Keista, bet galiu kalbėti prieš auditoriją, maivytis prieš kamerą, o štai skvarbus apsauginio žvilgsnis parduotuvėje arba įtari pardavėja kioske mane visiškai išmuša iš vėžių. Pasijuntu nusikaltėliu.

Pamenu, dar tik baigęs mokyklą, dirbau prekybos centre ir jo apsaugininkas man sakė, kad iš veido atrodau kaip padaręs nusikaltimą ir dėl jo besigraužiantis. Keista, ar ne? Tik atsistoju prie kasos su cigarečių pakeliu – iškart prašo pažymėjimo. Ir visai nesvarbu, ar būčiau kelias savaites nesiskutęs, ar švelnus lyg kūdikio užpakaliukas. Visada tas pats įtarus žvilgsnis į mane metamas, kurį seka žodžiai “dokumentą gal galima?”

Galima, ką jau padarysi. O štai, kai nebuvo galima – kokių penkiolikos, šešiolikos – ir neprašydavo. Nors tada teoriškai turėjau atrodyti labiau įsitempęs. Juk buvau nepilnametis ir pirkau uždraustas prekes. Bet tada, matyt, jaunas veidelis netrukdė nei prekybos centrų darbuotojoms, nei mažų kioskelių pardavėjoms. Parduodavo nė nemirkteldamos.

Tai štai ir galvoju, kodėl, kai nedarai jokio nusikaltimo, esi tiriamas skvarbiu žvilgsniu, o vos tik sugalvoji padaryti ką nors draudžiamo – nekreipia į tave dėmesio? O gal tiesiog pasąmonė mane dabar graužia kaskart, kai bandau nusipirkti nuodų dozę ir akyse šmėsteli pagalbos šauksmas – neparduokit jam.

Kodėl aš čia šitaip postringauju? Tiesiog mąstau, kad kiekvienas žmogus yra nuostabus aktorius. Ne ant scenos, žinoma, bet gyvenime. Vos tik atsiduri kritinėje situacijoje, žiūrėk improvizacijos pasipila geresnės negu Rudoko. O veido mimikos prisitaiko taip, kad nė velnio neįžvelgsi tiesos. Taip ir gyvenam. Tik nusiimk kaukę ir tavimi niekas nebetikės.