Kategorijos archyvas: politika

Jausmų ekonomika: valdžios nesugebėjimas atsisveikinti su skęstančiu laivu

Jeigu labai norisi turėti laivų bet kokia kaina, galima daryti atvirą jų muziejų

Jeigu labai norisi turėti laivų bet kokia kaina, galima daryti atvirą jų muziejų

Žinote tą jausmą, kai negalite atsikratyti senais sportbačiais, kurie buvo labai patogūs, jums tiko, o juos avėdami prikrėtėte daug smagių paaugliškų nesąmonių?

Jums tie sportbačiai labai patinka, ir nors suprantate, kad jų užsidėti nebegalite, nes paduose žiojėja skylės, kurių nebepavyksta uždengti net izoliacinės juostos pagalba, vis vien neatsisveikinate su jais. Jų nebepavyksta išplauti, nes medžiaga prisigėrusi purvo, tačiau vis vien batų dėžėje „inkariukai“ guli.

Kartais tokiais sportbačiais pavirsta ir kai kurios valstybės įmonės. Skirtumas tas, kad sportbačiai užima tik nedidelę jūsų namų erdvę ir valgyt neprašo, o valstybės valdomos įmonės, neatlikdamos šaliai naudingos funkcijos, ryja pinigus ir verčia eikvoti energiją, svarstant kaip išgelbėti ką tik pasmerktą bendrovę.

Šią savaitę tokia situacija buvo su žlungančia finansinių sunkumų kamuojama „Lietuvos jūrų laivininkyste“. Su šia įmone Vyriausybei tiesiog nepavyko atsisveikinti, nes jai jaučiamas kažkoks mistinis prieraišumas, apie kurį netrukus papasakosiu.

Susisiekimo ministerija jau buvo padavusi dokumentus teismui dėl bendrovės bankroto, tačiau penktadienį persigalvota. Nuspręsta, kad bendrovę bus galima gelbėti „Lietuvos geležinkelių“ pinigais.

Atrodo, kad Vyriausybė jaučia panašų prieraišumą „Lietuvos jūrų laivininkystei“, kokį jautė dalis visuomenės bankrutuojančiai „Air Lituanica“. Darau prielaidą, kad žvelgdami į „Lietuvos jūrų laivininkystę“, matome, kas nutinka, kai ambicijos ir noras išlaikyti kompaniją užgožia skaičius. Taigi, tuo pačiu matome ir tai, kas galėjo nutikti, jeigu nebūtų likviduota „Air Lituanica“. Tačiau čia jau kita tema.

Meilė finansiškai nuostolingai laivininkystei

„Lietuvos jūrų laivininkystė“ yra nuostolinga nuo 2008 metų. Krizė šiai įmonei kirto kaip ir kitoms, tačiau bendrovė taip ir nesugebėjo atsigauti, tad ir toliau dirba nuostolingai. Skaičius galite pamatyti pateiktoje lentelėje.

Pastarųjų penkerių metų LJL finansiniai duomenys

Pastarųjų penkerių metų LJL finansiniai duomenys

Tiesa, lentelėje nematyti 2008-2009 metų finansinių rezultatų – tuomet grynieji nuostoliai atitinkamai siekė 5,7 mln. eurų ir 8,36 mln. eurų. Visus finansinius duomenis galite išnagrinėti čia.

Nepaisant to, bendrovė ir toliau plūduriuoja vandens paviršiuje. Neatsižvelgiant investuotojų priekaištų bei analitikų pasisakymų, kad bendrovė turėtų trauktis iš biržos ir bankrutuoti.

Visgi prieraišumas didelei įmonei yra svarbesnis nei reali jos atnešama nauda.

Tačiau reiktų pabrėžti, kad bendrovė netapo nuostolinga tiesiog. Pasikeitė situacija rinkoje, pavyzdžiui, nuo 2008 metų, kai bendrovė tapo nepelninga, gerokai smuko Baltic dry indeksas. Jau tuomet reikėjo atsisakyti fikcijos, kad Lietuva jūrine valstybe gali išlikti tik turėdama „Lietuvos jūrų laivininkystę“, tačiau prieraišumas darė savo.

Baltic dry indeksas, kuris koreliuoja su sausakrūvių laivų pervežimo įkainiais

Baltic dry indeksas, kuris koreliuoja su sausakrūvių laivų pervežimo įkainiais

Ir šis prieraišumas matyti nuo labai seniai.

