Kategorijos archyvas: politika

Lenkų klounai: kaip likti neužmirštiems prieš rinkimus

Mokyklos laikais turėjau tokį klasioką, kurį, matyt, turi kiekvienas – nuolat dėmesio reikalaujantį klouną. Tokį klouną, kuris dėl keletos pakrizenimų galėjo rusiška kryptimi nukreipti mokytoją, o po to imdavo žvalgytis, ar visi klasėje išgirdo ir ar jau krizena.

Lietuva-Lenkija-herbai1

Baigęs mokyklą, laimei, tokių tipų iš esmės nebesutikau. Na, bent jau artimoje aplinkoje. Tačiau iš gyvenimo tokie klounai niekur neiškeliavo, jie liko, deja, mūsų Seime ir valdančiojoje koalicijoje.

O taip, aš kalbu apie tą bjaurų politinį darinį – Lietuvos lenkų rinkimų akciją. Jei atidžiau pažvelgi į ją, staiga pamatai, kad ji visai kaip mano klounas klasiokas – visomis priemonėmis ieško dėmesio. Skirtumas tik tas, kad jie siekia ne juoko, o nuskriaustųjų vaidmens, tiesiog kaip mazochistai prašo, kad juos kas nuplaktų. Ir daro tai sistemingai – prieš rinkimus.

LLRA bandymas įkišti Renatą Cytacką į viceministres, nors prieš pasisakė visi, o vėliau, jau nušalinus energetikos ministrą Jaroslavą Neverovičių, pareiškimas, kad jį ir vėl siūlys į ministrus, yra visiška provokacija. Provokacija, kuria siekiama likti nuskriaustais, likus pusmečiui iki savivaldos rinkimų – tų pačių, kuriuose net ir be papildomo žibalo pylimo LLRA lyderis Valdemaras Tomaševskis galėtų neblogai pasirodyti.

O kas nutiktų, jeigu to žibalo būtų įpilama papildomai, ir ne taip ir daug laiko likus iki savivaldos rinkimų, LLRA būtų išspirta iš koalicijos? Bijau, kad ir taip labai gerai konsoliduotos tautinės mažumos būtų išdurtos savo politinių lyderių ir dar labiau užsidarytų, nes įžvelgtų tokiame poelgyje neapykantą lenkams. O užsidarymas rinkimų metu reiškia, kad bus balsuojama pagal tautybę, o ne pagal tai, kas geriausiai atstovautų jų interesams.

Jau seniau, kai per Sausio 13-osios minėjimą LLRA demonstratyviai išėjo, rašiau apie neapykantos lenkams iliuzijos kūrimą, tad nebesiplėsiu. Tačiau paminėsiu, kad visgi tik šitaip šis politinis darinys gali išgyventi.

Pats V.Tomaševskis ir jo aplinka yra kaip nevykę klounai, kuriems reikia klasiokų dėmesio, nes jeigu jie neišsidirbinės ir nerodys, kaip stipriai juos muša, rinkėjams gali iškilti klausimas, kad gal visgi nebereikia balsuoti už tuos, kurie, realiai, niekam neatstovauja.

Tačiau tikiuosi, kad LLRA rinkėjai vieną dieną išsilaisvins nuo nuo savo klounų, kaip aš išsilaivinau nuo saviškio.

Baisioji A.Paulausko reklama: duokit tokių daugiau

Jau maniau, kad prezidento rinkimai nieko smagesnio, ar vertesnio dėmesio taip ir nepateiks: laimėtojas maždaug aiškus, debatai – nuobodūs ir pilni populistinių lozungų. Žodžiu, visiška nuobodybė.

Tačiau vienas toks kandidatas į prezidentus Artūras Paulauskas, kuris sugeba nustebinti, bėgdamas į partiją, kurią prieš tai juodai kritikavo, praskaidrino snaudulio apimtus rinkimus ir įnešė naujovių. Šį kartą iš gerosios pusės.

A.Paulauskas paskelbė tokią agitacinę reklamą, kurioje labai aiškiai kritikavo dabartinę prezidentę ir, manau, savo reklama pasiekė tikslą – bent jau mano „Facebook“ srautas tiesiog mirgėte mirgėjo nuo pasipiktinimo šūksnių. Taip mirgėjo, kad net prisiverčiau tą reklamą pažiūrėti.

Ir žinote ką? Nepamačiau joje nei kažko baisaus, nei draustino. Priešingai, nei mane stengėsi įtikinti socialinėse medijose purkštavę feisbukiečiai.

Taip, tai neskoninga. Taip, A.Paulauskas, bent jau sprendžiant pagal mano „Facebook“ draugų nepatenkintą niurnėjimą, pasidarė sau antireklamą. Tačiau atmeskime asmeniškumus, kai kurių jaučiamą neapykantą Darbo Partijai, pamirškime visus myliu-nemyliu ir ką tokio baisaus pamatysime toje reklamoje?

