Mielas dienorašti, apleidau tave. Deja, kitaip nebuvo įmanoma. Pastaruoju metu aplink tiek įtampos, kad net baisu ką nors užrašinėti. Užtat tvarka.

Neseniai įsteigta “Violetinė inkvizicija” siaubia visą šalį. Užvakar kaimyną Andrių ištempė iš buto, įkišo automobilin (mačiau, prieš tai gerokai vožtelėję galvon). Tiek ir tematėm jį. Žmonės kalba, kad jį kažkokiais negerais dalykais apkaltino. Bet to kaltinimo garsiai neišreiškia. Matai, o jeigu kas išgirs, kaip tari TĄ žodį, gali būti, kad ir tave palaikys kokiu blogiečiu. O tokiems pas mus neliko vietos.

Žmonės kalba, kad seniau TUOS buvo labai sunku susekti. Klanas viską apėmė, todėl jokių įrodymų nelikdavo, viską užmaskuodavo TIE. Gerai, kad viskas pasikeitė. Dabar taip nebėra. Dar negirdėjau, kad nors vieną TĄ išteisintų teismai. Vat kaip šauniai dirba.

Tiesa, aš kartą TĄ žodį ištariau garsiai. Nuėjau į Violetinės inkvizicijos būstinę, pasakiau, kad mano bendradarbis, kurį turėjo paaukštinti, priklauso klanui. Greit išvežė. Sakė, nuteisė. Aš teismo nemačiau. Bet nesvarbu. Užtat dabar esu vyresnysis laikraščių išnešiotojas.

Beje, teismus kartais galima pamatyti. Būna, kad tiesiogiai transliuoja per televiziją. Ypač, jeigu nukentėję nepilnamečiai pasakoja savo įspūdžius apie TĄ dalyką. Po to balsuojam SMS žinutėmis: 1331 – nuteisti; 1332 – nenuteisti. Tiesa, visada nuteisia. Teisėjas turi papildomus 5000 balsų.

Tokius teismus ir viršininkas leidžia pažiūrėti – dirbti nereikia. Partija po to paskelbia, kad stengtumėmės labiau ir atsakingiau. Ir nebijotume pranešti apie TAI. Net jei TAI būtų mūsų kaimynas, žmona, sūnus, tėvas. Žodžiu, apie visus reikia pranešti.

Vos nepamiršau. Prie inkvizicijos atsirado ir visuomenės draugovininkų gvardija. Čia tokie kaip eiliniai piliečiai, kurie rūpinasi tvarka. Kaip tik vakar mačiau (nešiau laikraščius vienos mokyklos direktoriui) kaip keliese auklėjo įtartiną pensininką. Sakė, kad jis keistai arti mokyklos tvoros sukinėjosi, į pradinukus žiūrėjo. Tas žaltys teisinosi, kad jo anūkė mokosi. Nieko, po kelių draugovininkų pamokų pasitaisė – tylėjo. Jie dažniausiai ir saugo mokyklas. Sustoja priešais duris ir neįleidžia įtartinų tėvų. Tada turi ateiti kokie kiti giminaičiai ir patvirtinti, kad šitie tėvai tikrai geri tėvai, o ne vieni TŲ. Džiaugiuosi, kad yra tokių aktyvių piliečių.

Dienorašti, man iš pradžių buvo kiek keistas tas inkvizicijos steigimas. Bet paskui mus partija nuvežė į nemokamą koncertą Kaune. Ten, žinai, buvo įvairiausių dainininkų, aktorių susirinkę. Jie papasakojo mums, kad taip geriau. Kultūros žmonės. Negi netikėsi. Visi sutikome. Paskui dar davė užkandžių.

Kol kas tiek. Reikia eiti miegoti, nes rytoj – kelionė į Garliavos memorialinį muziejų. Man laisvadienis, tai labiau norėčiau pamiegoti. Bet kažkaip nejauku nevažiuoti. Dar pagalvos, kad aš… Oi, ne. Apie tokius dalykus net galvoti nenoriu.

Juokingiausia yra tai, kad būtent prieš studijų pabaigą susimąsčiau, kodėl nesinaudojau universiteto teikiamomis galimybėmis. Naršau po duomenų bazes, kurios prieinamos studentams. Skaitau knygas. Galvoju, kodėl anksčiau nebandžiau viskuo naudotis.

Gi būtų pravartu. Dabar, ta proga, kad vėl ieškosiuos darbo, gi būčiau pranašesnis. Bet, žinoma, susimąstom, kai jau mažai lieka laiko.

Et. Norėtųsi dar pabūti studentu.

Visuomenė, ilgą laiką maitinama vaizdais ir istorijomis, kaip žmonės išsisuka nuo atsakomybės, laužo įstatymus ir nė kiek nenukenčia, galų gale tampa sužalota. Visuomenė, kuri priverčiama laužyti įstatymus ir nutarimus, tampa dar labiau sužalota. O Lietuvoje šiuo metu mes turime abi situacijas. Tad gal pradėkime ne nuo tokios akivazdžios – anrosios situacijos.

