Kategorijos archyvas: sportas

Žydų komanda, o vien juodukai laksto, arba apie pilietybės suteikinėjimą

Nesu didelis sporto fanatas. Jei reikėtų, vargu ar sugebėčiau išvardinti dešimt krepšininkų, jau nekalbant apie kitų sporto šakų atstovus. Tačiau dažnai stebiu Lietuva-užsienis varžybas. Nesvarbu, krepšinis, futbolas, ar dar kas. Pasiduodu masinei psichozei ir tuo metu švilpiu, rėkiu ir džiaugiuosi, kai laimi lietuviai, liūdžiu, kai pralaimi.

Nežinau, kokius jausmus jausčiau, jei aikštelėje, ant ledo, ar prie šachmatų lentos šmėžuotų mūsų atsovas, gavęs Lietuvos pilietybę. Nesvarbu, kad geras sportininkas, nesvarbu, kad garsintų šalies vardą. Tiesiog atrodytų, kad jis ne tas, už kurį reiktų sirgti.

Pamenu, bare rodė kažkokias krepšinio varžybas. Viena komanda buvo Izraelio atstovų, tačiau turėjo daug legionierių, tad bičiulis, labiau besidomintis kamuolio varinėjimo žaidimais, burbtelėjo: „Žydų komanda, o vien juodukai laksto“*.

Frazė puikiai iliustravo tai, kad klubui, kuris laikomas Izraelio, atstovauja kitų valstybių nariai, o tai, bent jau bičiulio nuomone, didelės garbės nedaro. Ir, beje, tampa puikiu būdų jų rezultatui sumenkinti. Bet mes kalbame ne tiesiog apie klubus. Kalbame atstovavimą visai šaliai, tad ar darytų panaši situacija garbę mūsų valstybei?

O jeigu kokioje Olimpiadoje pralaimėtume JAV komandai, kuri paskutinę minutę išdalino pilietybes keletui gerų sportininkų? Ar jaustumėmės pralaimėję? Ar keiksnotume nelabai sąžiningus metodus?

Jau turbūt supratote, kad kalbu apie pilietybės suteikimo Isabellai Tobias klausimą. Kai kurie sporto žinovai puolė smerkti sprendimą nesuteikti pilietybės amerikietei. Tokiu būdu, pasak jų, Lietuva prarado puikią galimybę šauniai pasirodyti.

Galbūt. Greičiausiai teisūs tie, kurie (nors ir išvadindami lietuvius baudžiauninkais) teigia, kad Lietuva prarado progą pasireklamuoti ir pagerinti savo įvaizdį. Nes „ar daug pasaulinio lygio talentų galime išspausti iš savo varganų 3 milijonų piliečių?“

Tik niekas nekalba apie tai, kad mūsų didžioji reklama su amerikiete ant ledo sėkmės atveju būtų nustelbta teiginių, kad „amerikietė iškovojo pergalę Lietuvai“. Oficialiai – pergalė mūsų sąskaitoje, realiai – tik pusė pergalės. Štai ir po viso sportinio nacionalinio pasididžiavimo ir triumfų. Juk net ir Lietuvoje gimusi, bet Didžiojoje Britanijoje besitreniravusi Rūta Meilutytė anglų spaudos greit buvo įvertinta kaip „jų, o ne mūsų“…

Tad ar tikrai verta suteikinėti pilietybes į kairę ir dešinę vien tik dėl reklamos ir pergalių? Ar tai tikrai suteiks mums tą įvaizdžio naudą? O sporto aistruoliams – pasitenkinimą? Aš manau, kad ne, tačiau gal dėl to ir reikia referendumo šiuo klausimu.

*Šiame pasakyme nėra nieko rasistiško, antisemitiško arba įžeidžiančio ir parodo tik tai, kad nesidžiaugiama komanda, kuri sudaryta iš visai kitos valstybės ar valstybių žaidėjų.

Dabar visi motyvuokitės ir peikit save, kad būdami penkiolikos buvote apskriti nuliai

O ką jūs nuveikėte šią vasarą? Ką pasiekėte, kai buvote penkiolikos? Ir panašiai.

Tokiais pasakymais užsipildė FB ir, jei iš pradžių kėlė šypseną, tai dabar jau ėmė nervinti.

Nesuprantu, čia norima pakelti savižudybių skaičių, ar pasakyti, kad be medalio esi nulis?

