Taigi šiandien dalyvavau simbolinėje vakarienėje/diskusijoje dėl spaudos laisvės. Plačiau apie šią tarptautinę idėją galite perskaityti čia.

Mintis maždaug tokia, kad įvairiose šalyse susėdama prie vakarienės stalo ir kalbama apie žiniasklaidos laisvę, jos svarbą ir pažiūrime Wikileaks įkūrėjo J.Assange tostą.

Mielai pasidalinčiau ir J.Assange video, tačiau jos bent kol kas yra su slaptažodžiu, kurio aš nežinau. Tad pasidalinsiu tik nuotrupomis iš diskusijos apie žiniasklaidą, vykusios Vilniuje.

Diskusijos metu aš nuoširdžiai tylėjau, nes, mano manymu, jai trūko struktūros ir aiškumo. Kalbėta ne tiek apie spaudos ir žodžio laisvę, kiek apie tai, kokiu būdu sukurti naują žurnalistiką, nepaklūstančią dabartiniams rėmams, pajamų šaltiniams ir pan.

Badaukit, bet darykit “tikrą” žurnalistiką. Turbūt taip galima įvardinti vieną iš nuomonių. Keistas ir, manau, kreivas požiūris, kad žurnalistas privalo būti nusususiu, apiplyšusiu ir neturinčiu ko valgyti vargdieniu, bet daryti kažką tokio.

Žurnalistas yra darbuotojas. Darbuotojas gauna atlygį. Geras darbuotojas gauna didelį atlygį. Ir jis nebūtinai privalo daryti tai, kas laikoma “bloga žurnalistika”. Lygiai taip pat kaip kitų profesijų atstovai nebūtinai daro chaltūra ir vis vien sugeba uždirbti.

Mistifikuojame profesiją, manau.

Blogi, blogi reklamdaviai. Čia jau tokia dalis, kuriai ir aš šiek tiek pritariu. Reklamdavių, politikų, įvairių asmenų įtaka egzistuoja. Tiesa, dažnai kalbama abstrakčiai ir pirštu nenurodoma, kas ir kur. O jei nurodoma, tai be įrodymų.

Tačiau čia kiekvieno sąžinės reikalas. Mano jaunatviškas idealizmas (aha, senstu, bet dar idealizuoju) vis dar sako, kad galima ir neperžengti savo įsitikinimų, nepadlaižiauti reklamdaviams ir dirbti. Nors ką čia bedarbis studenčiokas gali aiškinti.

O šiaip diskusijos apie žiniasklaidą, žurnalistus ir spaudos laisvę man patinka. Nors mintys dažniausiai gerokai kartojasi, problemos lieka kalbose, bet kalbos yra pirmas žingsnis.