Kedytės istorija baisiai nepalanki Daliai Grybauskaitei. Realiai prezidentė lyg ir neturėtų kištis, bet tauta reikalauja. Štai ir mitingas prie Prezidentūros iškart po to, kai paaiškėjo, kad Kedytė gražinta motinai.

Negerai gi reitingams, kai tauta nori kraujo, o to kraujo nepavyksta taip lengvai kam nors nuleisti. Teismams negalima vadovauti. Bet galima tai diplomatiškai apeiti. Tad štai, prezidentė pareikalavo mistinio tyrimo. Nesvarbu, kad neperdavimas buvo teisėtas. Nesvarbu, kad nebuvo jokio tyrimo, kai mergaitės kartą jau nepavyko gražinti mamai.

“Prievarta vaiko atžvilgiu negalima”, – tokį sakinį išgirdau LTV transliuotame D.Grybauskaitės kreipemęsi. Tikiuosi, tai reiškia, kad institucijos aiškinsis ne tik savo pareigą vykdžiųsių pareigūnų darbą perdavimo metu, bet ir globėjų psichologinį smurtą.

Deja, įtariu, kad dėl reitingų D.Grybauskaitė imsis peikti kokį atsakingą pareigūną. Gaus velnių žmogelis, gal papeikimą, ar net teks atsistatydinti. Taip prezidentė parodys, kad rūpinasi tauta, bet negali paveikti supuvusių, pedofilų klanų užvaldytų institucijų. Liks ji didvyrė, gal ne tokia stipri ir tvirta, kokios pageidauja masinės psichozės apimta tauta, bet vis šis tas. Vis keli balsai išsaugoti. Ir vilkas sotus, ir avis sveika.

Vietoj to, kad tiesiai šviesiai pasakytų, kad teismų sprendimus reikia vykdyti… O dabar tik mykiama…

Dar pridėkime tai, kad neseniai vykęs raketos bandymas nenusisekė ir turėsime visą fiasko puokštę. Iš pažiūros, tiesiog branduolinė nevykėlė, o ne rimta grėsmė. Bet toks svaidymasis atominiais grasinimais – sistemingas.

Nors spėlionės apie raketų pajėgumus įvairios – branduolinis baubas nesitraukia ir nors vienos šiauriečių raketos atrodo butaforinės, o kitos – tiesiog krenta į vandenį, artimiausios valstybės negali būti ramios. Labai norint, užtaisą ir su katapulta per sieną galima švystelti.

Atrodo, kad panašaus lygmens ginkluote šiauriečiai ir yra ginkluoti. Daily North Korea pasiekė gandai apie 2010 metais pasienyje įvykusį apsišaudymą tarp šiauriečių ir pietiečių. Nors tada, oficialiais duomenimis, Š.Korėjos kariai nenukentėjo, o du P.Korėjos kariai ir dar du civiliai žuvo, šaltiniai tvirtina kiek kitaip. Nors oficialių duomenų šiuo metu gauti neįmanoma, spėjama, kad konflikto metu žuvo 10 Š.Korėjos karių ir dar 30 buvo sužeista. O patys kariai išsigando, nes “pietiečiai smogė tiksliai į vietas, iš kurių buvo paleidinėjamos raketos”. Kitaip tariant, aukšto lygio ginkluotė, apie kurią kalba šiauriečiai – totalitarinio režimo kariuomenei yra nepasiekiama svajonė. Priešingai nei pietiečiams.

Tiesa, jie vis dar turi milijoninę kariuomenę, o tai – didžiulė jėga. Tačiau, jei tikėsime pabėgėlių iš Š.Korėjos pasakojimais, didžioji dalis kariuomenės neturi net elementarių daiktų – pavyzdžiui, kojinių. Taip pat sotaus maisto davinio ir bent minimalaus akstino kovoti (vėlgi, žinia apie pietiečių ginkluotės modernumą pasklido tarp karių). Pridėkime prie šios lygties menamus priešininkus, kurie turi modernius ginklus, pakankamai maisto ir jaučia užnugarį iš JAV… Lygties atsakymas gali pasirodyti ne toks ir aiškus, ns dideli skaičiai šiuo atveju gali tapti bereikšmiai.

Kokia viso to išvada? Šiauriečių vadai nėra kvaili. Jie puikiai suvokia, kad vienintelis koziris ir užsieniečių sulaikymas nuo per didelio kišimosi į šalies vidų – tariama ar tikra branduolinės ginkluotės grėsmė. Nesenas JAV ir Š.Korėjos susitarimas dėl branduolinės programos stabdymo už paramą maistu, dabar atrodo kaip Kim Jong Uno eksperimentas. Ar pradės aplinkinės šalys spausti šiauriečius, jeigu šie pažadės nebemosuoti branduoliniais užtaisais. Atrodo, rezultatai nepatiko, todėl Š.Korėja grįžo prie senų įpročių.

Pseudogalinga Š.Korėjos kariuomenė, greičiausiai nesugebėtų atsilaikyti prieš didesnį išorinių jėgų spaudimą. Galbūt pakaktų net ne karinio, o diplomatinio spaudimo. Todėl valstybė, norėdama išlikti, kaip ją pravardžiuoja kai kurie JAV atstovai, Sopranų valstybe (plačiau apie šį pavadinimą kitą kartą), privalo įsikąsti savo branduolinės programos. Neaišku, ar ji tikrai pavojinga, kaip stipriai pakenktų aplinkinėms valstybėms ir ar bent kaip nors sugebėtų sudrebinti JAV. Tačiau tai vienintelis šiaudas, kuris šiuo metu apsaugo Kim’ų dinastiją nuo aplinkinio pasaulio įkyraus kišimosi.

