Žymos archyvas: blogosfera

Skaldyk ir valdyk

Praėjo para nuo B.Vėsaitės įvykių. Per tą laiką visus jau pykinti, matyt, pradėjo, bet kadangi jau turiu laiko, tai parašysiu ir aš, kas ir kaip buvo.

O buvo visiškas energoūkio ministrės laimėjimas. Ši persona buvo pajuokų objektu ir visai nesvarbu, kokių politinių pozicijų tu laikeisi, nesvarbu, kuriuos interneto gyventojus palaikei, bet B.Vėsaitė buvo daiktas iš kurio juokėsi visi internetų gyventojai.

Bet dabar B.Vėsaitė gali ramiai atsipūsti. Kurį laiką nebus laiko iš jos juoktis. Nežinau, ar čia buvo vienas tikslų, ar tiesiog toks pašalinis produktas, bet dabartinis kapojimasis socialiniuose tinkluose ir bloguose yra tai, ko reikia B.Vėsaitei.

O svarbiausia, į tai pateko ne tik susitikime dalyvavę internautai. Tie, kurie rėkė, kad ministerijoje mus išdulkino, irgi buvo panaudoti kelioms Kamasutros pozoms, nes sukėlė tokias bangas, kad oi – turbūt energoūkio ministrė dėl jų jau nuskambėjo internete labiau, nei dėl dalyvavusių. Aišku, gal jie dar nesuprato, kad prisideda prie grupinio – juk jie dulkinami buvo įkišant mažiau ir gal naudojant didesnį kiekį lubrikanto, bet savo darbą irgi padarė. B.Vėsaitės komandai stengtis nebereikėjo.

Vieni puola, kiti ginasi. Aš tai blyn, nenoriu nieko ginti, bet jei esi akivaizdžiai puolamas, savaime kyla kumščiai tam, kad nebūtum sudaužytas. Spėju, kad dėl panašių priežasčių ir atsirado kažkokia konfrontacija, kurioje bet kuriuo atveju B.Vėsaitės asmuo išlipa sausas (bent kol kas), o tinklaraštininkai kapojasi, kapojasi, įžiebia konfrontacijų, kurių dar nebuvo. Še jums – jau ir taip niekada kažkokia vienybe nepasižymėjusi blogosfera kol kas panašesnė į penkiolikos interesų pilietinio karo metu draskomą šalį. Suskaldyta ir bent laikinai suvaldyta.

Ir taip, jei sutikčiau su A.Tapino nuomone (nuoroda apačioje), kad mes čia konfrontuojančios pusės buvome su B.Vėsaite (maždaug memų gamintojai ir B.Vėsaitės pulkai), tada gavome šiame mūšyje sausai. Bet net ir nepripažįstandamas kažkokių tai konfrontacijų (kadangi didžioji dalis dalyvavusių buvo pasyviai besijuokiantys iš energoūkio ministrės, o ne aktyvūs troliai), tenka sutikti, kad viešąją nuomonę prapylėm. Pasitikėjimas tinklaraštininkais galėjo sumenkti. Na, ką aš čia. Ne galėjo, o sumenko.

Vat jums pavyzdėlis su atstove spaudai – tinklaraštininko žmona. Nors Nerius Komosensavičius suteikė kuo pukiausią patarimą B.Vėsaitei apie rodiklius, kuriuos reikia skelbti, kas sakė, kad tai nėra suorganizuota atrakcija? Ar kas gali garantuoti, kad ministerija nebuvo suplanavusi skelbti rodiklius, o Komonsensavičiai suorganizavo pakazūchą, kurioje parodoma, kaip tikima tinklaraštininkais ir vykdomos jų žgaidos? Aš, iš tikro, pats nežinau*.

Kita vertus, mano nuomone, pats pasisėdėjimas nebuvo nei prapiltas, nei ką. Vieni kitus nutraukinėjome, darėme kakofoniją, tad dabar papasakosiu apie patį susitikimą. Šią dalį visažiniai, savo nuomonę jau turintys pereikite iškart prie nuorodų į kitus įrašus šia tema.

Kadangi nesižymėjau, galiu ne ta eiliškumo tvarka kai ką papasakoti, todėl šioje dalyje nesiplėsiu (juolab kiti detaliai aprašė), bet buvo maždaug taip. Iš pradžių pasiūlė užsukti į jos kabinetą ir apžiūrėti kas kaip atrodo. Kai kurie nusprendė ir prisėsti, pasidžiaugti energoūkio ministre.

