Viena vertus, suprasčiau, jei taip elgtųsi politikai, kurie viską pasiekė kompromisais. Tačiau mūsų šalies vadovė buvo išrinkta kaip kietų kiaušių tvirtos rankos politikos atstovė. Tad ir norėčiau girdėti tvirtą atsakymą iš jos lūpų.

O štai šiandien matau, kad dėl bažnyčios kišimosi į valstybės veiklą ji pasislepia už konstitucijos. Taip, pagrindiniu įstatymu būtina vadovautis, tačiau užmerkti akis ir atsisakyti komentuoti įvykių, kurie akivaizdžiai bado akis – bjauraus laipsnio laviravimas. Nes, įsivaizduoju, yra didelė dalis pritariančių ir didelė dalis nepritariančių. Aukso vidurio nerasi, jei išsakysi konkrečią nuomonę.

Būkim biedni, bet teisingi – kategoriškiau (gal reiktų sakyti – konkrečiau) pasisakoma tik tomis temomis, kurios tikrai palinksmins didžiąją dalį liaudies. Apie tai, kad mokesčiai nebus didinami, apie tai, kad kažkas blogai dirba, partijų juridiniai asmenys negali finansuoti.

Čia jau opiumas liaudžiai.

Žinoma, nereikia tikėtis, kad šalies vadovė turės konkrečią, kategorišką nuomonę. Ne visur D.Grybauskaitė kompetentinga ir gal nespėjo pasikalbėti su patarėjais, ne visur to kategoriškumo reikia. Tačiau man atrodo, kad su tokia įžūlia (bent mano akiai) viešųjų ryšių politika, prezidentė praras net ir tūlo lietuvio pasitikėjimą. Jei ne po pirmos, tai po antros kadencijos. Bet jau taip ilgam, ilgam. Nes užknisa, kai po kiek laiko pabundi ir matai, kad buvai užmigdytas melodijomis, kurias norėjai girdėti.

Ir tikrai, baimės daugiau negu reikia. Ypač patinka dažnai naudojami žodeliai kaip “autoritarinis”. Arba nuolat pabrėžiama prezidentės užsienio politika, kreipiama į rytus. Atrodo, kad tokiai mažai valstybėlei kaip Lietuva bus leista nueiti iki diktatūros. Juk atvyktų JAV “taikdariai” ir vėl įvestų demokratiją, nesvarbu, ar to norėtume.

Man dėl tokių pareiškimų peršasi dvi nuomonės: per staigiai pereita nuo butaforinio prie tvirto vadovo arba per daug pikta, kad visuomenei patinka dabartinė prezidentė.

Pirmuoju atveju viskas suprantama. Valstybės vadovas – marionetė, kuri paklusdavo ir, švelniai tariant, buvo reikalingas tik per pokylius, kalėdinius ir valstybinių švenčių sveikinimus. Taigi truputį šokiruoja, kai atsiranda žmogus ne tik lietuviškai kalbantis be juokingo akcento, bet ir besinaudojantis visomis savo galiomis.

Čia lyg darbuotojų pyktis, kai firmoje atsiranda vadovas, kuris ne tik neleidžia nuolat nusimuilinti nuo darbo, bet ir liepia dirbti viršvalandžius.

Na, kas dėl antrojo teiginio… Man tai primena politinių varžovų žaidimus, ir tiek. Juk nežinome, kiek tų “politologų” yra tiesiog kažkieno draugai.

Štai kaip prezidentė aiškina, kodėl nusprendė pakabinti šį paveikslą:

Paveikslas tiek drąsus, kad nutariau panervinti visuomenę. Nutariau truputį visus panervinti, kad neatrodytų, kad čia viskas tik gražu ir solidu. Lietuvos istorija nebuvo lengva, ir tūkstantmetis nebuvo lengvas.

Prisiminkime, kad į Prezidentūrą kiekvienas užsimanęs nevaikšto. O tie, kurie ateina, tai turbūt neišsigąs piešinuko… Pakankamai protingi (dažniausiai) ateina, kad įvertintų šį meną.

O likusi visuomenė taip ir galės pasidžiaugti, kad prezidentė laužo stereotipus, bet paveikslą matys tik fotografijose.

Paaiškinkit, čia gal naujas PR, kuris turi parodyti D. Grybauskaitę ne tik kaip griežtą, bet ir šiuolaikišką, šokiruojančia asmenybę?

Šiandien didi diena. Švenčiame JOS atėjimą. JI ištraukė mus, varganus žmogelius, į kitokį pasaulį. JI padėjo… mums.

Jei prieš kurį laiką JOS nedievino nedidelė dalis, tai dabar JĄ myli visi. Tie, kurie nemylėjo, išvyko…

Bet kaip JOS galima nemylėti? Vaikai per istorijos pamokas uoliai mokosi kiekvieną posėdį ir konferenciją, kurioje JI dalyvavo. Bažnyčia teigia, kad JI – moteriška Kristaus apraiška.

JOS niekas nekritikuoja… Nes nepavyksta gauti leidimo… Nes visi bijo, kad JOS kritika sugriaus didžią valstybę.

Per JOS gimtadienį visa tauta gauna maisto talonų. O kai JI išvažiuoja į gatvę – visi JAI lenkiasi.

Taip, šiandien visa Lietuva švenčia JOS – mūsų mesijo atėjimo metines…

Žodžiu, turim Lietuvos piliečių mėgstamą asmenį – D. Grybauskaitę. Žinoma, ne visi ją mėgsta. Pavyzdžiui, jos varžovai, varžovų draugai ir giminės. Bet vis vien, mėgsta ją dauguma.

Tačiau mėgimas yra viena, o išrinkimas – kita. Štai ir dabar tie, kurie nemėgsta D. Grybauskaitės, bando ją juodinti. Aiškinasi jos kilmę, ryšius su KGB ir pan. Žodžiu, demagogijos prasideda.

Štai čia ir prasideda panašumai tarp B. Obamos ir D. Grybauskaitės. Abiems problemos dėl kilmės ir abu – tolerancijos pavyzdžiai. Juk jei išrinksim moterį, ji bus pirmoji Lietuvos prezidentĖ. O B. Obama pirmasis juodaodis prezidentas.

Dar abu turi panašius priešininkus. Man McCain labai panašus į K. Prunskienę – Rusijos kunigaikštienę:)