Mes žydukai Lietuvos,
norim blynų ir kavos.
Jeigu blynai nemaišyti,
prašom pinigus skaityti.

Įžeidžia? Tikriausiai. Bent kai kuriuos.

Iš tiesų, man situacija dėl užgavėnių dainelių yra dviprasmiška. Esu už toleranciją ir lygias teises. Kita vertus, gimiau Žemaitijoje, ėjau “žydukais”, švenčiau užgavėnes, mušiau Lašininį ir dainavau tas daineles apie žydelius ir čigonėlius.

Taigi čia iškyla klausimas, ar reikia tolerancijos vardan tolerancijos, nustumiant tradicijas į šoną.

Šiuo atveju, manau, nereikia. Nes tokia tolerancija atima ir taip nykstantį nematerialų paveldą. Kalbame apie tradicijų saugojimą, tačiau puolame grūsti mums nepatinkančias dainas į apdulkėjusias lentynas, kad niekas nematytų. Taip pat turėtume Kanapinį nugrūsti, kad nepalaikytų narkomanais.

Taip daug paprasčiau negu mokyti ir tradicijų (jas aiškinant vaikams), ir tolerancijos.

Kadangi aš moku šias dainas, mano tėvai moka ir mano seneliai moka, tai yra svarbiau (subjektyviai žiūrint) negu įsivaizduojamas tautos įžeidinėjimas. Tačiau netapau neonaciu, kuris visus čigonus ir žydus laiko blogio įsikūnijimais.

Apskritai tolerancija turėtų būti priimtina tuo atveju, kai niekas iš aplinkinių realiai nuo to nenukenčia. Pavyzdžiui, dėl pagarbos tiems paties žydams, romams mes nenukenčiame nei materialiai, nei dvasiškai. Tačiau praradę tam tikrą kultūros palikimą, prarasime ir tai, dėl ko patys turėtume būti gerbiami – unikalumą.

Beje, užgavėnių dainos man liko vienintelis žemaičių tarmės šaltinis, nes šiaip jos nemoku:

Žyds jouds, žyds rauduons,
Žydel joudel mak, mak, mak.

Taigi ar sunku suderinti tradicijas ir pagarbą kitiems? Nemanau.