Kurį laiką pardavimų topuose buvo knyga “Lengvas būdas mesti rūkyti”. Neturėjau galimybės šios knygos efektyvumo įvertinti, nes pats tokio tipo skaitalams pinigų nesiruošiu leisti (kaip ir knygoms kaip uždirbti milijoną), o mano aplinkoje žmonės tik ruošėsi skaityti.
Dabar gi jau turiu kelis pavyzdžius, kurie kol kas griaunas visas lengvų būdų teorijas.
Vyras su daugiau negu dvidešimties metų rūkymo stažu ėmė skaityti knygą. Ją pasiskolino iš kaimyno ir kurį laiką veikė būtent toks paradoksas – “kaimynas metė, kaip aš nemesiu”. Juk niekas nenori pripažinti, kad turi mažiau valios negu aplinkiniai.
Na, stengėsi, bet nieko neišėjo. Rūko kaip rūkęs. Tiesa, kol skaitė knygą, rūkydavo pasislėpdamas, kad aplinkiniai nematytų. Kaimynas, iš kurio tą knygą skolinosi, taip pat dabar rūko.
Kur stebuklingas metimas? Gal žmonės nemoka skaityti?
Turbūt moka. Ir net vykdydami visus paliepimus, mesti nesugeba. Nes pritrūksta to tikro noro ir tikrų pastangų.
Atrodo, jei nueini į knygyną ir nusiperki knygą, o po to ją skaitai, tai jau įrodo tavo norą. Bereikia tik nedidelės, stebuklingos pagalbos. Deja, tai nieko neįrodo. Juk tai, kad kiekvieną rytą keliesi ir eini į darbą, neparodo, ar esi geras darbuotojas.
Pats žodis “lengvas” yra didžiausia problema. Ir ne tik norint mesti rūkyti. Siekiame didelių rezultatų, bet dėl jų pasistengti tingime. Nuolat tikimės, kad už mus tai padarys kas nors kitas, o rezultatais džiaugsims patys.
Neretai pasitaiko, kad kai reikia kažką daryti (darbovietėje, universitete), nudelbiame akis ir laukiame TO, kuris apsiims papildomus rūpesčius, nieko už tai negaudamas. Nes tai lengva. Deja, po to pykstame, nes rezultatai ne tokie, kokių norėtume patys.
Tačiau yra keli procentai žmonių (gaila, kad bent kol kas tarp jų nesu), kuriems nesvarbu, ar ant knygos viršelio bus užrašyta “Lengvas” ar “Mirtinai sunkus”. Jie vis vien darys ir padarys. Tokie, paprastai, ir uždirba daugiau ir karjerą padaro greičiau, o visi aplinkiniai jiems už nugarų tik kalba, kad pastarieji prisivogė, apgavo, sukčiavo.
Deja, neįmanoma pakeisti tų, kurie ieško lengvų būdų. Jie gali keistis patys, bet neranda lengvo kelio… Taip ir vyksta tas uždaras ratas.
O tie tūkstančiai žmonių kurie metė rūkyti ir metė lengvai yra melagiai?
sios knygos pagalba tikrai mete rukyti:
mano zmona, jos pussesere, dar keli pazistami.
Mano draugas metė rukyti neskaitęs knygos. Mano pažįstamas tapo milijonieriumi net neskaitęs knygos “Kaip užsidirbti milijoną”. So what?
Jokios knygos nepadės jeigu pats to nenorėsi, tad sakyti, kad ta knyga daro stebuklus nereikia.
Žmogaus elegesys priklauso nuo pačio jo. Kodėl nėra knygos “Kaip pradėti rūkyti”? Kažkodėl žmonės rūko ir be to :)
Pernelyg subjektyvus pamąstymas. Natūraliai kyla keletas klausimų.
Kokia paties nuomonė, kodėl tavo aplinkoje žmonės kažkada ruošėsi (ir kai kurie prisiruošė) skaityti būtent tą knygą? Juos paveikė gausybė užpirktų reklamų per televiziją, radiją, reklaminiai stendai pakelėse ir autobusų stotelėse? Ar jiems tą knygą tiesiog rekomendavo pažįstamas buvęs rūkalius?
