Kategorijos archyvas: politika

Kokių „dovanėlių“ dar liko Žemės ūkio ministerijoje?

Kyšiai

Žemės ūkio ministerijoje ir jai pavaldžiose institucijose sukasi didžiuliai pinigai – didelės apimties viešieji pirkimai, Europos Sąjungos ir nacionalinės išmokos žemdirbiams. Dalis politikų pripažįsta, kad yra girdėję gandų arba nujautė apie korupciją. Ir vien šios Vyriausybės kadencijos metu paviešinti trys kyšių atvejai, iš kurių dviejuose dalyvavę asmenys ministerijon pateko, kai jai pradėjo vadovauti Darbo partija ir dabar jau buvęs ministras Vigilijus Jukna. Tad kokių dovanėlių dar galima rasti ministerijoje?

Šią savaitę STT sulaikyti Žemės ūkio ministerijai pavaldžios Rinkos reguliavimo agentūros vyriausiasis patarėjas, su Darbo partija susijęs Žilvinas Putramentas bei buvusi agentūros vadovė Rasita Kraujalytė–Noreikienė į savo postus pateko, kai ministerijai pradėjo vadovauti „darbiečiai. Tačiau jie nėra pirmieji šios Vyriausybės kadencijoje kyšių istorijoje sublizgėję ministerijai pavaldūs kadrai.

Dar 2013 metų pabaigoje tuometinis žemės ūkio viceministras „darbietis“Rytis Šatkauskas apkaltinas, kad reikalavo 500 tūkst. litų kyšio. Vėliau paviešinta, kad jis įtrauktas į STT sudarytą ir valstybės vadovams pateiktą vadinamąjį „juodąjį sąrašą“. O pernai liepą R.Šatkauskui oficialiai pareikšti įtarimai dėl kyšio reikalavimo. Tiesa, nežinau, kaip ši istorija pasibaigė ir ar jis nubaustas, ar išteisintas.

Tačiau šios istorijos kulminacija pasireiškė tuo, kad ministras V.Jukna pernai liepą pasitraukė iš posto. Kaip pats tikino oficialiai – dėl šeimyninių priežasčių. Nors dar savaitę prieš atsistatydinimą buvo sulaukęs D.Grybauskaitės kritikos, kad dėl neskaidrumo ministerijoje turėtų prisiimti asmeninę atsakomybę.

Yra ir trečia kyšininkavimo istorija ministerijai pavaldžioje vietoje.

Dėl kyšio reikalavimo STT pernai spalį sulaikė vieno iš Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) departamentų vadovą. Jis reikalavo kyšio iš vieno darbuotojų, kad pastarasis nebūtų atleistas iš darbo atliekant reorganizaciją. Iki šiol taip ir neatskleista, kas tas vadovas konkrečiai, tad neaišku ir ar jis po ministerijos sparnu pateko šią jau perėmus Darbo partijai.

Žinoma, teigti, kad Darbo partija į ministerijai pavaldžias įmones sustatė savus žmones, kad šie imšų kyšius – negalima. Tačiau konservatoriai dar 2014 metų balandį sudėliojo galus dėl keistų sąsajų, tad pateiksiu Andriaus Kubiliaus 2014 metų balandžio 24 dieną Seime vykusios Vyriausybės valandos citatą-klausimą premjerui:

