Komunistinį režimą bandys nuversti saujelė karių. Netiesiogiai, žinoma. Greičiausiai režimas bus silpninamas tol, kol Kim Jong Ilas perduos valdžią Kim Jong-Unui. Jauniausiam savo sūnui.

Sudėtinga kalbėti apie Šiaurės Korėją, kai mus pasiekia nuotrupos, kurias dar turbūt iškreipia ir žiniasklaida. Tačiau galima spėti, kad režimą sūnui teks atiduoti ilgų ilgiausiai po dešimtmečio. Įsivaizduokite – seniokas diktatorius ilgai gal netemps? Taigi jei per dešimt metelių (pasirenku tokį įsivaizduojamą laikotarpį) pasipriešinimas ir toliau laikysis, veiks disidentai, kurie bent kokių nuotrupų iš laisvojo pasaulio pateiks žmonėms – atsiranda viltis, jog sūnaus režimas bus nuverstas net nespėjęs įsitvirtinti.

Deja, nežinau, ar Š. Korėjos kariai yra ištikimi sočiam gyvenimui, pačiam režimui ar būtent lyderiui. Jei pastarasis variantas, vilties yra. Jei ne – viso gero galimybe išlaisvinti Š. Korėją.

O dabar apie tai, kodėl išsivadavusi Š. Korėja taps rojumi. Visada norėjau pamatyti šalį, kuri tiesiasi po totalitarinio režimo, stiebiasi į demokratiją, ar kokį režimą jie ten pasirinks. Stebėti, kaip prasideda pirmieji jos žingsniai. Tiesą sakant, noriu taip stipriai, kad mielai išvykčiau tokiu atveju į Š. Korėja, jei ji nusikratytų raudoną jungą ir, žinoma, turėčiau santaupų.

Naivu? Taip, jaunatviškas naivumas.