Ar objektyvu sulaukti keleto žmonių pavyzdžių, kuriems nepavyko perkąsti knygos autoriaus svarbiausios minties, o tada ją „demaskuoti“ kaip neefektyvią? Ar siekiant bent minimalaus objektyvumo nereikėtų pasitelkti didesnės imties? Ir visų pirma pačiam išsiaiškinti, apie ką ten apskritai eina kalba? Ar protinga šitaip laikytis įsikabinus savo išankstinės nuomonės?
Ką reiškia pasakymas „Juk niekas nenori pripažinti, kad turi mažiau valios negu aplinkiniai.“, jei kalba eina konkrečiai apie šitą knygą? Juk knygoje valios pasitelkimas metant rūkyti išdedamas į šuns dienas. Valios sutelkimas tik trukdo tapti nerūkančiuoju. Ir tai yra faktas. Nerūkyti gal kurį laiką ir padėtų, bet tapti nerūkančiu – ne. Mesti rūkyti lengva tampa tada, kai pakinta požiūris į rūkymą. Jei rūkymą nustoji laikyti vertybe ir įžvelgi, kad tai yra tiesiog geniali savo paties proto apgaulė, kodėl tada turėtų reikėti valios? Jei nereikia valios norint nesikišti degančio stagaro į ausį arba į nosį, tai kodėl jos staiga prireikia, jei kažkam užplaukia jį kištis į burną? Ir ne šiaip sau kištis, o dar ir visą ta bjaurastimi savo plaučių paviršių pasidengti? Ar visiškai nieko keisto tame neįžiūri? Tai, kad ta kvailystė yra masinė, visiškai nieko nekeičia – ji visvien lieka MASINE KVAILYSTE.
Paklausk to vyriškio, kodėl skaitydamas knygą jis rūkė pasislėpęs? Jei jau nusprendė gaišti savo laiką skaitydamas tą knygą, tai galėjo bent jau laikytis jos primityvių nurodymų. Vienas iš jų prašo, kad skaitymo eigoje būtų rūkoma įprastai. T. y. tada, kada norisi ir nemažinant. Ir apie buvimo „slaptu rūkaliumi“ graudumą ten taip pat rašoma. Ar protinga skaityti ir ignoruoti tai, ką skaitai? Kam tada iš viso eikvot pinigus ir laiką?
Ar kažką įrodo tai, kad kaimynas (knygos savininkas) dabar vėl rūko? Visi žmonės rūko todėl, kad rūkanti visuomenė jiems pripučia arabų, jog rūkymas turi kažkokios naudos (atpalaiduoja, padeda susikaupt, skanu, faina ir t. t.). Knyga tuos arabus išpučia. Tačiau garantuoti, kad žmogus kažkokiomis aplinkybėmis vėl nepasiduos tam pačiam smegenų plovimui, ji negali. Ji viso labo tėra knyga. Informacija nėra kalta, jei kažkam nepavyksta ja pasinaudoti. Ypač taip smulkiai išdėstyta informacija.
Nereikia turėtų naivių lūkesčių, kad metimas rūkyti turi būti „stebuklingas“. Nerūkyme nėra jokios mistikos, jokios magijos, jokių stebuklų.
Mokėti skaityti ir sugebėti SUVOKTI tai, ką skaitai – du šiek tiek skirtingi dalykai. Labai teisingai pastebėta, kad tai, jog kiekvieną rytą keliesi ir eini į darbą, neparodo, ar esi geras darbuotojas. Tai, kad nesuvoki tos knygos potencialo, dar neparodo, jog esi objektyvus rašytojas, kad knygos pažadai – mitai.
Ar tikrai žodis “lengvas” yra didžiausia problema? O jei naujas tiražas vadintųsi „Paprastas būdas mesti rūkyti?“, problemos nebeliktų? Kvailoka kažką spręsti apie knygą iš viršelio ar iš pavadinimo.