„Valstybinės augalininkystės tarnybos, pavaldžios ŽŪM, vadovu tapo Darbo partijos frakcijos atstovės Vitalijos Vonžutaitės vyras Sergejus Fedotovas. Viešosios įstaigos „EKOagros“, pavaldžios taip pat ŽŪM, vadovu paskirtas taip pat „darbietis“, buvęs Kauno rajono vicemeras Antanas Makarevičius. Kreditų unijos bylos įtariamasis „darbietis“ Žilvinas Putramentas įsidarbino Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūroje, pavaldi taip pat ŽŪM. Iš ŽŪM pavaldžios įmonės „Lietuvos žirgynas“ vadovo pareigų atleistas Edgaras Jeninas, pasak E.Jenino, jis iš pareigų atleistas dėl politinių motyvų, Nacionalinės žemės tarnybos vadovu planuojama paskirti Darbo partijos kandidatą 2012 metų Seimo rinkimuose Arvydą Sabockį, kuris įtariamai dalyvavo viename keistame balsų pirkimo atvejyje, po rinkimų „darbiečių“ sąraše pašoko per šimtą vietų, dar viena citata – Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūroje taip pat įvyko dideli pasikeitimai, dabar jai laikinai vadovauja Rasita Noreikienė, kuri iki tapdama direktore dirbo tik specialiste ir jos karjeros šuolis įvyko „darbiečiams“ užsimojus šitą agentūrą pertvarkyti bei jai pačiai tapus „darbiete“. Dar vienas – Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro vykdomame projekte, kuriame moksleiviai ruošiami karjerai, atsirado 18 naujų konsultantų, 6 iš jų yra Darbo partijos nariai, du iš jų, Andželika Šakinienė ir Paulius Perminas yra teisti už melagingus parodymus Darbo partijos byloje“.

Premjeras Algirdas Butkevičius tuomet atsakė, kad keista, jog rimti politikai gali užsiiminėti tokiu melu ir demagogija. Na, o šiandien premjeras pareiškė, kad tokio lygio korupcijos nesitikėjo

O šį tekstą užbaigsiu klausimu. Kokių „dovanėlių“ dar liko Žemės ūkio ministerijoje, kurių nespėjo sužiūrėti STT arba dabartinė ministrė Virginija Baltraitie laukti

Vilniaus savivaldybė kukliai rodo, kad Lenkų rinkimų akcijai galima ne viskas

Oficialioje LLRA svetainėje publikuojama marškinėlių nuotrauka

Oficialioje LLRA svetainėje publikuojama marškinėlių nuotrauka

Vilniaus miesto savivaldybė paprašė Lenkų rinkimų akcijos*, kad ši atsiprašytų už homofobiškus užrašus ant marškinėlių su Vilniaus logotipu. Lygių galimybių tarnyba prieš keletą savaičių pradėjo tyrimą dėl tų pačių marškinėlių. O tai bene pirmi kartai, kai į šios partijos pasisakymus nors kaip nors sureagavo institucijos.

Savivaldybė prieš keletą savaičių susirūpino Lenkų rinkimų akcijos marškinėliais, ant kurių šalia Vilniaus logotipo puikavosi užrašai – „Vilnius ant dviračių be pedalų“ („Wilno na rowerach bez pedałów“). Tokiais užrašais pasipuošė dalis partijos narių liepos 11-12 dienomis vykusiame sąskrydyje.

„Pedalas“, beje, lenkų kalboje vartojamas „pediko“ arba „pederasto“ atitikmeniui.

Atrodo, kad savivaldybė bando parodyti partijai, kurios nariai mėgsta pasisakyti už Krymo aneksiją bei segėti koloradines juosteles, jog ji negali daryti bet ko ir tam tikros taisyklės galioja net ir LRA. Tačiau tai daro kukliai.

Kukliai, nes atrodo, kad nenorėjo veltis į šį ginčą nuo pat pradžių.

Kiek žinau, į savivaldybę bei merą dėl marškinėlių kreiptąsi jau iškart po sąskrydžio, tačiau pirmieji atsakymai buvo apie nieką – jog savivaldybė yra už toleranciją, o LRA naudoja ne oficialų Vilniaus logotipą, mat oficialiame logotipe nėra lenkiško Vilniaus pavadinimo „Wilno“.

Tik vėliau, kai užklausų padaugėjo, nuspręsta išsiaiškinti, ar teisėtai naudotas Vilniaus logotipas, juolab homofobiškame kontekste. Ką gi, geriau vėliau nei niekad.