Jeigu jums patiko šis tekstas, įvertinkite tinklaraštį ir atiduokite savo balsą Komjaunimui Login.lt rinkimuose.

Tie kas nežino, šios šalies žmonės jau seniai kenčia nepriteklių. Ir ne šiaip nepriteklių. Kaip savo atsiminimus knygoje “Neturime ko pavydėti. Šiaurės Korėjos kasdienybė” pasakojo viena pabėgėlė iš šios šalies – didžiausias šokas jai buvo tas, kad pasprukusi Kinijon vieno namo kieme ji pamatė dubenėlį baltų ryžių su mėsos gabaliukais, padėtą ant žemės. Tik vėliau moteris suprato, kad Kinijoje šunys ėda geriau negu maitinasi šiaurės korėjiečiai.

Pakankamai vaizdus apibūdinimas. Tačiau badas paliko pėdsakus ne tik sąmonėje, ar ekosistemoje (apie 1996 m. Š.Korėjoje visiškai išnyko varlių populiacija, kurios buvo tiesiog suvalgytos). Akivaizdus pietų ir šiaurės korėjiečių išvaizdos skirtumas. Š.Korėjoje vaikai žemesni maždaug trečdaliu negu tautiečiai pietuose.

Žinoma, sunku kalbėti apie šią šalį, iš kurios naujienos mus pasiekia tik apipintos mitais, gandais, pagražinimais, kurie turėtų sužadinti patikliųjų smalsumą (vienu metu sklandė rimto faktinio pagrindo neturintys gandai dėl to, kad Š.Korėjiečiai išsikasa lavonus ir juos suvalgo). Tačiau jeigu tikėsime kiek autoritentingesniais šaltiniais, badas tikrai vėl pradėjo spausti Š.Korėją.

Neseniai Š.Korėja suteikė galimybę savo šalies piliečiams aplankyti giminaičius Kinijoje. Tiesa, su viena sąlyga: išvykti gali tie, kurie grįždami į Š.Korėją pargabens bent toną ryžių. Ypač uždara šalis, vengianti bet kokio savo piliečių kontakto su aplinkniu pasauliu, žengė rizikingą žingsnį. Viena vertus, privilegijuotieji, turintys turtingų giminaičių kaimyninėje Kinijoje gali tikėtis ne tik įspūdžių ir naudingų išvykų (praktiškai nieko negaminančioja Š.Korėjoje visos prekės vertingos), bet ir numušti ryžių kainą šalyje. Kita vertus režimas gali susvyruoti dėl naujienų iš aplinkinio pasaulio, kad išvykėliai po to, kai pargabens maistą, gali būti apšaukti tėvynės priešais ir uždaryti į darbo stovyklas (tokių “Gulagų” turbūt ir SSRS pavydėtų).

Na, o dabar jau lyg ir paskutinis šiaudas, siekiant didesnio maisto kiekio. Paprastai kalbant, už maždaug 240 tūkst. tonų maisto, Š.Korėja sutinka su JAV sąlygomis stabdyti branduolinę programą. Nesiplėsiu apie tai, kad pabėgėliai pasakojo, ilgą laiką nesupratę, kodėl Š.Korėjos turguose kariškiai prekiaudavo ryžiais iš maišų su JAV vėliava ar UN raidėmis ir apie įtarimus, kad didžioji paramos dalis nė velnio nepasieks žmonių, o taps paprastu būdu papenėti kareivius, kad šie būtū ištikimesni.

Tiesiog man atrodo, kad skeptikai teisūs: šiuo metu Kim Jong Unas patiria spaudimą tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Todėl laviruoja labai paprastu būdu: pažada tai, ko nepildys, vos tik įleis šaknis, tuo pačiu pamaitindamas pavargusią liaudį, taip sustiprindamas savo valdžią. O vos pajutęs, kad jau yra pakankamai tvirtas lyderis, imsis sekti tėvo pėdomis tiek užsienio, tiek ir vidaus politikoje.

Bukumas neišpasakytas, taip? Tamsumas žmonių. Prietaringumas. Žodžiu, nesąmonė.

O dabar pabandykite pasitikrinti poligrafu. Ar tikrai neparodys kokių nesąmonių? Ar nebus iškreiptų rezultatų?

Paskutinį kartą šiuo daiktu domėjausi prieš kokius du metus. Tada man buvo paaiškinta, kad “melo detektorius” yra neteisingas apibrėžimas, nes tikros detekcijos jis neatlieka. Tikrą detekciją atlieka metalo detektorius, kuris, taip sakant, užuodžia metalą. Ką atlieka poligrafas, tai tiesiog fiksuoja fiziologinius rodiklius, pagal kuriuos galima daryti prielaidas: žmogus jaudinasi, nesijaudina, bijo ir pan.

Galima spėti, kad žmogus jaudinasi, kai meluoja, jo širdies dažnis greitėja, bet galima daryti prielaidą, kad patikra poligrafu jau savaime yra stresinė situacija ir spaudimas, užduodant klausimus ir iškreipia rezultatus.

Kiek pamenu, poligrafija yra priskiriama pseudomokslams ir tokie tyrimai nėra įrodymas teismuose. Ar tai gali tapti pretekstu linčo teismui?

Deja… Poligrafo duomenys kai kuriems atrodo pakankamai svarūs. Patogu. Visai kaip viduramžiais užknisanti kaimynė būdavo patogiai pasiunčiama pas inkviziciją, o ten tyrimai karpų badymas parodydavo, kad ji tikrai ragana.