Grėsmė nacionaliniam saugumui – visuomenės skaldymas krikščioniškų vertybių sąvokomis

Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tačiau ne krikščionys, atrodo, šalyje nelabai pageidaujami. Jeigu bandymų pakeisti Konstituciją ir susieti šeimą su santuoka dar negalime pavadinti prokrikščioniška veikla, tai Nacionalinio saugumo strategijoje įvardintos grėmės aiškiai parodo, kad šalyje politiniu lygmeniu yra proteguojama viena religija.

Štai kas skelbiama Nacionalinio saugumo strategijoje:

nepagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, krikščioniškų vertybių, šeimos instituto, liberalios demokratijos bei pliuralistinės visuomenės nuvertinimas, antihumaniškų, žmogaus gyvybės vertę menkinančių ar neigiančių, kurstančių rasinę, tautinę ar religinę nesantaiką, propaguojančių ar pateisinančių smurtą, prievartą ir genocidą teorijų, religinių doktrinų ir ideologijų plitimas.

„Krikščioniškos vertybės“ yra neaiškus terminas, o jų pabrėžimas tokio tipo dokumente, net jei jis ir simbolinis, yra aiškus bandymas susieti valstybe su viena religija.

Nacionaliniam saugumui grėsmę kelia bet koks bandymas įtvirtinti valstybinę religiją. Taip pat tokio privataus dalyko, kaip asmens išpažįstamas tikėjimas, kišimas į viešumą kelia problemas visuomenėje. Ją skaldo, iškeliant vieno įsitikinimus, filosofiją aukščiau kitų. Štai aš, kaip ir turbūt dauguma bedievių, pyktelėjau dėl krikščionybės kišimo į politiką. Krikščionys tuoj ims ginti strategiją nuo mūsų pyktelėjimo ir mes toliau pjausimės dėl to, ko visi galėjo išvengti, jei būtų atsieta politika ir religija.

Prieštarauja patys sau

Nepagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, paminėta saugumo strategijoje, turbūt visiems suprantamas blogis. Kiekienas turi teisę turėti savo įsitikinimus, vertybes. O štai tokių teisių atėmimas ar akivaizdus smerkimas politiniu lygmeniu kenkia tam pačiam nacionaliniam saugumui. Konstitucija numato pagarbą šioms vertybėms, ką, atrodo, pamiršo kai kurie politikai. 26 pagrindinio šalies įstatymo straipsnyje aiškiai parašyta: „Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.“

Žinoma, per stipru būtų sakyti, kad Nacionalinio saugumo strategija verčia žmones atsiversti į krikščionybę ir išpažinti mistines jos vertybes (kodėl jos mistines – kiek vėliau). Tačiau įvardinti žmones grėsme saugumui, jei šie negerbia krikščioniškų vertybių yra aiškus vienos religijos protegavimas ir prieštaravimas žmogaus laisvėms. Laisvėms turėti kitus įsitikinimus.

O politikų pasiteisinimai, kad didžioji dauguma lietuvių save laiko krikščionimis, neatrodo įtikinantis argumentas, kodėl nuspręsta į saugumo strategiją įkišti religiją. Visi, išpažįstantys kitas religijas (arba bedieviai) turėtų jaustis kaip šlapiu skuduru gavę. Jie pavojingi valstybei. Lyg mes būtume musulmoniška valstybė, kurioje vadovaujamasi šariato teise.

Beje, Konstitucijoje yra ir kitas, man labai patinkantis 29, straipsnis: Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Tačiau, kaip matau, kai kuriems tos privilegijos teikiamos. Bažnytinėms institucijoms, kurios neva tai formuoja vertybes, aiškindamos, kas gerai, o kas ne.

Kas, po galais, tos krikščioniškos vertybės?

Kai kurie galbūt pasakys, kad per daug įsikibau į savo neapykantą religijoms ir nematau to, kas slepiasi už sąvokos „krikščioniškos vertybės“. Tiesą sakant ne, aš bandžiau pažvelgti giliau, ieškodamas, gal mano įsitikinimai sugriūva, nes iš tikro krikščioniškos vertybės yra universalios ir tinkančios visiems. Galbūt jos neskaldo visuomenės, o kaip tik ją vienija. Deja, taip nėra.

Visų pirma, nepavyksta rasti, ką ši sąvoka reiškia. Klaidžiodamas interneto platybėse Šiaurės atėnuose radau kunigo Oskaro Petro Volskio tekstą apie krikščioniškas vertybes. Deja, man tas tekstas daugiau aiškumo neįnešė:

Krikščionybė pateikia tokią vertybių skalę: pirmiausia Dievas, tada žmogus, o visa kita – aplinkui. Žmogus yra Dievo vaikas.

