Aš nekalbu apie savos kultūros atsisakymą vardan kitos; kalbu apie tai, jog dabartinis žmogus labai skiriasi nuo seniau gyvenusio (žiū Romos laikais vidutinis gyvenimo amžius vos siekė 30 ar pan.) – todėl pasikeitė jo pasaulio supratimas, jo poreikiai – o tokiu būdu ir jo siekiai;

Pvz. kažkada vergovė buvo laikoma savaime suprtantamu dalyku; vėliau baudžiava – dėl tų pačių priežąsčių, kodėl mes, laikui bėgant, jau atmetėme panašius reiškinius, mes ir toliau atsisakom įvairių reiškinių (tradicijų, prietarų, etc.) – kai suprantame jų žalą savo gyvenimui;

Skirtingos šalys turėjo skirtingą istoriją, kurios pasekoje skirtingai ir vystėsi; panašiai, kaip vergovės nebuvo atsisakyta iš kart visame pasaulyje, taip ir tam tikri reiškiniai, kuriuos tik ne per seniausiai supratome esant ydingais, nyksta vienose šalyse anksčiau, kitose vėliau; suprask, šiaurinei amerikai atsisakius vergovės, ji vis dar gyvavo pietinėje; prireikė net pilietinio karo, jog ji būtų galutinai sunaikinta; akivaizdu, pietiečiai tiesiog norėjo “seklsi susiklosčiusiomis tradicijomis”, ir į šiauriečius žiūrėjo kaip į pasileidusius nusidėjėlius, pamynusius savo tėvų papročius…

Esmė yra ne aklai priimti toje ar kitoje šalyje klestnčias vertybes – vien todėl, jog ta šalis musm patinka (ar yra mūsų gimtinė) – racionalu yra pabandyti suprasti, kodėl ta ar kita “tradicija” (ar “vertybė”) yra mums, kaip žmonių visuomenei, naudinga ar žalinga. Tai, kuo tikėjo mūsų proseneliai nors teoriškai gali ir toliau būti teisinga šiame amžiuje (kuriuo atveju su džiagsmu turėtume tuo sekti), dažniausiai arba neatitiks šiuolaikinės visuomenės reikalavimų (kaip pvz. mes jau pripažįstame moteris luygiomis vyrams, nemušame vaikų, etc.), arba tiesiog bus pagrįsta elementariu nežinojimu

Kas liečia muziką – jos paskirtis yra mus linksminti – tad kiekvienas klauso to, kas jį linksmina. Naivu siūlyti paaugliui klausytis kanklių muzikos, jei ši tik veda jį iš proto. Tačiau jei pačiam tokia muzika patinka – suprantama, klausykis jos kiek tinkamas! :)