Žymos archyvas: darbas

Sezoniniai darbininkai nuo šiol dar pigiau (pataisytas)

Vakar užmačiau, kad jau galima prašyti kompensuoti pirmą kartą pagal darbo sutartį įdarbinto jauno žmogaus atlyginimą.

Idėja graži: 23,3 proc. darbo užmokesčio kompensuojama už pirmą kartą pagal darbo sutartį įdarbintą 16-29 metų žmogų. Turėtų tai, manau, paskatinti darbdavį čiupti universitetus baigusius diplomuotus specialistus. Tik štai, jaunieji specialistai ir specialistės, pakelkite rankas, kurie nesate pagal darbo sutartį nešioję skiedinio statybose, ar padėklo kavinėje. Na, tuo metu, kai per vasaros atostogas norėdavosi užsidirbti šiek tiek pramogoms, rūbams, ar dar kam.

Negali būti, rankų daug? Matyt, nes padavėjoms, statybininkų pagalbininkams, medelynų darbuotojams autorinių sutarčių paprastai niekas neišrašinėja. Tad štai, nuplaukė svajos lengviau įsidarbinti ir savo patirties trūkumą kompensuoti ekonominiu pranašumu.

Kita vertus, strėja vasara, o su ja – sezoniniai darbai, tad bus galima tikėtis konkurencinio pranašumo prieš kitus, norinčius įsidarbinti sezoniniais darbininkais. Vis šis tas. Ir darbdaviui gerai, ir laikinai uždarbiaujantis skųstis negalės.

Apačioje pridedu apklausą, nes įdomu, gal visgi klystu dėl tų darbo sutarčių (tikiuosi, kad veiks apklausa).

Pataisymas: buvau šiek tiek paprotintas ir papildau, tekstą, nes suklydau. Darbo sutartis negalioja, jei įsidarbinta iki 18 metų buvo. Pirmuoju įsidarbinimu laikoma tada, kai darbo sutartį pasirašo pilnametis. Tačiau kompensacija mokama nuo 2012 metų rugpjūčio, tad jei pirmą kartą pilnamestystės sulaukę įsidarbinote 2011 liepą, kompensacijos nebegausite.

Pirmą kartą pagal darbo sutartį dirbau:

View Results

Loading ... Loading ...

Nepripažink, kad tau neįdomu

Vieną vakarą padiskutavome (supraskit patys, kada tokios diskusijos kyla) apie visų galų meistrus ir tik vienos srities specialistus. Šiaip puikiai suprantu, kad visko sugebėti ir žinoti negali, tačiau nesutinku su nuomone, kad pasakęs, jog tau neįdomu, gali užblokuoti smegenis. Neatsižvelgiant ar tai praktiškai pritaikomos žinios, ar tik teoriškai.

Šiek tiek pavyzdžių iš gyvenimo. Turiu bičiulį, kuris puikiai išmano savo darbą (praktinis užsiėmimas) susijusį su augalais. Taip pat daug domisi istorija (teorinis). Tačiau kai kyla elementarių sunkumų, susijusių su jam neįdomiomis sritimis, tuoj pat kratosi prievolės tai mokytis. Vis dar nežinau, ar jis išmoko tokius paprastus darbus kaip parsisiųsti reikiamą programą, filmą, muziką. Berods, jau žino kur įpilti tepalus (nors galiu sumeluoti). Bet koks priekaištas, kad geriau pats išmoktum ir visiems būtų lengviau, jis atsako, kad jam tiesiog neįdomu, todėl „nelenda į galvą“.

Asmeniškai manau, kad tai paprasčiausias išankstinis nusistatymas. Galiu palyginti tik su savo patirtimi. Nors man neįdomūs automobiliai, tėvuko pamokytas žinau kaip pakeisti granatą (ar tai lietuviškas pavadinimas?). Žinoma, būdamas toliau nuo jo garažo, nieko nekeisčiau pats, nes tiesiog neturiu reikiamų įrankių, tačiau nesipurtau naujų žinių. Net jei jų man niekada neprireiks.

Žinoma, netikiu, kad gali tapti visų galų meistru. Įsivaizduoju, kad gali tapti specialistu vienos srities ir dar neblogu žinovu kokių dviejų papildomų. Tačiau turėti menką supratimą gali apie daug didesnį skaičių dalykų. Vat, man visiškai neįdomu, kas vyksta šou padangėje, bet nevengiu įsiminti tam tikru laiku „ant bangos“ esančias garsenybes/įžimybes.

Žinoma, kiekvienam dalykui imlumas, matyt, priklauso nuo jau turimos patirties, žinių bei paprasčiausių sugebėjimų. Jei neduota klausa, tai ir neišmoksiu praktiškai pritaikyti teorinių muzikos žinių.

Taipogi tai nereiškia, kad reikia apsikrauti visa įmanoma literatūra apie viską ir bandyti išmokti tiek apie Antikos literatūrą, tiek apie branduolinę fiziką. Tačiau kai atsiranda galimybė išmokti ką nors naujo, nebūtina gi spjauti ir sakyti, kad aš ta sritimi nesidomiu, man per sunku. Čia labai tinka posakis ką išmoksi ant pečių nenešiosi, nešiosi tuos, kurie neišmoko.

