Žymos archyvas: ateitis

#13 Laiko mašina, arba Lietuva po dešimtmečio

2024 vasario 1

Mielas dienorašti, ilgokai neprisėdau ir nieko nepapasakojau, bet buvau užsikasęs – bandžiau nuripirkti kolektyvinį sodą.

Pagaliau susitaupiau pinigų nedideliam žemės ploteliui už Vilniaus. Jau buvom suderėję gerą kainą ir bereikėjo patvirtinti dokumentus, bet notaras suabejojo mano pavardės lietuviškumu, tad nusiuntė užklausą į Lietuvybės saugojimo departamentą. Na, žinai, tą patį, kuris tikrina, ar pakankamai lietuviški įmonių pavadinimai.

Tai vat, sulaukiau iš departamento kvietimo atvykti ir paaiškinti dėl savo kilmės ir kodėl noriu pirkti Lietuvos žemę. Eilėje laukiau ilgai, bet pagaliau priėjau. Nuvedė mane į tokį pilką belangį kambariuką su viena lempa virš stalo.

Už stalo sėdėjo toks griežto veido pareigūnas, kuriam ir turėjau pasiaiškinti dėl savo kilmės.

- Rūkot?, – vartydamas popierius paklausė kadras.
- Taip, šiek tiek.
- Tai prašom, vaišinkitės – turiu „Kauną“ ir „Marlboro“, – padavė jis man du pakelius.
Nedrąsiai paėmiau „Marlboro“ cigaretę ir prisidegiau.
- Tai, matau, jaučiat silpnybę ne lietuviškiems, bet užsienietiškiems produktams. Kaip čia suprasti, pilieti?, – pats jis užsirūkė „Kauno“ cigaretę.
- Ką? Ne, ką jūs, aš visada tik už lietuviškas prekes, tik niekad neragavau šitų, pasidarė smalsu, – cigaretės dūmas jau dusino mane, bijojau, kad jau viskas – neleis įsigyti sodelio.
- Smalsu, sakot. Smalsumas – negeras bruožas, per visokius smalsuolius vizų skyrius perkrautas, visi nori pasmalsauti ir pažiūrėti, kaip ten užsienyje gyvena. Pats daug keliaujat, pilieti?
- Aš? Ne, ką jūs, man Lietuvoje visko pakanka, važiuoju, kai turiu laiko, po tėviškės žemę pasižvalgyti, – melavau, kaip tik galėjau. Iš tikro, po to, kai užsivėrė visos Šengeno sienos, neišgalėjau niekur vykti, nes nesukrapštydavau pinigų vizoms.
- Na, gerai, kalbant apie žemę, norit nusipirkti nacionalinę vertybę – ūkininkavimui skirtą žemės sklypą. O ar žinot, pilieti, įstatymus?
- Žinau, ne lietuvis negali pirkti žemės Lietuvos teritorijoje. Bet aš nesuprantu, kodėl esu čia, aš turiu pasą…, – jau ėmiau dokumentą, bet mane nutraukė.
- Ne, neteisingai suprantat įstatymą. Žemės negali pirkti ne šiaip ne Lietuvos pilietis, bet joks ne lietuvis – tai reiškia, kad nei vienas, veikiantis ne šalies labui, turintis ryšių su užsieniu, arba ne trečios kartos lietuvis negali pirkti žemės. Jūsų pavardė vokiškos kilmės. Kelinta karta Lietuvoje?
- Penkta, aš – penkta. Proprosenelis buvo vokietis, bet proprosenelė lietuvė, proseneliai ir visi vėliau – lietuviai. Sneneliai net Sibire buvo.
- Sakot, Sibire? Už ką?, – jis vėl kažką pradėjo žymėti popieriuose.
- Močiutę išbuožino, atėmė žemę.
- Aha, tai atidavė žemę užsieniečiams!, – pareigūnas išsišiepė.
- Ne, neatidavė, atėmė iš jos, niekam nieko neatidavė.
- Matot, kiek šeima dėl vokiečių prisikentėjo, o dabar jūs su vokiška pavarde prašot žemės.
- Ką? Taigi rusai atėmė, kai okupavo.
- Apsimetat, kad nesuprantat, rusai okupavo tik todėl, kad Vokietija kitaip būtų grasinusi okupuoti. Jie okupavo, bet gelbėdami, jei ne vokiečiai, močiutė žemės nebūtų užsieniečiams pardavusi.
- Aš nesuprantu, prie ko čia vokiečiai.
- Jūs nesuprantat, o aš suprantu, Vokietija prie viso ko – vat kas mūsų paskutinį okupantą ES valdo? Iš kieno kišenės laikosi? Iš Vokietijos. Laimei, laiku išstojom. Anais laikais, prie ruso, irgi viskas per vokiečius įvyko. Paprasta. Bet nesvarbu. Grįžtam prie žemės. Kam jums, pilieti, žemė?, – kadras užsidegė dar vieną „Kauno“ cigaretę. Tik man pasirodė, kad jis iš to pakelio su stumbru traukia „Marlboro“ cigaretes, apsimesdamas, kad lietuviškas rūko.
- Aš noriu daržovių pasiauginti. Pomidorų, agurkų, vyšnaitę gal pasodinčiau.
- Eksportuosit?
- Ką?!
- Klausiu, ar Lietuvos gėrybes išvešit į užsienį, taip susilpnindamas šalies maisto pramonę ir skurdindamas nacionalinį turtą – žemę.
- Ne, aš pats valgysiu.
- Aišku, žemę naudosit savanaudiškais tikslais. Turiu tiek informacijos, kiek man reikia, – kadras pasižymėjo kažką popieriuose ir pamojo man išeiti.