Asmeniškai spėju, kad tyrimas pasibaigs be naudos, tačiau galbūt kitą kartą Lenkų rinkimų akcija susimąstys, jog net ir jie turi galvoti, ką sako ar daro. Naivu, žinau. Nes šiuo metu, jie teigia, jog užrašai buvo tiesiogiai apie dviračius be pedalų.

—————————-
*Lenkų rinkimų akcija, o ne Lietuvos lenkų rinkimų akcija, nes jie atstovauja ne Lietuvos lenkams, o įbaugintajai ir geresnio gyvenimo nelabai matančiai lenkų daliai.

Jausmų ekonomika: valdžios nesugebėjimas atsisveikinti su skęstančiu laivu

Jeigu labai norisi turėti laivų bet kokia kaina, galima daryti atvirą jų muziejų

Jeigu labai norisi turėti laivų bet kokia kaina, galima daryti atvirą jų muziejų

Žinote tą jausmą, kai negalite atsikratyti senais sportbačiais, kurie buvo labai patogūs, jums tiko, o juos avėdami prikrėtėte daug smagių paaugliškų nesąmonių?

Jums tie sportbačiai labai patinka, ir nors suprantate, kad jų užsidėti nebegalite, nes paduose žiojėja skylės, kurių nebepavyksta uždengti net izoliacinės juostos pagalba, vis vien neatsisveikinate su jais. Jų nebepavyksta išplauti, nes medžiaga prisigėrusi purvo, tačiau vis vien batų dėžėje „inkariukai“ guli.

Kartais tokiais sportbačiais pavirsta ir kai kurios valstybės įmonės. Skirtumas tas, kad sportbačiai užima tik nedidelę jūsų namų erdvę ir valgyt neprašo, o valstybės valdomos įmonės, neatlikdamos šaliai naudingos funkcijos, ryja pinigus ir verčia eikvoti energiją, svarstant kaip išgelbėti ką tik pasmerktą bendrovę.

Šią savaitę tokia situacija buvo su žlungančia finansinių sunkumų kamuojama „Lietuvos jūrų laivininkyste“. Su šia įmone Vyriausybei tiesiog nepavyko atsisveikinti, nes jai jaučiamas kažkoks mistinis prieraišumas, apie kurį netrukus papasakosiu.

Susisiekimo ministerija jau buvo padavusi dokumentus teismui dėl bendrovės bankroto, tačiau penktadienį persigalvota. Nuspręsta, kad bendrovę bus galima gelbėti „Lietuvos geležinkelių“ pinigais.

Atrodo, kad Vyriausybė jaučia panašų prieraišumą „Lietuvos jūrų laivininkystei“, kokį jautė dalis visuomenės bankrutuojančiai „Air Lituanica“. Darau prielaidą, kad žvelgdami į „Lietuvos jūrų laivininkystę“, matome, kas nutinka, kai ambicijos ir noras išlaikyti kompaniją užgožia skaičius. Taigi, tuo pačiu matome ir tai, kas galėjo nutikti, jeigu nebūtų likviduota „Air Lituanica“. Tačiau čia jau kita tema.

Meilė finansiškai nuostolingai laivininkystei

„Lietuvos jūrų laivininkystė“ yra nuostolinga nuo 2008 metų. Krizė šiai įmonei kirto kaip ir kitoms, tačiau bendrovė taip ir nesugebėjo atsigauti, tad ir toliau dirba nuostolingai. Skaičius galite pamatyti pateiktoje lentelėje.

Pastarųjų penkerių metų LJL finansiniai duomenys

Pastarųjų penkerių metų LJL finansiniai duomenys

Tiesa, lentelėje nematyti 2008-2009 metų finansinių rezultatų – tuomet grynieji nuostoliai atitinkamai siekė 5,7 mln. eurų ir 8,36 mln. eurų. Visus finansinius duomenis galite išnagrinėti čia.

Nepaisant to, bendrovė ir toliau plūduriuoja vandens paviršiuje. Neatsižvelgiant investuotojų priekaištų bei analitikų pasisakymų, kad bendrovė turėtų trauktis iš biržos ir bankrutuoti.

