Kategorijos archyvas: žiniasklaida

Jūs nenusipelnėte gerų kūrėjų

Norėtumėte, kad Lietuvos vardą garsintų pasaulinį bestselerį parašęs rašytojas, kurio knygos ekranizacijos muštų lankomumo rekordus?

O gal norėtumėte, kad kokia lietuvių grupė išgarsėtų ne su vienu singlu, bet susižertų tokį pasaulinį populiarumą, jog galėtų iki pat mirties kasmet daryti atsisveikinimo turus po pasaulį?

Arba jums gal pakaktų bent to, jog kasmet sulauktumėte tiek geros lietuviškos kūrybos, jog užsienietišką rinktumėtės tik tuo atveju, jei ji būtų absoliučiai fantastiška?

Ir ką gi reiktų padaryti, kad tai pasiektume? Mesti didelius pinigus į įvairias saviraiškos programas? Suburti darbo grupę kūrybiškumo skatinimui? O gal pakaktų nepaduoti į teismą žmonių, kurių kūryba jums nepatiko?

Taip, prakeikti puritonai, kalbu apie „Šėtone, prašau“ bylą, kuri yra visiškas absurdas. Ginantiejį šį kūrinį, kalba apie žodžio ir saviraiškos laisves. Visa tai jau apkalbėta ir aptarta, tačiau įžvelgiu ir kitą problemą – po tokių teismo procesų daug kam gali kilti noras apskritai atsisakyti bet kokios kūrybos.

Pripažįstu, kad man daina „Šėtone, prašau“ nėra nei graži, nei juokinga, o jeigu ne teismo procesas, tai apie ją, matyt, net nebūčiau išgirdęs. Aš net sutinku, kad daina yra neskoninga ir šiaip jau jos paklausius gresia susigadinti muzikinę klausą (laimei, tokios neturiu).

Tai ką? Dėl nevykusio humoro reikia ieškoti priekabių ir kurti šalį, kurioje yra galima tik viena kūrybinė linija – vaidilučių, rūtų vainikėlių, savo sodžiaus ir okupacijos kančios vaizdavimas?

Kūryba neprivalo patikti visiems ar net daugumai. Pakanka, kad ji patiktų tokiai masei žmonių, kuri sugebėtų išlaikyti autorių arba bent jau motyvuoti jį toliau kurti. Kūryba neprivalo įsisprausti į tam tikrus rėmus, kad būtų lengviau viską sudėlioti į lentynėles. Tačiau tai, kas vyksta su „Šetone, prašau“ autorių teismais, ir yra tai, kas gali būti blogiausia – spraudimas į rėmus ir reikalavimas patikti visiems.

Kokį signalą tai duoda visiems būsimiems/perspektyviems kūrėjams? Neišsiskirkite ir šiukštu nenuklyskite nuo vienos linijos (primena vieną istorinį laikotarpį, tiesa?). Jeigu kažkas nesupras jūsų, galite atsidurti teisiamųjų suole, tad tylėkite arba kurkite ką nors apie paukščiukus, skausmą, netekus motulės ar dar ką nors tokio įprasto lietuvio širdžiai.

Būkite pilki. Būkite įprasti ir neprovokuojantys. Renkitės tamsiomis spalvomis, išnaudokite jau patikrintas melodijas – tik kitaip tekstuose sudėliokite žodžius.

Inovacijų kūryboje atsisakykite. O jei jau labai norite, tai neviešinkite savo bjauraus naujoviško požiūrio.

Ir jeigu jūs palaikote tokią nuomonę, jūs nenusipelnėte geros lietuviškos kūrybos. Jūs nusipelnėte tik prašvinkusios estrados ir „Juokis“ lygio anekdotų apie girtą vyrą ir uošvienę.

Todėl tai ir turėsite.

Tinklaraščiai prie kavos puodelio

Rokiškis paskelbė tinklaraščių savireklamos savaitę ir kaip tikras organizatorius visus savanoriškai-privalomai verčia joje dalyvauti.

matrica

Pastaruosius keletą metų kaip tinklaraštininkas vegetuoju. Jau, atrodo, tuoj tuoj atsisakysiu šito hobio, bet vis širdis neleidžia. Vėl grįžtu, parašau, atidedu galimą tinklaraščio mirtį dar kuriam laikui. Tačiau ne visi tokie kaip aš.

Mano šių metų atradimas ir absoliutus topas yra mokslo populiarinimo tinklaraštis Trismegistos. Ne tik įdomiai, bet ir dažnai apie įvairius mokslo dalykus. Tikiuosi vieno – kad šis tinklaraštis nenumirtų ir toliau rastų įdomių temų.

Kitas tinklaraštis, ne taip seniai patraukęs mano akį yra apie istorines įdomybes. Istidom.lt.

