Mielas dienorašti, buvau tave šiek tiek primiršęs. Bet vargai užspaudė ir tuščiu skrandžiu nepavyksta priversti minčių kristi į lapą.

Tad apie viską nuo pradžių. Seniai jau buvo kilęs šurmulys dėl visokių maisto priedų. Kad jų negalima vartoti, nes vėžį kelia, tad mūsų valdovė karatistė nusprendė išleisti įsaką, jog maiste nebegali būti tokių priedų. Nebegali, tai ir nebus. Visi triauškėm tik sveiką, bet sudžiūvusią duoną ir, jei labai pasisekdavo, svieto užsitepdavom.

Bet jau kelis metus vis nesiseka su mūsų orais. Einu, pamenu, liepą, o pas mus kaip tropikuose. Iš ryto kepina, vidurdienį pila, vakare – vėl kepina. Nepratusios lietuviškos bulvės ir grūdai – neužderėjo. Neužderėjo grūdai – nebuvo ir kuo kiaulių, karvių maitinti. Žodžiu, prasidėjo pas mus badmetis.

Iš pradžių visi kaltino orus, kol neprisiminė, jog seniau net ir tokiomis sąlygomis buvo įmanoma išgyventi, nes su maisto priedais maistas ilgai negesdavo. Vadinasi, buvo galima maitintis praėjusio derliaus vasiais. Be to, paaiškėjo, kad vėžys nužudo mažiau žmonių negu badas.

Tai ką, išėjo žmogeliai į gatves (ne pas karatistę, žinoma. Jos niekas niekad niekuo nekaltina – negalima) ir į pirmą pasitaikiusią EKO parduotuvę. Savininką už pakarpos ir… Na, aišku, kas jam nutiko.

Tai va, ką tik pavalgiau kojų pirštų troškinio ir galvoju, iš kur gauti kokių priedų, kad kiaušiniai taip greit nesudžiūtų…

Pilietinis karas įsismarkavo. Baisiausia, kad kovos vyksta net dėl kelių priežasčių. Kedininkų maištininkai susijungė su Antivaivorykštinių būriais. Vienu metu buvo stipriai apgulta prokuratūra, tačiau paskutinę akimirką į pagalbą atskubėjo Antikedininkai, padedami prokuratūros būrių. Tuo tarpu Vaivorykštės kariuomenė buvo užsiėmusi riaušių malšinimu kažkur kitur.

Baisiausia, kad nei vienai, nei kitai pusei nepavyksta nugalėti. Jei pasisektų bent kurios nors pusės vadą patiesti, tada pilietinis karas nurimtų… Gal. Tačiau televizijos laidų vedėjai, nešantys būrių vėliavas, gerai saugomi. Vis nepavyksta prasibrauti link jų.

Aš jau kurį laiką laukiu mūsų politikų ryžtingų žingsnių. Deja, kol kas tik Gražulis pasako savo nuomonę. Kiti pasimetę žvelgia į gatvėse verdančius mūšius ir sprendžia – prailginti prekybą alkoholiu ar ne.

Pamenu, kaip viskas prasidėjo… Tiesiog įtempta reitingų kova tarp LNK ir TV3. Tačiau ta kova suskaldė visuomenę ir dabar tikras pragaras. Brolis stoja prieš brolį, žodinės užstalės kovos virto mirtį sėjančiais susirėmimais.

Dabar keikiu žiniasklaidos laisvę.

Dar viena priežastis neprileisti nieko prie savo kompiuterio.

Elektroninės knygos tikrai turėtų išspręsti leidėjų problemą. Šie kol kas nebent taps patarėjais, kurie padės parinkti viršelį, ras būdų, kaip pateikti knygą visuomenei. Tačiau leidėjai nebebus būtinybė. O po kurio laiko iš tiesų išnyks arba, jei jums labiau patinka, evoliucionuos.

Žinoma, tokiu atveju turėsime daug mėšlo. Jau dabar nuėję į Blogas.lt galime rasti “nepripažintų talentų”: poetų, prozininkų, kitų nuostabių verkšlentojų. Todėl, pavyzdžiui, rasti tikrų perliukų labai sunku.

Taip pat turbūt įvyks ir su el. knygomis. Įsivaizduokite, kad rašantieji išsitrauks rankraščius iš savo stalčių… Baisu.

Taigi norintys rašyti, imsis veiklos, o dėl mažų investicijų per dieną sulauksime daugybės knygų. Manau, kad daugiau negu 90 procentų bus nieko vertos.

Tai kaip mums tokiu atveju išsisukti? Ką daryti, kad nepasimestume? Laukti, kol įvairūs nepriklausomi tinklapiai ims talpinti apžvalgas apie knygas. Taip paprasta ir, atrodo, daroma ir dabar. Tačiau šiuo metu nėra tokios būtinybės skaityti recenzijas, patalpintas įvairiuose puslapiuose, nes, kaip Šilas ir minėjo, leidėjai apvalo šiukšles. Tačiau jau po kokių penkių metų Lietuvoje mums prireiks pirmųjų stiprių knygų kritikų.

Mano mintis paprasta. Elektroninės knygos neveltui kelia tiek diskusijų – jos tapo visiškai nauja forma, todėl reikia suvokti, kad teks keisti ir iki šiol galiojusius dėsnius. Leidėjus pakeis nepriklausomi (tikiuosi) knygų kritikai.

Taip pat atsiras galimybė į tuo metu “ant bangos” esančio rašytojo Olimpą įkopti ir kitam autoriui. Šiuo metu kai kurie rašytojai prasimuša tikrai ne dėl talento, o dėl geros reklamos, tačiau čia jau kita tema.

Šiandien darbe viršininkui patariau, kad išvežiojant laikraščius galima truputį pakeisti maršrutą. Tokiu atveju bus galima sutaupyti laiko ir degalų, o klientai garantuotai korespondenciją gaus laiku.

Pagrasino atleisti iš darbo…

Ilgai galvojau, kodėl draugiška kritika taip suerzino? Tik dabar prisiminiau, kad jis prieš porą kadencijų buvo Seimo nariu. Iš tos kartos, kuri kritikos nepakenčia.

Keistas laikas, pamenu, buvo, kai Europos Parlamento rezoliuciją davė į teismą. Pralaimėjo, niekas nebesiklausė, kokia Lietuvos nuomonė vienais ir kitais klausimais.

Bet nieko, ir dabar neklauso, nes Nepilnamečių apsaugos įstatymo taip ir nepakeitė. Net juodojo diržo savininkė neperkalbėjo Seimo narių…

Nors yra ir gerų pusių. Jei su kuo susipyksti ir šūkteli “Py***as”, tuoj prisistato milicija ir uždaro už homoseksualių santykių agitavimą. Bent keikiasi liaudis mažiau…kai girdi kas nors.

O ir tai, kaip išspręsti lėšų trūkumą, kai ES nustojo teikti paramą homofobiškam kraštui – rado. Lietuvos Aukštesnioji Nepartinių Valymo Asociacija, įkurta kovai su smulkiais pažeidėjais, kasdien randa po 106 piliečius, kurie papildo valstybės biudžetą.

Vistik geri laikai atėjo. Bent galvos nebereikia sukti, nes atsiverti įstatymus ir žinai: to sakyti negalima, to daryti negalima, galvoti negalima, žiūrėti negalima. O vyresniųjų kritikuoti, šiukštu, tikrai negalima.