Dėl „Lietuvos jūrų laivininkystės“ privatizavimo ginčai vyko nuo nepriklausomybės pradžios. Tuomet sausakrūvius laivus ir keltus turėjusi bendrovė padalinta į dvi atskiras įmones tik 2001 metais, kuomet keltų verslą įsigijo Danijos DFDS. Ji, beje, ir šiuo metu veikia sėkmingai.

Dėl galimybės privatizuoti „Lietuvos jūrų laivininkystę“ kalbėta ir toliau. Tačiau kaskart apie tai prabilus, jūrininkai užprotestuodavo ir istorija ties tuo ir pasibaigdavo. Žinoma, viskas gerai, kol įmonė veikia pelningai – tuomet ji valstybei naudinga ir manoma, kad privatus verslas tik atimtų pajamas. Na, dabartinė patirtis parodė, kad kai kurie verslai, kurie nėra monopoliniai, valstybės rankose anksčiau ar vėliau žlunga.

Bankrutuoti reikėjo jau seniai

Gelbėti „Lietuvos jūrų laivininkystę“ nuspręsta kuriant įmonių holdingą, kas iš esmės reiškia, kad pelningai dirbantys „Lietuvos geležinkeliai“ dengs „Lietuvos jūrų laivininkystę“ iki kol jau galutinai kiekvienam bus aišku, kad jos išgelbėti nebeįmanoma (nebent įvyktų stebuklas).

Holdingo idėją susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius siūlė jau seniau, tačiau tuomet Vyrausybė ją atmetė. Atmetė ir kitas pagalbos idėjas, o skubių veiksmų nuspręsta imtis tik tuomet, kai į viešumą išlindo, kad visi laivai areštuoti įvairiuose pasaulio uostuose, o jų įgula sėdi be kuro ir vandens.

Tuomet susiprotėta, kad tokioje padėtyje bankrutuoti neapsimoka, nes laivus reikės parduoti už metalo laužo kainą, kas nepadengs net minimalių išlaidų. Tiesa, to būtų išvengta, jeigu drąsių veiksmų būtų imtąsi daug anksčiau.

Kad bendrovei galas, buvo aišku jau balandį, kai Susisiekimo ministerija paprašė 11 mln. eurų įmonei gelbėti. Tuomet Vyriausybė tokios idėjos atsisakė ir turėjo būti aišku, kad viskas – šis laivas nebeišplauks į paviršių. Tačiau nuspręsta laukti ir žiūrėti, kas bus. O buvo taip, kad po mėnesio laivai buvo areštuoti ir bendrovė papuolė į nepavydėtiną situaciją.

Žinoma, galite sakyti, kad ir daugiau įmonių veikia nuostolingai ir jas gelbėja valstybė, tačiau tai – visai kita situacija. Pavyzdžiui, nuostolingas viešasis transportas neša naudą visuomenei, atlieka socialinę ir ekologinę funkcijas. Lygiai taip pat ir pajamų negeneruojanti kariuomenė saugo valstybę, o štai „Lietuvos jūrų laivininkystė“ socialinių funkcijų nevykdo, naudos visuomenei ji neštų tik mokėdama dividendus valstybei, tačiau ir to dėl nuolatinių nuostolių negali padaryti.

Štai prie ko priveda besąlygiška meilė, kuri neskaičiuoja. Atvirai, tikiuosi, jog įmonė visgi bankrutuos, kai visi jos laivai jau bus ištraukti iš uostų.

B.Nemcovo išpažintis – knyga, kuri išleista per vėlai

Knygoms būna tam tikras laikas. Vienoms – vasara, kitoms – skrydis lėktuvu, o trečioms – politinė atmosfera. Būtent prie pastarųjų reiktų priskirti šaltakraujiškai nužudyto Rusijos opozicionieriaus Boriso Nemcovo prisiminimų knygą „Maištininko išpažintis“. Ir, deja, ši knyga išleista gerokai per vėlai. Maždaug aštuoneriais metais per vėlai.

