Kategorijos archyvas: politika

#13 Laiko mašina, arba Lietuva po dešimtmečio

2024 vasario 1

Mielas dienorašti, ilgokai neprisėdau ir nieko nepapasakojau, bet buvau užsikasęs – bandžiau nuripirkti kolektyvinį sodą.

Pagaliau susitaupiau pinigų nedideliam žemės ploteliui už Vilniaus. Jau buvom suderėję gerą kainą ir bereikėjo patvirtinti dokumentus, bet notaras suabejojo mano pavardės lietuviškumu, tad nusiuntė užklausą į Lietuvybės saugojimo departamentą. Na, žinai, tą patį, kuris tikrina, ar pakankamai lietuviški įmonių pavadinimai.

Tai vat, sulaukiau iš departamento kvietimo atvykti ir paaiškinti dėl savo kilmės ir kodėl noriu pirkti Lietuvos žemę. Eilėje laukiau ilgai, bet pagaliau priėjau. Nuvedė mane į tokį pilką belangį kambariuką su viena lempa virš stalo.

Už stalo sėdėjo toks griežto veido pareigūnas, kuriam ir turėjau pasiaiškinti dėl savo kilmės.

- Rūkot?, – vartydamas popierius paklausė kadras.
- Taip, šiek tiek.
- Tai prašom, vaišinkitės – turiu „Kauną“ ir „Marlboro“, – padavė jis man du pakelius.
Nedrąsiai paėmiau „Marlboro“ cigaretę ir prisidegiau.
- Tai, matau, jaučiat silpnybę ne lietuviškiems, bet užsienietiškiems produktams. Kaip čia suprasti, pilieti?, – pats jis užsirūkė „Kauno“ cigaretę.
- Ką? Ne, ką jūs, aš visada tik už lietuviškas prekes, tik niekad neragavau šitų, pasidarė smalsu, – cigaretės dūmas jau dusino mane, bijojau, kad jau viskas – neleis įsigyti sodelio.
- Smalsu, sakot. Smalsumas – negeras bruožas, per visokius smalsuolius vizų skyrius perkrautas, visi nori pasmalsauti ir pažiūrėti, kaip ten užsienyje gyvena. Pats daug keliaujat, pilieti?
- Aš? Ne, ką jūs, man Lietuvoje visko pakanka, važiuoju, kai turiu laiko, po tėviškės žemę pasižvalgyti, – melavau, kaip tik galėjau. Iš tikro, po to, kai užsivėrė visos Šengeno sienos, neišgalėjau niekur vykti, nes nesukrapštydavau pinigų vizoms.
- Na, gerai, kalbant apie žemę, norit nusipirkti nacionalinę vertybę – ūkininkavimui skirtą žemės sklypą. O ar žinot, pilieti, įstatymus?
- Žinau, ne lietuvis negali pirkti žemės Lietuvos teritorijoje. Bet aš nesuprantu, kodėl esu čia, aš turiu pasą…, – jau ėmiau dokumentą, bet mane nutraukė.
- Ne, neteisingai suprantat įstatymą. Žemės negali pirkti ne šiaip ne Lietuvos pilietis, bet joks ne lietuvis – tai reiškia, kad nei vienas, veikiantis ne šalies labui, turintis ryšių su užsieniu, arba ne trečios kartos lietuvis negali pirkti žemės. Jūsų pavardė vokiškos kilmės. Kelinta karta Lietuvoje?
- Penkta, aš – penkta. Proprosenelis buvo vokietis, bet proprosenelė lietuvė, proseneliai ir visi vėliau – lietuviai. Sneneliai net Sibire buvo.
- Sakot, Sibire? Už ką?, – jis vėl kažką pradėjo žymėti popieriuose.
- Močiutę išbuožino, atėmė žemę.
- Aha, tai atidavė žemę užsieniečiams!, – pareigūnas išsišiepė.
- Ne, neatidavė, atėmė iš jos, niekam nieko neatidavė.
- Matot, kiek šeima dėl vokiečių prisikentėjo, o dabar jūs su vokiška pavarde prašot žemės.
- Ką? Taigi rusai atėmė, kai okupavo.
- Apsimetat, kad nesuprantat, rusai okupavo tik todėl, kad Vokietija kitaip būtų grasinusi okupuoti. Jie okupavo, bet gelbėdami, jei ne vokiečiai, močiutė žemės nebūtų užsieniečiams pardavusi.
- Aš nesuprantu, prie ko čia vokiečiai.
- Jūs nesuprantat, o aš suprantu, Vokietija prie viso ko – vat kas mūsų paskutinį okupantą ES valdo? Iš kieno kišenės laikosi? Iš Vokietijos. Laimei, laiku išstojom. Anais laikais, prie ruso, irgi viskas per vokiečius įvyko. Paprasta. Bet nesvarbu. Grįžtam prie žemės. Kam jums, pilieti, žemė?, – kadras užsidegė dar vieną „Kauno“ cigaretę. Tik man pasirodė, kad jis iš to pakelio su stumbru traukia „Marlboro“ cigaretes, apsimesdamas, kad lietuviškas rūko.
- Aš noriu daržovių pasiauginti. Pomidorų, agurkų, vyšnaitę gal pasodinčiau.
- Eksportuosit?
- Ką?!
- Klausiu, ar Lietuvos gėrybes išvešit į užsienį, taip susilpnindamas šalies maisto pramonę ir skurdindamas nacionalinį turtą – žemę.
- Ne, aš pats valgysiu.
- Aišku, žemę naudosit savanaudiškais tikslais. Turiu tiek informacijos, kiek man reikia, – kadras pasižymėjo kažką popieriuose ir pamojo man išeiti.

