias nuotolinio mokymosi programas girdėdavau ir iki šiol, tačiau viešintis tie žmonės nenorėdavo, nes žinojo – diplomas praras vertę, jei garsiai pasakysi, kad iš tikro tau nereikėjo mokytis.

Tačiau tikiuosi, kad tą profesinio rengimo širmą pavyks praskleisti ir staiga paaiškės, kad galbūt švietimo sistemą priartinti prie rinkos yra daug paprasčiau. Tiesiog, jeigu dėl chaltūros kai kurie* profesiniai rengimo centrai nesugeba parengti minimalių reikalavimų turinčių specialistų, tuos centrus reikia pertvarkyti arba panaikinti, o dideles lėšas ir ES paramą nukreipti į tuos, kurie gali ir nori rengti specialistus.

——————————————————————-
*pabrėžiu, kad kai kurie centrai, o ne visi