Oi, mielas dienorašti, negavau aš to leidimo pirkti žemę. Parašė, kad aš menkai patikimas, galiu būti vienas iš užsilikusių Lietuvai kenkiančių liberalų, kurie nori po truputį užvaldyti rinką, o po to sunaikinti lietuvišką pramonę. Man leido tik išsinuomoti tą sklypą už tokią kainą, kad per trejus metus išleisčiau tiek, kiek kainuotų nusipirkti.

Neteks man auginti savo agurkų, toliau turėsiu juos pirkti iš mūsų nacionalinių daržovių kooperatyvų.

#12 Laiko mašina, arba Lietuva po dešimtmečio

2023 vasario 8

Na ir savaitėlė. Darbe įvedė privalomus atsiprašymo kursus užsieniečiams. Nuo lankstymosi jau skauda nugara.

Šiaip kursai, aišku, naudingi. Kadangi dabar kai klientui užsieniečiui (na, mes vadiname juos užsieniečiais. Bet iš tikro jie tiesiog lietuviškai nelabai kalba) pristatau laikraštį, dažnai tenka atsiprašinėti. Vat vakar atsiprašinėjau, kad jo šuo ant manęs lojo ir pažadino jo vaiką. Antradienį, pavyzdžiui, atsiprašinėjau, kad pristatytame laikraštyje aprašė vieno kliento užsieniečio mėgstamą futbolo komandą, kaip netikusią.

Bet iš tikro, geras tas atsiprašinėjimas. Jei labai gerai įvaldai, gauni arbatpinigių. Kaip supratau, patinka jiems. Vienas man arbatpinigių davė kažkokios krepšinio komandos akcijų. Sakė, man dabar pagal jų kiekį priklauso vienas krepšininkas, jei tik jam algą išmokėsiu.

Bet ne apie tai aš. Kursai vargina, nes kuo toliau, tuo reiklesni klientai. Dabar reikia pasilenkti taip, kad būtum 90 laipsnių kampu ir kokias 3 minutes berti tiradą. Žinokit, skauda nugarą tai juodai.

Bet šiaip nieko. Man neblogai sekasi. Sako, jei ir toliau taip varysiu, priims į nacionalinę atsiprašinėjimo rinktinę. Ji maždaug kovo pradžioje visada vyksta į Maskvą ir ten susilenkusi 30 minučių atsiprašinėja už Lietuvą. Kad kažkokiuose Žygaičiuose kažkokius gręžinius norėjo daryti. Sunku, bet – girdėjau – dėl to mum nereikia rūpintis žiemą. Visada namai šilti. Nežinau kaip tai veikia, bet, sako, šildymas pigesnis dėl to būna.

Aš dar tikiuosi, kad mano dukra irgi kada nors pateks į atsiprašymo rinktinę. Jai lengviau negu man. Ją dabar jau pradinėje moko, kaip atsiprašyti. Vaka devynetą gavo už rašinį atsiprašinėjimo tema. Būtų gavusi dešimt, bet neteisingai parašė „bardzo mi przykro“.