Oi, mielas dienorašti, negavau aš to leidimo pirkti žemę. Parašė, kad aš menkai patikimas, galiu būti vienas iš užsilikusių Lietuvai kenkiančių liberalų, kurie nori po truputį užvaldyti rinką, o po to sunaikinti lietuvišką pramonę. Man leido tik išsinuomoti tą sklypą už tokią kainą, kad per trejus metus išleisčiau tiek, kiek kainuotų nusipirkti.

Neteks man auginti savo agurkų, toliau turėsiu juos pirkti iš mūsų nacionalinių daržovių kooperatyvų.

Kai komuniagos ir tautininkai sutaria – lauk bėdos

Masinė psichozė turi įvairių privalumų. Kai ji vyksta, gali ją panaudoti politiniams taškams pelnyti. Žinoma, masinės psichozės metu gali imtis ir šalies destrukcijos.

Šiandien, referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams kontekste, matome abu variantus. Vieni – tautininkai ir pseudožalieji – pelnosi papildomus politinius taškus prieš artėjančius rinkimus į Europos Parlamentą. Kitoje pusėje destrukcinė komuniaginė smulkmė (pvz. „būkime vieningi“), kurie bando nors kelis žmogelius patraukti arčiau Baltarusijos ir Rusijos „laisvės“, toliau kenkia Lietuvai.

Maniau, kad žmonės po kedininkų psichozių jau pasimokė ir suprato, kad visi tie rėksniai ir neva tai liaudies gynėjai rėkauja tik prieš rinkimus, o po to kažkaip stebuklingai nutyla. Iš pradžių šaukdami, kad jie nesisteminiai, tiesiog nuostabiai pritampa prie sistemos ir žiūrisi savo interesų – taip, labiau nei tie visų tamsuolių nekenčiami „sisteminiai“ politikai.

Na, pasirodo, kad klydau. Bent jau apie 300 tūkst. gyventojų pasimovė ant to paties kabliuko – išsigando dirbtinai sukuriamo nematomo baubo/priešo/sistemos, prieš kurį piestu stoja kovotojai. Prieš Seimo rinkimus baubas buvo nematytas, negirdėtas pedofilų klanas, o šiandien – baisūs užsieniečiai, kurie išpirks Lietuvą. Faktai ir argumentai šiuo atveju nėra reikšmingi, sveikas protas taip pat. Pakanka, kad jūs, tie 300 tūkst. pasirašiusiųjų, išsigandot, kaip paprasčiausia avių banda.

O kas toliau? Toliau, arba paaiškės, kad psichozei visgi pasiduoda mažiau žmonių ir bent jau komuniaginės lervos referendumu nebus sukėlusios Lietuvai problemų, dėl kurių ši galėtų prarasti milijardus, nesilaikydama ES stojimo sutarties. Arba, visų nelaimei, ir toliau galėsime ieškoti priešų, dėl kurių gyvename blogai, nors ir sėdime atsitvėrę nuo baisiųjų užsieniečių referendumine tvora.

Tačiau, kad ir kaip bebūtų, psichozė jau padarė savo darbą. Dėl kelių politinio užribio veikėjų vėl pjautynės, o laimi, iš esmės, tie patys užribiniai. Visų vietų į Europos Parlamentą šie gal ir nesusirinks, bet bent keletą jų atstovų, „ginančių“ mus nuo Europos Sąjungos turėsime.