Ogi nieko. Visi tie didesni, ar mažesni skandalai, kurie įvyko per Dalios Grybauskaitės kadenciją ir yra kaip nors sietini tiesiogiai su ja, buvo plačiai aprašyti. Ką? Sakote, kažkas pamiršo? Ką gi, A.Paulauskas ir jo darbiečių PR komanda turi teisę priminti ir bandyti pakreipti tai savo linkme.

Taip negalima, nes prasilenkia su etika? Atleiskite, bet vienintelis skirtumas tarp šio klipo ir į mano darbinį paštą vis įkrentančių partinių varymų viens ant kito tik toks – čia vaizdo klipas, kuris susilaukė dėmesio, o pašte iš visų partijų guli plačiųjų masių taip ir nepasiekiantys ir silpnu penketu vertintini rašto darbai.

Ką, mano galva, pabandė padaryti A.Paulauskas (arba jo PR komanda) – tai atsisakė vemti verčiančių vienodų klipų, kuriuose sukasi tik vieno kandidato vaizdas, jo santykis su paprastais žmonėmis ir panašus mėšlas. Dar gerai, kad šiemet dar nemačiau plakatų su vaikais ant rankų – nusibodo. Todėl jį pasveikinsiu už šį bei tą naujesnio.

Be to, A.Paulauskas pripažino, kad varžosi ne keli kandidatai tarpusavyje, o visi varžosi su D.Grybauskaite ir pagal amerikietišką tradiciją (tik ne taip subtiliai), ėmė kritikuoti savo varžovę. Negi norite pasakyti, kad jums neprimena štai tokių amerikietiškų propagandinių reklamų?

O gal štai tokią – švelnesnę?

Na, arba tokią?

O man priminė ir pasakysiu, kad noriu tokių politinių agitacijų daugiau. Man pakanka politinių memų, kuriuos kuria galbūt tik aktyvūs rinkėjai, o gal ir aktyvūs partiečiai. Noriu, kad kritika vienas kito atžvilgiu būtų išsakoma, nesislepiant už internetinių juokelių.

Pirmas žingsnis žengtas. Žiūrėkit, gal po penkmečio pagal amerikietišką tradiciją pamatysime vaizdo klipų, kur kandidatai kritikuos šį bei tą rimtesnio, pavyzdžiui, vienas kito rinkimų programas?

#13 Laiko mašina, arba Lietuva po dešimtmečio

2024 vasario 1

Mielas dienorašti, ilgokai neprisėdau ir nieko nepapasakojau, bet buvau užsikasęs – bandžiau nuripirkti kolektyvinį sodą.

Pagaliau susitaupiau pinigų nedideliam žemės ploteliui už Vilniaus. Jau buvom suderėję gerą kainą ir bereikėjo patvirtinti dokumentus, bet notaras suabejojo mano pavardės lietuviškumu, tad nusiuntė užklausą į Lietuvybės saugojimo departamentą. Na, žinai, tą patį, kuris tikrina, ar pakankamai lietuviški įmonių pavadinimai.

Tai vat, sulaukiau iš departamento kvietimo atvykti ir paaiškinti dėl savo kilmės ir kodėl noriu pirkti Lietuvos žemę. Eilėje laukiau ilgai, bet pagaliau priėjau. Nuvedė mane į tokį pilką belangį kambariuką su viena lempa virš stalo.

Už stalo sėdėjo toks griežto veido pareigūnas, kuriam ir turėjau pasiaiškinti dėl savo kilmės.