Vėliau, kai prasidėjo B.Vėsaitės kalbėjimas, A.Katkevičius taikliai pastebėjo, kad viskas kaip iš Dviračio žinių reportažo. Ji pripažino, kad taip ir buvo ir toliau varė savo tiradą, kol prasidėjo klausimai.

Iš tikro, nežinau, ar bent kas nors gavo norimų atsakymų. A.Katkevičius pakankamai aiškiai parodė, kad jis negavo. Asmeniškai mane domino, kas dirbs taip giriamuose B.Vėsaitės LEZ’uose, kadangi kvalifikuotos darbo jėgos trūksta. Gavau kažkokį numykimą apie tai, kad tikrai yra problema. Bet toliau prasidėjo politinė kakofonija, tad B.Vėsaitė buvo pertraukta kitu klausimu (taip, beje, buvo nuolat).

Turbūt vienintelis B.Vėsaitės atsakymas buvo tas, kad komunikacijoje fail’ino, patikėdama savo Facebook profilį kažkokiam mistiniam politologui. Bet nepasimokė. Kai prisistačiau, kad esu iš Komjaunimo, neįkainojama energoūkio ministrės fizionomija ir klausimas „iš kur“ bei teiginys, kad „tokia organizacija nebeegzistuoja“, parodė, kad nebuvo pasivarginta bent jau tinklaraštininkų sąrašą perskaityti.

O šiaip tai taip, tinklaraštininkai buvo pakankamai mandagūs. Niekas nesispjaudė, nesikeikė, o po kurio laiko, bent man pasirodė taip, pabodo gauti tik nevykusius atsakymus, tad nebemėginta ir labai intensyviai klausinėti. Tad iš dalies teisūs tie, kurie įsivaizdavo, kad niekas nekariavo. Nebuvo dėl ko kariauti. Jei tai būtų filmavusios vaizdo kameros, B.Vėsaitei būtų buvę šakės. Bet komunikuota vėliau kitais būdais.

A.Tapino teorija apie dvi priešingas komandas. Ir, žinoma, svečiuose prapiltas varžybas.
Leo Lenox gan aiškiai išdėsto nuomonę apie patį susitikimą.
Rokiškis atsakinėja į klausimus.
Baltasis vaiduoklis aiškina, kaip jam atrodo iš šalies.
A.Katkevičius savo užrašus paviešina. Čia, beje, turbūt išsamiausias aprašymas.
Grumlinas svarsto, ar tinklaraštininkus pamylėjo.
Žymantas iš savo varpinės, ką pastebėjo per susitikimą. Šiaip nesutinku dėl pertraukinėjimo. B.Vėsaitė mus, o mes ją.
Manto tekstas. Jis uzurpavo B.V. kėdę.
Ai, dar šitas pasisakė Užkalnis.
Kūtvėlos nuomonė.

Jeigu kažką praleidau, tai rašykite komentaruose. Pridėsiu į sąrašą nuorodų.

*Ant Commonsense net nežinau, ar pykti. Viena vertus, negražu. Kita vertus, niekas labai ir nesigilinom, kas tą sąrašą sudarė ir kas nagus prikišo. Supratom gi visi, kad čia PR, bet buvo įdomu pažiūrėti, kaip toks blogerių susitikimas vyks. Gi gan naujas daiktas.

Tai kodėl tuos sukčius reikia krušti?

Šiandien internete užvirė košė dėl konkurso, kuriame laimėtojas turėjo būti išaiškintas Facebook’o „laikų“ pagalba.

Commonsense.lt, pastebėję, kad konkursas vyksta nešvariai, pasiūlė iškrušti sukčius, nes sąžiningai telefoną turėjo laimėti internetuose mylimas geografijos mokytojas.

O tas, kurį siūlė iškrušti – dar kitaip žinomas kaip Insaider.lt savininkas – iš konkurso pasitraukė, nes, rašant jo žodžiais, dėl garsiai rėkti pradėjusių autoritetingų blogerių jis pajuto spaudimą ir pasidavė.

