Kategorijos archyvas: politika

A.Pabedinskienės kačiuko akytės – geriausias ginklas

Pamenate, vienu metu buvo populiaru daryti memus tema „Pabedinskienė žiūri į daiktus“? Ne šiaip sau. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė puikiai moka žiūrėti. Ir ne tik į daiktus. Ji moka kačiuko akytėmis žiūrėti ir kas kartą, kai ją kritikuoja žurnalistai ar opozicija dėl nekonkretumo, neveiklumo, neskaidrumo ar balagano jos prižiūrimoje srityje. Ir tos kačiuko akytės veikia – kėdė kliba, bet negriūva.

pabedinskiene geras

A.Pabedinskienės kėdę pradėjo klibinti moterų organizacijos, kai iš karto po Naujų metų pareiškė, jog ministrė turi trauktis, nes projektai, skirti kovoti su smurtu prieš moteris, yra netinkamai parengti. Moterų organizacijos aiškiai pasakė, kad joms kelią susirūpinimą, kad viešuosius pirkimus laimi nekompetentingos arba su Darbo partija susijusios organizacijos.

Tą pačią dieną premjeras, paklaustas, ar nesvarsto apie A.Pabedinskienės pakeitimą, pasakė, kad ji per keletą metų įgavo nemažai patirties (sic!) ir jos keisti neplanuojama.

Leiskite išversiu, ką tai reiškia: šiaip ji nebuvo labai patyrusi, kai priėmėm į darbą, tiesą sakant, apie ją apskritai niekas nežinojo, bet dabar jau įsidirbo, o geresnio partinio neturime.

Na, o pati ministrė pasakė vieną savo frazių, kad svarbiausia žmogus, pažiūrėjo gailiomis akytėmis ir dar pridūrė, jog nevyriausybinės organizacijos negali moterų gynimo veikloje įgyti monopolio. Viskas.

Vėliau prezidentė tiesiai pasakė, kad ministerijos užsakyta studija už 1,5 mln. eurų yra „valstybės pinigų plovimas“, nes konkurso metu įdarbinti tie patys ministerijos darbuotojai.

Tuomet maniau, kad dabar jau viskas, kačiuko akyčių nepakaks. Tačiau viskas stovi. Nors opozicijoje sėdintys liberalai kelia klausimą dėl A.Pabedinskienės galimybių toliau dirbti, esu beveik įsitikinęs, kad po savivaldybių rinkimų viskas gerokai aprims ir opozicija bus užsiėmusi kitais darbais.

Ir iš tikro, šio žmogaus net normaliai kritikuoti nepavyksta. Paprastai politikai atsikerta, išsako poziciją, o A.Pabedinskienė pažvelgia gailiu žvilgsniu, numykia ką nors nekonkretaus* ir vėl pamini, kad svarbiausia – žmogus.

Ši taktika, pasirodo, yra daug geresnė nei kokios Birutės Vėsaitės, kuri griežtu balsu atsikirtinėdavo, prikalbėdavo nesąmonių ir po kurio laiko dingo iš ūkio ministrės posto. Kai žiūri liūdnai ir jau atrodo, kad tuoj pravirksi, niekas tavęs neužkliūva. Na, gaila kažkaip.

——————
*Aurimas Perednis Žinių radijo eteryje pasakė, kad A.Pabedinskienė yra nekonkreti, o tuomet paklausė, ar ji labiau liberalė, ar socialdemokratė. Jos atsakymas buvo konkretumo viršūnė: „manyje yra visko“. Tai jūs pasakykite, kaip su ja diskutuoti?

B.Vėsaitė turėtų kelti šleikštulį, ne juoką

Internetai gali ploti katučių – jų jau primiršta herojė vėl, nors ir trumpam, sugrįžo į eterį. Iš kasininkės sužinojusi apie prekybos tinklo „Norfa“ bankrotą ir apie tai paskelbusi viešai Birutė Vėsaitė sukėlė juoko mums visiems.