- Rūkot?, – vartydamas popierius paklausė kadras.
- Taip, šiek tiek.
- Tai prašom, vaišinkitės – turiu „Kauną“ ir „Marlboro“, – padavė jis man du pakelius.
Nedrąsiai paėmiau „Marlboro“ cigaretę ir prisidegiau.
- Tai, matau, jaučiat silpnybę ne lietuviškiems, bet užsienietiškiems produktams. Kaip čia suprasti, pilieti?, – pats jis užsirūkė „Kauno“ cigaretę.
- Ką? Ne, ką jūs, aš visada tik už lietuviškas prekes, tik niekad neragavau šitų, pasidarė smalsu, – cigaretės dūmas jau dusino mane, bijojau, kad jau viskas – neleis įsigyti sodelio.
- Smalsu, sakot. Smalsumas – negeras bruožas, per visokius smalsuolius vizų skyrius perkrautas, visi nori pasmalsauti ir pažiūrėti, kaip ten užsienyje gyvena. Pats daug keliaujat, pilieti?
- Aš? Ne, ką jūs, man Lietuvoje visko pakanka, važiuoju, kai turiu laiko, po tėviškės žemę pasižvalgyti, – melavau, kaip tik galėjau. Iš tikro, po to, kai užsivėrė visos Šengeno sienos, neišgalėjau niekur vykti, nes nesukrapštydavau pinigų vizoms.
- Na, gerai, kalbant apie žemę, norit nusipirkti nacionalinę vertybę – ūkininkavimui skirtą žemės sklypą. O ar žinot, pilieti, įstatymus?
- Žinau, ne lietuvis negali pirkti žemės Lietuvos teritorijoje. Bet aš nesuprantu, kodėl esu čia, aš turiu pasą…, – jau ėmiau dokumentą, bet mane nutraukė.
- Ne, neteisingai suprantat įstatymą. Žemės negali pirkti ne šiaip ne Lietuvos pilietis, bet joks ne lietuvis – tai reiškia, kad nei vienas, veikiantis ne šalies labui, turintis ryšių su užsieniu, arba ne trečios kartos lietuvis negali pirkti žemės. Jūsų pavardė vokiškos kilmės. Kelinta karta Lietuvoje?
- Penkta, aš – penkta. Proprosenelis buvo vokietis, bet proprosenelė lietuvė, proseneliai ir visi vėliau – lietuviai. Sneneliai net Sibire buvo.
- Sakot, Sibire? Už ką?, – jis vėl kažką pradėjo žymėti popieriuose.
- Močiutę išbuožino, atėmė žemę.
- Aha, tai atidavė žemę užsieniečiams!, – pareigūnas išsišiepė.
- Ne, neatidavė, atėmė iš jos, niekam nieko neatidavė.
- Matot, kiek šeima dėl vokiečių prisikentėjo, o dabar jūs su vokiška pavarde prašot žemės.
- Ką? Taigi rusai atėmė, kai okupavo.
- Apsimetat, kad nesuprantat, rusai okupavo tik todėl, kad Vokietija kitaip būtų grasinusi okupuoti. Jie okupavo, bet gelbėdami, jei ne vokiečiai, močiutė žemės nebūtų užsieniečiams pardavusi.
- Aš nesuprantu, prie ko čia vokiečiai.
- Jūs nesuprantat, o aš suprantu, Vokietija prie viso ko – vat kas mūsų paskutinį okupantą ES valdo? Iš kieno kišenės laikosi? Iš Vokietijos. Laimei, laiku išstojom. Anais laikais, prie ruso, irgi viskas per vokiečius įvyko. Paprasta. Bet nesvarbu. Grįžtam prie žemės. Kam jums, pilieti, žemė?, – kadras užsidegė dar vieną „Kauno“ cigaretę. Tik man pasirodė, kad jis iš to pakelio su stumbru traukia „Marlboro“ cigaretes, apsimesdamas, kad lietuviškas rūko.
- Aš noriu daržovių pasiauginti. Pomidorų, agurkų, vyšnaitę gal pasodinčiau.
- Eksportuosit?
- Ką?!
- Klausiu, ar Lietuvos gėrybes išvešit į užsienį, taip susilpnindamas šalies maisto pramonę ir skurdindamas nacionalinį turtą – žemę.
- Ne, aš pats valgysiu.
- Aišku, žemę naudosit savanaudiškais tikslais. Turiu tiek informacijos, kiek man reikia, – kadras pasižymėjo kažką popieriuose ir pamojo man išeiti.

Oi, mielas dienorašti, negavau aš to leidimo pirkti žemę. Parašė, kad aš menkai patikimas, galiu būti vienas iš užsilikusių Lietuvai kenkiančių liberalų, kurie nori po truputį užvaldyti rinką, o po to sunaikinti lietuvišką pramonę. Man leido tik išsinuomoti tą sklypą už tokią kainą, kad per trejus metus išleisčiau tiek, kiek kainuotų nusipirkti.

Neteks man auginti savo agurkų, toliau turėsiu juos pirkti iš mūsų nacionalinių daržovių kooperatyvų.

Kai komuniagos ir tautininkai sutaria – lauk bėdos

Masinė psichozė turi įvairių privalumų. Kai ji vyksta, gali ją panaudoti politiniams taškams pelnyti. Žinoma, masinės psichozės metu gali imtis ir šalies destrukcijos.

Šiandien, referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams kontekste, matome abu variantus. Vieni – tautininkai ir pseudožalieji – pelnosi papildomus politinius taškus prieš artėjančius rinkimus į Europos Parlamentą. Kitoje pusėje destrukcinė komuniaginė smulkmė (pvz. „būkime vieningi“), kurie bando nors kelis žmogelius patraukti arčiau Baltarusijos ir Rusijos „laisvės“, toliau kenkia Lietuvai.