Visgi prieraišumas didelei įmonei yra svarbesnis nei reali jos atnešama nauda.

Tačiau reiktų pabrėžti, kad bendrovė netapo nuostolinga tiesiog. Pasikeitė situacija rinkoje, pavyzdžiui, nuo 2008 metų, kai bendrovė tapo nepelninga, gerokai smuko Baltic dry indeksas. Jau tuomet reikėjo atsisakyti fikcijos, kad Lietuva jūrine valstybe gali išlikti tik turėdama „Lietuvos jūrų laivininkystę“, tačiau prieraišumas darė savo.

Baltic dry indeksas, kuris koreliuoja su sausakrūvių laivų pervežimo įkainiais

Baltic dry indeksas, kuris koreliuoja su sausakrūvių laivų pervežimo įkainiais

Ir šis prieraišumas matyti nuo labai seniai.

Dėl „Lietuvos jūrų laivininkystės“ privatizavimo ginčai vyko nuo nepriklausomybės pradžios. Tuomet sausakrūvius laivus ir keltus turėjusi bendrovė padalinta į dvi atskiras įmones tik 2001 metais, kuomet keltų verslą įsigijo Danijos DFDS. Ji, beje, ir šiuo metu veikia sėkmingai.

Dėl galimybės privatizuoti „Lietuvos jūrų laivininkystę“ kalbėta ir toliau. Tačiau kaskart apie tai prabilus, jūrininkai užprotestuodavo ir istorija ties tuo ir pasibaigdavo. Žinoma, viskas gerai, kol įmonė veikia pelningai – tuomet ji valstybei naudinga ir manoma, kad privatus verslas tik atimtų pajamas. Na, dabartinė patirtis parodė, kad kai kurie verslai, kurie nėra monopoliniai, valstybės rankose anksčiau ar vėliau žlunga.

Bankrutuoti reikėjo jau seniai

Gelbėti „Lietuvos jūrų laivininkystę“ nuspręsta kuriant įmonių holdingą, kas iš esmės reiškia, kad pelningai dirbantys „Lietuvos geležinkeliai“ dengs „Lietuvos jūrų laivininkystę“ iki kol jau galutinai kiekvienam bus aišku, kad jos išgelbėti nebeįmanoma (nebent įvyktų stebuklas).

Holdingo idėją susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius siūlė jau seniau, tačiau tuomet Vyrausybė ją atmetė. Atmetė ir kitas pagalbos idėjas, o skubių veiksmų nuspręsta imtis tik tuomet, kai į viešumą išlindo, kad visi laivai areštuoti įvairiuose pasaulio uostuose, o jų įgula sėdi be kuro ir vandens.

Tuomet susiprotėta, kad tokioje padėtyje bankrutuoti neapsimoka, nes laivus reikės parduoti už metalo laužo kainą, kas nepadengs net minimalių išlaidų. Tiesa, to būtų išvengta, jeigu drąsių veiksmų būtų imtąsi daug anksčiau.

Kad bendrovei galas, buvo aišku jau balandį, kai Susisiekimo ministerija paprašė 11 mln. eurų įmonei gelbėti. Tuomet Vyriausybė tokios idėjos atsisakė ir turėjo būti aišku, kad viskas – šis laivas nebeišplauks į paviršių. Tačiau nuspręsta laukti ir žiūrėti, kas bus. O buvo taip, kad po mėnesio laivai buvo areštuoti ir bendrovė papuolė į nepavydėtiną situaciją.

Žinoma, galite sakyti, kad ir daugiau įmonių veikia nuostolingai ir jas gelbėja valstybė, tačiau tai – visai kita situacija. Pavyzdžiui, nuostolingas viešasis transportas neša naudą visuomenei, atlieka socialinę ir ekologinę funkcijas. Lygiai taip pat ir pajamų negeneruojanti kariuomenė saugo valstybę, o štai „Lietuvos jūrų laivininkystė“ socialinių funkcijų nevykdo, naudos visuomenei ji neštų tik mokėdama dividendus valstybei, tačiau ir to dėl nuolatinių nuostolių negali padaryti.

