Kadangi “neišmanymas – ne kliūtis rašyti tinklaraštyje. Yra, kas pataiso (citatos autorius Džiugas, Nezinau.lt), tai ir aš įkišiu savo trigrašį ten, kur suprantu mažai. Taip, trumpai pakalbėsiu apie krizę.

Jei, pavyzdžiui, manęs krizė nepalietė, arba palietė tik vos vos (neskaitant darbo neturėjimo), nes ji sutapo su studijų pradžia (o studentai ir šiaip pinigų neturi), tai kai kuriuos mano pažįstamus sunkmetis tiesiog sužlugdė. Baisu? Ne visai.

Jei jau vadovautis “rinkos nuotaikų sūpuokle”, šiuo metu, mano nuomone, Lietuvoje jau prasidėjo devintas etapas – atsigauname, bet to dar nesimato.

Savo teiginius galiu argumentuoti tik paprasta gyvenimiška patirtimi. Kiek teko girdėti, krovinių pervežimas nustojo kristi ir, nors negalima teigti, kad visiškai atsigauna, tai rodo šviesią ateities viziją. Kitaip tariant, stagnacija krizės laikotarpiu geriau, nei visiškas kritimas.

Kitas pakankamai svarbus dalykas paprastiems žmogeliams – darbo vietų didėjimas. Taip, prikalkit mane prie kryžiaus, kad drįstu taip sakyti. Juk šiuo metu krizė ir jokių naujų darbo vietų neatsiranda. Tačiau gyvenimas rodo rodo šiek tiek kitokį vaizdą. Jei prieš kelis mėnesius mano draugė, ieškodama darbo, rasdavo du ar tris naujus skelbimus per dvi dienas, šiuo metu ji randa penkis naujus pasiūlymus kasdien (ne iš viso, bet tų darbų, kuriuos gali dirbti). Taigi šiokie tokie atsigavimo ženklai matomi. Tiesa, reikia būti dideliu optimistu, kad juos įžiūrėtum.

Aišku galima teigti, kad pablogės situacija po to, kai uždarys atominę elektrinę, tačiau man natūraliai kyla klausimas ar tai galima sieti su sunkmečiu? Kad reiks uždaryti, žinojome jau seniai, tiesiog nežinojome, kad prasidės krizė.

Mano požiūris paprastas – jei nenumirsim iki vasaros pabaigos, tai galėsime pasidžiaugti atsigavimu.