Žymos archyvas: ateizmas

Krikščioniškos vertybės jau ir pasaulietinėse mokyklose

Atrodo, kad įvairaus plauko davatkoms norintys įsiteikti politikieriai sėdi ne tik Seime. Skeptikas atkreipė dėmesį, kad Pasvalio vietos vadukai taip pat nusprendė prisigerinti, porindami bereikšmius žodžius apie krikščioniškas vertybes, kurių turi laikytis mokyklų vadovai.

Jau rašiau krikščioniškas vertybes nacionalinio saugumo popierėliuose. Atrodo, kad šis daiktas suveikė kaip pirmoji domino kaladėlė ir tuoj visi ims kišti sunkiai apibrėžiamą terminą į kiekvieną dokumentą.

Pasaulietinės mokyklos vadovas turi vadovautis krikščioniškomis vertybėmis. Įdomu, jeigu mokyklos vadovas gyvena nesusituokęs, turi nesantuokinį vaiką, yra išsiskiręs arba žydas, ateistas ar dar koks nors, neįsipaišantis į krikščionišką dorą ir moralę, tai jis po tokio dokumento paskelbimo nebegali vadovauti mokyklai?

Pasakysite, kad pritempinėju. Tačiau, mielieji, nepamirškit, kad visokių davatkų ir klierikalų įsikibimas į šią neapibrėžtą sąvoką tikrai gali patampyti nervus mokyklų vadovams.

Bereika to, kad įvestume kursą, kaip dievas Ievą ir Adomą sukūrė. O visas mokslines teorijas spirtume lauk.

Aš tai laukiu, kol galų gale bus liepta krikščioniškomis vertybėmis vadovautis ir kitų profesijų atstovus.

Teisėjams nebereiks dirbti (neteisk, nes pats būsi teisiamas), telekomunikacijų kompanijos nebeskambinės, siūlydamos pereiti į jų firmą (negeisk svetimo turto) ir pan.

Ar jūs suprantat, kad čia yra briedas totalus?

Grėsmė nacionaliniam saugumui – visuomenės skaldymas krikščioniškų vertybių sąvokomis

Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tačiau ne krikščionys, atrodo, šalyje nelabai pageidaujami. Jeigu bandymų pakeisti Konstituciją ir susieti šeimą su santuoka dar negalime pavadinti prokrikščioniška veikla, tai Nacionalinio saugumo strategijoje įvardintos grėmės aiškiai parodo, kad šalyje politiniu lygmeniu yra proteguojama viena religija.

Štai kas skelbiama Nacionalinio saugumo strategijoje:

nepagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, krikščioniškų vertybių, šeimos instituto, liberalios demokratijos bei pliuralistinės visuomenės nuvertinimas, antihumaniškų, žmogaus gyvybės vertę menkinančių ar neigiančių, kurstančių rasinę, tautinę ar religinę nesantaiką, propaguojančių ar pateisinančių smurtą, prievartą ir genocidą teorijų, religinių doktrinų ir ideologijų plitimas.

„Krikščioniškos vertybės“ yra neaiškus terminas, o jų pabrėžimas tokio tipo dokumente, net jei jis ir simbolinis, yra aiškus bandymas susieti valstybe su viena religija.

Nacionaliniam saugumui grėsmę kelia bet koks bandymas įtvirtinti valstybinę religiją. Taip pat tokio privataus dalyko, kaip asmens išpažįstamas tikėjimas, kišimas į viešumą kelia problemas visuomenėje. Ją skaldo, iškeliant vieno įsitikinimus, filosofiją aukščiau kitų. Štai aš, kaip ir turbūt dauguma bedievių, pyktelėjau dėl krikščionybės kišimo į politiką. Krikščionys tuoj ims ginti strategiją nuo mūsų pyktelėjimo ir mes toliau pjausimės dėl to, ko visi galėjo išvengti, jei būtų atsieta politika ir religija.

Prieštarauja patys sau

Nepagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, paminėta saugumo strategijoje, turbūt visiems suprantamas blogis. Kiekienas turi teisę turėti savo įsitikinimus, vertybes. O štai tokių teisių atėmimas ar akivaizdus smerkimas politiniu lygmeniu kenkia tam pačiam nacionaliniam saugumui. Konstitucija numato pagarbą šioms vertybėms, ką, atrodo, pamiršo kai kurie politikai. 26 pagrindinio šalies įstatymo straipsnyje aiškiai parašyta: „Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.“

Žinoma, per stipru būtų sakyti, kad Nacionalinio saugumo strategija verčia žmones atsiversti į krikščionybę ir išpažinti mistines jos vertybes (kodėl jos mistines – kiek vėliau). Tačiau įvardinti žmones grėsme saugumui, jei šie negerbia krikščioniškų vertybių yra aiškus vienos religijos protegavimas ir prieštaravimas žmogaus laisvėms. Laisvėms turėti kitus įsitikinimus.

O politikų pasiteisinimai, kad didžioji dauguma lietuvių save laiko krikščionimis, neatrodo įtikinantis argumentas, kodėl nuspręsta į saugumo strategiją įkišti religiją. Visi, išpažįstantys kitas religijas (arba bedieviai) turėtų jaustis kaip šlapiu skuduru gavę. Jie pavojingi valstybei. Lyg mes būtume musulmoniška valstybė, kurioje vadovaujamasi šariato teise.

Beje, Konstitucijoje yra ir kitas, man labai patinkantis 29, straipsnis: Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Tačiau, kaip matau, kai kuriems tos privilegijos teikiamos. Bažnytinėms institucijoms, kurios neva tai formuoja vertybes, aiškindamos, kas gerai, o kas ne.

Kas, po galais, tos krikščioniškos vertybės?

Kai kurie galbūt pasakys, kad per daug įsikibau į savo neapykantą religijoms ir nematau to, kas slepiasi už sąvokos „krikščioniškos vertybės“. Tiesą sakant ne, aš bandžiau pažvelgti giliau, ieškodamas, gal mano įsitikinimai sugriūva, nes iš tikro krikščioniškos vertybės yra universalios ir tinkančios visiems. Galbūt jos neskaldo visuomenės, o kaip tik ją vienija. Deja, taip nėra.

Visų pirma, nepavyksta rasti, ką ši sąvoka reiškia. Klaidžiodamas interneto platybėse Šiaurės atėnuose radau kunigo Oskaro Petro Volskio tekstą apie krikščioniškas vertybes. Deja, man tas tekstas daugiau aiškumo neįnešė:

Krikščionybė pateikia tokią vertybių skalę: pirmiausia Dievas, tada žmogus, o visa kita – aplinkui. Žmogus yra Dievo vaikas.

Abejoju, ar toks sąvokos apibrėžimas, ar į jį panašus tiktų dokumento aiškinimui. O jeigu tiktų, tada visgi aš teisus ir šios vertybės nėra universalios – netikintieji ir kitų religijų atstovai saugumo strategijoje lieka už borto. Nesvarbu, kad kalbama apie žmogaus svarbą – kažkoks dievukas vis vien svarbesnis.

Pavyko rasti ir tokį aiškinimą, kad tai yra meilė artimui. Būtų puiku, tačiau jei prakalbsime apie dviejų vyrų meilę vienas kitam ir norą gyventi kaip porai – krikščionybė tuoj jiems ims prieštarauti. Še tau ir visa meilė. Homoseksualūs žmonės lieka už borto. O dar pridėkime nesusituokusių porų meilę vienas kitam, prišvedybinį seksą propaguojančių asmenų meilę vienas kitam. Oi, visą puokštę į artimo meilę netelpančių žmogelių, matyt, ištrauksime.

Kitur aiškinama, kad Dekalogas yra puikus vertybių paaiškinimas. Dalis įsakymų tikrai geri: nežudyk, nevok ir pan. Bet patys pirmi įsakymai iškart viską gadina: Neturėk kitų dievų, tik mane vieną. Netark Dievo vardo be reikalo. Ir vėl ne krikščionis lieka už borto, nes jam nusispjaut ant to krikščionių dievuko ir kiek kartų per dieną jis ištars jo vardą.

Apibendrinant galiu pasakyti: kad ir kaip gražiai nupieštum krikščioniškas vertybes, apipindamas jas žodžiais „meilė“, „orumas“, „pagarba“, įsigilinęs pamatysi, kad visi ne krikščionys lieka atstumtaisiai. Tas pats ir su kitų religijų vertybėmis. Visada liks tie, kurie nieko bloga nedaro, tačiau neįtelpa į dogmos rėmus ir lieka už borto.

Žinau, kad niekas prie kryžiaus nekals tų, kurie nelaiko save krikščionimis ir nepuoselėja krikščioniškų vertybių. Žinau, kad tai labiau simbolinis išsireiškimas, kuris neturės jokios galios. Tačiau neramu, kad politikai, neaišku ko siekdami, akivaizdžiai ignoruoja kitų visuomenės grupių interesus, tarsi pasakydami: mums nusispjaut, mes giname šią religiją, o tu daryk, ką nori. Būtent todėl nepatinka man tokie religijų kišimai į valstybės gyvenimą. Atrodo, kad žengiame žingsnį atgal.

Kaip laidoti ateistą

Kol gyvi esame, galime laisvai reikšti savo poziciją ir įsitikinimus visais, įskaitant ir religinius, klausimais. Tačiau, kai, grubiai sakant, užsilenkiame, priklauso viskas jau nuo artimųjų.

Pats vien iš principo nenoriu būt laidojamas pagal kurios nors konfesijos apeigas. Iš principo, nes realiai, kai smegenys nebefunkcionuos, manęs nebebus ir nelabai svarbu, ką darys su mano kūnu. Tačiau mažų mažiausiai kvaila, kai kategoriškai neigiantį visus dievus, ima ir palaidoja pagal kurias nors apeigas.

Žinau, kad nemaža dalis netikinčiųjų artimųjų tiesiog ne iš piktos valios palaidoja pagal apeigas, o todėl, kad trūksta informacijos, kaip laidoti netikintį. Man ir pačiam sudėtinga rasti tokios informacijos.

Iš tiesų, pačios ateisto laidotuvės menkai skiriasi nuo mums įprastų religinių apeigų. Ir, beje, yra labai laisvai traktuojamos. Būtent todėl ir atsiranda painiava, tačiau bandymas įvesti „ateistiškas laidotuves“ taptų tam tikru kanonizavimu. To nedarau, tad tik aprašau visiškai elementarias ir, manau, kiekvienam suprantamas galimybes ir gaires.

Simboliai

Kai kurie JAV ateistai siūlo rinktis laidojojimo namus, kuriuose įmanoma nuimti religinę atributiką. Lietuvoje, mano žiniomis, tokius būtų sudėtinga rasti, tad nebūtina reikalauti, kad nuo sienos nuluptų kryžių. Tad vadovaujuosi ne tokiais radikaliais pasiūlymais. Tegul kryžiai būna – tai tik simbolis ir jei į jį nebus apeliuojama, nebus ir problemos. Lygiai taip pat nereikia versti artimųjų nesimelsti. Jeigu jie išpažįsta kurią nors religiją, tegul mintyse murma formuluotes.

Tačiau būtinai reiktų pakeisti kompaktą, kuris kai kuriuose laidojimo namuose labai tyliai sukasi ir leidžia dainas, kuriose skamba tokie žodžiai kaip „atleisk jiems dieve, jie nežino ką daro“ ir pan. Galima parinkti klavišinių melodijų be žodžių, jeigu reikalingas fonas.

Žinoma, rožančiaus ar šventojo paveikslėlio taip pat nederėtų dėti į mirusiojo rankas. Tačiau, manau, visi tai supranta.

Apeigos

Reiktų griežtai atsisakyti kvietimo visiems drauge pasimelsti. Arba bent jau tokios žodžių formuluotės. Galima, pasakius apie velionį keletą žodžių, galbūt padeklamavus jo mėgstamą eilėraštį, susirinkusiems pasakyti, kad tie, kurie tiki, gali tyliai pasimelsti, o kiti tegul tiesiog prisimena velionį.

Manau, savaime suprantama, kad jkokių kunigų nereikia. Ir jų kalbų prie mirusiojo. Tiesa, ši dalis turbūt sunkiausia artimiesiems, kadangi reikia patiems kalbėti ir tarti atsisveikinimo žodį. Nepavyksta jo perleisti, šį amatą įvaldžiusiems dvasininkams. Tačiau teko ne vienose laidotuvėse dalyvauti, kur artimieji ir po kunigo kalbų taria keletą sakinių, tad, manau, tai įmanoma.

Kremavimas – prioritetas

Nemaža dalis mano pažįstamų ateistų bei laisvamanių (taip pat ir aš) laikosi nuomonės, kad geriausia būtų, jei juos kremuotų. Pasak gan seno straipsnio, Lietuvoje kremavimas po to pelenus išbarstant arba laikant namuose, nėra laikomas palaidojimu. Bent jau katalikų bažnyčios požiūriu. Tačiau tai yra viena galimybių. Ne todėl, kad būtų įgeliama bažnyčiai, kaip kai kurie mano, o todėl, kad nėra jokios prasmės eiti ir prižiūrėti kažkokį kapą, ar verkšlenti prie kolumbariumo. Taip nuimama našta nuo artimųjų pečių – nesirūpinkit tuo žemės lopinėliu, geriau namie prižiūrėkit rožių krūmą.

Žinoma, kiekvienas turi savo nuomonę, tad jei jau taip nutinka, kad ateistas laidojamas kape, reiktų nepamiršti, kad kryžiaus ant ankapinio akmens nereikėtų. Čia tiesiog paminklų gamintojas gali užsimiršti ir iš inercijos prilipinti kur nors kryžių, o gal net ir patį nukryžiuotąjį. Beje, paminklą parinkite kuklų – pataupykite pinigus vaikų mokslams, naujam automobiliui. O gal miręs žmogus buvo vienintelis maitintojas? Tada didelio antkapio tikrai nereikia, nes, žinokit, mirusiajam nuo to nei šilta, nei šalta. Prieš kaimyną vis vien nepasididžiuos.

Kapo duobės šventinimo taip pat nereikėtų (tačiau tai turėtų būti suprantama, nes per nuleidimą į duobę dvasininko neturėtų būti), lygiai taip pat neverta dėti gigantiškų vainikų arba krūvos žvakių. Smagu, kad norite išreikšti savo liūdesį ir užuojautą, bet verčiau nuoširdžiai padėkite velionio šeimai – jai sunkiau negu jam.

Kūno aukojimo galimybė

Yra ir kita galimybė, kaip naudingai paaukoti kūną. Galima paaukoti savo kūną medicinos studentams. Tai suteiktų galimybę juos paruošti geresniais specialistais. Kūną po trijų metų naudojimo universitetas kremuotų arba palaidotų. Pageidavimui esant, be religinių apiegų. Ir žmonės neturėtų kraupti nuo minties, kad jų artimasis bus mokomoji priemonė. Jei žmogus apsisprendė, tai yra jo ir tik jo reikalas.

Teko rasti ir kitokių idėjų. Kūnas po mirties ir skrodimo siunčiamas tiesiai į krematoriumą. Jo pelenai nesurenkami ir neperduodami artimiesiems. Jokio atsisveikinimo ar ceremonijų. Kai kuriems gal tai atrodo panašu į bomžų laidotuves, tačiau tai viena alternatyvų. Gal kiek egoistiškesnė negu nereliginė ceremonija, nes artimieji negali atsisveikinti.

Mano tekstas laviruoja tarp nuosaikių ir visiškai radikalių ateistinių požiūrių į laidotuves. Man toks viduriukas atrodo teisingiausias.