Nerasime, ko gero, pasaulyje miesto, ant kurių sienų nebūtų nupieštas ryškiaspalvis graffiti. Patinka mums tai ar ne, tačiau išvengti negalime, nes tai neatskiriama modernaus miesto kultūros dalis. Diskusijos apie šį reiškinį – menas tai ar vandalizmas visuomenėje negęsta nuo pat graffiti atsiradimo pradžios. Miestų savivaldybės sienų valymui kasmet skiria tūkstantines sumas, o paveldosaugininkai graffiti pripažinti kaip tam tikra kultūros paveldo dalimi, matyt, dar šiandien nėra tinkamai pasiruošę.

Graffiti – gyvoji miesto kultūra

Šiuolaikinė graffiti piešimo ant sienų kultūra susiformavo Niujorko gatvėse aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, o pirmieji graffiti Lietuvoje atsirado maždaug 1993-1994 metais.

Gatvės meno esmė, pasak prof. Gintauto Mažeikio, kuris pirmasis Lietuvoje moksliškai analizavo šį reiškinį, tai kūrybinė laisvė ir siekis atskleisti graffiti kūrėjo individualybę, novatoriškumą, originalų piešimo stilių. Neretai piešiniai turi ir tam tikrą politinę prasmę kaip protesto akcija.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos kultūros programų vadovė Milda Valančiauskienė tikina, kad graffiti reiškinys neabejotinai pasaulyje suvokiamas kaip tam tikra modernaus miesto dalis.

„Graffiti – gyvoji miesto kultūra, tačiau jokiu būdu tai nėra nematerialusis kultūros paveldas“, – kalbėjo pašnekovė.

Jei gyvoji kultūra nėra nematerialusis kultūros paveldas, tuomet kyla klausimas, kas tai yra?

Paveldosaugininkės siūlymu pasiskaitau UNESCO organizacijos pateiktą apibrėžimą:
Nematerialus kultūros paveldas suprantamas kaip ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susiję kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės ir kai kuriais atvejais pavieniai žmonės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi. Šį nematerialų kultūros paveldą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės ir grupės nuolat atkuria reaguodamos į savo aplinką, į sąveiką su gamta ir savo istorija. Jis joms teikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį, tokiu būdu skatindamas pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogaus kūrybingumui.

Savivaldybė kovoja su graffiti piešėjais

Daugelyje pasaulio valstybių, taip pat ir Lietuvoje graffiti piešimas yra nelegalus, todėl „sienų marginimas“ be savininko sutikimo yra laikomas vandalizmu ir baudžiamas pagal įstatymus.

Vilniaus savivaldybėje šiuo klausimu įsteigta net prevencijos darbo grupė kovai su graffiti piešėjais sostinėje. Šios darbo grupės pirmininkas, miesto viešosios tvarkos departamento vadovas Gintaras Tamošiūnas sako, kad graffiti piešėjams kuriamos specialios erdvės, kurių mieste vis daugėja: jau yra Olimpiečių gatvėje, prie Neries krantinės, Konstitucijos prospekte bei V.Kudirkos aikštėje esančioje požeminėje aikštelėje.

„Tačiau vis tiek piešinių atsiranda ant pastatų ir kitų objektų“, – sako pašnekovas.

Todėl kovoti dažnai tenka radikalesnėmis priemonėmis, o pašalinti nuo sienos graffiti savivaldybei padeda tam specialiai sukurta bendrovė „Saugrafa“, kuri, pasak miesto graferių, piešinius sostinės senamiestyje „negailestingai“ nuvalo vos per kelias valandas.

Vertingiausias kultūros objektas – graffiti piešiniai

Ne visuose pasaulio miestuose graffiti yra laikomas tik nelegaliu vandalizmo reiškiniu. Australijos sostinėje Melburne graffiti turi gilias tradicijas, o šią modernaus meno kryptį gina net didžiausios nacionalinio kultūros paveldo organizacijos.

Šią savaitę žiniasklaidoje pasklido žinia, kad Melburno miesto komunalininkai per klaidą nuo vienos sienos nugramdė garsaus britų menininko Banksy graffiti, dėl kurio darbininkams net teko teisintis miesto valdžiai. Taip pat prieš trejus metus panašus likimas ištiko vieną menininko piešinį Londone. Statybininkai uždažė jo kūrinį, kuris buvo vertinamas 450 tūkst. dolerių (beveik 1 mln. litų).

Leistinų piešti ir gausiai užsienio turistų lankomų graffiti erdvių galima rasti ir netolimuose Europos miestuose. Gidų ir užsienio turistų grupių itin lankoma Topiel gatvė Varšuvoje, Tesnov rajonas Prahoje, Sydhavnen Kopenhagoje ir daugelis kitų vietų, kurios užsienio svečių lankomos kaip modernaus miesto kultūros bei jaunų menininkų kuriamos erdvės.

Grįžtu prie svarstymo, ar vis tik graffiti nėra nematerialaus miesto kultūros paveldo dalis; juk tai ir ilgainiui nusistovėjusiu veikla…, vaizdai ir išraiškos formos, susijusi su tam tikros bendruomenės kultūros erdve…, ši veikla reaguoja su savo aplinka, į sąveiką su gamta ir istorija…, o per kelius dešimtmečius yra perduodama iš kartos į kartą… (pagal UNESCO nematerialaus paveldo apibrėžimą).

„Kiekviena valstybė įsivardija tai, ką ji laiko kultūros paveldu. Nematerialioji kultūra suteikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį, svarbu tai, su kuo tauta save tapatina“, – tvirtina Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos atstovė M.Valančiauskienė.

Pasak pašnekovės, minėtas Melburno miesto atvejis gali būti siejamas su aborigenų menais. Australijoje itin reikšminga vaizdinė piešimo kultūra, su kuria, ko gero, ir graffiti gali turėti įvairių sąsajų su tradicine kultūra. Lietuvos tradicinė kultūra su graffiti šiandien reikšmingesnių jungčių neturi.

„Reikėtų specialios komisijos, kuri analizuotų graffiti kaip tam tikrą kultūros procesą, norint, kad tai taptų paveldu, bet juk ne visi graffiti kūriniai gali būti vadinami menu, daugeliu atvejų, tai tiesiog chuliganizmas“, – kalbėjo moteris.

Tačiau paveldosaugininkė sunkiai ryžtasi spėlioti, kad po tam tikro laiko graffiti vis dėlto bus pripažintas nematerialiu kultūros paveldu. O gal?

„Plačiausia prasme tai jau yra paveldas, tačiau šiandien tikslingiausia apie graffiti būtų pasakyti, kad tai unikalus modernaus miesto tapatybės ir gyvosios kultūros pavyzdys“, – kalbėjo pašnekovė.