Štai prie ko priveda besąlygiška meilė, kuri neskaičiuoja. Atvirai, tikiuosi, jog įmonė visgi bankrutuos, kai visi jos laivai jau bus ištraukti iš uostų.

B.Nemcovo išpažintis – knyga, kuri išleista per vėlai

Knygoms būna tam tikras laikas. Vienoms – vasara, kitoms – skrydis lėktuvu, o trečioms – politinė atmosfera. Būtent prie pastarųjų reiktų priskirti šaltakraujiškai nužudyto Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo prisiminimų knygą „Maištininko išpažintis“. Ir, deja, ši knyga išleista gerokai per vėlai. Maždaug aštuoneriais metais per vėlai.

B.Nemcovas savo spjūvį į veidą korumpuotiems Rusijos biurokratams išleido 2007 metais, o į lietuvių kalbą ši knyga išversta tik 2015 metais. Atlikėjų ir menininkų darbus geriau pirkti pradeda po jų mirties, matyt, tas pat galioja ir politikų prisiminimams, tad mano lentyną ši knyga pasiekė jau tik tuomet, kai nuo Maskvoje sušaudyto opozicionieriaus mirties praėjo maždaug trys mėnesiai.*

Įdomus viršelio pasirinkimas, nes knygoje autorius pasakoja ir apie metimą rūkyti

Įdomus viršelio pasirinkimas, nes knygoje autorius pasakoja ir apie metimą rūkyti

Ši knyga lietuviškai turėjo pasirodyti daug anksčiau, nes yra puikus būdas pykdyti tuos, kurie vis dar jaučia nostalgiją Rusijai, tiems, kurie mano, kad kietas kumštis yra geriau nei demokratija ir tiems, kurie šiandien abejoja, ar Rusiją verta erzinti. Galbūt – tik galbūt – šiai knygai pasirodžius daug anksčiau nei imta mekenti apie Lietuvoje varomą antirusišką propagandą, nors keletui žmonių būtų kilę abejonių dėl didžiosios kaimynės ir jos metodų.

Tačiau nevertinkite šios knygos kaip vakarietiškų pažiūrų žmogaus, gyvenančio Rusijoje, kovos teksto pavidalu. Nors B.Nemcovas kritikuoja demokratijos nykimą Rusijoje, kritikuoja korupciją ir prastas gyvenimo sąlygas, visgi tai politiko, bandančio grįžti į politinę areną knyga.

B.Nemcovas atskleidžia daug informacijos apie buvusį prezidentą Borisą Jelciną, apie savo santykius su dabartiniu prezidentu Vladimiru Putinu ir pasakoja apie svarbiausius Rusijos įvykius bei jų užkulisius, visgi jis pats beveik visada lieka pūkuotas.

Autorius pasakoja apie tai, kaip vienu metu beveik prasigėrė dėl nuolatinio ryšių stiprinimo, kaip girtas davė interviu tiesioginėje televizijos laidoje. Tačiau jis niekada nebūdavo pats kaltas…

„Maištininko išpažintis“ nėra visą tiesą apie Rusiją atskleidžianti knyga. Ji nedemaskuoja valstybės paslapčių, o dauguma pateiktų faktų turi būti labai atidžiai patikrinti. Tačiau ji leidžia suvokti, kokio dydžio praraja stūkso tarp Lietuvos ir Rusijos. Net ir tarp už demokratiją kovojančių opozicionierių. Net ir jiems toloka iki to, ką pasiekė Lietuva, turėdama demokratiją.

Apie B.Nemcovą

B.Nemcovas – Rusijos politikas, kuris iki savo mirties tapo demokratijos rėmėju, V.Putino kritiku bei opozicionieriumi.

Jis buvo Nižnij Novgorodo gubernatoriumi, Rusijos Dūmos deputatu, vienu metu B.Jelcinas įvardijo jį savo įpėdiniu, tačiau vėliau persigalvojo.