Vienas labai gerbiamas psichologas, Raimundas Alekna (įdomus sutapimas – taip pat neskaitęs knygos, bet turintis apie ją viešai skelbiamą autoritetingą nuomonę) panašiai teigia, kad žmonės su šita knyga meta rūkyti todėl, jog galvoja, tai knyga už juos meta rūkyti – o ne jie patys. Naivokas pasakymas, bet jei jau taip sako rimtas psichologas, tai ar turim kitą pasirinkimą, nei jam pritarti?
Savo kailiu žinau, kad knyga už tave tikrai nemes rūkyti. Ir tikriausiai nelabai teisinga nesugebėjimo atsikratyti rūkymo pančių suvesti į tingėjimą. Žinau žmonių, kurie po keturis kartus skaito knygą, kol pagaliau pagauna kampą. Ar pirmą, antrą ir trečią kartus jie buvo tinginiai? Pasikartosiu, bet pagrindinė problema – suvokimas. T. y. nesugebėjimas suvokti, nesugebėjimas įsitikinti dėstomų faktų teisingumu arba argumentuoti jų klaidingumą. O už suvokimo problemos stovi dar viena siena – baimė. Ir net jei iki smulkmenų išnarpliodama rūkymo reiškinį knyga panaikina nežinomybės baimę (sulaikančią nuo mėginimo neberūkyti), tačiau, kad ir kaip norėtųsi pritarti kompetentingajam Aleknai, knyga negali žengti žingsnio pirmyn nuo tramplino į vandenį.
Sakydamas, kad yra žmonių, kuriems nesvarbu ar ant knygos viršelio bus užrašyta “Lengvas” ar “Mirtinai sunkus” būdas, neatkreipi dėmesio į vieną labai svarbų dalyką. Įsivaizduok, kad rūkymas – klaidžiojimas didžiuliame labirinte. Na bent prielaidą tokią padaryk, jei nesinori to įsivaizduoti arba tai yra per sunku. Ar labai padidėtų tikimybė tiems keliems procentams atkaklių žmonių įgyvendinti savo tikslą, jei jie stengtųsi kad ir metų metus? Jei egzistuoja šimtai tūkstančių manevrų labirinte variantų, jų pastangos vis vien gali neduoti jokių vaisių. Bet jei jie turės labirinto žemėlapį, tai ar rinksis „Lengvą“ ar „Mirtinai sunkų“ kelią per aplinkui – tikmybė, kad jie ištrūks, ženkliai artėja prie vieneto. Ar pagauni kampą, kame esmė?
Galų gale, ar trūksta žmonių, kurie uždirba daug, greitai padaro karjerą, gyvenime dažniausiai daro daugmaž teisingus sprendimus, tačiau…. niekaip nesugeba mesti rūkyti (arba išsivaduoti iš kitokios narkomanijos)? Ar ryšys tarp atkaklumo ir rezultato visada jau toks stiprus? Ne į temą, bet galim prisiminti kad ir Hitlerio atkaklumą – ar tai jį kažkur nuvedė? Arba kokius pasaulinio garso žmones, kuriems netrūko valios, atkaklumo ir intelekto (dainininkai, politikai, aktoriai ir panašiai), kurių pavydėtinus gyvenimus sugriovė ne kas kita, o genialūs priklausomybės spąstai? Ir nelabai svarbu, ar jie klaidžiojo kokaino, nikotino, heroino ar kitame panašiame sudėtingame labirinte. Matom Elvių Preslių, Maiklų Džeksonų, Patrikų Sveizų ar lietuviškų Einikių gyvenimus, kuriuos galima priskirti net ne prie „kelių procentų“ atkakliųjų, bet prie tūkstantųjų procento dalių. Kas pražudo tokius žmones? Pernelyg dažnai juos pražudo priklausomybės spąstai. Ir jokie spąstai pasaulyje nepražudo tiek žmonių, kiek nikotino. Tai pirmoji mirties priežastis tiek tarp ypatingų asmenų, tiek tarp visiškų runkelių. Allenas Carras savo knygose išdėstė savo paties aptiktą išėjimo iš priklausomybių labirintų planą. Tas planas toks aiškus ir paprastas, kad būtų neteisinga jį pavadinti kaip nors kitaip, nei „Lengvu būdu“. Ir jei tik žmogus sugeba tinkamai suprasti tą žemėlapį, rasti išėjimą ir būti budrus, kad vėl nepakliūtų atgal į tą pačią nesąmonę, tai nėra jokio skirtumo ar jis iš tų „kur darys ir padarys“, ar jis tiesiog paprastas žmogus, kuriam ir tinginystė visai nesvetima. Na ir žinoma, jei nesugeba – taip ir vyksta tas uždaras ratas labirinte.
