Kategorijos archyvas: žiniasklaida

Baisioji A.Paulausko reklama: duokit tokių daugiau

Jau maniau, kad prezidento rinkimai nieko smagesnio, ar vertesnio dėmesio taip ir nepateiks: laimėtojas maždaug aiškus, debatai – nuobodūs ir pilni populistinių lozungų. Žodžiu, visiška nuobodybė.

Tačiau vienas toks kandidatas į prezidentus Artūras Paulauskas, kuris sugeba nustebinti, bėgdamas į partiją, kurią prieš tai juodai kritikavo, praskaidrino snaudulio apimtus rinkimus ir įnešė naujovių. Šį kartą iš gerosios pusės.

A.Paulauskas paskelbė tokią agitacinę reklamą, kurioje labai aiškiai kritikavo dabartinę prezidentę ir, manau, savo reklama pasiekė tikslą – bent jau mano „Facebook“ srautas tiesiog mirgėte mirgėjo nuo pasipiktinimo šūksnių. Taip mirgėjo, kad net prisiverčiau tą reklamą pažiūrėti.

Ir žinote ką? Nepamačiau joje nei kažko baisaus, nei draustino. Priešingai, nei mane stengėsi įtikinti socialinėse medijose purkštavę feisbukiečiai.

Taip, tai neskoninga. Taip, A.Paulauskas, bent jau sprendžiant pagal mano „Facebook“ draugų nepatenkintą niurnėjimą, pasidarė sau antireklamą. Tačiau atmeskime asmeniškumus, kai kurių jaučiamą neapykantą Darbo Partijai, pamirškime visus myliu-nemyliu ir ką tokio baisaus pamatysime toje reklamoje?

Ogi nieko. Visi tie didesni, ar mažesni skandalai, kurie įvyko per Dalios Grybauskaitės kadenciją ir yra kaip nors sietini tiesiogiai su ja, buvo plačiai aprašyti. Ką? Sakote, kažkas pamiršo? Ką gi, A.Paulauskas ir jo darbiečių PR komanda turi teisę priminti ir bandyti pakreipti tai savo linkme.

Taip negalima, nes prasilenkia su etika? Atleiskite, bet vienintelis skirtumas tarp šio klipo ir į mano darbinį paštą vis įkrentančių partinių varymų viens ant kito tik toks – čia vaizdo klipas, kuris susilaukė dėmesio, o pašte iš visų partijų guli plačiųjų masių taip ir nepasiekiantys ir silpnu penketu vertintini rašto darbai.

Ką, mano galva, pabandė padaryti A.Paulauskas (arba jo PR komanda) – tai atsisakė vemti verčiančių vienodų klipų, kuriuose sukasi tik vieno kandidato vaizdas, jo santykis su paprastais žmonėmis ir panašus mėšlas. Dar gerai, kad šiemet dar nemačiau plakatų su vaikais ant rankų – nusibodo. Todėl jį pasveikinsiu už šį bei tą naujesnio.

Be to, A.Paulauskas pripažino, kad varžosi ne keli kandidatai tarpusavyje, o visi varžosi su D.Grybauskaite ir pagal amerikietišką tradiciją (tik ne taip subtiliai), ėmė kritikuoti savo varžovę. Negi norite pasakyti, kad jums neprimena štai tokių amerikietiškų propagandinių reklamų?

O gal štai tokią – švelnesnę?

Na, arba tokią?

O man priminė ir pasakysiu, kad noriu tokių politinių agitacijų daugiau. Man pakanka politinių memų, kuriuos kuria galbūt tik aktyvūs rinkėjai, o gal ir aktyvūs partiečiai. Noriu, kad kritika vienas kito atžvilgiu būtų išsakoma, nesislepiant už internetinių juokelių.

Pirmas žingsnis žengtas. Žiūrėkit, gal po penkmečio pagal amerikietišką tradiciją pamatysime vaizdo klipų, kur kandidatai kritikuos šį bei tą rimtesnio, pavyzdžiui, vienas kito rinkimų programas?

Pirmiausia portalų komentarų cenzūra, vėliau – ir tinklaraščių?

Daugiau jokių patyčių iš Birutės Vėsaitės, ar jos pasekėjos Loretos Graužinienės. Jokių pabambėjimų apie kvailus atlikėjus, apie idiotus pseudomenininkus. Daugiau jokio preteksto jiems, kad galėtų plautisavo mundurą teismuose.

Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad Estijos portalas Delfi yra atsakingas už savo skaitytojų komentarus ir pripažino, kad vienam jį apskundusiam verslininkui turi pakloti 5 tūkst. kronų. (Na, dabar jau skaičiuokit eurais.)

