Kai Rokiškis aprašė komunizmo stebuklus, iškilo vienas prisiminimas iš tėvuko pasakojimų apie tarybinę armiją. Tiksliau, kaip stroibate sužinojo, kad Černobyliui pipec. Čia labiau bandymas užrašyti pasakojimą, kad nedingtų iš mano atminties, o ne labai rišlus tekstas. Bet dalinuosi.
Apie stroibatÄ…
Stroibatas, kiek atgaminu iÅ¡ tÄ—vuko pasakojimų, buvo toks kareivių-statybininkų bÅ«rys. Gyvenimas (bent jau Latvijos stroibate) nebuvo sunkus. MankÅ¡tos nedaug, augino savo kiaules, viÅ¡tas, turÄ—jo samagono aparatÄ…. Kadangi tÄ—vukas buvo kranistu, tekdavo jam karts nuo karto paspaudyti svirteles, ir tiek. Net mankÅ¡tos nebuvo per daug, tad vargÅ¡ai kareivÄ—liai tarnybos metu ir pilvus sugebÄ—davo užsiauginti. Jau nekalbant apie tai, kad sugebÄ—davo ir prasigert. Nors versijos, kaip visada, skiriasi. Matyt, stroibatas nebuvo toks malonus prisiminimas tiems, kurie statydavo grandiozinius stebuklus kokiame visų užmirÅ¡tame užkampyje, kai lauke bent minus deÅ¡imt laipsnių. Bet ne apie juos Äia kalba.
Kaip ir visur, taip ir Äia buvo savos taisyklÄ—s. Savos draugystÄ—s. SakÄ—, iÅ¡ kitos paskirties bÅ«rių kibdavo prie stroibato vyrų, kaip prie “pusiau kareivių”. Net kažkokį mandrÄ… terminÄ… turÄ—jo, bet jo jau nebeatgaminu. Gal kas iÅ¡ skaitytojų prisimins?
Bum, ÄŒernobylis
Ramus gyvenimas visgi turėjo savo kainą. 1986 m. pavasarį (nė gimęs nebuvau), būtent tą naktį, kai tėvukas būdėjo, štabas (vadavietė ar kaip pavadint) gavo koduotą pranešimą, kad Černobyliui pipec.
Å tai Äia prasideda prieÅ¡taravimas su girdÄ—tomis versijomis apie į ÄŒernobylį iÅ¡gabentais žmonÄ—mis. Ne kartÄ… skaiÄiau, kad avarijÄ… likviduojantys žmonÄ—s neturÄ—jo žalio supratimo, kÄ… daro radiacija ir kas nutiks, jeigu jos gaus. Tuo tarpu iÅ¡ tÄ—vuko pasakojimų supratau, kad visi, kuriuos turÄ—jo siųst į avarijos vietÄ…, puolÄ— į panikÄ…, nes kuo puikiausiai suvokÄ—, kÄ… tai reiÅ¡kia – bilietÄ… į vienÄ… pusÄ™.
Ne išimtis ir tėvukas. Kranistas, su kažkokiu tai supratimu apie kare naudojamus cheminius dalykus pirmu vagonu turėtų keliauti į Černobylį.
Kaip pasakojo, į barakÄ… tÄ—vukas grįžo beveik verkdamas. Gi jau paskelbtas mirties nuosprendis arba bent jau sveikatos sugadinimas. TaÄiau vienas latvis, tarnavÄ™s kartu su mano tÄ—vu, sugalvjo kÄ… daryti.
Jo žodžiai buvo paprasti: “DegtinÄ—s turi? Gerai, tada iÅ¡gerk stiklinÄ™”. Pabrėžiu, stiklinÄ™. TÄ… tokiÄ… briaunuotÄ…. Tokias dar galima pamatyti pas kai kurias moÄiutes arba ligoninÄ—se. StiklinÄ— ne juokas, bet tÄ—vukas iÅ¡gÄ—rÄ—. Man sakÄ—, kad tada naiviai galvojo, kad Äia nervams nuraminti. O, pasirodo, vietoj nuskausminimo…
Å alia jų barako tiesÄ— Å¡aligatvio plyteles. Ten tÄ—vukÄ… ir nusivedÄ— tasai latvis. SukrovÄ— iÅ¡ plytelių (tų didelių, kvadratinių) priekalÄ…, padÄ—jo tÄ—vo pirÅ¡tÄ… ir su kita plytele pradÄ—jo daužyti. SakÄ—, vieno karto nepakako, kad pirÅ¡tas lūžtų. ReikÄ—jo ir antro, treÄio karto. DegtinÄ—, beje, taip pat nebuvo geriausias nuskausminantis vaistas.
Bet nieko. Vietoj kelionÄ—s traukiniu į UkrainÄ…, gavo gipsÄ…. Ir kreivus medikų žvilgsnius, nes labai jau keistai pirÅ¡tas lūžo. Tiesa, neprikibo, nes iÅ¡gerta degtinÄ— pasitarnavo tuo, kad medicinos darbuotojai pagalvojo, jog Å¡is įvykis dÄ—l girtumo… Ot tvarkelÄ—, gali prisiÅ¡niot, ir nieko.
Gaila, apie tą latvį nieko nepavyko daugiau sužinot. Paskutinis dalykas kurį išgirdo tėvas, kad, berods, jam visgi teko aplankyti Ukrainą, praėjus savaitei. Daugiau nieko. Kontakto po to nebeužmezgė ir vis dar neaišku, kas jam nutiko. Tai tokia ir istorija.
P.S. Bandau atgaminti istorijÄ… iÅ¡ atminties. Pasitikslinti neturiu kur ir kaip, tad netikslumų ir nekonkretumų yra, greiÄiausiai, daug.