Viskas lyg ir gražiai baigtųsi, tačiau pastebėjau, kad neva tai labai išprususi kompanija nesuvokia tokio paprasto skirtumo tarp įkyraus prašymo „laikinti“ kažką (spam’o) ir paslėpto priverstinio „laikinimo“ (apgavystės). Čia jums, greičiausiai, buvo ne tas įkyrus rašymas žinutėse „gal gali palaikinti mano šuniuko/vaiko/mano ir mano vaikino foto?“ Čia, gerbiamieji, buvo paprasčiausias išdūrinėjimas ir jis šiandien išryškėjo, kai susivokę žmonės ėmė savo „laikus“ atsiiminėti ir tas skaičius paslaptingai pradėjo mažėti.

Tai štai tokia istorijos preliudija, o dabar apie tai, kodėl sukčius visgi reikia krušti. Pasistengsiu paaiškinti paprastai, trumpai.

Tikiu, kad dėl konkurso prizo, kurio vertė – 1200 litų, nebūtų nei Altajus labai verkęs, nei Insider praturtėjęs. Tačiau šiandien taikstomės su 1200 litų, o rytoj – su 15.000 litų reklaminės kampanijos nesąmoningu panaudojimu.

Vartotojų apgaudinėjimas

Yra įvairių būdų, kaip priversti žmogų „palaikinti“ puslapį arba, kaip šiuo atveju, įrašą tinklaraštyje. Nuorodą galima paslėpti po įvairiomis fotografijomis, vaizdo įrašais ir, kai spaudi ant video, savaime pasakai, kad tau patinka Turkijos kilimų gamintojas arba Olandijos viešnamio puslapis. Vienas ryškesnių lietuviškų pavyzdžių, kurie taip veikia – FB puslapis Saviems.lt. Po jų keliamais vaizdo įrašais visada slepiamos nuorodos, kuriomis „laikini“ kokias tai grupes. Ir jie turi daugiau nei 200.000 kvailių, iš kurių pasidarė laikintojus-zombius. įsitikinkite patys – paspaudžiau video ir pamėgau Facebook’e kažkokį „Dviratis Tau“. Nu gi išdūrinėjimas vidury internetų.

Toks pat išdūrinėjimas vartotojų, kurie gal net neskaito lietuviškai, bet netyčia „palaikina“ įrašą. Man tokio melavimo pakanka, kad daugiau nenorėčiau su tokiais „protuoliais“ turėti reikalų. Tačiau yra tokių, kuriem nusispjaut, ką ir kaip „laikina“, tad einame prie kitos problemos.

Pinigų nusavinimas

Prieš pusmetį varčiau vienos agentūros teiktą pasiūlymą vienai bendrovei. Komunikacijos planas, kurį sudarė daug dalykų. Vienas jų – Facebook’o grupė, kuri per keletą mėnesių turės surinkti 35.000 gerbėjų. Jeigu ne, tada mažesnės užsakovams sumos bus paskaičiuojamos ir panašiai.

Kiek žinau, ta agentūra Facebook’o puslapiui samdė kitus žmogelius. Įsivaizduokit, jeigu tie samdomi žmogeiai apgaulės būdu prirenka gerbėjų. Realiai nieko normalaus nepadaro, tačiau pasiima savo pinigus. Sąžininga? Ne. Lygiai taip pat, kaip nesąžininga apgaulės būdu gauti, kad ir nelabai didelės vertės, prizą.

Prie pinigų galėtume imti skaičiuoti ir vartotojų sumažėjusį pasitikėjimą produktu/paslauga/įmone, kurios puslapį apgaulės būdu kažkas „palaikino“. Kokia tada suma susidarytų? Užsakovui tikras galvos skausmas.

O palikę ramybėje tuos, kurie išdūrinėja vartotojus ir užsakovus, ramybėje, patys būsime kalti. Nes bus diena, kai per tokius prarasim įmonės pinigus. Tad juos reikia stabdyti, kiek tai įmona.

Virusai

Virusai/trojanai/etc – kol kas lyg ir nepasitaikęs atvejis lietuviškoje Facebook’o puslapių ir „like“ istorijoje. Tačiau tokia galimybė išlieka.

Įsivaizduokite, kad fiktyviais būdais priverčiau jus „palaikinti“ puslapį. Tada, kai jau nemažai žmonių prisirenka, įmetu nuorodą su kokiu gražu aprašu, kad čia „žiauriai juokinga“ arba „tokių papų dar neteko matyti“. Toks post’as atsiranda jūsų sraute. Galbūt paspausit, o ten kažkas paslėpta. Kažkas, kas sugadins nuotaiką ne tik jūsų programinei įrangai, bet ir jums.