Rekomenduoju ir savo brangiosios tinklaraštį apie maistą Skanaus. Galiu pasakyti, kad ragauju visus patiekalus, kurie patenka į šį tinklaraštį ir už jį galiu atsakyti.

Žinoma, į topą turi patekti ir Geležinė lapė, be kurios būtų mažiau juokingas gyvenimas.

Na, o kitus tinklaraščius turbūt galima įvardinti blogosferos klasika ir atskiro aprašymo jiems nebereikia.

Tai jau paminėtas Rokiškis;
Liutauras Ulevičius;
Pink City;
Dansu.lt;
Ingrida Šimonytė;
Andrius Tapinas;
Jurodivai;
nors jau beveik iš internetų pasitraukęs, bet dar gyvas Buržujus;
Skirmantas Tumelis.

Ir, žinoma, jų visų Facebook puslapiai.

Tik tak

Šeštadienį dingusio lėktuvo istorija įžiebė diskusijas apie valstybinių institucijų darbą. Kol vieni aiškina, kaip turėtų vykti paieškos, kiti grūmoja ir sako, kad ministerijos nesugeba komunikuoti.

Jei dėl pirmųjų negaliu kategoriškai teigti, tai dėl komunikacijos galiu tvirtinti, kad didžiosios daugumos valstybinių institucijų (su keliomis maloniomis išimtimis) komunikacija neparengta ne tik ekstremaliems įvykiams, bet net ir elementariems atsakymams. Žurnalistai jau įpratę, kad laikas tiksi, o viešųjų ryšių specialistai tik skėsčioja rankomis, nes kažko dar nežino, kažko nesuderino, kažko neparengė.

tiktakjpg

Tipinė žurnalisto diena net tada, kai nekrenta lėktuvai, gali atrodyti maždaug taip.

Tiesiogiai už kažką atsakingas klerkas: „nekomentuosiu, mūsų politika neleidžia, kreipkitės į Viešųjų ryšių skyrių“. Tik tak. Susisiekiame su viešųjų ryšių specialistais. „Taip, atsiųskite klausimus raštu, mes persiųsime specialistams“. Tik tak. „Atleiskite, nepavyksta pagauti atsakingo žmogaus, po pietų pasistengsime jums atsakyti“. Tik tak. „Žinokite, išbėgo į posėdį mūsų žmogus, tai labiau į vakarą pateiksime jums atsakymus“. Tik tak. „Jau darbo valandos baigiasi, tai ryt iš pat ryto pateiksime jums atsakymus“. Tik tak. „KĄ JŪS PRIRAŠĖTE? TEN NE TAIP VISKAS YRA, ČIA TIK X PUSĖS POZICIJA, O MŪSŲ POZICIJOS NĖRA“. Laikas baigėsi.

Ir taip kone kasdien. Operatyviai siunčiami tik iš anksto paruošti pranešimai spaudai, kurie būna suderinti keletą dienų prieš kokį nors renginį ir viešųjų ryšių specialistui reikia tik pasibaigus oficialiai daliai sutikrinti, ar svarbus asmuo nesuimprovizavo, sakydamas iš anksto parengtą kalbą. Jei visgi suimprovizavo, tenka šiek tiek pakoreguoti citatas, o tada jau galima siųsti žurnalistams.

Ar taip „efektyviai“ dirbančios institucijos gali tinkamai sureaguoti į situacijas, kai visuomenės nuomonė priklauso nuo kiekvienos minutės? Kai bet koks delsimas jau savaime bus laikomas blogiu? Nemanau.

Žinoma, būtų galima kaltinti viešųjų ryšių specialistus, kurie „laiku nesureagavo“, tik bėda, kad jie visą informaciją, greičiausiai, gauna paskutiniai, o visus duomenis turintys asmenys su žurnalistais nesikalba, nes „vidinė politika neleidžia“. Ir tokios biurokratijos nepakeis nei eilinė užklausa, nei ekstremalūs įvykiai.

Ką gi, belieka tikėtis, kad lėktuvo dingimas bus pamoka visoms sustabarėjusioms institucijoms, kad dėl jų vidinių politikų kenčia tik jų pačių įvaizdis, o dėl komunikacijos fiasko labai lengvai gali lėkti galvos – ir ne su viešaisiais ryšiais dirbančių žmonių.

Tik tak. Tik ar pakaks laiko persitvarkyti iki kitos dėmesį prikaustysiančios situacijos?

Žmogaus teisių asociacija: gėjus kritikuoti galima, religijų – ne

Po įvykių Paryžiuje, kai teroristai už Islamą pašiepiančias karikatūras sušaudė „Charlie Hebdo“ kolektyvą, ant šios temos bando plaukti įvairios organizacijos. Ne išimtis ir Lietuvos žmogaus teisių asociacija (LŽTA), nusprendusi antradienį pareikšti, kad iš religijų tyčiotis negalima ir tai yra baudžiama.