Asmeniškai manau, kad maždaug 90 proc. portalų komentatorių yra dundukai, arba dirbantys agentūroms, kurios teikia palankaus komentavimo paslaugas. Tačiau net ir tokiame kontekste visiškos atsakomybės užkrovimas portalams iš esmės reiškia cenzūrą.

Nemaža dalis tinklalapių net ir be teismų sprendimų turi filtrus, kurie nepraleidžia daugumos keiksmažodžių, daug neigiamų įvertinimų sulaukę komentarai dingsta, o pareikalavus pareigūnams, nurodoma, iš kokio kompiuterio buvo komentuota ir pan. Tačiau jokie filtrai neapsaugos nuo visų įžeidimų, o akylas kiekvieno komentaro sekimas ir trynimas tų, kurie galbūt yra šmeižikiški, reikalauja pakankamai didelių resursų.

Tad kas toliau? Kiekvienam minedui, olialiaškinai putytei pupytei, birutėms coolness, ar moteriškai paslaptingoms Seimo pirmininkėms, susilaukusioms įžeidžiančių komentarų, atėjo saldūs laikai ir atsirado pretekstas paskalpuoti ir juos mininčius portalus. Tad, žinoma, laikui bėgant dings ir galimybė komentuoti, arba komentarai bus iškastruoti.

Įsivaizduokite – sėdi komentarų administratorius, kuriam pasakyta nepraleisti komentarų, dėl kurių būtų galima sulaukti ieškinio iš aprašomųjų. Kokį vaizdą matysime? „Teisingas sprendimas“, „Prajuokino“, „:)))“, „Netikiu, kad taip greitai pastatys“. Na, ir panašiai. Jokių patyčių, traukimo per dantį – nieko, nes kam rizikuoti.

Ir staiga viskas pasidaro gražu, lyg rašytume apie penkmečius, įgyvendintus per ketverius metus. Daugiau jokių masinių pašaipų iš tokių energoūkio ministrų, kaip Birutė Vėsaitė, kurią iš posto išstumė ne tik skrydis lėktuvu, bet ir, iš dalies, stiprios patyčios internete.

Tad ar tai ne tam tikros formos savicenzūra? Ar ne visiškai tokia pati, kaip kai kuriose redakcijose, kur žurnalistai eina pasikonsultuoti su reklamos skyriumi, ar gali rašyti apie kokią nors bendrovę? Man atrodo, kad same shit.

Po kiek laiko cenzūrą galėsime perkelti ir į tinklaraščius. Bent jau Lietuvoje. Gi tinklaraštininkai baudžiami žurnalistų ir leidėjų etikos komisijose, kartais prikaišiojama net ir dėl Facebook paskyrų, tad tokia nesąmoninga praktika, mielieji, greit pasieks ir šią socialinę mediją.

Komentatoriai, ypač pikti, pasidarys tikra prabanga. O jei jie kritiški? Tada išvis – ieškinys baisus.

Žinoma, aš šiuo atveju – pesimistas. Manote kitaip? Pakomentuokite, kol dar galite.

Kaip įrodyti, kad R.Paksas šoka nuogas mėnesienoje, arba koalicijoje su A.Butkevičiumi

Žinote pasakymą „eičiau su tavimi į žvalgybą“? Tai va, su mūsų taip mylimu premjeru Algirdu Butkevičiumi aš į žvalgybą neičiau. Juolab, jei būčiau politikas, neičiau į koaliciją su juo, jei A.Butkevičius turėtų nors menkiausią galimybę bendrauti su žurnalistais. Nes jis yra visiškas komunikacinis fiasko: nekonkretus, nusišnekantis ir dėl to metantis įtarimų šešėlį visiems, apie kuriuos prabyla.

Šiaip jau koalicijos partneriai, bent jau teoriškai, turėtų vienas kitą pridengti ir nekurti įvaizdžio, kad koalicijoje yra keistų nepatikimų politikų*. Bet čia mano įsivaizdavimas. A.Butkevičius gi turi kiek kitokį požiūrį į darbą koalicijoje ir į viešosios nuomonės formavimą.

Jei paklausi A.Butkevičiaus, ar šis žino ką nors apie galimą Viktoro Uspaskicho priklausomybę kokainui, A.Butkevičius atrėš paprastai: „Nesu daktaras ir negaliu spėlioti ir nenoriu apkaltinti, nes tai gali būti ir netiesa.“

Rimtai? Nes tai gali būti netiesa? Nes šiaip jau A.Butkevičiui atrodo, kad tai tiesa. Bet gali būti ir netiesa. Tai, vadinasi, kilo įtarimų, kad sprendimus koalicijoje priima apsinešę politikai?