Maniau, kad žmonės po kedininkų psichozių jau pasimokė ir suprato, kad visi tie rėksniai ir neva tai liaudies gynėjai rėkauja tik prieš rinkimus, o po to kažkaip stebuklingai nutyla. Iš pradžių šaukdami, kad jie nesisteminiai, tiesiog nuostabiai pritampa prie sistemos ir žiūrisi savo interesų – taip, labiau nei tie visų tamsuolių nekenčiami „sisteminiai“ politikai.

Na, pasirodo, kad klydau. Bent jau apie 300 tūkst. gyventojų pasimovė ant to paties kabliuko – išsigando dirbtinai sukuriamo nematomo baubo/priešo/sistemos, prieš kurį piestu stoja kovotojai. Prieš Seimo rinkimus baubas buvo nematytas, negirdėtas pedofilų klanas, o šiandien – baisūs užsieniečiai, kurie išpirks Lietuvą. Faktai ir argumentai šiuo atveju nėra reikšmingi, sveikas protas taip pat. Pakanka, kad jūs, tie 300 tūkst. pasirašiusiųjų, išsigandot, kaip paprasčiausia avių banda.

O kas toliau? Toliau, arba paaiškės, kad psichozei visgi pasiduoda mažiau žmonių ir bent jau komuniaginės lervos referendumu nebus sukėlusios Lietuvai problemų, dėl kurių ši galėtų prarasti milijardus, nesilaikydama ES stojimo sutarties. Arba, visų nelaimei, ir toliau galėsime ieškoti priešų, dėl kurių gyvename blogai, nors ir sėdime atsitvėrę nuo baisiųjų užsieniečių referendumine tvora.

Tačiau, kad ir kaip bebūtų, psichozė jau padarė savo darbą. Dėl kelių politinio užribio veikėjų vėl pjautynės, o laimi, iš esmės, tie patys užribiniai. Visų vietų į Europos Parlamentą šie gal ir nesusirinks, bet bent keletą jų atstovų, „ginančių“ mus nuo Europos Sąjungos turėsime.

Kai komuniagos ir tautininkai sutaria kokiu nors klausimu, laukite bėdos, nes masinę psichozę jie kelia ne jūsų gelbėjimui, o savo ramybei užsitikrinti.

Kaip kuriama neapykantos lenkams iliuzija

Lietuvos lenkų rinkimų akcijai Sausio 13-osios minėjime demonstratyviai palikus Seimo salę, piktai pagalvojau „vėl tie lenkai“*. Vėl jiems neįtiko kažkas. Dabar galvoju, kad viskas priešingai – tokios mano ir kitų reakcijos visiškai įtinka šiai partijai.

LLRA yra įdomus politinis darinys. Darinys, kuris iš esmės laikosi ant neapykantos lenkų tautinei mažumai Lietuvoje ir mažumų problemų. Ir tai iš esmės suteikia partijai galimybę patekti į Seimą. Kodėl? Pakankamai paprasta, kol nedings neapykanta, tol nedings mažumų problemos. O tuo tarpu LLRA, vaizduodama, kad kovoja su problemomis, tuo pačiu skatina neapykantą.

Nesupraskit neteisingai. Nemanau, kad lenkų tautinė mažuma kaip tokia stengiasi kiršinti lietuvius prieš save pačius. Tai būtų nei logiška, nei naudinga. Tačiau kai kalbame apie LLRA ir jų karts nuo karto pasikartojančius išsišokimus, versija, kad jie siekia išsilaikyti postuose, sukurdami neapykantos iliuziją, darosi vis įtikimesnė.

Paskutinis LLRA išsišokimas, demonstratyviai paliekant salę per Vytauto Landsbergio kalbą, matyt, papiktino ne tik mane. Tikiu, kad būtent toks ir buvo tikslas – ne tik pranešti, kad vis dar negalima kabinti dvikalbių užrašų, bet ir toliau kelti bangas. Po šio įvykio, manau, ne viena strėlė nuskries ne tik LLRA, bet ir niekuo nenusikaltusių Lietuvos lenkų pusėn.

Negaliu garantuoti, kad tai turės kokių nors pasekmių tolimesniems politikų sprendimams dėl tautinių mažumų, tačiau spėju, kad taip gali nutikti.

Ir, jeigu taip, LLRA vėl turės kortą kituose rinkimuose. Įsivaizduokite, lenkų kalbos viešajame gyvenime vartoti vis dar negalima, tad lieka dėl ko kovoti. Galima šaukti, kad lenkų mažuma niekinama Lietuvoje (nors jei kas ir niekinama, tai tik pati LLRA), o šiandieninę provokaciją bus galima nutylėti.

Prakutę ir išsilavinę Lietuvos lenkai, tikiu, nepamirš, tačiau masė ir toliau tikės, kad LLRA dėl kažko kovoja. Nors iš tiesų tik laiko savo partijos laivelį virš vandens. Tam, kad visai nepražūtų.

————————————

*Čia cenzūruota versija