Kol kas vyksta svarstymai, kur padėti tą ekspoziciją – Nacionaliniame muziejuje ar Valdovų rūmuose (jei nieko nepražiopsojau – ilgai svarstys dar).

Dėl manęs galima ekspoziciją nors ir į Šiuolaikinio meno centrą patalpinti, kad tik ne Valdovų rūmuose. Priežastis, mielieji, paprasta. Jau ir dabar kalbama, jog A. M. Brazauskas statė Valdovų rūmus lyg paminklą sau.

Žinoma, nė vienas politikas, pasak mūsų protingųjų filosofų-prie-butelio, negali daryti kažko tiesiog šiaip. Būtinai siekia naudos ir plauna pinigus. Gal ir plovė. O gal ir ne.

Tačiau jei mes norime, kad toks įvaizdis ir dėmė nuo VR nusiplautų, negalime leisti ekspozicijos talpinti pačiuose VR. Tai taps tarsi A. M. Brazausko kripta. O kiekvienas turistas iš gidų galės klausytis tauzyjimo apie tai, kaip buvęs prezidentas pasistatė rūmus sau.

Ir visai nesvarbu – tiesa tai ar ne. Žinoma, galima argumentuoti, kad tai – VALDOVŲ rūmai, o prezidentas yra valdovas (ne su skeptru ir karūna, bet vis tiek), todėl visai logiška, jei ekspozicija būtų patalpinta ten. Su sąlyga, jog ir kitos ekspozicijos nuguls šalia (po kitų prezidentų mirties, kurios nelinkiu nė vienam). Tačiau aš sakau ne. Vien dėl neigiamo požiūrio. Vėliau, kai jau atsiras daugiau tokių ekspozicijų, galima mąstyti apie perkėlimą į VR ir A. M. Brazauską.

Tikiuosi suprantate mano logiką. Jei nesuprantate – aiškinu. Nenoriu, kad tautos sąmonėje įsirėžtų VR tik kaip nieko vertas paminklas. Išspauskime iš jo ką nors daugiau.

Žinokit, velniškai keistas jausmas. Matyt, įpranti nuolat rugsėjo pirmą sieti su seniai nematytų moksladraugių kompanija, alumi, nusipirktu iš anksto, ir dar pasitrainiojimu po miestą.

Dabar kitaip. Ir net nežinau, kaip tai įvardinti.

O, pavariau beveik jausmingai. Gal ir iš manęs paverkšlenantis tinklaraštininkėlis išeis?

Pinigai. Jie yra viskas. Tačiau, kai bendrovės nori tik naujų klientų, o senų neišlaiko, žiūrėk ir pinigai iškeliauja. Dar liūdniau, kai žmonės turi tikrai gerų idėjų kaip protingai išlaidauti, tačiau sustabarėję biurokratai to neišgirs. Tačiau taupyti galime kiekvienas – pavyzdžiui, WC. Arba trankydamiesi po visus naktinius barus, bet saikingai vartodami.

Bendravimas. Įmonėse reikia įkalti į galva, kad visos niurzgančios bobos turi tapti ilgakojėmis blondinėmis. Tada bent niurzgėt į valias galės. Žinoma, bendravimas gali būti ir tik imituojantis nuoširdų, tačiau geriausiai, kai jis nėra anoniminis.

Tarp kitko. Atrodo, kad mokslininkų darbas yra kvailas. O štai stiklo rutuliukai mano broliui atrodo labai smagus ir protingas daiktas. Eh, ir vėl šią vasarą nenuvykau į Lenkiją. Ir su tinklaraščių diena nieko nepasveikinau… Apsileidimas.

Tiesa, jei jaučiate, kad jūsų tinklaraščio neseku, o norite, kad tai daryčiau – pakomentuokite po tekstais ir aš būtinai užsiprenumeruosiu!

Paauglių gyvenimus užvaldžiusios technologijos diktuoja kitą, naują, bendravimo manierą, kur neliko vietos kableliams, nosinėms ir kitoms filologinėms vingrybėms.

Na, aš jau nesu paauglys (bent naiviai tikiuosi, kad tokiu niekas manęs nelaiko) ir už juos kalbėti negaliu. Tačiau pažiūriu į FB, pažiūriu į tinklaraščius ir ką matau? Taip, klaidų yra. Kai kur yra ir šveplavimo. Tačiau nematau TOKIO baisaus neraštingumo. Beje, pats Skype ir sms bendrauju šveplai ir dažnai be kablelių. Ir ką? Privačiuose pokalbiuose aš dar ir keikiuosi. Beje, riebiai. Nereikia vaizduoti, jog dėl to atsitinka kažkas baisaus.

Rašymas šiandien yra gal net ir svarbesnė abipusės komunikacijos forma negu seniau knyga. (Kai buvo knyga, buvo vienpusis ryšys.) Todėl ir pats rašymas neturi būti normuotas neoficialiose vietose (prastokai išsireiškiau, bet tiek to), o graudenimas, kad tai pražudys raštingumą – juokingas. Jei kas ir pražudys, tai nesėkmės motyvuojant jaunimą mokytis.

P.S. Straipsnyje šiek tiek liūdima, kad Šiaulių universitetas nesurinko filologijos kurso. Gal nesurinko ne dėl to, kad nerūpi kalba, o todėl, kad universitetas – Šiaulių? Ir jame tiesiog ši disciplina niekam tikusi?

P.P.S. Aš esu už taisyklingą rašybą. Tačiau mieliau pasišaipau iš klaidų seklbimuose arba žiniasklaidoje negu verkšlenu, kad visas pasaulis eina šuniui ant uodegos (bent šia tema).

Štai keletas:

Emigrantai skęsta svaigalų jūroje.

Emigrantų vaikai pasmerkti?

Emigrantai rizikuoja netekti vaikų.

Emigranto namai – brangu, nejauku, nesaugu.

Emigrantai grįžta pervargę ir iškankinti vienatvės.

Paieškoję rastumėte ir daugiau neigiamų atspalvių. Ne tik tuose tekstuose, kuriuose antraštė aiškiai nupiešia nuomonę.

Parašyčiau, išvadas darykite patys, bet tuoj sulauksiu hadrian pastabų, kad išvadas padaryti turiu aš:)

O šiaip manau, kad pastaruoju metu padaugėjo neigiamų tekstų apie emigraciją. Tam tikras šviečiamasis darbas (?), kurį atlieka žiniasklaida. Negaliu pasakyti, ar pritariu atbaidymui nuo migravimo, tačiau situacija man tikrai įdomi. Jei dabar reiktų rašyti kursinį darbą, rinkčiausi emigranto gyvenimo atspindėjimą žiniasklaidoje. Tada detalesnes išvadas padaryčiau. O dabar mano verdiktas: niekas nejaučia naudos iš emigruojančių tautiečių. Mažiau žmonių – mažiau vartotojų. Net jei prieš tai jie vartojo iš bedarbio pašalpos…