B.Nemcovas taip pat buvo Rusijos ministro pirmininko pirmuoju pavaduotoju bei energetikos ministru.

Boris Nemcov
„Maištininko išpažintis“
Leidykla „Gimtasis žodis“, 2015 metai

———————————-
*B.Nemcovas Maskvoje šūviais į nugarą nužudytas vasario 28-osios naktį.

Tik tak

Šeštadienį dingusio lėktuvo istorija įžiebė diskusijas apie valstybinių institucijų darbą. Kol vieni aiškina, kaip turėtų vykti paieškos, kiti grūmoja ir sako, kad ministerijos nesugeba komunikuoti.

Jei dėl pirmųjų negaliu kategoriškai teigti, tai dėl komunikacijos galiu tvirtinti, kad didžiosios daugumos valstybinių institucijų (su keliomis maloniomis išimtimis) komunikacija neparengta ne tik ekstremaliems įvykiams, bet net ir elementariems atsakymams. Žurnalistai jau įpratę, kad laikas tiksi, o viešųjų ryšių specialistai tik skėsčioja rankomis, nes kažko dar nežino, kažko nesuderino, kažko neparengė.

tiktakjpg

Tipinė žurnalisto diena net tada, kai nekrenta lėktuvai, gali atrodyti maždaug taip.

Tiesiogiai už kažką atsakingas klerkas: „nekomentuosiu, mūsų politika neleidžia, kreipkitės į Viešųjų ryšių skyrių“. Tik tak. Susisiekiame su viešųjų ryšių specialistais. „Taip, atsiųskite klausimus raštu, mes persiųsime specialistams“. Tik tak. „Atleiskite, nepavyksta pagauti atsakingo žmogaus, po pietų pasistengsime jums atsakyti“. Tik tak. „Žinokite, išbėgo į posėdį mūsų žmogus, tai labiau į vakarą pateiksime jums atsakymus“. Tik tak. „Jau darbo valandos baigiasi, tai ryt iš pat ryto pateiksime jums atsakymus“. Tik tak. „KĄ JŪS PRIRAŠĖTE? TEN NE TAIP VISKAS YRA, ČIA TIK X PUSĖS POZICIJA, O MŪSŲ POZICIJOS NĖRA“. Laikas baigėsi.

Ir taip kone kasdien. Operatyviai siunčiami tik iš anksto paruošti pranešimai spaudai, kurie būna suderinti keletą dienų prieš kokį nors renginį ir viešųjų ryšių specialistui reikia tik pasibaigus oficialiai daliai sutikrinti, ar svarbus asmuo nesuimprovizavo, sakydamas iš anksto parengtą kalbą. Jei visgi suimprovizavo, tenka šiek tiek pakoreguoti citatas, o tada jau galima siųsti žurnalistams.

Ar taip „efektyviai“ dirbančios institucijos gali tinkamai sureaguoti į situacijas, kai visuomenės nuomonė priklauso nuo kiekvienos minutės? Kai bet koks delsimas jau savaime bus laikomas blogiu? Nemanau.

Žinoma, būtų galima kaltinti viešųjų ryšių specialistus, kurie „laiku nesureagavo“, tik bėda, kad jie visą informaciją, greičiausiai, gauna paskutiniai, o visus duomenis turintys asmenys su žurnalistais nesikalba, nes „vidinė politika neleidžia“. Ir tokios biurokratijos nepakeis nei eilinė užklausa, nei ekstremalūs įvykiai.

Ką gi, belieka tikėtis, kad lėktuvo dingimas bus pamoka visoms sustabarėjusioms institucijoms, kad dėl jų vidinių politikų kenčia tik jų pačių įvaizdis, o dėl komunikacijos fiasko labai lengvai gali lėkti galvos – ir ne su viešaisiais ryšiais dirbančių žmonių.

Tik tak. Tik ar pakaks laiko persitvarkyti iki kitos dėmesį prikaustysiančios situacijos?