Šiandien Vyriausybėje pagaliau apsisprendė dėl mokesčio už laikmenas mokėjimo tvarkos. Pardavėjai turės juos mokėti kas ketvirtį. Pardavėjams tikrai geriau taip nei mokėti kas mėnesį – administracinės išlaidos mažėja. Mums gi jokio skirtumo…

Bet ne apie tai aš. Man kyla klausimas, ar mes netyčia neiškreipsim rinkos dėsnių? Toks klausimas kilo po to, kai perskaičiau šią citatą:

“Iš tiesų tik nedidelė dalis autorių išgyvena iš koncertinės veiklos – daugumai jų pats pirmas ir pagrindinis pajamų šaltinis yra kolektyvinio administravimo asociacijų paskirstomas atlyginimas. Tad išplėstas kompensavimas už tuščias laikmenas bus rimta paskata”, – pranešime spaudai teigė šiais metais įsteigtos tik muzikos autorius vienijančios asociacijos NATA valdybos narė Žaneta Daubarytė.”

Darbuotojas, specialistas rinkai reikalingas tol, kol jis tenkina kitų poreikius. Kai netenkina – jis tampa nebereikalingu. Tada arba keičia specifiką arba tenkinasi prie poreikių. Toks supaprastintas mano požiūris.

Atleiskite, jei mąstau primityviai, bet nesuprantu, kam reikalingi kūrėjai, kurie nesugeba savęs išlaikyti (tenkinti kitų poreikių). Juolab, mes kalbame ne apie tuos kūrėjus ir autorius, kurie kuria išliekamąją vertę turinčias dainas, muziką o visokius popselius, kuriuos radijo stotys sugroja vidury nakties.

Tiems, kurie kuria išliekamąją, bet komerciškai nenaudingą kūrinį, lieka galimybė gauti lėšų iš fondų. O visiems kitiems siūlau išmokti taikytis prie platesnės auditorijos arba keisti darbo specifiką.

Jeigu grupė sugeba uždirbti iš koncertinės veiklos, savo dainų pardavimų reklamoms ar singlų ir albumų prekybos – ji gera grupė (komercine prasme). Jei kalbame apie vargšus dainininkėlius, kurie prieš dešimt metų buvo populiarūs ir nori uždirbti iš to, tai reiktų jiems priminti, kad darbai ateina ir praeina.

Žinoma, galima šaukti, kad tie, kurie kuria dainų tekstus ir dainas, gi nekoncertuoja, tai iš ko jiems gyventi? Paprastai tokie žmonės nekuria dainų internetams, o po to tikisi, kad įvairios asociacijos, kurios dygsta kaip grybai po lietaus, ims ir sumokės už jų kūrybines kančias. Kažkas užsako ir sumoka už kūrybą (kokia merginų grupė, kuri nenori/negeba kurti), o kažkas užsakymą įvykdo. Viskas. Sandėris vienkartinis. Tai kodėl jiems reikia duoti pinigų už tai, kad mes galimai įsirašysim jų dainą į laikmeną?

P.S. AGATA direktorė Agnė Masalskytė teigia: “Jeigu du kūrėjams skiriami litai taip pabrangins šias technologijas, kaip teigia jų pardavėjai, tai mes klausime, ar pardavėjai dar patys neturi rezervų mažinti kainas. Juk tokio daikto kaip USB laikmena gamybos kaina yra vos daugiau nei du litai ir dėl didelės konkurencijos toliau pinga, o kaimyninėse šalyse ir taip yra pigesnė nei Lietuvoje”.

Įdomu bus panagrinėti, kiek iš tų pinigų bus skirta AGATA išlaikymui ir kiek tikrai atiteks kūrėjams.

P.P.S. “Kovą įsigaliojęs Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas numato, kad surinktas kompensacinis atlyginimas už garso laikmenas ir įrenginius dalijamas: 1/3 – autoriams, 1/3 – atlikėjams ir 1/3 fonogramų gamintojams. Už audiovizualines laikmenas ir įrenginius: 1/3 – autoriams, 1/3 – atlikėjams ir 1/3 filmų gamintojams.”

Laukiu muštynių, kai jie bandys išsiaiškinti, ar išorinis kietasis diskas yra audiovizualinė laikmena, o gal visgi garso laikmena.

Visos nuorodos iš čia.