B.Nemcovas savo spjūvį į veidą korumpuotiems Rusijos biurokratams išleido 2007 metais, o į lietuvių kalbą ši knyga išversta tik 2015 metais. Atlikėjų ir menininkų darbus geriau pirkti pradeda po jų mirties, matyt, tas pat galioja ir politikų prisiminimams, tad mano lentyną ši knyga pasiekė jau tik tuomet, kai nuo Maskvoje sušaudyto opozicionieriaus mirties praėjo maždaug trys mėnesiai.*

Įdomus viršelio pasirinkimas, nes knygoje autorius pasakoja ir apie metimą rūkyti

Įdomus viršelio pasirinkimas, nes knygoje autorius pasakoja ir apie metimą rūkyti

Ši knyga lietuviškai turėjo pasirodyti daug anksčiau, nes yra puikus būdas pykdyti tuos, kurie vis dar jaučia nostalgiją Rusijai, tiems, kurie mano, kad kietas kumštis yra geriau nei demokratija ir tiems, kurie šiandien abejoja, ar Rusiją verta erzinti. Galbūt – tik galbūt – šiai knygai pasirodžius daug anksčiau nei imta mekenti apie Lietuvoje varomą antirusišką propagandą, nors keletui žmonių būtų kilę abejonių dėl didžiosios kaimynės ir jos metodų.

Tačiau nevertinkite šios knygos kaip vakarietiškų pažiūrų žmogaus, gyvenančio Rusijoje, kovos teksto pavidalu. Nors B.Nemcovas kritikuoja demokratijos nykimą Rusijoje, kritikuoja korupciją ir prastas gyvenimo sąlygas, visgi tai politiko, bandančio grįžti į politinę areną knyga.

B.Nemcovas atskleidžia daug informacijos apie buvusį prezidentą Borisą Jelciną, apie savo santykius su dabartiniu prezidentu Vladimiru Putinu ir pasakoja apie svarbiausius Rusijos įvykius bei jų užkulisius, visgi jis pats beveik visada lieka pūkuotas.

Autorius pasakoja apie tai, kaip vienu metu beveik prasigėrė dėl nuolatinio ryšių stiprinimo, kaip girtas davė interviu tiesioginėje televizijos laidoje. Tačiau jis niekada nebūdavo pats kaltas…

„Maištininko išpažintis“ nėra visą tiesą apie Rusiją atskleidžianti knyga. Ji nedemaskuoja valstybės paslapčių, o dauguma pateiktų faktų turi būti labai atidžiai patikrinti. Tačiau ji leidžia suvokti, kokio dydžio praraja stūkso tarp Lietuvos ir Rusijos. Net ir tarp už demokratiją kovojančių opozicionierių. Net ir jiems toloka iki to, ką pasiekė Lietuva, turėdama demokratiją.

Apie B.Nemcovą

B.Nemcovas – Rusijos politikas, kuris iki savo mirties tapo demokratijos rėmėju, V.Putino kritiku bei opozicionieriumi.

Jis buvo Nižnij Novgorodo gubernatoriumi, Rusijos Dūmos deputatu, vienu metu B.Jelcinas įvardijo jį savo įpėdiniu, tačiau vėliau persigalvojo.

B.Nemcovas taip pat buvo Rusijos ministro pirmininko pirmuoju pavaduotoju bei energetikos ministru.

Boris Nemcov
„Maištininko išpažintis“
Leidykla „Gimtasis žodis“, 2015 metai

———————————-
*B.Nemcovas Maskvoje šūviais į nugarą nužudytas vasario 28-osios naktį.

Tik tak

Šeštadienį dingusio lėktuvo istorija įžiebė diskusijas apie valstybinių institucijų darbą. Kol vieni aiškina, kaip turėtų vykti paieškos, kiti grūmoja ir sako, kad ministerijos nesugeba komunikuoti.

Jei dėl pirmųjų negaliu kategoriškai teigti, tai dėl komunikacijos galiu tvirtinti, kad didžiosios daugumos valstybinių institucijų (su keliomis maloniomis išimtimis) komunikacija neparengta ne tik ekstremaliems įvykiams, bet net ir elementariems atsakymams. Žurnalistai jau įpratę, kad laikas tiksi, o viešųjų ryšių specialistai tik skėsčioja rankomis, nes kažko dar nežino, kažko nesuderino, kažko neparengė.

tiktakjpg

Tipinė žurnalisto diena net tada, kai nekrenta lėktuvai, gali atrodyti maždaug taip.