P.S. Knyga vis dar YRA topuose. Ji iš ten kris tada, kai atliks savo darbą. Jei sveikatos apsaugos institucijos nepasiūlo žmonėms ko nors efektyvaus, tai tą padaro knygynai. Elementaru. Rytoj sueina lygiai du metai, kai knygynuose ji pasirodė lietuvių kalba, o šio pavasario Narkotikų kontrolės departamento tyrime nustatyta, kad Lietuvoje sumažėjo tabako rūkalių. Tebūnie tai krizės ar to paties departamento nuopelnas, bet Alleno Carro indėlio atmesti taip pat negalima.
Komentaras vertas dėmesio. Pasistengsiu atsakyti į tavo klausimus, nors ir lakoniškai.
Visų pirma, mano tinklaraštis ir yra vieta subjektyviai nuomonei.
Knygos “brandas”, manau, atsirado iš tų, kurie tikrai norėjo mesti (arba suvokė mintį, kaip tu sakai), vėliau kiti ėmė šią knygą, nes tikėjosi stebuklo. Tarkim, paraginti prieš tai skaičiusių.
Nesilaikau įsikabinęs išankstinės nuomonės. Laikausi tokios nuomonės, kad tie, kurie nori – meta. Knyga šiuo atveju tampa tik atributu. Visi kiti ir mišias užpirkę nemes.
Valią galiu ir perfrazuoti: “Juk niekas nenori pripažinti, kad negali to, kas pavyksta aplinkiniams”.
Dėl sugebėjimo skaityti ir suvokimo – nuomonės sutampa.
Vėlgi dėl visų, kurie nemeta. Klausimas visad lieka – ar jie nori mesti. Iš esmės mūsų požiūriai sutampa, bet pateikti skirtingais žodžiais. Tu vartoji suvokimą, aš jo nevartoju, nes neskaičiau.
Tiesa, man pačiam kilo klausimas. Kodėl žmonės skaito tą knygą po keturis kartus, kol galų gale suvokia mintį? Kas paskatino? Juk jei nepavyko iš kelių kartų, imiesi kitų būdų, o gal tiesiog jie labai norėjo mesti, kad įsiteigė sau, jog vis skaitydami pagaliau mes? Saviitaiga – stiprus dalykas.
P.S. Kitą kart, kai norėsi parašyti tokio ilgio komentarą, atsiūsk į el. paštą. Įdėsiu kaip tekstą, kad susipažintu ir tie, kurie neskaito komentarų.
Dėkuj už atsakymą. Regis, daros paprasčiau suvokti, kokiu kampu žvelgi į visą šitą reikalą, apie kurį šnekamės.
Net nesiginčysiu, kad komjaunimas.lt yra vieta būtent tavo nuomonei, bet jei jau tituliniame puslapyje akcentuojamas subjektyvumo objektyvumas, o giliau – siekis lavinti kritinį požiūrį, tai tiek vienas, tiek kitas savaime reikalauja gilesnės analizės, jei apskritai ėmiesi aušinti klaviatūrą. :)
Dėl knygos „brando“ – lietuviškai jau seniau buvo išleista knyga beveik identišku pavadinimu ir kur kas gražesniu viršeliu, Dietmaro Elsnerio „Patikimas būdas mesti rūkyti“, bet tokios reputacijos neužsitarnavo. Pavarčiau ir pasidarė aišku, kodėl. Knygą rašė tikriausiai niekada nerukęs žmogus, nifiga nesuprantantis rūkančiųjų psichologijos, tai tiesiog patuščiažodžiavo ir tiek. Ir, esant reikalui, parekomendavo imtis veiksmų ir priemonių, kurių neefektyvumas jau galybę kartų rūkalių buvo išmėgintas savo kailiu. Vėliau mačiau, kad Vilniaus knygų mugėj tą knygą Alma Littera po petaką stumdo.