P.S. Tikiuosi mano aprašytas žmogus per daug neįsižeis.

Už poros valandų aš vėl bedarbis

Formaliai bedarbiu tampu tik ryt, bet netrukus baigsiu visus darbus ir galėsiu nosį krapštinėti.

Šiaip jau galiu pasakyti, kad įpratau prie nuolatinio laiko trūkumo, tad nežinau, ką reiks veikti, kol ieškosiuosi darbo (nuolat rašyti į tinklaraštį?). Žinoma, susikaupė ir knygų, kurias noriu perskaityti, filmų, kuriuos noriu pažiūrėti, temų, kuriomis noriu plačiau pasidomėti.

Be to, gal spėsiu ir egzaminams pasiruošti. Kad ir kaip ten bebūtų, nuotaikos atostoginės, o ne bedarbystės:)

Beje, jei turit nuostabių darbo pasiūlymų, mielai išklausysiu:)

Emigracija ir kolegijų baimė

Šiandien su fotografu važinėdami po Varėnos rajoną, įsikalbėjom apie emigraciją. O dar per žinias pranešė, kad Lietuvą per praėjusius metus paliko 15 tūkst. žmonių.

Atrodo, baisu, tačiau iš mūsų abiejų pažįstamų rato į platųjį pasaulį laimės ieškoti išvyko (pasistengsiu neįžeisti) tik neperspektyvias specialybes turintys, tačiau prekybos centre dirbti nenorintys žmonės, visiški nevykėliai arba šiaip dundukai.

Tikiu, kad pabėgo ir perspektyvių žmonių – įvyko „protų nutekėjimas“. Tačiau apverkti padėties nesiruošiu. Labiau linkstu kaltinti mūsuose įprastą sprendimą įstotį į bet kokią specialybę universitete, vietoj to, kad pasirinkus normalią specialybę kolegijoje, užsitikrinti ateitį.

Pagalvokit, jei išneršia universitetai per metus po keletą šimtų nereikalingų specialistų, kurie su savo diplomu nenori žemintis ir bėgti dirbti bet kokio darbo, kas belieka – dirbti bet kokį darbą užusieniuose.

Gal ir persūdau, bet tai viena iš problemų, mano menku supratimu.

P.S. Rytoj (liepos 28) mano gimtadienis. Gėlių ir saldainių negeriu, tačiau sveikinimus mielai priimsiu komentarų forma (nenorėjau daryti atskiro įrašo, tad pridedu prie šio informaciją).

Išaugame iš komunizmo?

Vienas istorikas kartą man sakė, kad komunizmas yra labai giliai įsišaknijęs mūsų pasąmonėje ir nebent mano vaikai nebejaus jo pasekmių. Tuo metu putojau, kad nieku gyvu, nes aš jau esu nepriklausomoje Lietuvoje užaugęs žmogus ir nė velnio nejaučiu komunizmo savyje.

Dabar gi galvoju šiek tiek kitaip. Būtent darbo/verslo ar kaip norite tai pavadinti prasme.

Kai pagalvoju apie tarybinę Lietuvą – tą, kurioje niekada negyvenau – mintyse iškyla trys dalykai, susiję su darbu: vok, duok kyšius, ieškok pažinčių.

Vok. Privatus verslas atidžiai prižiūri darbuotojus. Taigi ir vagysčių ne tiek daug. Bent jau statybininkai nepasistato sodo namelio iš plytų, skirtų kažkokiam kitam pastatui. Tačiau išliko tas neva nekaltas vagiliavimas. Popieriaus įpakavimas, parsineštas į namus iš biuro ar kitas menkniekis. Įdomu, ar tai nėra likutis to laikotarpio, kai iš darbo neparsinešęs ko nors, nebūsi suprastas net šuns?

Duok kyšius. Turbūt skaudžiausia dalis. Gydytuojui duok, biurokratui duok, kelių policininkui duok. Arba atvirkščiai – imk. Tačiau pastebiu tokią smagią tendenciją, kad nepriklausomoje Lietuvoje užaugę žmonės kyšius moka duoti tik kelių policininkams. Neretai tik todėl, kad šie patys akivaizdžiai paprašo. Žinoma, gal aš ir klystu. Jau vien tai, kad jaunas žmogus dažnai mato/girdi kaip tėvai duoda kyšius – nieko gero ateityje nežada. Bet visgi, gal tiesiog nebemokėsime duoti kyšių?

Ieškok pažinčių. Gajus požiūris. Žinoma, ne pats blogiausias. Juk kai susipažįsti, užmezgi verslo sandorius. Bet kai susiduriu su tokiomis situacijomis kaip: O gal ką pažįsti iš ***? Čia noriu be pinigų prasukti straipsnį. Na, tada koktu pasidaro.

Jei atsikratytume šių dalykų ir visuomenė pasikeistų. Tačiau gaila, kad dauguma vis dar gyvename, nejučia vadovaudamiesi tokiais principais.