Perskaičiau Aušros Kurtkutės tekstą ir susimąsčiau – negi taip blogai, kad kalba “modernėja”? Nors, žinoma, mes visi mėgstame skųstis.

Paauglių gyvenimus užvaldžiusios technologijos diktuoja kitą, naują, bendravimo manierą, kur neliko vietos kableliams, nosinėms ir kitoms filologinėms vingrybėms.

Na, aš jau nesu paauglys (bent naiviai tikiuosi, kad tokiu niekas manęs nelaiko) ir už juos kalbėti negaliu. Tačiau pažiūriu į FB, pažiūriu į tinklaraščius ir ką matau? Taip, klaidų yra. Kai kur yra ir šveplavimo. Tačiau nematau TOKIO baisaus neraštingumo. Beje, pats Skype ir sms bendrauju šveplai ir dažnai be kablelių. Ir ką? Privačiuose pokalbiuose aš dar ir keikiuosi. Beje, riebiai. Nereikia vaizduoti, jog dėl to atsitinka kažkas baisaus.

Rašymas šiandien yra gal net ir svarbesnė abipusės komunikacijos forma negu seniau knyga. (Kai buvo knyga, buvo vienpusis ryšys.) Todėl ir pats rašymas neturi būti normuotas neoficialiose vietose (prastokai išsireiškiau, bet tiek to), o graudenimas, kad tai pražudys raštingumą – juokingas. Jei kas ir pražudys, tai nesėkmės motyvuojant jaunimą mokytis.

P.S. Straipsnyje šiek tiek liūdima, kad Šiaulių universitetas nesurinko filologijos kurso. Gal nesurinko ne dėl to, kad nerūpi kalba, o todėl, kad universitetas – Šiaulių? Ir jame tiesiog ši disciplina niekam tikusi?

P.P.S. Aš esu už taisyklingą rašybą. Tačiau mieliau pasišaipau iš klaidų seklbimuose arba žiniasklaidoje negu verkšlenu, kad visas pasaulis eina šuniui ant uodegos (bent šia tema).