Tai tiek, dienoraši. Einu prigulti, nugarą gelia.

#11 Laiko mašina, arba Lietuva po dešimtmečio

2022 liepos 19

Šiandien mieste šventė. Išsirinkom išmanųjį prezidentą. Kiekvienam, atėjusiam prie prezidentūros, davė nemokamai tapšnutę. Pasiėmiau dvi.

Tiesa, tapšnutės skirtos tik tam, kad galėtum pasižiūrėti autobusų tvarkaraštį. Kitų programų įrašyti neina. Bet nieko, spalva graži – oranžinė.

Apskritai, prasidėjo daug pokyčių. Štai viena ausim per radiją girdėjau, kad nuo šiol paprastus žmones labiau gins nuo teisėsaugos savivalės. Pradėjo nuo to, kad pranešdamas apie kyšininkavimą, privalėsi nurodyti visų banknotų numerius, kurie kyšio metu buvo duoti. O kyšio prašymas apskritai išbrauktas iš nusikalstamų veikų. Taip, mielas dienorašti, bus saugoma, kad be reikalo neapkaltintų niekuo dėtų žmonių ir nešmeižtų jų. O tai, kaip aiškino per radiją, būna, kad politikai stengiasi, gerina gyvenima, o juos tik pyst ir apkaltina kyšių ėmimu.

Pagerino gyvenimą ir taupymą dar įdomesniais būdais. Dabar nebereikia mokėti už Seimo elektrą. Nes ten nebevyksta posėdžiai. Viskas dag paprasčiau – Seimo nariai perskaito post’ą Facebooke apie naują įstatymo pataisą ir, jei pritaria, spaudžia like. Surenka 71 like ir pataisa priimta. Man patinka. Dabar nereikia jų suleisti į vieną krūvą, nieks nesistumdo. Tiesa, kartais komentaruose pasižodžiuoja, bet tuos komentarus greit ištrina, tai kartais nespėji ir sureaguoti.

O kaip miestų vaizdas keičiasi. Neįmanoma patikėti. Iš visur šalinami karatistų atvaizdai, nes jie propaguoja smurtą, nesiskaitymą su visuomenės normomis, o vietoj karatė klubų įrenginėja segvėjų vairavimo mokyklas. Sakė per radiją, kad segvėjai neteršia aplinkos, o kai treniruojiesi karatė – daug prakaituoji ir terši orą.

Žinai, mielas dienorašti, gera turėti išmanųjį prezidentą.

#10 Laiko mašina, arba Lietuva po dešimtmečio

2022 gegužės 11

Mielas dienorašti, apleidau tave. Deja, kitaip nebuvo įmanoma. Pastaruoju metu aplink tiek įtampos, kad net baisu ką nors užrašinėti. Užtat tvarka.

Neseniai įsteigta „Violetinė inkvizicija“ siaubia visą šalį. Užvakar kaimyną Andrių ištempė iš buto, įkišo automobilin (mačiau, prieš tai gerokai vožtelėję galvon). Tiek ir tematėm jį. Žmonės kalba, kad jį kažkokiais negerais dalykais apkaltino. Bet to kaltinimo garsiai neišreiškia. Matai, o jeigu kas išgirs, kaip tari TĄ žodį, gali būti, kad ir tave palaikys kokiu blogiečiu. O tokiems pas mus neliko vietos.

Žmonės kalba, kad seniau TUOS buvo labai sunku susekti. Klanas viską apėmė, todėl jokių įrodymų nelikdavo, viską užmaskuodavo TIE. Gerai, kad viskas pasikeitė. Dabar taip nebėra. Dar negirdėjau, kad nors vieną TĄ išteisintų teismai. Vat kaip šauniai dirba.

Tiesa, aš kartą TĄ žodį ištariau garsiai. Nuėjau į Violetinės inkvizicijos būstinę, pasakiau, kad mano bendradarbis, kurį turėjo paaukštinti, priklauso klanui. Greit išvežė. Sakė, nuteisė. Aš teismo nemačiau. Bet nesvarbu. Užtat dabar esu vyresnysis laikraščių išnešiotojas.