Kiekvienas, save nors kiek gerbiantis socialinių tinklų gyventojas ėmė tyčiotis iš B.Vėsaitės, kurti memus ir džiūgauti, kad iš jos vėl galima juoktis. Tik štai, aš manau, B.Vėsaitė turėtų mums kelti ne juoką, o šleikštulį, nes ji įkūnija visa tai, ko turi nepakęsti kiekvienas normalus žmogus – padlaižiavimo partijai viršenybę prieš gabumus.

B.Vėsaitė yra komunistinės lervos svajonės išsipildymas – nebūk kompetentingas, nebūk kažkuo ypatingas, bet būk ištikimas partijai ir mes tave prileisime prie lovio. Jei nėra garantijų, kad tave išrinks, įrašysime į daugiamandatės sąrašą aukštoje vietoje, jei ministerija, į kurią pretendavai ir bent vaizdavai, kad kažką nusimanai, užimta – mes tave įleisime į kitą ministeriją*.

g2yoz

Ar įsivaizduojate, kad žmogus, taip lengvai besišvaistantis žodžiu „bankrotas“ vadovavo Ūkio ministerijai? Institucijai, kuri turi skatinti mūsų ekonomiką, rūpintis investicijomis ir gerinti pragyvenimo lygį. Ar jūs suvokiate, kaip mums pasisekė, kad ši neatsakinga tarka išlėkė iš ministerijos, nespėjusi ten pridaryti akivaizdžiai pastebimos žalos?

Aš tai iki galo suvokiau tik šiandien, kai jos ištransliuoti gandai apie įmonės bankrotą pasiekė ir mane.

Tačiau nepamirškite, kad ši ekonomikos guru yra ne šiaip parlamentarė. Ji – socialdemokratų partijos sąraše buvo įrašyta trečiu numeriu. Trečiu! Taigi, ji buvo viena partijos lyderių. Lyderis, mano suvokimu, turėtų reikšti gabiausius, kompetentingiausius, kiečiausio stuburo žmones. Socialdemokratai lyderius suvokia kaip B.Vėsaitę.

Sakoma, kad nemokamų patarimų niekam nereikia, bet aš patarsiu – kituose Seimo rinkimuose išmeskite ją iš sąrašo. Jei visgi ištikimybė partijai yra svarbiau nei bent šiokia tokia kompetencija, bent nukiškite ją taip giliai, kad į Seimą nebepatektų. Nepamirškite, kad nuolat nusišnekantys žmonės taip lengvai neišgyja.

———————–
* Tiems, kurie spėjo pamiršti, primenu, kad B.Vėsaitė rinkimuose į Seimą aiškiai demonstravo, kad socialdemokratams pradėjus formuoti Vyriausybę ji taps energetikos ministre. Ministru tapo Jaroslavas Neverovičius, bet jai vis vien davė ministrės postą. Tame pačiame pastate esančios Ūkio ministerijos kėdę.

Lenkų klounai: kaip likti neužmirštiems prieš rinkimus

Mokyklos laikais turėjau tokį klasioką, kurį, matyt, turi kiekvienas – nuolat dėmesio reikalaujantį klouną. Tokį klouną, kuris dėl keletos pakrizenimų galėjo rusiška kryptimi nukreipti mokytoją, o po to imdavo žvalgytis, ar visi klasėje išgirdo ir ar jau krizena.

Lietuva-Lenkija-herbai1

Baigęs mokyklą, laimei, tokių tipų iš esmės nebesutikau. Na, bent jau artimoje aplinkoje. Tačiau iš gyvenimo tokie klounai niekur neiškeliavo, jie liko, deja, mūsų Seime ir valdančiojoje koalicijoje.

O taip, aš kalbu apie tą bjaurų politinį darinį – Lietuvos lenkų rinkimų akciją. Jei atidžiau pažvelgi į ją, staiga pamatai, kad ji visai kaip mano klounas klasiokas – visomis priemonėmis ieško dėmesio. Skirtumas tik tas, kad jie siekia ne juoko, o nuskriaustųjų vaidmens, tiesiog kaip mazochistai prašo, kad juos kas nuplaktų. Ir daro tai sistemingai – prieš rinkimus.