Knygos „brandą“ sukūrė ne vien tikrai norintys mesti rūkyti ir tikrai ne koks gudrus marketingas. Bent jau pats aš marketingo kursą vien su špargalkėm ir labai paviršutiniškai praėjau. Kas išpopuliarino idėją, kad lūžusias rankas ir kojas geriausia gydyti gipsuojant, o ne užkalbėjimais, švęstu vandeniu ar aukojimais? Gipso kasėjų pastangos? Papirkti ir „paskatinti“ gydytojai? Ne. Paskatino pats idėjos racionalumas ir efektyvumas. Savaime – iš lūpų į lūpas. Ir „Lengvo būdo“ atveju susiduriama su lygiai tuo pačiu reiškiniu. Word of mouth, taip sakant.
Šiaip, kiek man yra žinoma, tai Didžiojoje Britanijoje (Easyway tėvynėje) prie metodikos žinomumo ir populiarumo prisidėjo ir žurnalistai, ieškodami įdomių ir karštų temų. Nepamenu nei vardo, nei pavardės, bet buvo tokia situacija, kai žurnalistė užsirašė pas Carrą į seminarą (gana seni laikai, gal jis tada ir knygos dar buvo neparašęs, o tik akis į akį rūkalius konsultuodavo), nusiteikusi paviešinti, kaip jis iš vargšų rūkalių pinigus neaišku už ką lupa ir kodėl apskritai į jį kreipiasi žmonės, kamuojami rūkymo problemos. Buvo nusiteikusi visiškai skeptiškai, nė nesvarstė apie metimą rūkyti, bet iš seminaro išėjo būdama nerūkanti. Straipsnis vis dėlto pasirodė, bet savaime aišku, kad Carrui ir jo ambicijai nuo rūkymo išgydyti visą pasaulį nė kiek nepakenkė.
O ir Lietuvoje viena „Respublikos“ žurnalistė, pati metusi rūkyti su knyga, parašė didelį teigiamą straipsnį, kaip ji džiaugiasi praregėjusi ir išsivadavusi iš rūkymo spąstų. Po daugiau nei metų ją vėl sutikau, bet jau rūkančią – kad ir kokia buvo džiugi pradinė jos nuotaika, bet visuomenė vėl kažkaip jai išplovė smegenis ir įstūmė atgal. Tas pats nutiko ir su Henriku Vaitiekūnu ir Marium Jampolskiu – jie abu džiaugėsi mesdami rūkyti su knyga, mėgaudamiesi tuo ryškiu laisvės pojūčiu, bet kažkaip neatsirado imuniteto ir vėliau vėl užkibo. Ir, kaip ir ta žurnalistė, taip ir jie abu šneka tą patį – kaip ir vėl norėtų tapti nerūkančiaisiais. Keista, bet pasitaiko žmonių, kurių tas proto užtemimas vėliau nebepaleidžia į laisvę.
Šiaip, manau, prie knygos populiarinimo Lietuvoje labai stipriai prisidėjo „Lietuvos žinių“ žurnalistas Marijus Širvinskas – paskambino, pabarė, kad knygoj klaidų rado, kad linksnių nesuderinau (ir dabar dar nelabai skiriu, kaip konkrečiai yra teisingai – „būti rūkančiu“ ar „būti rūkančiam“?) ir kad dėl to skaitydamas pats nemėtė rūkyti. Bet knygos pardavimai po jo straipsnio pradėjo smarkiai augti, nes jis pasirodė tiek delfiuose, tiek tradiciniuose laikraščiuose. Tai negaliu pykt, tik dėkingumą jaučiu, kad ir pagrįstai kritikuodamas suteikė žmonėms galimybę apskritai žinot apie tokio dalyko egzistavimą.