O jei paklausim A.Butkevičiaus, ar jam V.Uspaskichas skambina naktimis visiškai girtas? Atsakymas dar tobulesnis: „Nežinau ar girtas. Žinau, kad jis labai vėlai eina gult. Gal vieną kartą ir buvo paskambinęs. Telefoninio pokalbio metu tokių dalykų negali nustatyti“.

Rimtai?

O jei paklaustumėme A.Butkevičiaus, ar jis žino apie tai, kad Rolandas Paksas naktimis mėnesienoje nuogas šoka lambadą, kokį atsakymą gautume? Bandau įsivaizduoti: „Nežinau, ar nuogas. Niekada nemačiau. Gal ir nešoka išvis, bet jo žmona šokius lankė, tai gal vakarais mokosi šokti“.

Mūsų premjeras yra politinės komunikacijos fail’as. Ir dabar tai išryškėjo galutinai. Jei tris kartus per dieną pakeistą nuomonę galima paaiškinti žinių neturėjimu ir nesusigaudymu situacijoje, kaip paašikinti nesugebėjimą užčiaupti paprasčiausių provokacijų?** Proto lėtumu? Prastais viešųjų ryšių specialistais?

Kad ir kaip bebūtų, A.Butkevičius kurį laiką premjeru dar bus, tad čia galima pasakyti tik „Laukite tęsinio“.

*Čia nekalbama apie atvejus, kai koalicija garantuotai grius, nes išsiskyrė nuomonės dėl esminių principų. Kalbame apie situaciją, kai nesugebama paprasčiausių ir primityviausių žurnalistų provokacijų nukirsti kartą ir visiems laikams.

**Jūs galite teigti, kad žurnalistai prigriebė A.Butkevičių ir jis nežinojo, kaip išsisukti nuo tiesos sakymo. Galite sakyti, kad premjeras nevykusiai dangsto V.Uspaskichą, nes jo girtuokliavimas ir narkomanija yra tiesa. Bet aš manau, kad A.Butkevičius paprasčiausiai nesugeba pasakyti improvizuoto sakinio nenusitauzydamas. Ir čia pirštu baksnoti reikia į jo viešųjų ryšių komandą.

Objektyvumo perlai

Vakarinė Palanga apie Tomą Vilucką:

Rezultatais turėtų didžiuotis visiškas politikos naujokas Tomas Viluckas. Kartu su Drąsos keliu į politiką pasukęs drąsus bei dvasiškai pavydėtinai stiprus Palangos gyventojas atėmė ne vieną šimtą konservatorių balsų, kurie realiausiai turėjo atitekti P.Žeimiui. Ir, nors nepateko į antrąjį turą, T.Viluckas įrodė, jog, net ir neturint tūkstančių litų rinkimų kampanijai, galima nelikti politikos užribiuose vien dėl to, kad mąstai kitaip. Papildyta: spalio 15 d. 15 val. duomenimis, T.Viluckas daugiamandatėje apygardoje savo partijos sąraše, gavęs 118 pirmumo balsų, iš 19 vietos pakilo į 16 – ąją.

Objektyvumas liejasi per kraštus.

Delfi.lt sveikintina iniciatyva

Kai Delfi.lt paskelbė, kad startuoja lenkiškas portalo variantas, pamaniau – „o koks protingas žingsnis“. Ir sveikintinas.

Tuoj čia prisiskaičiau komentarų ir šiaip nuomonių, kad lenkai delfį nusipirko, parsidavė tautos priešams ir kitokių idiotiškų nuomonių. Na, galit kalbėt, ką norit, bet aš įžvelgiu pavyzdį, kai pelno siekimas ir verslo plėtimas pasitarnauja valstybei.

Konkrečiai šiuo atveju nauda didelė. Verslas aiškiai parodo, kad lenkiškai kalbantys žmonės nėra atstumtieji. Jie reikalingi, į juos taip pat žvelgiama, jiems daroma ir siekiama jų palankumo.

Taip pat viena, kai apie Lietuvą ir mažumų padėtį joje pranešinėja lenkiški dienraščiai, kurie gali būti (bet gali ir nebūti – čia tik prielaida) iškraipo, o gal tendencingai praneša naujienas. Ir visai kas kita, kai naujienas ta pačia kalba pateikia lietuviškas portalas.

Galbūt bus galima tikėtis, kad Lenkiją pasieks ne tik tokios naujienos, kaip priverstinai integruojami ir skriaudžiami Lietuvos piliečiai, kalbantys kita kalba. Gal pasieks ir teigiamos naujienos, žinutės apie tai, ką naudingo suteikė šalis.

Nesu naivus. Kvailų nesutarimų keletas straipsnių nepakeis. Tačiau pradžia yra ir tai sveikintina.

Deja, lenkiškai kol kas dar neskaitau. Negalėsiu patikrinti savo prielaidos. Bet iš lenkiškai mokančių mielai norėčiau išgirsti apie situaciją.