Kodėl rašau: Sėdžiu sferoje, kuri tam tikra prasme yra atitrūkusi nuo rašymo. Noriu neprarasti bent jau sugebėjimo dėlioti kablelius.

Mano ego – kambario dydžio. Kaip ir dauguma, įsivaizduoju, kad žinau kažką tokio, ko niekas daugiau nežino ir bandau vaizduoti autoritetą. O taip, dauguma tinklaraštininkų tokie patys esate.

Įpareigojantis hobis. Verčia kažką veikti. Ne tik rašymo prasme, bet ir skaitymo, ėjimo kažkur, bloginimas verčia domėtis naujais dalykais, nes kitaip galėsi rašyti tik apie tai, kokią kavą šiandien gėrei ir į ką buvo panašūs plaukai, kai išlipai iš lovos.

O taip, mielieji, jokių pasakų apie norą pakeisti pasaulį, apie visuomenės pažindinimą su svarbiomis jai temomis, kurių žiniasklaida neaprašo.

Parašykit ir jūs – sąžiningai.

Pagrindinis mano pašnekovo teiginys buvo tas, dauguma gerų tekstų tinklaraščiuose nugula internetiniame sašlavyne. Pasak jo, pagrindinė to priežastis yra ta, kad geriausius tekstus tinklaraštininkai parašo tada, kai dar yra menkai žinomi, nes rašymo pradžioje jie yra labiau motyvuoti ir pan.

Kitaip tariant, tu lėtai, lėtai skiniesi blogosferoje kelią, o tavo tekstai nesulaukia dėmesio, kad ir kokie geri būtų. Aš pasakysiu paprastai, jei internete tavo tekstai nesulaukia dėmesio, vadinasi mėšlą parašei arba jie yra skirti LABAI siaurai auditorijai.

Kad tai nebūtų tušti žodžiai, galiu pateikti vieną pakankamai ryškų pavyzdį. Negerove.lt prasimušė po kelių pirmų tekstų (autorius apie savo lankomumus ir komentavo dažnumus, atgalines nuorodas galėtų papasakoti plačiau – aš šių duomenų neturiu, tik darau prielaidas). Yra ir daugiau tokių tinklaraščių, kurie ne dėl garsios pavardės, ar reklamų portaluose pakilo į aukštą lygį.

Kažkokiu stebuklingu būdu ir man buvo keletas tokių pagarsėjimo akimirkų, bet Komjaunimo redaktorius šį kartą pasikuklins ir per daug neužsiims narcicizmu.

Žinoma, būtų kvaila teigti, kad tinklaraštis taps žinomesniu (ir čia kalbu ne apie lankomumą), jei bent retkarčiais nepakiši komentaro kituose tinklaraščiuose arba nepasireklamuosi savo FB draugams. Tačiau nelabai tikęs įrašas, net ir agresyviai reklamuojamas, nepasieks populiarumo aukštumų.

Taigi galime teigti, kad dauguma tinklaraštininkų, kurie argumentuoja, jog nėra skaitomi ir komentuojami tik dėl to, kad jų pavardė nėra garsi – nepripažįsta, kad tiesiog šūdinai rašo (autorius neteigia, kad rašo nešūdinai, tačiau neverkšlena dėl to).

Arba, dar paprasčiau, blogam šokėjui ir kiaušai trukdo.

Prasieik per visus naujienų portalus ir pamatyk kokią aštresnę temą: seksas, homoseksualai, rasizmas, pedofilija, kokie nors nukrypimai ir pan.. Ir parašyk nuomonę. Visai nesvarbu, tą nuomonę iš tikro turi, ar visai neturi. Sugalvok. Ir nesvarbu, kokią pusę palaikysi. Bet kuriuo atveju sulauksi žmonių, kurie arba norės tau pritarti, arba sudėti į šuns dienas.

Viskas. Baigta.

Tik, jei kalbant rimtai, šitokiais žaidimais ilgai nepagyvuosi. Bandydamas pūsti burbulus, gali susprogti greit su savo lankomumu. Nors, kaip kažkada Rokas Arbušis man sakė: praeina noras sekti lankomumą. Ir iš tikro praeina, nes šiandien pasinagrinėjau, kokie tekstai man daugiausia sunešė click’ų.

Antroje vietoje buvo tekstas piliečio, užsiimančio vojerizmu ir fotografuojančio nuogus kaimynus. Nors nėra viskas taip blogai, žinoma. Lankomiausias ir nepralenkiamiausias tekstas vis dar yra Laiko mašina. Tai džiugina.

Ai, o kodėl aš apie tai rašau? Šiaip. Nes dėl kvailos įžangos turbūt vėl sulauksiu click’ų. Ir dar dėl to, nes būtų smagu, jei kolegos tinklaraštininkai pasidalintų savo tinklaraščių tendencijomis. Kokio tipo tekstai daugiau dėmesio susilaukia.

Sveikinimai vis dar priimami.

Neminėsiu kažkokių statistikų, nes jos niekuo nepasidarė “krūtesnės”. Tiesą sakant rašiau šiemet gerokai mažiau. Be to, ne dėl statistikos rašau.

Smagiausia antrais metais buvo ne tai, kad tinklaraščio dėka susipažinau su naujais žmonėmis, ne tai, kad pradėjau gauti produktų bandymams ar tai, kad surenka tekstai daugiau click’ų. Smagiausia buvo tada, kai po eilinės dvisavaitinės nerašymo pertraukos prieina prie manęs iš matymo žinomas žmogus ir klausia: kodėl neberašai?

Tai tuo ir pasidžiaugsiu, kad yra bent keli žmonės, kurie nori paskaityt mano mintis.

Jo tekste viskas surašyta labai teisingai ir pritariu kiekvienam punktui, tačiau neprisidėsiu. Priežastis paprasta: už žodžius reikia atsakyti, o tokie pažadai, bent kol kas, man gali būti per sunkūs. Nors aš nesikeikiu ir pravardžiuojuosi labai švelniai, gali būti, kad vieną dieną pratrūksiu, o tada jau būsiu melagis.

Tačiau vieno punkto tikrai stengsiuosi laikytis:

5) Aš pasižadu rytoj būti geresniu nei šiandien.

Visus tinklaraštininkus, kurie mano galintys laikytis pažado, kviečiu perskaityti NePo deklaraciją ir, galbūt, prisidėti.