Jau pats asociacijos pavadinimas rodo, kad ji turi ginti visų žmonių – nepriklausomai nuo jų tikėjimo – teises. Tik štai, ši organizacija, kuri atrodo gerokai klierikalinė ir žmogaus teises suvokia tik kaip Krikščionių teises, prieš keletą metų visai kitaip kalbėjo, kai tema buvo pakrypusi apie kritišką atsiliepimą homoseksualių žmonių atžvilgiu. Jie gal jau ir pamiršo, o štai internetas – ne.

Pasirodo, žmogaus teisės yra ginamos tik tam tikruose rėmuose – kas liečia tikėjimą, tai šiukštu nekritikuokite, o štai visą kitą galite. O kaip kitaip? Jei leisi kritikuoti Islamą, po kurio laiko gali atsirasti precedentas kritikuoti ir Krikščionybę, o jos sekėjų Lietuvoje yra gerokai daugiau nei LGBT asmenų, tad ir teisių priklauso jiems daugiau. Tfu, dvigubi standartai.

speech

LŽTA antradienį pareiškė, kad tyčiotis iš religijų negalima:

(…) Lietuvos žmogaus teisių ir kitos nevyriausybinės organizacijos kartu pareiškia, kad patyčių „kultūra“ yra nesuderinama su demokratinės visuomenės samprata. Nacionalinės ir religinės nesantarvės kurstymas negali tapti žiniasklaidos laisvės siekiamybe. Todėl raginimai satyra ir kitais menkinamais būdais tyčiotis ar šaipytis iš bet kurios religijos simbolių ar žmonių religinių įsitikinimų laikytini savitos formos ekstremizmu, nutaikytu į vertybes, skatinančiu piliečių susipriešinimą, kurstančiu žmonių tarpusavio neapykantą ir keliančiu pavojų ne tik atskirai tikinčiųjų grupei, bet ir visuomenės bei valstybės stabilumui.

Asociacija taip pat priminė apie tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, jog žodžio laisvė nėra beribė ir ją galima apriboti, jei ji kenkia valstybės saugumui, vientisumui, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų žmonių orumui.

Viskas gi gerai, ar ne? Ir šis jų pareiškimas, kurį pasirašė ir tokios Krikščionybės puoselėtojos kaip Katalikų tėvų asociacija ar „Pro Patria“ yra niekas daugiau, o tik teisės tikėti, kuo nori gynimas.

Tik štai LŽTA kiek kitaip kalba, kai pasisuka kalba apie teisės mylėti ką nori kritikavimą. Taip, kalbu apie LGBT asmenis. 2013 metais advokatas Ignas Vėgėlė buvo siūlomas tapti Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėju*. Anuomet tuo pasipiktino Lietuvos gėjų lyga, kuri prisiminė viešus I.Vėgėlės pasisakymus apie LGBT*. Tuomet jis pasakė, kad transseksualai negali tuoktis, o Lietuvos žmogaus teisių asociacija ėmė ginti jo pareiškimą, remdamiesi tuo pačiu Europos Žmogaus Teisių Teismu.

EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių visuomenės pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų. EŽTT sprendimuose pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik informacijai ar idėjoms, kurios yra palankios
ar nėra įžeidžiančios (nepavojingos), bet ir informacijai, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar atskirą jos dalį. EŽTT pažymi, kad tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra demokratinės visuomenės, reikalavimai, o tai reiškia, kad bet kokie valstybės nustatyti formalumai, sąlygos ar apribojimai privalo būti proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (Handyside v. Jungtinė Karalystė, 1976). Taigi tiek LR Konstitucija (25 str.), tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (10 str.) garantuoja asmens teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas**.

Teisininkai man dabar gali pasakyti, kad aš neteisingai interpretuoju. Kai kalbama apie religijas, kalbama apie patyčias, o teksto ištraukoje apie LGBT minima erzinanti informacija. Jums iš karto atsakau – žiūrėkite plačiau, ne tik į sąvokų apibrėžimus. Iš esmės LŽTA pasirinko lygesnes kiaules ir kiekvienu atveju naudoja jiems patogesnius teiginius. Juolab, riba tarp patyčių ir erzinančios informacijos yra labai plonytė.

Dvigubi standartai. Ir kol mes į kiekvieną tokį atvejį ir kiekvieną asociaciją, kuri pasivadina skambiai, nebaksnosime pirštu ir neaiškinsime, kad jie vienus myli labiau, kitus – mažiau, nieko gero nebus žodžio laisvės srityje. Nors visiškai sutinku, kad savo nuomonę apie LGBT asmenis, kokia ji bebūtų, gali reikšti visi, man šleikštulį kelią organizacijos, kurios bando slidžiai prasprūsti pro įstatymų eilutes ir jas skirtingais atvejais naudoti skirtingiems tikslams.