Su nuomone, kad tie, kurie nori – meta, būčiau linkęs nesutikt. Aš pats daug kartų norėjau mest rūkyt – tai dėl pinigų, tai dovana panelei, tai derybos su savim, kad „jei išlaikau egzaminą, tai metu“, bet mano norai buvo visai nereikšmingi – be cigarečių užeidavo depresija, vis atrodė, kad atsiranda kažkokia tuštuma, kad gyvenimas be šito mažo malonumo netenka prasmės. Ir tiesiog natūraliai vėl pradėdavau kaulyt, o vėliau ir vėl pirktis cigaretes, nes nusibosdavo kankintis ir jaustis nelaimingu (ar „nelaimingam?“ :) ).
Iš tikrųjų tai taip „iš lempos“, kad ir su didžiausiais norais, meta tikrai labai maža dalis. Arba jei ir meta, tai lygiai taip pat pasikankina ir nusprendžia, kad nieko gero nebus – ir vėl pradeda. Nes galvoj neturint reikiamo suvokimo, smegenys nuolatos siunčia signalą „eik parūkyt“. Ir tada užeina žiauri šizofreniška būsena – dalis smegenų nenori rūkyt, nes jų šeimininkas juk priėmė sprendimą mest, o kita dalis, neatskirdama, kad nikotinas toli gražu ne maistas, o nuodas, kaip išprotėjusi siuntinėja alkio signalus, vis primindama „tik neužmiršk parūkyt“, „kaip tu nori cigaretės!”. Ir tie, kurie mesdami rūkyt neatsikrato klaidingų įsitikinimų, provokuojančių tokius signalus, ir po daug nerūkymo metų dar blaškosi ir svajoja apie cigaretes po valgio ar susibėgus su draugais.
Situacija panaši į metimą valgyt. Sotus (parūkęs) gali prisiekinėt sau, kad tau visai nereikia maisto ir kad jau „riši“, bet po kiek laiko neišvengiamai ateisiantys alkio priepuoliai ekstremaliomis situacijomis žmones prieš jų norą paverčia net ir kanibalais. Pats barake esu naktį ėjęs per aukštus ir, negavęs rūkyt, iš peleninių ilgesnius bikus rankiojęsis. Ne kanibalizmas, bet, kai pagalvoji, irgi žiauru. Smegenų mechanizme rūkymas ir maitinimasis iš tikrųjų kažkaip smarkiai susiję, nors yra priešingi dalykai – vieno griebiamasi dėl išlikimo, o kito griebiamasi dėl laipsniško nuodijimosi. Bet išplautomis smegenimis abu interpretuojam vienodai.
Knygoje surašytos žinios šiuo atveju tampa ne atributu, kaip tu sakai, totemu ar talismanu, o, kaip jau rašiau ankstesniame komentare, – kelrodžiu, ieškant išėjimo iš to košmaro. Gal tu tokios stadijos dar nepasiekei, kad rūkymą pradėtum vadinti košmaru, bet, jei viskas bus tvarkoj, savo laiku suprasi, ką čia tauziju. Kaip galvoji, kodėl rūkantys tėvai taip saugo ir atkalbinėja savo vaikus nuo rūkymo? Ar dėl to, kad jie baisūs egoistai ir jiems gaila, kad ir jų vaikai galėtų mėgautis tais nuostabiais rūkymo privalumais, kuriais mėgaujasi patys, ar žemiškesnis paaiškinimas būtų kitas – kad jie instinktyviai jaučia, jog papuolė į spąstus, į labirintą, į košmarą, iš kurio rasti išėjimą ne taip jau ir lengva – ir būtent dėl to visomis išgalėmis stengiasi nuo to paties apsaugoti savo vaikus?