Šaunu, jauna plaukikė jau tokio amžiaus pasiekė daug ir, tikėkimės, pasieks dar daugiau. Bet gal nebaksnokit dabar į kiekvieną penkiolikmetį ir neaiškinkit jam, kad jis nieko nepasiekė. Nu bet bliat, jis gal dabar knygas kremta ir po 15 metų jus, didieji motyvatoriai, nuo vėžio bandys išgelbėti.

Tinklinis Kaune

Šiuo metu esu įnikęs į atostogų rutiną. Kadangi pats nieko nesumąstau, bent pareklamuosiu kitus.

Fondas „New Family“ šiuo metu organizuoja Kauno tinklinio mėgėjų turnyrą,
kuris vyks tris rugpjūčio savaitgalius. Turnyras skirtas pabrėžti kovą su
žalingais žmonių įpročiais stengiantis juos pakeisti naudinga veikla -
sportu. Taip pat šis turnyras skirtas ir Kauno miestui, kuriame nedažnai
galima išvysti tokio tipo renginius.

Man, žinoma, nepakenktų pasportuoti, tačiau neprisidėsiu. Užtat gal ką sudomins?

Sirgalių kultūra

Neseniai grįžau iš motobolo varžybų. Jei nežinote, kas tai yra – panašu į futbolą tik žaidžiama važiuojant ant motociklų.

Supratau, kad savo vaikų į tokias varžybas niekad nesivesiu.

Sportinis azartas – gerai. Aistringi sirgaliai – gerai. Riksmai, plojimai, net išsprūstantys keiksmažodžiai – irgi gerai.

Tačiau kai aplink girdi, nesvarbu ar tavo komanda įmuša ar ne, vien tik rusišką žodyną, pagalvoji, kad kažkas jau ne visai gerai.

Tiesa, susidomėjau, kiek vargo turi po to šlavėjai? Saulėgražų lukštai, alaus buteliai ir skardinės, įvarios tuščios pakuotės. Ar dar daug laiko praeis kol visi lietuviai pagaliau supras, kad visiems lengviau, jei įsidėsi šiukšles į maišiuką ir išmesi į konteinerį, stovintį prie vartų? Turbūt daug.

Paprastai žmonėms tenka liepti kažką padirbti, kad po to jie imtų kitaip elgtis. Pavyzdžiui, aš niekad neimdavau reklaminių skrajučių, kol pačiam kartą neteko jų dalinti. Gaila, kad visų nepriversi bent kartą sutvarkyti tribūnų, nors būtų įdomi atrakcija. Įsivaizduokit: bilietas 560043 laimėjo nemokamą alaus pakuotę, o bilietas 345521 laimėjo galimybę šluoti tribūnas:).

Nardymas: ko nepadarysi dėl straipsnio…

Gerokai apleidau savo tinklaraštį. Žinoma, galėčiau pameluoti, kad dėl darbų ir užimtumo, tačiau gal labiau dėl nesugebėjimo derinti savo laiko. Tačiau šiandien ne apie tai.

Šią savaitę susimąsčiau, kiek galima paaukoti dėl savo darbo. Miegą? Laisvalaikį? Asmeninį gyvenimą? Taip, turbūt galima. Ir turbūt visi šiuos dalykus aukojame.

O aš antradienį paaukojau baimes. Buvau nusprendęs rašyti apie nardymą, todėl susitikau su žmogumi, kuris tai išmano. Pakalbėjau, išsiaiškinau kas ir kaip. Viskas paprasta.

Tačiau po to, kad geriau suprasčiau, ką reiškia panerti po vandeniu, gavau pasiulymą išbandyti naro kostiumą. Tuoj pat, nieko nelaukiant.

Žinoma, sutikau. Bus geresnis straipsnis.

Deja… Kai jau buvau apkarstytas aparatūra ir išklausiau instruktažą, supratau, kad nenoriu. Išgirdau klausimą: „Nebijai?“ Atsakiau, kad ne, o galvoje sukosi tik viena mintis – ką aš po velnių darau. Juk net tvenkiny paskutinį kartą plaukiau tik prieš metus, o čia nerti. Apsikarsčius švinu.

Žodžiu, baimės buvo. Žinoma, prieš akis neprabėgo visas gyvenimas, o apart abiejų kojų mėšlungio didesnių nelaimių nenutiko. Ir visą nardymą galiu apibūdinti kaip pasivaikščiojimą miške, tik daug lėtesnį ir nesvarumo būklėje, o vietoj ežiuko gali pamatyti ešerį…

Kitą dieną pasakiau sau, kad į avantiūras nebesileisiu ir oro baliono man ant kupros nebeuždės. Paskui viską permąsčiau ir supratau, kad uždės, jei tik vėl reiks rašyti ta pačia tema… Čia kvailumas?