Abejoju, ar toks sąvokos apibrėžimas, ar į jį panašus tiktų dokumento aiškinimui. O jeigu tiktų, tada visgi aš teisus ir šios vertybės nėra universalios – netikintieji ir kitų religijų atstovai saugumo strategijoje lieka už borto. Nesvarbu, kad kalbama apie žmogaus svarbą – kažkoks dievukas vis vien svarbesnis.

Pavyko rasti ir tokį aiškinimą, kad tai yra meilė artimui. Būtų puiku, tačiau jei prakalbsime apie dviejų vyrų meilę vienas kitam ir norą gyventi kaip porai – krikščionybė tuoj jiems ims prieštarauti. Še tau ir visa meilė. Homoseksualūs žmonės lieka už borto. O dar pridėkime nesusituokusių porų meilę vienas kitam, prišvedybinį seksą propaguojančių asmenų meilę vienas kitam. Oi, visą puokštę į artimo meilę netelpančių žmogelių, matyt, ištrauksime.

Kitur aiškinama, kad Dekalogas yra puikus vertybių paaiškinimas. Dalis įsakymų tikrai geri: nežudyk, nevok ir pan. Bet patys pirmi įsakymai iškart viską gadina: Neturėk kitų dievų, tik mane vieną. Netark Dievo vardo be reikalo. Ir vėl ne krikščionis lieka už borto, nes jam nusispjaut ant to krikščionių dievuko ir kiek kartų per dieną jis ištars jo vardą.

Apibendrinant galiu pasakyti: kad ir kaip gražiai nupieštum krikščioniškas vertybes, apipindamas jas žodžiais „meilė“, „orumas“, „pagarba“, įsigilinęs pamatysi, kad visi ne krikščionys lieka atstumtaisiai. Tas pats ir su kitų religijų vertybėmis. Visada liks tie, kurie nieko bloga nedaro, tačiau neįtelpa į dogmos rėmus ir lieka už borto.

Žinau, kad niekas prie kryžiaus nekals tų, kurie nelaiko save krikščionimis ir nepuoselėja krikščioniškų vertybių. Žinau, kad tai labiau simbolinis išsireiškimas, kuris neturės jokios galios. Tačiau neramu, kad politikai, neaišku ko siekdami, akivaizdžiai ignoruoja kitų visuomenės grupių interesus, tarsi pasakydami: mums nusispjaut, mes giname šią religiją, o tu daryk, ką nori. Būtent todėl nepatinka man tokie religijų kišimai į valstybės gyvenimą. Atrodo, kad žengiame žingsnį atgal.

3 komentarai

  1. Matosi, kad kolega gerai išmanote konstituciją, todėl klausimas būtų toks: kaip/ar galima paduodti šią nacionalinio saugumo strategiją konstituciniam teismui patikrinti ar jinai neprieštarauja konstitucijai?

  2. 2. Nacionalinio saugumo strategija nustato valstybės nacionalinius interesus, nacionalinio saugumo politikos tikslą, pagrindinius uždavinius ir jų įgyvendinimo kryptis. Ši strategija grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija, Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu, Šiaurės Atlanto ir Europos Sąjungos sutartimis.
    Iš čia: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=403085&p_query=&p_tr2=2

    O KT aiškinasi, ar Seimo priimti įstatymai IR KITI priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai. Todėl manau, kad galima teikti KT svarstyti.

  3. Truputį patikslinsiu: „Teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 105 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų aktų turi Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, taip pat teismai.“ (Konstitucijos 106 str.)

    O dabar pažiūrėkime, ką turime. Seime svarstant strategiją už Žmogaus teisių komiteto pasiūlymą braukti „krikščioniškas vertybes“ balsavo tik 21 Seimo narys; už Pavilionienės pasiūlymą pakeisti krikščioniškas vertybes bendražmogiškomis – išvis 13. Žodžiu, iki 29 netraukia.

    Vyriausybę iškart teks atmesti, nes ji kontroliuojama šventakuprių ir fašistų partijos aka TS-LKD, kuri energingai atmetinėjo ŽT komiteto ir Pavilionienės pataisas.

    Lieka teismas. Jis negali kreiptis į KT savo nuožiūra – visų pirma reikia, kad vyktų byla, kurioje būtų remiamasi ginčijamu teisės aktu. Tokiu atveju kurios nors šalies argumentuotu prašymu teismas gali kreiptis į KT su prašymu išnagrinėti TA atitikimą Konstitucijai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>