Gerokai apleidau savo tinklaraštį. Žinoma, galėčiau pameluoti, kad dėl darbų ir užimtumo, tačiau gal labiau dėl nesugebėjimo derinti savo laiko. Tačiau šiandien ne apie tai.

Šią savaitę susimąsčiau, kiek galima paaukoti dėl savo darbo. Miegą? Laisvalaikį? Asmeninį gyvenimą? Taip, turbūt galima. Ir turbūt visi šiuos dalykus aukojame.

O aš antradienį paaukojau baimes. Buvau nusprendęs rašyti apie nardymą, todėl susitikau su žmogumi, kuris tai išmano. Pakalbėjau, išsiaiškinau kas ir kaip. Viskas paprasta.

Tačiau po to, kad geriau suprasčiau, ką reiškia panerti po vandeniu, gavau pasiulymą išbandyti naro kostiumą. Tuoj pat, nieko nelaukiant.

Žinoma, sutikau. Bus geresnis straipsnis.

Deja… Kai jau buvau apkarstytas aparatūra ir išklausiau instruktažą, supratau, kad nenoriu. Išgirdau klausimą: “Nebijai?” Atsakiau, kad ne, o galvoje sukosi tik viena mintis – ką aš po velnių darau. Juk net tvenkiny paskutinį kartą plaukiau tik prieš metus, o čia nerti. Apsikarsčius švinu.

Žodžiu, baimės buvo. Žinoma, prieš akis neprabėgo visas gyvenimas, o apart abiejų kojų mėšlungio didesnių nelaimių nenutiko. Ir visą nardymą galiu apibūdinti kaip pasivaikščiojimą miške, tik daug lėtesnį ir nesvarumo būklėje, o vietoj ežiuko gali pamatyti ešerį…

Kitą dieną pasakiau sau, kad į avantiūras nebesileisiu ir oro baliono man ant kupros nebeuždės. Paskui viską permąsčiau ir supratau, kad uždės, jei tik vėl reiks rašyti ta pačia tema… Čia kvailumas?