Juolab, kad šiandien brūkštelėjau Vaidui iš PDFontour ir paklausiau, ar dar nori įmonės kuo daugiau „laikų“. Sakė, kad pastaruoju metu nebesusiduria su tokia tendencija. Taigi, normalios normalų turinį (kiek reklama gali būti normali) generuojančios įmonės kiekybės lyg ir nebesiekia. Taigi, tos kiekybės siekia neaišku kokie tipeliai, kurie gali būti nelabai teigiamai nusiteikę.

Galiu pasakyti Insaider tik tiek, kad protingiausia būtų visų atsiprašyti ir prisipažinti. Ir jau rytoj visi bus pamiršę tavo „suteptą reputaciją“. Tačiau jeigu to nepadarysi, šis įvykis, matyt, bus linksniuojamas kaip background’as prie kiekvieno panašaus atvejo.

O jeigu tu tikrai nieko nesąžiningo nedarei, tai rišliau paaiškink, kokiu būdu vidurnaktį per valandą atsirado keli šimtai paspaudimų, ir ramu.

Blogas paseno dar metais

Vakar tinklaraščiui suėjo trys metai. Kaip priimta, tai paskelbiu viešai.

Deja, negaliu nieko per daug apie tuos metus papasakoti. Įrašų skaičius sumažėjo, tačiau ūgtelėjo lankytojų skaičius. O daugiau į statistikas gilintis neįdomu. Užtat galiu šia proga padėkoti tinklaraštininkams, kurie daugiausia reklamavo mano tinklaraštį, atvedė daugiausia lankytojų.

Rokiškis Rabinovičius garbingai aukščiausioje vietoje. Už jį daugiau lankytojų, beje, atveda tik Facebook. Nežinau, kodėl šitas žiurkėnas mane vis pareklamuoja, bet metu jam iššūkį: pralenk FB per kitus metus:))

Kitas mielas ir malonus tinklaraštis Radiocool. Dėkingas. Tik nežinau, kaip čia taip nutiko? Aš gi nerašau apie technologijas:)

Artūras Račas jau trečius metus vis pareklamuoja mane savo skiltyje „Man patiko“. Man atrodo, per visą tą laikotarpį taip ir nepadėkojau. Tad padėkosiu dabar. Prisipažinsiu, pačiais pirmais metais, kai pradėjau rašyti tinklaraštį, visada buvo azartas: ar pateksiu į Džiugo Blogoramą ir ar pateksiu pas Račą į tinklaraštį:)

Tiems, kurie nežinote, yra toks Skeptikas. Mūsų nuomonės sutampa dėl religijų. Tad nesistebiu, kad nemažai lankytojų tamsta man vis atveda.

Tad štai, tinklaraštininkai, kuriems esu dėkingas už lankytojus ir nuomonę, kad mano tekstai ir mintys verti platesnio paviešinimo.

Tinklaraštininkų diena – sveikinu ir klausiu, kodėl rašote?

Day.lt skelbia, kad šiandien yra tinklaraštininkų diena. Ta proga pasveikinsiu visus. Šiaip man nesiseka sveikinimai. Tai gal visiems pasiūlysiu parašyti tris dalykus, kodėl rašote tinklaraščius, arba tris dalykus, kodėl skaitote.

Kodėl rašau: Sėdžiu sferoje, kuri tam tikra prasme yra atitrūkusi nuo rašymo. Noriu neprarasti bent jau sugebėjimo dėlioti kablelius.

Mano ego – kambario dydžio. Kaip ir dauguma, įsivaizduoju, kad žinau kažką tokio, ko niekas daugiau nežino ir bandau vaizduoti autoritetą. O taip, dauguma tinklaraštininkų tokie patys esate.

Įpareigojantis hobis. Verčia kažką veikti. Ne tik rašymo prasme, bet ir skaitymo, ėjimo kažkur, bloginimas verčia domėtis naujais dalykais, nes kitaip galėsi rašyti tik apie tai, kokią kavą šiandien gėrei ir į ką buvo panašūs plaukai, kai išlipai iš lovos.

O taip, mielieji, jokių pasakų apie norą pakeisti pasaulį, apie visuomenės pažindinimą su svarbiomis jai temomis, kurių žiniasklaida neaprašo.

Parašykit ir jūs – sąžiningai.