Kaip biurokratai, politikėliai ir kiti veikėjai priverčia žmogų pažeisti įstatymus? Net jeigu jis to nė kiek nenori? Pavyzdys paprastas. Galima prekiauti dyzelinu, kuriame yra ne mažiau 7 procentų biopriedų. Tačiau yra nemažai automobilių, kurie negali skanauti dyzelino, kuriame yra daugiau 5 procentų biopriedų. Ką daro tie, kurie net nemąstė apie baltarusišką kurą? Nieko negalvoja. Tiesiog perka. Ne tam, kad sutaupytų, nemokėdami akcizo mūsų valstybei. Tiesiog nenorėdami gadinti savo automobilių. Taip net ir sąžiningame pilietyje pasėjama sėkla. Abejonė. Vadinkit tai kaip norit. Bet tai pretekstas netikėti įstatymais, nutarimais, teismais.

Toliau, žmogus maitinamas informacija, kurioje mato tuos, kurie apeina įstatymus, jiems nusižengia ir išsisuka. Ar tai būtų VP, pažaidusi su neįgaliaisiais ir susigriebusi milijonus iš valstybės. Ar tai būtų politikėlis, pabėgęs iš avarijos vietos. Ar tai būtų prezidentė, pažeidinėjanti konstituciją.

Visa ta informacija kaupiasi ir keičia požiūrį į teisę. Ją galima apeiti. Jos galima nepaisyti. Nuo jos galima išsisukti.

Todėl kedofilijos istorija man atrodo tiesiog puikus pavyzdys. Žmonės, nebetikintys įstatymais, teismais juos akivaizdžiai ignoruoja. Ką čia ignoruoja. Galima sakyti, spjauna į veidą. Paprasčiausiai ilgą laiką maitinami politikų bukais išsisukinėjimais arba sprendimai, žmonės nusprendžia, kad jie – aukščiau teismo sprendimų.

Tie kas nežino, šios šalies žmonės jau seniai kenčia nepriteklių. Ir ne šiaip nepriteklių. Kaip savo atsiminimus knygoje “Neturime ko pavydėti. Šiaurės Korėjos kasdienybė” pasakojo viena pabėgėlė iš šios šalies – didžiausias šokas jai buvo tas, kad pasprukusi Kinijon vieno namo kieme ji pamatė dubenėlį baltų ryžių su mėsos gabaliukais, padėtą ant žemės. Tik vėliau moteris suprato, kad Kinijoje šunys ėda geriau negu maitinasi šiaurės korėjiečiai.

Pakankamai vaizdus apibūdinimas. Tačiau badas paliko pėdsakus ne tik sąmonėje, ar ekosistemoje (apie 1996 m. Š.Korėjoje visiškai išnyko varlių populiacija, kurios buvo tiesiog suvalgytos). Akivaizdus pietų ir šiaurės korėjiečių išvaizdos skirtumas. Š.Korėjoje vaikai žemesni maždaug trečdaliu negu tautiečiai pietuose.

Žinoma, sunku kalbėti apie šią šalį, iš kurios naujienos mus pasiekia tik apipintos mitais, gandais, pagražinimais, kurie turėtų sužadinti patikliųjų smalsumą (vienu metu sklandė rimto faktinio pagrindo neturintys gandai dėl to, kad Š.Korėjiečiai išsikasa lavonus ir juos suvalgo). Tačiau jeigu tikėsime kiek autoritentingesniais šaltiniais, badas tikrai vėl pradėjo spausti Š.Korėją.

Neseniai Š.Korėja suteikė galimybę savo šalies piliečiams aplankyti giminaičius Kinijoje. Tiesa, su viena sąlyga: išvykti gali tie, kurie grįždami į Š.Korėją pargabens bent toną ryžių. Ypač uždara šalis, vengianti bet kokio savo piliečių kontakto su aplinkniu pasauliu, žengė rizikingą žingsnį. Viena vertus, privilegijuotieji, turintys turtingų giminaičių kaimyninėje Kinijoje gali tikėtis ne tik įspūdžių ir naudingų išvykų (praktiškai nieko negaminančioja Š.Korėjoje visos prekės vertingos), bet ir numušti ryžių kainą šalyje. Kita vertus režimas gali susvyruoti dėl naujienų iš aplinkinio pasaulio, kad išvykėliai po to, kai pargabens maistą, gali būti apšaukti tėvynės priešais ir uždaryti į darbo stovyklas (tokių “Gulagų” turbūt ir SSRS pavydėtų).

Na, o dabar jau lyg ir paskutinis šiaudas, siekiant didesnio maisto kiekio. Paprastai kalbant, už maždaug 240 tūkst. tonų maisto, Š.Korėja sutinka su JAV sąlygomis stabdyti branduolinę programą. Nesiplėsiu apie tai, kad pabėgėliai pasakojo, ilgą laiką nesupratę, kodėl Š.Korėjos turguose kariškiai prekiaudavo ryžiais iš maišų su JAV vėliava ar UN raidėmis ir apie įtarimus, kad didžioji paramos dalis nė velnio nepasieks žmonių, o taps paprastu būdu papenėti kareivius, kad šie būtū ištikimesni.

Tiesiog man atrodo, kad skeptikai teisūs: šiuo metu Kim Jong Unas patiria spaudimą tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Todėl laviruoja labai paprastu būdu: pažada tai, ko nepildys, vos tik įleis šaknis, tuo pačiu pamaitindamas pavargusią liaudį, taip sustiprindamas savo valdžią. O vos pajutęs, kad jau yra pakankamai tvirtas lyderis, imsis sekti tėvo pėdomis tiek užsienio, tiek ir vidaus politikoje.

This post is password protected. To view it please enter your password below:

Password: