Mielas dienorašti, apleidau tave. Deja, kitaip nebuvo įmanoma. Pastaruoju metu aplink tiek įtampos, kad net baisu ką nors užrašinėti. Užtat tvarka.

Neseniai įsteigta “Violetinė inkvizicija” siaubia visą šalį. Užvakar kaimyną Andrių ištempė iš buto, įkišo automobilin (mačiau, prieš tai gerokai vožtelėję galvon). Tiek ir tematėm jį. Žmonės kalba, kad jį kažkokiais negerais dalykais apkaltino. Bet to kaltinimo garsiai neišreiškia. Matai, o jeigu kas išgirs, kaip tari TĄ žodį, gali būti, kad ir tave palaikys kokiu blogiečiu. O tokiems pas mus neliko vietos.

Žmonės kalba, kad seniau TUOS buvo labai sunku susekti. Klanas viską apėmė, todėl jokių įrodymų nelikdavo, viską užmaskuodavo TIE. Gerai, kad viskas pasikeitė. Dabar taip nebėra. Dar negirdėjau, kad nors vieną TĄ išteisintų teismai. Vat kaip šauniai dirba.

Tiesa, aš kartą TĄ žodį ištariau garsiai. Nuėjau į Violetinės inkvizicijos būstinę, pasakiau, kad mano bendradarbis, kurį turėjo paaukštinti, priklauso klanui. Greit išvežė. Sakė, nuteisė. Aš teismo nemačiau. Bet nesvarbu. Užtat dabar esu vyresnysis laikraščių išnešiotojas.

Beje, teismus kartais galima pamatyti. Būna, kad tiesiogiai transliuoja per televiziją. Ypač, jeigu nukentėję nepilnamečiai pasakoja savo įspūdžius apie TĄ dalyką. Po to balsuojam SMS žinutėmis: 1331 – nuteisti; 1332 – nenuteisti. Tiesa, visada nuteisia. Teisėjas turi papildomus 5000 balsų.

Tokius teismus ir viršininkas leidžia pažiūrėti – dirbti nereikia. Partija po to paskelbia, kad stengtumėmės labiau ir atsakingiau. Ir nebijotume pranešti apie TAI. Net jei TAI būtų mūsų kaimynas, žmona, sūnus, tėvas. Žodžiu, apie visus reikia pranešti.

Vos nepamiršau. Prie inkvizicijos atsirado ir visuomenės draugovininkų gvardija. Čia tokie kaip eiliniai piliečiai, kurie rūpinasi tvarka. Kaip tik vakar mačiau (nešiau laikraščius vienos mokyklos direktoriui) kaip keliese auklėjo įtartiną pensininką. Sakė, kad jis keistai arti mokyklos tvoros sukinėjosi, į pradinukus žiūrėjo. Tas žaltys teisinosi, kad jo anūkė mokosi. Nieko, po kelių draugovininkų pamokų pasitaisė – tylėjo. Jie dažniausiai ir saugo mokyklas. Sustoja priešais duris ir neįleidžia įtartinų tėvų. Tada turi ateiti kokie kiti giminaičiai ir patvirtinti, kad šitie tėvai tikrai geri tėvai, o ne vieni TŲ. Džiaugiuosi, kad yra tokių aktyvių piliečių.

Dienorašti, man iš pradžių buvo kiek keistas tas inkvizicijos steigimas. Bet paskui mus partija nuvežė į nemokamą koncertą Kaune. Ten, žinai, buvo įvairiausių dainininkų, aktorių susirinkę. Jie papasakojo mums, kad taip geriau. Kultūros žmonės. Negi netikėsi. Visi sutikome. Paskui dar davė užkandžių.

Kol kas tiek. Reikia eiti miegoti, nes rytoj – kelionė į Garliavos memorialinį muziejų. Man laisvadienis, tai labiau norėčiau pamiegoti. Bet kažkaip nejauku nevažiuoti. Dar pagalvos, kad aš… Oi, ne. Apie tokius dalykus net galvoti nenoriu.

Mielas dienorašti, buvau tave šiek tiek primiršęs. Bet vargai užspaudė ir tuščiu skrandžiu nepavyksta priversti minčių kristi į lapą.

Tad apie viską nuo pradžių. Seniai jau buvo kilęs šurmulys dėl visokių maisto priedų. Kad jų negalima vartoti, nes vėžį kelia, tad mūsų valdovė karatistė nusprendė išleisti įsaką, jog maiste nebegali būti tokių priedų. Nebegali, tai ir nebus. Visi triauškėm tik sveiką, bet sudžiūvusią duoną ir, jei labai pasisekdavo, svieto užsitepdavom.

Bet jau kelis metus vis nesiseka su mūsų orais. Einu, pamenu, liepą, o pas mus kaip tropikuose. Iš ryto kepina, vidurdienį pila, vakare – vėl kepina. Nepratusios lietuviškos bulvės ir grūdai – neužderėjo. Neužderėjo grūdai – nebuvo ir kuo kiaulių, karvių maitinti. Žodžiu, prasidėjo pas mus badmetis.

Iš pradžių visi kaltino orus, kol neprisiminė, jog seniau net ir tokiomis sąlygomis buvo įmanoma išgyventi, nes su maisto priedais maistas ilgai negesdavo. Vadinasi, buvo galima maitintis praėjusio derliaus vasiais. Be to, paaiškėjo, kad vėžys nužudo mažiau žmonių negu badas.

Tai ką, išėjo žmogeliai į gatves (ne pas karatistę, žinoma. Jos niekas niekad niekuo nekaltina – negalima) ir į pirmą pasitaikiusią EKO parduotuvę. Savininką už pakarpos ir… Na, aišku, kas jam nutiko.

Tai va, ką tik pavalgiau kojų pirštų troškinio ir galvoju, iš kur gauti kokių priedų, kad kiaušiniai taip greit nesudžiūtų…

Pilietinis karas įsismarkavo. Baisiausia, kad kovos vyksta net dėl kelių priežasčių. Kedininkų maištininkai susijungė su Antivaivorykštinių būriais. Vienu metu buvo stipriai apgulta prokuratūra, tačiau paskutinę akimirką į pagalbą atskubėjo Antikedininkai, padedami prokuratūros būrių. Tuo tarpu Vaivorykštės kariuomenė buvo užsiėmusi riaušių malšinimu kažkur kitur.

Baisiausia, kad nei vienai, nei kitai pusei nepavyksta nugalėti. Jei pasisektų bent kurios nors pusės vadą patiesti, tada pilietinis karas nurimtų… Gal. Tačiau televizijos laidų vedėjai, nešantys būrių vėliavas, gerai saugomi. Vis nepavyksta prasibrauti link jų.

Aš jau kurį laiką laukiu mūsų politikų ryžtingų žingsnių. Deja, kol kas tik Gražulis pasako savo nuomonę. Kiti pasimetę žvelgia į gatvėse verdančius mūšius ir sprendžia – prailginti prekybą alkoholiu ar ne.

Pamenu, kaip viskas prasidėjo… Tiesiog įtempta reitingų kova tarp LNK ir TV3. Tačiau ta kova suskaldė visuomenę ir dabar tikras pragaras. Brolis stoja prieš brolį, žodinės užstalės kovos virto mirtį sėjančiais susirėmimais.

Dabar keikiu žiniasklaidos laisvę.

Dar viena priežastis neprileisti nieko prie savo kompiuterio.

Elektroninės knygos tikrai turėtų išspręsti leidėjų problemą. Šie kol kas nebent taps patarėjais, kurie padės parinkti viršelį, ras būdų, kaip pateikti knygą visuomenei. Tačiau leidėjai nebebus būtinybė. O po kurio laiko iš tiesų išnyks arba, jei jums labiau patinka, evoliucionuos.

Žinoma, tokiu atveju turėsime daug mėšlo. Jau dabar nuėję į Blogas.lt galime rasti “nepripažintų talentų”: poetų, prozininkų, kitų nuostabių verkšlentojų. Todėl, pavyzdžiui, rasti tikrų perliukų labai sunku.

Taip pat turbūt įvyks ir su el. knygomis. Įsivaizduokite, kad rašantieji išsitrauks rankraščius iš savo stalčių… Baisu.

Taigi norintys rašyti, imsis veiklos, o dėl mažų investicijų per dieną sulauksime daugybės knygų. Manau, kad daugiau negu 90 procentų bus nieko vertos.

Tai kaip mums tokiu atveju išsisukti? Ką daryti, kad nepasimestume? Laukti, kol įvairūs nepriklausomi tinklapiai ims talpinti apžvalgas apie knygas. Taip paprasta ir, atrodo, daroma ir dabar. Tačiau šiuo metu nėra tokios būtinybės skaityti recenzijas, patalpintas įvairiuose puslapiuose, nes, kaip Šilas ir minėjo, leidėjai apvalo šiukšles. Tačiau jau po kokių penkių metų Lietuvoje mums prireiks pirmųjų stiprių knygų kritikų.

Mano mintis paprasta. Elektroninės knygos neveltui kelia tiek diskusijų – jos tapo visiškai nauja forma, todėl reikia suvokti, kad teks keisti ir iki šiol galiojusius dėsnius. Leidėjus pakeis nepriklausomi (tikiuosi) knygų kritikai.

Taip pat atsiras galimybė į tuo metu “ant bangos” esančio rašytojo Olimpą įkopti ir kitam autoriui. Šiuo metu kai kurie rašytojai prasimuša tikrai ne dėl talento, o dėl geros reklamos, tačiau čia jau kita tema.