LLRA bandymas įkišti Renatą Cytacką į viceministres, nors prieš pasisakė visi, o vėliau, jau nušalinus energetikos ministrą Jaroslavą Neverovičių, pareiškimas, kad jį ir vėl siūlys į ministrus, yra visiška provokacija. Provokacija, kuria siekiama likti nuskriaustais, likus pusmečiui iki savivaldos rinkimų – tų pačių, kuriuose net ir be papildomo žibalo pylimo LLRA lyderis Valdemaras Tomaševskis galėtų neblogai pasirodyti.

O kas nutiktų, jeigu to žibalo būtų įpilama papildomai, ir ne taip ir daug laiko likus iki savivaldos rinkimų, LLRA būtų išspirta iš koalicijos? Bijau, kad ir taip labai gerai konsoliduotos tautinės mažumos būtų išdurtos savo politinių lyderių ir dar labiau užsidarytų, nes įžvelgtų tokiame poelgyje neapykantą lenkams. O užsidarymas rinkimų metu reiškia, kad bus balsuojama pagal tautybę, o ne pagal tai, kas geriausiai atstovautų jų interesams.

Jau seniau, kai per Sausio 13-osios minėjimą LLRA demonstratyviai išėjo, rašiau apie neapykantos lenkams iliuzijos kūrimą, tad nebesiplėsiu. Tačiau paminėsiu, kad visgi tik šitaip šis politinis darinys gali išgyventi.

Pats V.Tomaševskis ir jo aplinka yra kaip nevykę klounai, kuriems reikia klasiokų dėmesio, nes jeigu jie neišsidirbinės ir nerodys, kaip stipriai juos muša, rinkėjams gali iškilti klausimas, kad gal visgi nebereikia balsuoti už tuos, kurie, realiai, niekam neatstovauja.

Tačiau tikiuosi, kad LLRA rinkėjai vieną dieną išsilaisvins nuo nuo savo klounų, kaip aš išsilaivinau nuo saviškio.

Baisioji A.Paulausko reklama: duokit tokių daugiau

Jau maniau, kad prezidento rinkimai nieko smagesnio, ar vertesnio dėmesio taip ir nepateiks: laimėtojas maždaug aiškus, debatai – nuobodūs ir pilni populistinių lozungų. Žodžiu, visiška nuobodybė.

Tačiau vienas toks kandidatas į prezidentus Artūras Paulauskas, kuris sugeba nustebinti, bėgdamas į partiją, kurią prieš tai juodai kritikavo, praskaidrino snaudulio apimtus rinkimus ir įnešė naujovių. Šį kartą iš gerosios pusės.

A.Paulauskas paskelbė tokią agitacinę reklamą, kurioje labai aiškiai kritikavo dabartinę prezidentę ir, manau, savo reklama pasiekė tikslą – bent jau mano „Facebook“ srautas tiesiog mirgėte mirgėjo nuo pasipiktinimo šūksnių. Taip mirgėjo, kad net prisiverčiau tą reklamą pažiūrėti.

Ir žinote ką? Nepamačiau joje nei kažko baisaus, nei draustino. Priešingai, nei mane stengėsi įtikinti socialinėse medijose purkštavę feisbukiečiai.

Taip, tai neskoninga. Taip, A.Paulauskas, bent jau sprendžiant pagal mano „Facebook“ draugų nepatenkintą niurnėjimą, pasidarė sau antireklamą. Tačiau atmeskime asmeniškumus, kai kurių jaučiamą neapykantą Darbo Partijai, pamirškime visus myliu-nemyliu ir ką tokio baisaus pamatysime toje reklamoje?

Ogi nieko. Visi tie didesni, ar mažesni skandalai, kurie įvyko per Dalios Grybauskaitės kadenciją ir yra kaip nors sietini tiesiogiai su ja, buvo plačiai aprašyti. Ką? Sakote, kažkas pamiršo? Ką gi, A.Paulauskas ir jo darbiečių PR komanda turi teisę priminti ir bandyti pakreipti tai savo linkme.