Kas dėl saviįtaigos – a velniai žino, kiek ji ten stiprus dalykas. Kaip tu turi tam tikrą skeptišką poziciją dėl Alleno Carro filosofijos, taip ir aš, šarvuodamasis ne pačia geriausia išankstine nuomone, skeptiškai žiūriu į visokias autogenines treniruotes (gal jos ir turi kokį mokslinį pagrindą, bet su savo „vizualizaciniais“ įsiteiginėjimais į pseudomokslą užneša), Merfio stiliaus „pasąmonės galias“, Da Secret, Vienuolius be ferarių ir kitą panašią popsuchą, kuri vienaip ar kitaip su įtaiga ar saviįtaiga susijusi. Bet jokio stiprumo joje neįžvelgiu. Jei kada būčiau sau pradėjęs aklai įsiteiginėt „valio, aš nerūkantis“, „valio, aš nerūkantis“, tai tikriausiai ir šiandien su cigarete dantyse tą patį tebekartočiau. Bent jau nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam tokie dalykai suveiktų.
Į „Lengvo būdo“ skaitymą keturis kartus aš žiūriu kiek paprasčiau. Tai, ką Carras norėjo pasakyt visuomenei, yra visiškai naujas požiūris į dalykus, į kuriuos visas pasaulis jau ir taip ilgą laiką žvelgia vienu ar kitu keistoku kampu. Jo situacija labai primena nepavydėtiną Koperniko, Galilėjaus ar kitų didžiųjų atradėjų akistatą su visuomene – ir ne šiaip sau visuomene, o religijos ir naivumo užtemdytų protų žmonėmis. Juk ne taip ir seniai kažkuris vienas įsitikinęs, kad žemė yra apvali ir jos ant nugarų visai nelaiko drambliai ar vėžliai, arba supratęs, kad Saulė toli gražu nesisuka aplink Žemę, bet ATVIRKŠČIAI, pamėgino tomis žiniomis pasidalinti su visiškai priešingai mąstančia visuomene. Koks rezultatas? Pastaroji kažką durneliu išvadino, kažką ant laužo už tokius absurdiškus akibrokštus pasiuntė, bet… trečią, ketvirtą ar penktą kartą pamąsčiusi, ką gi vis dėlto tie eretikai turėjo omeny, ėmė ir stebuklingai patikėjo, kad, akurat, žemė visai ne plokščia. Ir tai vyko ne prieš milijoną metų, o sąlyginai labai labai neseniai. Bet ar masėms žmonių buvo lengva nustoti tikėti tomis senomis nesąmonėmis, vos vieną kartą išgirdus naglus kažkokio pavienio žmogaus svaičiojimus? Turbūt tikrai daugiau nei keturis kartus reikėjo apsvarstyt, kokia gi realiai yra žemės forma, arba kas aplink ką sukasi, kol galutinai įsitikino tų pavienių žmonių teiginiais. Dar dabar turbūt kokie 90% žmonių (tiek rūkančių, tiek nerūkančių tarpe) tiki, kad cigaretės – vienas geresnių gyvenimo ramsčių, universali priemonė, pagerinanti bendravimą, vaikanti nuobodulį, raminanti ir pasižyminti kitom puikiom TV shopinėm savybėm. Regis užtenka tik lašelio sveiko proto, kad pavyktų įžvelgti, jog tai visiška nesąmonė, kad, kaip ir saulės ar žemės sukimosi viena apie kitą atveju, – VISKAS YRA ATVIRKŠČIAI NEI ATRODO. Rūkymas viską gadina, o ne remontuoja. Bet, deja, jie visi lyg susitarę tiki priešingai, nors tu ir nuo seimo stogo trimituotum realybę. Bet žmonės visais laikais tikrovės nemėgo – apklausk gatvėj 100 žmonių, kiek iš jų yra įsitikinę, kad prieš porą tūkstančių metų gyveno koks tai į dangų skraidantis, vandeniu vaikštantis ir Dankano Maklaudo savybėmis pasižymintis Jėzus – ir absoliučiai didžioji dalis tave nesveiku palaikys, jei pareikši, kad pats tuo nė pro kur netiki.