Tiesiogiai už kažką atsakingas klerkas: „nekomentuosiu, mūsų politika neleidžia, kreipkitės į Viešųjų ryšių skyrių“. Tik tak. Susisiekiame su viešųjų ryšių specialistais. „Taip, atsiųskite klausimus raštu, mes persiųsime specialistams“. Tik tak. „Atleiskite, nepavyksta pagauti atsakingo žmogaus, po pietų pasistengsime jums atsakyti“. Tik tak. „Žinokite, išbėgo į posėdį mūsų žmogus, tai labiau į vakarą pateiksime jums atsakymus“. Tik tak. „Jau darbo valandos baigiasi, tai ryt iš pat ryto pateiksime jums atsakymus“. Tik tak. „KĄ JŪS PRIRAŠĖTE? TEN NE TAIP VISKAS YRA, ČIA TIK X PUSĖS POZICIJA, O MŪSŲ POZICIJOS NĖRA“. Laikas baigėsi.

Ir taip kone kasdien. Operatyviai siunčiami tik iš anksto paruošti pranešimai spaudai, kurie būna suderinti keletą dienų prieš kokį nors renginį ir viešųjų ryšių specialistui reikia tik pasibaigus oficialiai daliai sutikrinti, ar svarbus asmuo nesuimprovizavo, sakydamas iš anksto parengtą kalbą. Jei visgi suimprovizavo, tenka šiek tiek pakoreguoti citatas, o tada jau galima siųsti žurnalistams.

Ar taip „efektyviai“ dirbančios institucijos gali tinkamai sureaguoti į situacijas, kai visuomenės nuomonė priklauso nuo kiekvienos minutės? Kai bet koks delsimas jau savaime bus laikomas blogiu? Nemanau.

Žinoma, būtų galima kaltinti viešųjų ryšių specialistus, kurie „laiku nesureagavo“, tik bėda, kad jie visą informaciją, greičiausiai, gauna paskutiniai, o visus duomenis turintys asmenys su žurnalistais nesikalba, nes „vidinė politika neleidžia“. Ir tokios biurokratijos nepakeis nei eilinė užklausa, nei ekstremalūs įvykiai.

Ką gi, belieka tikėtis, kad lėktuvo dingimas bus pamoka visoms sustabarėjusioms institucijoms, kad dėl jų vidinių politikų kenčia tik jų pačių įvaizdis, o dėl komunikacijos fiasko labai lengvai gali lėkti galvos – ir ne su viešaisiais ryšiais dirbančių žmonių.

Tik tak. Tik ar pakaks laiko persitvarkyti iki kitos dėmesį prikaustysiančios situacijos?

Neduokit durniams kelio

Šis tekstas turėjo pasirodyti Kovo 11 proga, tačiau nusprendžiau paankstinti jo išleidimą, nes, manau, nepakenks.

Kiek iš jūsų turi senelį, dėdę, tetą, pusbrolį ar priklydusį kaimyną, kurie prie vakarienės stalo, vos tik prasidėjus aktualijų aptarimams, skelia, kad „Lietuvai reiktų Lukašenkos“, „o kaip rusai pas save gerai tvarkosi“, „mums tik tylėti – rusai per dvi valandas mus gali užimti“ ir „batonas prie ruso 22 kapeikas kainavo, o dabar neįpirksi“? O kiek iš jūsų po tokių kalbų tiesiog mandagiai patylėdavot ir pagalvodavot „duok durniui kelią, ką čia dabar ginčysiesi“?

Tai yra klaida. Tokia pati, lyg Mildai Bartašiūnaitei leistume didžiųjų švenčių metu sakyti sveikinimus per nacionalinę televiziją ir mandagiai šypsotumėmės, kai ši pasakotų, kad pasaulį valdo žydai, o Rusija su niekuo nekariauja.

Su vatnikais kovoti geriausia, kol jų mažai

Su vatnikais kovoti geriausia, kol jų mažai

Tai štai, jūs taktiškai patylite, nieko nesakote ir prie vakarienės stalo tema greitai pasisuka apie tai, kaip sekasi trečiokui Antanui. Politika jau dingo, o agitatorius, pasijautęs lyg būtų darbo liaudį į revoliuciją kėlęs Leninas, patenkintas makteli dar vieną degtinės stikliuką (žinoma, rusiškos, o ne tos vakarietiškos, kur chemijos privaryta). Ir nieks nenukenčia, ir jokių barnių prie stalo.

Tik iš kažkur giminėje atsiranda koks 20+ metų jaunuolis, kuris sovietmečio nei matęs, nei girdėjęs, bet pradeda skelti, kad „prie ruso buvo geriau“, perpasakoja istorijas apie nemokamus butus, pigią dešrą ir garantuotus butus. O kur dar maistas be chemijos! Ne Lietuva, o Edenas. Ir jis viską atremia pasakymu: „tu gi Petro paklausk kaip tada buvo“*. Ir viskas, nieko jam nebepasakysi.

