Visai neseniai grįžau iš Oskaro Koršunovo spektalio “Ugnies veidas”.

Ne, nesigirsiu koks aš kultūriškai išprusęs, nes toks tikrai nesu.

Norių pakalbėti apie man labai įstrigusį dalyką, vykstantį po bet kokio kultūrinio renginio – plojimus. Mano bičiulis iš Japonijos, paprašytas pakomentuoti savo susidarytą įspūdį apie lietuvius, man pasakė: Turbūt lietuviai tikrai myli meną. Žinoma, nesupratau, ką jis turi omenyje, todėl ėmiau gilintis. Taip sužinojau, kad Lietuvoje balete, filharmonijose, operose, spektakliuose užsienietis matė tai, ką retai išvysdavo kitur Europoje ir Azijoje. Būtent plojimus atsistojus, didžiules ovacijas.

Mano bičiulio nuomone, tai parodo mūsų šiltumą ir meilę menui. Man tuo metu tai atrodė kaip mūsų per didelis noras “pagerbti” aktorius ir kvailas elgesys. Tačiau pradėjęs rašyti permąsčiau viską ir pažiūrėjau kitomis spalvomis.

Daugumai lietuvių kišenė neleidžia dažnai eiti į teatrą ar operą, todėl pagaliau nuėję jie nuoširdžiai džiaugiasi ir nori atsidėkoti už gerai praleistą laiką. Kiti (tokie kaip aš) prie didžiulių ovacijų prisijungia bandos instinkto pagauti. Žinoma, lieka ir snobai, kurie niekad nesistos ir tik pliaukštels porą kartų. Žinoma, tokių visur atsiranda.

Tačiau bendra masė tikrai džiuginanti. Kad ir kaip bebūtų – lietuviai tikrai myli meną. O teatre (nesvarbu – sostinėje ar provincijoje) galima pamatyti ir nuoširdžias šypsenas, kurių kartais pasigendu gatvėje. Žodžiu, vėl radau kažką gražaus tarp savo tautiečių ir man dėl to smagu:).