O kas šiais laikais nuo antikos ar viduramžių pasikeitė? Ta pati raganų medžioklė, tik kitam kontekste. Tarkim tu padarytum kažkokį labai svarbų žmonijai atradimą. Atrastum vaistus nuo kokios nors baisios ligos, ar šiaip kažką visiškai naujo įžvelgtum. Ar turėtų būti keista, jei kažkas turėtų daugiau nei vieną kartą studijuoti tavo įžvalgas, kol pagaliau irgi įsisavintų vieną tavo mintį ar ištisą teoriją? Ir ar iš viso norėtų gilintis? Kodėl turėtų? Kas tu toks, kad jie gaištų savo brangų laiką? Tikriausiai avansu šarlatanu išvadintų ir nugesintų.
Todėl taip ir būna, kad, kol žmonės nepagauna, ką Carras norėjo pasakyt, tol ir nagrinėjasi – kad jokių klaustukų galvoje nebeliktų. Nes jei liktų bent viena abejonė, tai ta abejonė ir pasistengtų, kad žmogus vėl nustotų tikėt nerūkymo racionalumu ir malonumu, ir vėl rinktųsi kvėpavimą smalkėmis, kasdien su savo protu ir aplinkiniais pykdamasis ir už visa tą naštą dar valstybei nemenką nalogą susimokėdamas. Arba kontrabandą dėl nelemtos nikotino dozės remdamas.
Spėju, kad tą kaimyną, kuris vėl pradėjo rūkyt, kažkas vėl įtikino tuo, kuo tiki pilkos masės, t. y. kad žemė yra plokščia , kad saulė sukasi aplink žemę, arba – konkrečiu mūsų atveju – kad rūkymas yra didžiulis malonumas, vertas ir sveikatos eikvojimo, ir smardinimosi, ir pinigų švaistymo. Turbūt nėra lengva tikėti priešingai, nei tiki masės, kad ir kuo jos remtųsi – sutik, mažai kam patinka būti balta varna ar eit prieš srovę. Manau tai ir palaužė tą kaimyną, kurio iš tikrųjų labai gaila. Dėjo žmogus pastangas, ir va šnipštas galiausiai gavosi.
Nesuprantu, kodėl niekada nesugebu trumpai šnekėt ir taip išsiplėčiu. Bet, tikiuosi, perskaitei ir daugmaž supratai, kodėl taip fanatiškai stojau ginti „Lengvo būdo“ nuo tavo straipsnio. Tiesiog nenoriu, kad, kaip tu pasidarei išvadas dėl knygos, tai ir kiti, dar neskaitę jos, bet perskaitę tavo straipsnį, iš anksto ją nurašytų. Ir ne vien siekdamas pardavimų taip elgiuos. Amžinai jausiuosi dėkingas autoriui už tą neįkainojamą informaciją, prie kurios sklaidos taip pat norisi prisidėti. Tai tiek.
youtube.comDar. Aiškumo dėlėi – peržiūrėk šitą youtubės video:
http://www.youtube.com/watch?v=HsK4QbYHftg
Bus n kartų geriau nei skaityt mano rašliavas.
Bet ir tavo Gonzo komentaru ilgumas…
Visi straipsniai :)
rukiau juo neatmenamu laiku pradejau budamas 8-siaubas zn,na bet atsiradus knygai peraiciau meciau rukyt jau nuo jos pasirodimo LT kalba neberukau ir tuo esu patenkinas,neinoro enra nieko, nebuwo nei sunku atsisakyt,tikrai lengwas budas,beja man jau 49 stuksena, staza turiu gera, nors metimas man tikrai y nauda dar pora meteliu isplesiu :)
saunu, tikrai gerai jauciuos!
Ačiū Gonzo.
Vien bukai skaitydamas niekuo sau nepadesi.Knygoje rasoma elementari tiesa, kaikurios idojos buvo man priimtinos ir aiskios, o kitos pacios isaiskejo skaitant knyga. Jei tu skaitydamas priesiniesi siai informacijai, ji tau niekuo nepades.
Paskutiniai įrašai
Paskutiniai komentarai
Verta dėmesio
Senienos
Žymos
Naudojam Wordpress sistemą.