Taip negalima, nes prasilenkia su etika? Atleiskite, bet vienintelis skirtumas tarp šio klipo ir į mano darbinį paštą vis įkrentančių partinių varymų viens ant kito tik toks – čia vaizdo klipas, kuris susilaukė dėmesio, o pašte iš visų partijų guli plačiųjų masių taip ir nepasiekiantys ir silpnu penketu vertintini rašto darbai.

Ką, mano galva, pabandė padaryti A.Paulauskas (arba jo PR komanda) – tai atsisakė vemti verčiančių vienodų klipų, kuriuose sukasi tik vieno kandidato vaizdas, jo santykis su paprastais žmonėmis ir panašus mėšlas. Dar gerai, kad šiemet dar nemačiau plakatų su vaikais ant rankų – nusibodo. Todėl jį pasveikinsiu už šį bei tą naujesnio.

Be to, A.Paulauskas pripažino, kad varžosi ne keli kandidatai tarpusavyje, o visi varžosi su D.Grybauskaite ir pagal amerikietišką tradiciją (tik ne taip subtiliai), ėmė kritikuoti savo varžovę. Negi norite pasakyti, kad jums neprimena štai tokių amerikietiškų propagandinių reklamų?

O gal štai tokią – švelnesnę?

Na, arba tokią?

O man priminė ir pasakysiu, kad noriu tokių politinių agitacijų daugiau. Man pakanka politinių memų, kuriuos kuria galbūt tik aktyvūs rinkėjai, o gal ir aktyvūs partiečiai. Noriu, kad kritika vienas kito atžvilgiu būtų išsakoma, nesislepiant už internetinių juokelių.

Pirmas žingsnis žengtas. Žiūrėkit, gal po penkmečio pagal amerikietišką tradiciją pamatysime vaizdo klipų, kur kandidatai kritikuos šį bei tą rimtesnio, pavyzdžiui, vienas kito rinkimų programas?

#13 Laiko mašina, arba Lietuva po dešimtmečio

2024 vasario 1

Mielas dienorašti, ilgokai neprisėdau ir nieko nepapasakojau, bet buvau užsikasęs – bandžiau nuripirkti kolektyvinį sodą.

Pagaliau susitaupiau pinigų nedideliam žemės ploteliui už Vilniaus. Jau buvom suderėję gerą kainą ir bereikėjo patvirtinti dokumentus, bet notaras suabejojo mano pavardės lietuviškumu, tad nusiuntė užklausą į Lietuvybės saugojimo departamentą. Na, žinai, tą patį, kuris tikrina, ar pakankamai lietuviški įmonių pavadinimai.

Tai vat, sulaukiau iš departamento kvietimo atvykti ir paaiškinti dėl savo kilmės ir kodėl noriu pirkti Lietuvos žemę. Eilėje laukiau ilgai, bet pagaliau priėjau. Nuvedė mane į tokį pilką belangį kambariuką su viena lempa virš stalo.

Už stalo sėdėjo toks griežto veido pareigūnas, kuriam ir turėjau pasiaiškinti dėl savo kilmės.