Kai komuniagos ir tautininkai sutaria kokiu nors klausimu, laukite bėdos, nes masinę psichozę jie kelia ne jūsų gelbėjimui, o savo ramybei užsitikrinti.

Kaip kuriama neapykantos lenkams iliuzija

Lietuvos lenkų rinkimų akcijai Sausio 13-osios minėjime demonstratyviai palikus Seimo salę, piktai pagalvojau „vėl tie lenkai“*. Vėl jiems neįtiko kažkas. Dabar galvoju, kad viskas priešingai – tokios mano ir kitų reakcijos visiškai įtinka šiai partijai.

LLRA yra įdomus politinis darinys. Darinys, kuris iš esmės laikosi ant neapykantos lenkų tautinei mažumai Lietuvoje ir mažumų problemų. Ir tai iš esmės suteikia partijai galimybę patekti į Seimą. Kodėl? Pakankamai paprasta, kol nedings neapykanta, tol nedings mažumų problemos. O tuo tarpu LLRA, vaizduodama, kad kovoja su problemomis, tuo pačiu skatina neapykantą.

Nesupraskit neteisingai. Nemanau, kad lenkų tautinė mažuma kaip tokia stengiasi kiršinti lietuvius prieš save pačius. Tai būtų nei logiška, nei naudinga. Tačiau kai kalbame apie LLRA ir jų karts nuo karto pasikartojančius išsišokimus, versija, kad jie siekia išsilaikyti postuose, sukurdami neapykantos iliuziją, darosi vis įtikimesnė.

Paskutinis LLRA išsišokimas, demonstratyviai paliekant salę per Vytauto Landsbergio kalbą, matyt, papiktino ne tik mane. Tikiu, kad būtent toks ir buvo tikslas – ne tik pranešti, kad vis dar negalima kabinti dvikalbių užrašų, bet ir toliau kelti bangas. Po šio įvykio, manau, ne viena strėlė nuskries ne tik LLRA, bet ir niekuo nenusikaltusių Lietuvos lenkų pusėn.

Negaliu garantuoti, kad tai turės kokių nors pasekmių tolimesniems politikų sprendimams dėl tautinių mažumų, tačiau spėju, kad taip gali nutikti.

Ir, jeigu taip, LLRA vėl turės kortą kituose rinkimuose. Įsivaizduokite, lenkų kalbos viešajame gyvenime vartoti vis dar negalima, tad lieka dėl ko kovoti. Galima šaukti, kad lenkų mažuma niekinama Lietuvoje (nors jei kas ir niekinama, tai tik pati LLRA), o šiandieninę provokaciją bus galima nutylėti.

Prakutę ir išsilavinę Lietuvos lenkai, tikiu, nepamirš, tačiau masė ir toliau tikės, kad LLRA dėl kažko kovoja. Nors iš tiesų tik laiko savo partijos laivelį virš vandens. Tam, kad visai nepražūtų.

————————————

*Čia cenzūruota versija

Mažės dujų kaina? Kada nors – taip

Dujų baronas, „Gazprom“ vadovas A.Mileris pareiškė, kad mažės dujų kaina Lietuvai. Kaip jau pabrėžė ir mūsų valdovė D.Grybauskaitė, ji tikrai mažės. Kada nors po keletos metų, kai turėsime SGD terminalą bei kai arbitražas pasakys, jog rusų dujininkai mums nepagrįstai pakėlė kainą.

Ir būtent todėl, kad po keletos metų kaina mums šiaip ar taip smuks, A.Milerio pareiškimas įnešė ne vilties, o neaiškumo.

Po A.Butkevičiaus ir dujų barono susitikimo, pastarasis žiniasklaidai su mūsų premjeru ir energetikos ministru nepasirodė kartu. Kodėl? Matyt, nesutampa nei pozicijos, nei požiūriai ir diskusija, galbūt, nebuvo tokia vaisinga, kokią ją bandoma pavaizduoti. Nes dažnai po įvairių susitikimų pasirodo abi pusės ir interviu duoda toje pat vietoje. Negana to, papildo vienas kitą, parodydami, kad nuomonės sutapo. Šį kartą – ne. Keista.

Kita vertus, A.Milerio povyza, vėlavimas 15 minučių, o po to dar 5 minutes trukęs maivymasis priešais Vyriausybę, galbūt sulaukė atsako iš premjero darbuotojų. Jokio įsiamžinimo kartu ir net nekomentuok prie gražaus stendo – še tau apkirmijusi tarybinė Vyriausybės siena. Gazpromininkui pakas.