Neva tai baisiai tolerantiški ir visiems meilės ir gėrio linkintys klierikalai gali apsunkinti gyvenimą ir užčiaupti burnas taip, kad daugiau nebesinorės. Vieną dieną galime prabusti tokioje šalyje, kurioje už pašiepimą kurios nors religijos, sėsime. Ir ne ant suolo pasimelsti.

——————————
*I.Vėgėlė teisėju netapo, vietoj jo pasirinktas Egidijus Kūris, gavęs 106 balsus, kai I.Vėgėlė – 14
**Su tuo aš visiškai sutinku – I.Vėgėlė turi teisę reikšti savo nuomonę, net jeigu ji nepatinka homoseksualiems žmonėms ar man, bet lygiai taip pat aš galiu reikšti nuomonę apie religijas, net jeigu ji kažką erzina ar įžeidžia

Baisioji A.Paulausko reklama: duokit tokių daugiau

Jau maniau, kad prezidento rinkimai nieko smagesnio, ar vertesnio dėmesio taip ir nepateiks: laimėtojas maždaug aiškus, debatai – nuobodūs ir pilni populistinių lozungų. Žodžiu, visiška nuobodybė.

Tačiau vienas toks kandidatas į prezidentus Artūras Paulauskas, kuris sugeba nustebinti, bėgdamas į partiją, kurią prieš tai juodai kritikavo, praskaidrino snaudulio apimtus rinkimus ir įnešė naujovių. Šį kartą iš gerosios pusės.

A.Paulauskas paskelbė tokią agitacinę reklamą, kurioje labai aiškiai kritikavo dabartinę prezidentę ir, manau, savo reklama pasiekė tikslą – bent jau mano „Facebook“ srautas tiesiog mirgėte mirgėjo nuo pasipiktinimo šūksnių. Taip mirgėjo, kad net prisiverčiau tą reklamą pažiūrėti.

Ir žinote ką? Nepamačiau joje nei kažko baisaus, nei draustino. Priešingai, nei mane stengėsi įtikinti socialinėse medijose purkštavę feisbukiečiai.

Taip, tai neskoninga. Taip, A.Paulauskas, bent jau sprendžiant pagal mano „Facebook“ draugų nepatenkintą niurnėjimą, pasidarė sau antireklamą. Tačiau atmeskime asmeniškumus, kai kurių jaučiamą neapykantą Darbo Partijai, pamirškime visus myliu-nemyliu ir ką tokio baisaus pamatysime toje reklamoje?

Ogi nieko. Visi tie didesni, ar mažesni skandalai, kurie įvyko per Dalios Grybauskaitės kadenciją ir yra kaip nors sietini tiesiogiai su ja, buvo plačiai aprašyti. Ką? Sakote, kažkas pamiršo? Ką gi, A.Paulauskas ir jo darbiečių PR komanda turi teisę priminti ir bandyti pakreipti tai savo linkme.

Taip negalima, nes prasilenkia su etika? Atleiskite, bet vienintelis skirtumas tarp šio klipo ir į mano darbinį paštą vis įkrentančių partinių varymų viens ant kito tik toks – čia vaizdo klipas, kuris susilaukė dėmesio, o pašte iš visų partijų guli plačiųjų masių taip ir nepasiekiantys ir silpnu penketu vertintini rašto darbai.

Ką, mano galva, pabandė padaryti A.Paulauskas (arba jo PR komanda) – tai atsisakė vemti verčiančių vienodų klipų, kuriuose sukasi tik vieno kandidato vaizdas, jo santykis su paprastais žmonėmis ir panašus mėšlas. Dar gerai, kad šiemet dar nemačiau plakatų su vaikais ant rankų – nusibodo. Todėl jį pasveikinsiu už šį bei tą naujesnio.

Be to, A.Paulauskas pripažino, kad varžosi ne keli kandidatai tarpusavyje, o visi varžosi su D.Grybauskaite ir pagal amerikietišką tradiciją (tik ne taip subtiliai), ėmė kritikuoti savo varžovę. Negi norite pasakyti, kad jums neprimena štai tokių amerikietiškų propagandinių reklamų?

O gal štai tokią – švelnesnę?

Na, arba tokią?

O man priminė ir pasakysiu, kad noriu tokių politinių agitacijų daugiau. Man pakanka politinių memų, kuriuos kuria galbūt tik aktyvūs rinkėjai, o gal ir aktyvūs partiečiai. Noriu, kad kritika vienas kito atžvilgiu būtų išsakoma, nesislepiant už internetinių juokelių.

Pirmas žingsnis žengtas. Žiūrėkit, gal po penkmečio pagal amerikietišką tradiciją pamatysime vaizdo klipų, kur kandidatai kritikuos šį bei tą rimtesnio, pavyzdžiui, vienas kito rinkimų programas?