Artūras Račas jau rašė apie diktatūros baimę Lietuvos viešojoje erdvėje.

Ir tikrai, baimės daugiau negu reikia. Ypač patinka dažnai naudojami žodeliai kaip “autoritarinis”. Arba nuolat pabrėžiama prezidentės užsienio politika, kreipiama į rytus. Atrodo, kad tokiai mažai valstybėlei kaip Lietuva bus leista nueiti iki diktatūros. Juk atvyktų JAV “taikdariai” ir vėl įvestų demokratiją, nesvarbu, ar to norėtume.

Man dėl tokių pareiškimų peršasi dvi nuomonės: per staigiai pereita nuo butaforinio prie tvirto vadovo arba per daug pikta, kad visuomenei patinka dabartinė prezidentė.

Pirmuoju atveju viskas suprantama. Valstybės vadovas – marionetė, kuri paklusdavo ir, švelniai tariant, buvo reikalingas tik per pokylius, kalėdinius ir valstybinių švenčių sveikinimus. Taigi truputį šokiruoja, kai atsiranda žmogus ne tik lietuviškai kalbantis be juokingo akcento, bet ir besinaudojantis visomis savo galiomis.

Čia lyg darbuotojų pyktis, kai firmoje atsiranda vadovas, kuris ne tik neleidžia nuolat nusimuilinti nuo darbo, bet ir liepia dirbti viršvalandžius.

Na, kas dėl antrojo teiginio… Man tai primena politinių varžovų žaidimus, ir tiek. Juk nežinome, kiek tų “politologų” yra tiesiog kažkieno draugai.