Dabar galite pulti mane, kad trokštu garbės. Taip, trokštu. Kokio velnio kitaip rašyčiau tinklaraštį?

O jei rimtai, nusprendžiau pažiūrėti, ko vertos mano rašliavos. Patekti į dvidešimtuką nesitikiu. Nei žinomumas, nei lankomumas Komjaunimo nėra toks didelis, kad galėčiau varžytis su tokiais blogosferos vilkais kaip Buržujus, Rokiškis ir kitais. Juolab puikiai suprantu, kad mano tinklaraštis neturi esminio dalyko, kurį turi kiti tinklaraščiai – pagrindinės tematikos.

Tačiau, kaip sakiau, nusprendžiau pažiūrėti, kaip atrodau kitų tinklaraščių kontekste. Štai, už mane galite balsuoti čia: Komjaunimas.lt – geriausias blogas.

Deja, negaliu nieko per daug apie tuos metus papasakoti. Įrašų skaičius sumažėjo, tačiau ūgtelėjo lankytojų skaičius. O daugiau į statistikas gilintis neįdomu. Užtat galiu šia proga padėkoti tinklaraštininkams, kurie daugiausia reklamavo mano tinklaraštį, atvedė daugiausia lankytojų.

Rokiškis Rabinovičius garbingai aukščiausioje vietoje. Už jį daugiau lankytojų, beje, atveda tik Facebook. Nežinau, kodėl šitas žiurkėnas mane vis pareklamuoja, bet metu jam iššūkį: pralenk FB per kitus metus:))

Kitas mielas ir malonus tinklaraštis Radiocool. Dėkingas. Tik nežinau, kaip čia taip nutiko? Aš gi nerašau apie technologijas:)

Artūras Račas jau trečius metus vis pareklamuoja mane savo skiltyje “Man patiko”. Man atrodo, per visą tą laikotarpį taip ir nepadėkojau. Tad padėkosiu dabar. Prisipažinsiu, pačiais pirmais metais, kai pradėjau rašyti tinklaraštį, visada buvo azartas: ar pateksiu į Džiugo Blogoramą ir ar pateksiu pas Račą į tinklaraštį:)

Tiems, kurie nežinote, yra toks Skeptikas. Mūsų nuomonės sutampa dėl religijų. Tad nesistebiu, kad nemažai lankytojų tamsta man vis atveda.

Tad štai, tinklaraštininkai, kuriems esu dėkingas už lankytojus ir nuomonę, kad mano tekstai ir mintys verti platesnio paviešinimo.

Kodėl rašau: Sėdžiu sferoje, kuri tam tikra prasme yra atitrūkusi nuo rašymo. Noriu neprarasti bent jau sugebėjimo dėlioti kablelius.

Mano ego – kambario dydžio. Kaip ir dauguma, įsivaizduoju, kad žinau kažką tokio, ko niekas daugiau nežino ir bandau vaizduoti autoritetą. O taip, dauguma tinklaraštininkų tokie patys esate.

Įpareigojantis hobis. Verčia kažką veikti. Ne tik rašymo prasme, bet ir skaitymo, ėjimo kažkur, bloginimas verčia domėtis naujais dalykais, nes kitaip galėsi rašyti tik apie tai, kokią kavą šiandien gėrei ir į ką buvo panašūs plaukai, kai išlipai iš lovos.

O taip, mielieji, jokių pasakų apie norą pakeisti pasaulį, apie visuomenės pažindinimą su svarbiomis jai temomis, kurių žiniasklaida neaprašo.

Parašykit ir jūs – sąžiningai.

Pagrindinis mano pašnekovo teiginys buvo tas, dauguma gerų tekstų tinklaraščiuose nugula internetiniame sašlavyne. Pasak jo, pagrindinė to priežastis yra ta, kad geriausius tekstus tinklaraštininkai parašo tada, kai dar yra menkai žinomi, nes rašymo pradžioje jie yra labiau motyvuoti ir pan.

Kitaip tariant, tu lėtai, lėtai skiniesi blogosferoje kelią, o tavo tekstai nesulaukia dėmesio, kad ir kokie geri būtų. Aš pasakysiu paprastai, jei internete tavo tekstai nesulaukia dėmesio, vadinasi mėšlą parašei arba jie yra skirti LABAI siaurai auditorijai.

Kad tai nebūtų tušti žodžiai, galiu pateikti vieną pakankamai ryškų pavyzdį. Negerove.lt prasimušė po kelių pirmų tekstų (autorius apie savo lankomumus ir komentavo dažnumus, atgalines nuorodas galėtų papasakoti plačiau – aš šių duomenų neturiu, tik darau prielaidas). Yra ir daugiau tokių tinklaraščių, kurie ne dėl garsios pavardės, ar reklamų portaluose pakilo į aukštą lygį.

Kažkokiu stebuklingu būdu ir man buvo keletas tokių pagarsėjimo akimirkų, bet Komjaunimo redaktorius šį kartą pasikuklins ir per daug neužsiims narcicizmu.

Žinoma, būtų kvaila teigti, kad tinklaraštis taps žinomesniu (ir čia kalbu ne apie lankomumą), jei bent retkarčiais nepakiši komentaro kituose tinklaraščiuose arba nepasireklamuosi savo FB draugams. Tačiau nelabai tikęs įrašas, net ir agresyviai reklamuojamas, nepasieks populiarumo aukštumų.

Taigi galime teigti, kad dauguma tinklaraštininkų, kurie argumentuoja, jog nėra skaitomi ir komentuojami tik dėl to, kad jų pavardė nėra garsi – nepripažįsta, kad tiesiog šūdinai rašo (autorius neteigia, kad rašo nešūdinai, tačiau neverkšlena dėl to).

Arba, dar paprasčiau, blogam šokėjui ir kiaušai trukdo.

Prasieik per visus naujienų portalus ir pamatyk kokią aštresnę temą: seksas, homoseksualai, rasizmas, pedofilija, kokie nors nukrypimai ir pan.. Ir parašyk nuomonę. Visai nesvarbu, tą nuomonę iš tikro turi, ar visai neturi. Sugalvok. Ir nesvarbu, kokią pusę palaikysi. Bet kuriuo atveju sulauksi žmonių, kurie arba norės tau pritarti, arba sudėti į šuns dienas.

Viskas. Baigta.

Tik, jei kalbant rimtai, šitokiais žaidimais ilgai nepagyvuosi. Bandydamas pūsti burbulus, gali susprogti greit su savo lankomumu. Nors, kaip kažkada Rokas Arbušis man sakė: praeina noras sekti lankomumą. Ir iš tikro praeina, nes šiandien pasinagrinėjau, kokie tekstai man daugiausia sunešė click’ų.

Antroje vietoje buvo tekstas piliečio, užsiimančio vojerizmu ir fotografuojančio nuogus kaimynus. Nors nėra viskas taip blogai, žinoma. Lankomiausias ir nepralenkiamiausias tekstas vis dar yra Laiko mašina. Tai džiugina.

Ai, o kodėl aš apie tai rašau? Šiaip. Nes dėl kvailos įžangos turbūt vėl sulauksiu click’ų. Ir dar dėl to, nes būtų smagu, jei kolegos tinklaraštininkai pasidalintų savo tinklaraščių tendencijomis. Kokio tipo tekstai daugiau dėmesio susilaukia.