O taip, mielieji, ir atsiranda dirva visiems vatnikams, koloradams, piktybiniams portalėliams ir Kremliaus ruporams.

Informacinis karas prasideda ir baigiasi ne tik žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose. Jis vyksta ir prievakarienės stalo, kai kam nors išūžiamos ausys, jog esame maži, silpni, niekam tikę ir kai priklausėme didingai Rusijai – buvo geriau. Ir čia nereikia pasakoti, kad patys kalti, jei patiki. Reikia padėti nepatikėti.

Pasinaudokite artėjančia Kovo 11 ir paskambinkite giminėms – visiems. Pasveikinkite ir priminkite, kad velniava, kaip gera gyventi nepriklausomiems. Jei rinksitės vakarieniauti, atremkite to senelio, dėdės, tetos postringavimus, kad „prie ruso buvo geriau“. Iš patirties žinau, kad išgirdę prieštaravimą dažnai jie pasimeta. Ir nors jie nuomonės nepakeis, gal nesumažinsite bendro prie stalo sėdinčiųjų intelekto koeficiento.

Mes per ilgai davėm durniams kelią ir leidom jiems tauzyti nesąmones, nesiveldami į ginčus, nes taip paprasčiau. Gal laikas pradėti ginčytis ne tik socialiniuose tinkluose su nepažįstamais ar menkai pažįstamais, bet ir su tais, kurie šalia?
——————————–
*Atsiprašau visų normalių Petrų

Ar R.Cytacka gintų Lietuvą ir Lenkiją?

Ar Lietuvos lenkų rinkimų akcija (nepainioti su Lietuvos lenkais) gintų Lietuvą, jeigu kiltų karas? O ar gintų Lenkiją?

Įsivaizduokime, kas nutiktų, jeigu Lietuvą užpultų kad ir ta pati Rusija. Ar LLRA lyderiai, kurie įsisega koloradinę Georgijaus juostelę, gintų šalį? Ar jie skatintų tą daryti Vilniaus rajono gyventojus, kuriems turi pakankamai didelę įtaką? Ar tiesiog liktų neutralūs, o gal dar blogiau – kolaboruotų?

Vilniaus rajonas tam tikra prasme yra tapęs valstybe valstybėje, kur vyrauja politinis monopolis, tad kai perskaitau LLRA kandidatės į Seimą Renatos Cytackos pasvarstymus, jog lietuvių ir lenkų politikai Ukrainoje atsistojo po banderovcų vėliava, kyla pagrįsta abejonė, kurioje pusėje stovėtų ši partija?

cytacka

Čia jums R.Cytackos komentaro vertimas:

Kalbant apie šv. Georgijaus juostelę, tai mano nuomone, ši tema yra šalutinė. Man asmeniškai tai, kad p. Tomaševskis ją prisisegė gegužės 9 d. kapinėse, kur ilsisi tie, kurie žuvo nuo hitlerininkų rankų – jokia nuodėmė. Blogiau, kai matau mūsų vadovus ar lenkų politikos atstovus, kurie nuvažiavo į Ukrainą ir atsistojo po banderovcų vėliava. Tai yra sunki tema, bet būtina diskutuoti ir atskirti istorinius ir isterinius aspektus! Tai yra maždaug panašu į dabartinę šalutinę temą apie Žaliojo tilto skulptūras. Galima ginčytis, mano kuklia nuomone, dėl estetikos meno prasme, man tai yra istorija ir tiek. Negalime perrašyti istorijos, nors yra ir tokių bandymų. Turėjau puikią progą, kai apie tuos pačius istorinius įvykius mokiausi iš komunistų išleistų vadovėlių, tuo pat metu lankiau paskaitas, kurias vedė dėstytojai universitete Vilniuje pagal jau per laisvos Lietuvos prizmę ir Lenkijos profesorių perrašytus vadovėlius.

Tai štai, jeigu kiltų konfliktas, ar ši partija pasisakytų už Lietuvos, o esant platesniam konfliktui, ir Lenkijos teritorinį vientisumą, ar mieliau kurtų savo valstybę valstybėje?

Ši partija niekada tiesiai šviesiai nepasisakė apie tai, ką mano apie įvykius Ukrainoje. Išskyrus tai, kad Tomaševskis pareiškė nepritariantis „maidanams“. O kartais akivaizdus išsisukinėjimas nuo atsakymo, yra labai akivaizdus ir aiškus atsakymas.