Beje, teismus kartais galima pamatyti. Būna, kad tiesiogiai transliuoja per televiziją. Ypač, jeigu nukentėję nepilnamečiai pasakoja savo įspūdžius apie TĄ dalyką. Po to balsuojam SMS žinutėmis: 1331 – nuteisti; 1332 – nenuteisti. Tiesa, visada nuteisia. Teisėjas turi papildomus 5000 balsų.

Tokius teismus ir viršininkas leidžia pažiūrėti – dirbti nereikia. Partija po to paskelbia, kad stengtumėmės labiau ir atsakingiau. Ir nebijotume pranešti apie TAI. Net jei TAI būtų mūsų kaimynas, žmona, sūnus, tėvas. Žodžiu, apie visus reikia pranešti.

Vos nepamiršau. Prie inkvizicijos atsirado ir visuomenės draugovininkų gvardija. Čia tokie kaip eiliniai piliečiai, kurie rūpinasi tvarka. Kaip tik vakar mačiau (nešiau laikraščius vienos mokyklos direktoriui) kaip keliese auklėjo įtartiną pensininką. Sakė, kad jis keistai arti mokyklos tvoros sukinėjosi, į pradinukus žiūrėjo. Tas žaltys teisinosi, kad jo anūkė mokosi. Nieko, po kelių draugovininkų pamokų pasitaisė – tylėjo. Jie dažniausiai ir saugo mokyklas. Sustoja priešais duris ir neįleidžia įtartinų tėvų. Tada turi ateiti kokie kiti giminaičiai ir patvirtinti, kad šitie tėvai tikrai geri tėvai, o ne vieni TŲ. Džiaugiuosi, kad yra tokių aktyvių piliečių.

Dienorašti, man iš pradžių buvo kiek keistas tas inkvizicijos steigimas. Bet paskui mus partija nuvežė į nemokamą koncertą Kaune. Ten, žinai, buvo įvairiausių dainininkų, aktorių susirinkę. Jie papasakojo mums, kad taip geriau. Kultūros žmonės. Negi netikėsi. Visi sutikome. Paskui dar davė užkandžių.

Kol kas tiek. Reikia eiti miegoti, nes rytoj – kelionė į Garliavos memorialinį muziejų. Man laisvadienis, tai labiau norėčiau pamiegoti. Bet kažkaip nejauku nevažiuoti. Dar pagalvos, kad aš… Oi, ne. Apie tokius dalykus net galvoti nenoriu.

#9 Laiko mašina, arba Lietuva po dešimtmečio

2020 rugsėjo 4

Mielas dienorašti, buvau tave šiek tiek primiršęs. Bet vargai užspaudė ir tuščiu skrandžiu nepavyksta priversti minčių kristi į lapą.

Tad apie viską nuo pradžių. Seniai jau buvo kilęs šurmulys dėl visokių maisto priedų. Kad jų negalima vartoti, nes vėžį kelia, tad mūsų valdovė karatistė nusprendė išleisti įsaką, jog maiste nebegali būti tokių priedų. Nebegali, tai ir nebus. Visi triauškėm tik sveiką, bet sudžiūvusią duoną ir, jei labai pasisekdavo, svieto užsitepdavom.

Bet jau kelis metus vis nesiseka su mūsų orais. Einu, pamenu, liepą, o pas mus kaip tropikuose. Iš ryto kepina, vidurdienį pila, vakare – vėl kepina. Nepratusios lietuviškos bulvės ir grūdai – neužderėjo. Neužderėjo grūdai – nebuvo ir kuo kiaulių, karvių maitinti. Žodžiu, prasidėjo pas mus badmetis.

Iš pradžių visi kaltino orus, kol neprisiminė, jog seniau net ir tokiomis sąlygomis buvo įmanoma išgyventi, nes su maisto priedais maistas ilgai negesdavo. Vadinasi, buvo galima maitintis praėjusio derliaus vasiais. Be to, paaiškėjo, kad vėžys nužudo mažiau žmonių negu badas.

Tai ką, išėjo žmogeliai į gatves (ne pas karatistę, žinoma. Jos niekas niekad niekuo nekaltina – negalima) ir į pirmą pasitaikiusią EKO parduotuvę. Savininką už pakarpos ir… Na, aišku, kas jam nutiko.

Tai va, ką tik pavalgiau kojų pirštų troškinio ir galvoju, iš kur gauti kokių priedų, kad kiaušiniai taip greit nesudžiūtų…