Bet kuris, skaitantis šį tinklaraštį, atsakys, kad moka. Juk sugebėjo įsijungti naršyklę. Turbūt ir kokį filmą sugeba “nupiratauti”.

Tačiau kalbu ne vien apie tai. Man įdomu, ar mokame naudotis internetu taip, kad ilgalaikėje perspektyvoje neturėtume problemų?

Kol kas man atrodo, kad ne. Ir socialiniai tinklai man šį įspūdį tik sustiprina. Atlikau tokį mini tyrimuką, kuris gal ir negali mano įžvalgų pagrįsti, tačiau verčia susimąstyti.

Taigi pasirinkau Facebook’e 30 lietuvių anketų ir 30 japonų anketų (gali būti, kad kai kurie iš kitų Azijos šalių, nes ne visas japoniškas pavardes galiu atpažinti). Pabrėžiu, kad nė viena anketa nebuvo mano draugų tarpe, todėl priėjimas prie tų anketų informacijos buvo ribotas.

Atkreipiau dėmesį tik į nuotraukų albumus. Ar jie atviri, kokios fotografijos publikuojamos (vulgarios, iš vakarėlių, kompromituojančios, gražios).

Rezultatai: 26 lietuvių anketose nuotraukų albumai buvo atviri. 16 iš tų atvirų albumų, buvo kompromituojančios fotografijos. Nebūtinai vulgarios. Tačiau tikrai ne tokios, kokias norėtum parodyti būsimam darbdaviui. TIK 3 japonų anketose buvo atviri nuotraukų albumai. Nė viename neradau kompromituojančių fotografijų.

Darau išvadą, kad mums dar trūksta žinių, nesuvokiame, kokią žalą gali padaryti atviros fotografijos. Dauguma jaunų žmonių nežiūri į ateitį, nepagalvoja, kad galbūt kada nors teks dirbti vadovaujantį darbą, o tokios fotografijos gali apkartinti gyvenimą. Japonijoje – atvirkščiai.

Mano pasiūlymas: mokyklose informatikos pamokose reiktų ne tik aiškinti, kas yra bitas, o kas – baitas. Reikia aiškinti, kas gali nutikti, jei per daug plačiai paviešinate informaciją. Kokią galima, o kokios – ne.

P.S. Aš ir pats turiu fotografijų, kurių nenorėčiau parodyti būsimam darbdaviui, tačiau jos bent jau šiek tiek sunkiau prieinamos. O štai keiksmažodžių visai vengiu (tam yra skype:).