Nors savęs negalėčiau pavadinti net fotografijos mėgėju, dažnai susiduriu su foto-šiukšlynu savo kompiuteryje.

Žurnale “Foto” perskaičiau interviu su Ugniumi Gelguda, kuriame jis paminėjo atminties paskendimą failų liūne. Iš tikro ir man kyla klausimas “kiek svarbi atmintis mums, padarantiems daugiau nei šimtą kadrų per dieną”.

Na, gerai. Nereikia net šimto. Užtenka penkiasdešimt per savaitę ir mūsų dokumentacija dingsta. Ne todėl, kad kažkas išsitrynė, o todėl, kad senesnės foto pasidaro nebeįdomios. Pavyzdžiui, pažvelkime į Facebook’ą. Po vakarėlio ar kokio renginio įmetame nuotraukas: jos įdomios, žmonės “laikina” jas, komentuoja. Po dviejų dienų visa tai paskęsta sraute ir, greičiausiai, prie tų senų fotografijų niekada nebeprisėsime.

Arba, kai kietasis diskas prisipildo, imame atrinkti fotografijas. Daugumai, bent kiek pastebėjau, kriterijai galioja gan įdomūs. Pavyzdžiui, aš turiu beveik visas fotografijas nuo maždaug keturiolikos metų. Maždaug septynerių metų archyvas. Ir nors tada fotografijos buvo dalinamos į kairę ir į dešinę – esu, berods, vienintelis, išlaikęs visas fotografijas iš draugų keturioliktųjų gimtadienių. Ir tik todėl, nes mano atrankos kriterijai foto-šiukšlyne yra ne “palikti naujausius”, o palikti tuos kadrus, kurie fiksuoja gyvenimą – mano ir draugų.

Kartais atrodo, kad nuolatinis “štampavimas” – nesvarbu kieno – privedė mus prie troškimo vien tik naujų dalykų. Ne senų įspūdžių prisiminimo, o bandymo sukurti naujus. Žinoma, tai gerai, nes varo mus į priekį. Bet, po galais, kartais mėgstu atsigręžti atgal ir pasiknaisioti po tuos foto-šiukšlynus, nors ir užima begalę laiko, kol surandu, ko ieškau.