- Rūkot?, – vartydamas popierius paklausė kadras.
- Taip, šiek tiek.
- Tai prašom, vaišinkitės – turiu „Kauną“ ir „Marlboro“, – padavė jis man du pakelius.
Nedrąsiai paėmiau „Marlboro“ cigaretę ir prisidegiau.
- Tai, matau, jaučiat silpnybę ne lietuviškiems, bet užsienietiškiems produktams. Kaip čia suprasti, pilieti?, – pats jis užsirūkė „Kauno“ cigaretę.
- Ką? Ne, ką jūs, aš visada tik už lietuviškas prekes, tik niekad neragavau šitų, pasidarė smalsu, – cigaretės dūmas jau dusino mane, bijojau, kad jau viskas – neleis įsigyti sodelio.
- Smalsu, sakot. Smalsumas – negeras bruožas, per visokius smalsuolius vizų skyrius perkrautas, visi nori pasmalsauti ir pažiūrėti, kaip ten užsienyje gyvena. Pats daug keliaujat, pilieti?
- Aš? Ne, ką jūs, man Lietuvoje visko pakanka, važiuoju, kai turiu laiko, po tėviškės žemę pasižvalgyti, – melavau, kaip tik galėjau. Iš tikro, po to, kai užsivėrė visos Šengeno sienos, neišgalėjau niekur vykti, nes nesukrapštydavau pinigų vizoms.
- Na, gerai, kalbant apie žemę, norit nusipirkti nacionalinę vertybę – ūkininkavimui skirtą žemės sklypą. O ar žinot, pilieti, įstatymus?
- Žinau, ne lietuvis negali pirkti žemės Lietuvos teritorijoje. Bet aš nesuprantu, kodėl esu čia, aš turiu pasą…, – jau ėmiau dokumentą, bet mane nutraukė.
- Ne, neteisingai suprantat įstatymą. Žemės negali pirkti ne šiaip ne Lietuvos pilietis, bet joks ne lietuvis – tai reiškia, kad nei vienas, veikiantis ne šalies labui, turintis ryšių su užsieniu, arba ne trečios kartos lietuvis negali pirkti žemės. Jūsų pavardė vokiškos kilmės. Kelinta karta Lietuvoje?
- Penkta, aš – penkta. Proprosenelis buvo vokietis, bet proprosenelė lietuvė, proseneliai ir visi vėliau – lietuviai. Sneneliai net Sibire buvo.
- Sakot, Sibire? Už ką?, – jis vėl kažką pradėjo žymėti popieriuose.
- Močiutę išbuožino, atėmė žemę.
- Aha, tai atidavė žemę užsieniečiams!, – pareigūnas išsišiepė.
- Ne, neatidavė, atėmė iš jos, niekam nieko neatidavė.
- Matot, kiek šeima dėl vokiečių prisikentėjo, o dabar jūs su vokiška pavarde prašot žemės.
- Ką? Taigi rusai atėmė, kai okupavo.
- Apsimetat, kad nesuprantat, rusai okupavo tik todėl, kad Vokietija kitaip būtų grasinusi okupuoti. Jie okupavo, bet gelbėdami, jei ne vokiečiai, močiutė žemės nebūtų užsieniečiams pardavusi.
- Aš nesuprantu, prie ko čia vokiečiai.
- Jūs nesuprantat, o aš suprantu, Vokietija prie viso ko – vat kas mūsų paskutinį okupantą ES valdo? Iš kieno kišenės laikosi? Iš Vokietijos. Laimei, laiku išstojom. Anais laikais, prie ruso, irgi viskas per vokiečius įvyko. Paprasta. Bet nesvarbu. Grįžtam prie žemės. Kam jums, pilieti, žemė?, – kadras užsidegė dar vieną „Kauno“ cigaretę. Tik man pasirodė, kad jis iš to pakelio su stumbru traukia „Marlboro“ cigaretes, apsimesdamas, kad lietuviškas rūko.
- Aš noriu daržovių pasiauginti. Pomidorų, agurkų, vyšnaitę gal pasodinčiau.
- Eksportuosit?
- Ką?!
- Klausiu, ar Lietuvos gėrybes išvešit į užsienį, taip susilpnindamas šalies maisto pramonę ir skurdindamas nacionalinį turtą – žemę.
- Ne, aš pats valgysiu.
- Aišku, žemę naudosit savanaudiškais tikslais. Turiu tiek informacijos, kiek man reikia, – kadras pasižymėjo kažką popieriuose ir pamojo man išeiti.

Oi, mielas dienorašti, negavau aš to leidimo pirkti žemę. Parašė, kad aš menkai patikimas, galiu būti vienas iš užsilikusių Lietuvai kenkiančių liberalų, kurie nori po truputį užvaldyti rinką, o po to sunaikinti lietuvišką pramonę. Man leido tik išsinuomoti tą sklypą už tokią kainą, kad per trejus metus išleisčiau tiek, kiek kainuotų nusipirkti.

Neteks man auginti savo agurkų, toliau turėsiu juos pirkti iš mūsų nacionalinių daržovių kooperatyvų.