Keista ir tai, kad A.Mileris kalbėjo apie kompleksines derybas: kainos bus mažinamos, kai su Lietuva bus sutarta dėl tranzito, investicijų ir kitų komercinių klausimų. Viskas? Ir tas „žneklus kainos mažėjimas“ bus tik už tiek? Ar yra ir kas daugiau? Nežinau, musele ant sienos nebuvau ir negirdėjau apie ką kalbėta už uždarų durų.

Bet J.Neverovičiaus pasakė, kad dėl trečiojo ES energetikos paketo įgyvendinimo terminas yra diskusijų klausimas. O tai tau… Premjeras mums tiek kartų kartojo, kad paketas – ne derybų objektas, o šiandien ne derybų objektu tapo pats paketo principas, ne terminai. Įdomu, kokie tie terminai, jeigu žadamas ženklus kainų smukimas?

Galiu tik spėti, kad taip pasėta mintis visuomenės galvoje, kad jei negausim artimiausiu metu pigesnių dujų, kalta Vyriausybė, nes kažko nesuderėjo. Nes dujų baronas sakė vienaip, o A.Butkevičius kalbėjo apie tai, kad nieko konkretaus nėra…

Žinoma, kas bus, kol kas tik spėlionės. Bet šis bei tas aišku – „Gazprom“ ir Vyriausybė draugais po vieno susitikimo netapo ir tai, matyt, yra gerai. Tačiau neaišku, ar nepaslys mūsų derybininkai ir nepadarys sau kiaulystės, sutikdami su kokiomis nuolaidomis iš Lietuvos pusės, dėl nuolaidų, kurias ir taip po keletos metų gausime.

Ar norėtumėte rusiško paso?

Prie ruso buvo geriau. Taip kartais mėgsta pasakyti mano vienas giminaitis. Ir visai nesvarbu, kad tuoj pat gauna į kaktą nuo savo žmonos. Jam taip atrodo.

Tiesą sakant, jis tuo taip įsitikinęs, kad šiemet besibaigsiantį savo pasą nori pakeisti rusišku. Važiuoti į Kaliningradą ir pasiimti pasą ten, kad niekas jo „nevadintų Landsberginiu“. Pykteliu, bet numoju ranka – senas jau. Ne viskas jam nepriklausomoje Lietuvoje patinka, ne viskas suprantama. Tegul bamba ant demokratijos, nes (kaip ironiška), tai jo demokratinė teisė.

Savo nuomonę jis išreikš per rinkimus, balsuodamas už, jo nuomone, tinkamiausius kandidatus, arba visai neidamas į rinkimus. Ir vis vien tam tikra prasme kurs demokratiją. Bet kartais ir aš suabejoju demokratija, kai atsiranda akivaizdžiai pyktį reiškiančių idiotų šutvė, kuri net nebando slėptis už kokių nors idėjų ir šaukiasi Rusijos bei Baltarusijos pagalbos.

Dar negirdėjote? Antiskalūnininkai (ne, šį kartą ne Žygaičiai – o kelių dundukų sambūris) rėkia, kad mokslininkai įrodė, jog vandenys bus užteršti ir klausia putinų ir lukašenkų „Kokiu būdu Mes galėtume sustabdyti šitą ir kitus Mums gresiančius Bendrus pavojus?“

Ir, po velnių, šis propagandinis laiškas yra jų demokratinė teisė. Nors ir atrodanti taip, lyg dujų žemaičių atstovais pasivadinę asilai norėtų kartu su saule.

Štai tada aš suabejoju demokratija, kai jie gauna visas teises kalbėti ir tik sukelia rytų propagandistų laimę.

Žinoma, galėtumėte pasakyti, kad be reikalo reaguoju – reiktų duoti durniui kelią ir gal tai praeis. Nekreipti dėmesio, kaip kad nekreipiu į savo giminaitį. Ir čia klystate.

Į giminaitį dėmesį aš visgi kreipiu, tik nepasinaudoju savo demokratine teise ir jo minčių nekritikuoju. Tačiau jo patarimais apie gyvenimą vargu ar kada kliausiuosi. Todėl rašau ir apie tuos, kurie rašo stalinui putinams, lukašenkoms – kad išgirstumėte ir net jei nekritikuosite jų, įsidėtumėte į galvą ir atsargiai vertintumėte tuos, kuriuos šie palaikys.

———————————————————————–

Būkime vieningi kreipėsi į Baltarusiją ir Rusiją dėl skalūnų dujų.