Žymos archyvas: diskriminacija

Mes žydukai Lietuvos, arba tolerancija

Mes žydukai Lietuvos,
norim blynų ir kavos.
Jeigu blynai nemaišyti,
prašom pinigus skaityti.

Įžeidžia? Tikriausiai. Bent kai kuriuos.

Iš tiesų, man situacija dėl užgavėnių dainelių yra dviprasmiška. Esu už toleranciją ir lygias teises. Kita vertus, gimiau Žemaitijoje, ėjau „žydukais“, švenčiau užgavėnes, mušiau Lašininį ir dainavau tas daineles apie žydelius ir čigonėlius.

Taigi čia iškyla klausimas, ar reikia tolerancijos vardan tolerancijos, nustumiant tradicijas į šoną.

Šiuo atveju, manau, nereikia. Nes tokia tolerancija atima ir taip nykstantį nematerialų paveldą. Kalbame apie tradicijų saugojimą, tačiau puolame grūsti mums nepatinkančias dainas į apdulkėjusias lentynas, kad niekas nematytų. Taip pat turėtume Kanapinį nugrūsti, kad nepalaikytų narkomanais.

Taip daug paprasčiau negu mokyti ir tradicijų (jas aiškinant vaikams), ir tolerancijos.

Kadangi aš moku šias dainas, mano tėvai moka ir mano seneliai moka, tai yra svarbiau (subjektyviai žiūrint) negu įsivaizduojamas tautos įžeidinėjimas. Tačiau netapau neonaciu, kuris visus čigonus ir žydus laiko blogio įsikūnijimais.

Apskritai tolerancija turėtų būti priimtina tuo atveju, kai niekas iš aplinkinių realiai nuo to nenukenčia. Pavyzdžiui, dėl pagarbos tiems paties žydams, romams mes nenukenčiame nei materialiai, nei dvasiškai. Tačiau praradę tam tikrą kultūros palikimą, prarasime ir tai, dėl ko patys turėtume būti gerbiami – unikalumą.

Beje, užgavėnių dainos man liko vienintelis žemaičių tarmės šaltinis, nes šiaip jos nemoku:

Žyds jouds, žyds rauduons,
Žydel joudel mak, mak, mak.

Taigi ar sunku suderinti tradicijas ir pagarbą kitiems? Nemanau.

Kontracepcija ir abortai – Lietuvos ateitis

(Everystockphoto.com nuotrauka)

Už vaikų gimdymą – bausmės. Straipsnis labai subjektyvus, todėl sunku suprasti ar viskas tiesa, o gal norima išpūsti skandaliuką.

Tačiau pabandysiu įsivaizduoti, kad viskas, ką rašė žurnalistė – tikra tiesa.

Jei mūsų seneliai ir proseneliai turėjo dar po keturis brolius, seseris, o kai kurie ir dar daugiau, tai dauguma mūsų yra vienturčiai arba turi vieną, retas du brolius, seseris. Keista, tiesa? Juk tada gyvenimas nebuvo toks jau stebuklingas.

Žinoma, liaudiška kontracepcija buvo nelabai veiksminga, o dabar „netyčiukų“ mažiau. Tačiau atrodo, kad Lietuvių tauta taps pensininkų tauta. Neaišku, kas juos išlaikys, nes jaunų žmonių bus per mažai.

Štai jei jau gresia kalėjimas už per dideles motinystės pašalpas, kuri moteris norės gimdyti? Na, galima išvykti į Londoną ir ten susilaukti vaikelio. Tam, kad Lietuvos teismai nepasiektų ir neturėtų prie ko prikibti. Arba neimti ir taip mažinamų pašalpų.

Sunku man, neturinčiam vaikų, apie tai kalbėti, bet stebiuosi Lietuvos institucijomis. Demokratija, neva… Diktatoriai bent jau rūpinosi nacijos augimu, nors ir plaudavo vaikams smegenis, bet bent užimtumas buvo didesnis. O ir kalėjimais negrasino už vaikų gimdymą (grasino už kitką).

Taigi demografinė politika Lietuvoje tampa tokia iškreipta ir sveiku protu nesuvokiama, kad natūraliai norisi ne kelių tėvų prie vyriausybės, o visų esamų ir būsimų tėvelių protesto… Juk tauta gali ne tik balsuoti, gali ir politikų vietą parodyti…

500 mln. euroobligacijų – tuoj neteksim dėl baudų

Na, Lietuvai puiki proga atsigauti. Anot A. Kubiliaus, krizė suvaldyta. Gal ir taip, bet greit, manau, nebegausime užsienio kapitalo, o Europos žmogaus teisių teismas mus tuoj taip nuskurdins, kad arba eisim lauk iš ES ir nutrauksim visas konvencijas, arba bankrutuosim.

Naujosios ES šalys, priešingai nei mes, stengiasi priimti tokius įstatymus, kurie neleistų skatinti neapykantos. Bando tapti vakarietiškomis šalimis. Integruotis į ES.

O ką darome mes? Žlugdome save. Ir ne tik moraliniu požiūriu, bet ir ekonominiu. Ginamės, kad reikia žiūrėti į save, o ne į kitus. Tada kokio velnio taip veržėmės į ES?

Kodėl ekonominiu požiūriu žlungame? Elementaru. Užsienio investuotojai nenorės pradėti verslo ten, kur jų darbuotojai gali būti prilyginti kažkokiam blogiui. Neduok dieve, dar kuris iš jų bus homoseksualas, tada jau visiška mirtis – sudegins ant laužo. Ir gerai, kai kurie pasakys… Reikia, kad mūsų žmonės turėtų daugiau darbo. Visgi toks požiūris – kalbėjimas nuo statinės, nes daug darbo vietų sukuria užsienio kapitalas.

Vadinamasis Lietuvos „brandas“ šiuo metu jei dar nėra, tai greit bus nepakančiausios Europos tautos. O taip stengiamės kurti Lietuvos įvaizdį… Ir pralaimėsime visas bylas prieš homoseksualus, mokėsime baudas, skursime. Mano nuomone, tai bus teisinga, nes Seimas, kuris taip stengėsi kurti pakančią tautą prieš patenkant į ES, dabar taip pat stengiasi idiotiškais būdais kurti „šeimos vertybes“.

Apskritai šiuo metu labiausiai išpopuliarėjo dangstymasis nepilnamečių apsauga ir šeimos vertybių puoselėjimu. Atrodo, kad iki šiol nei vaikų saugojome, nei supratome, kas yra šeima. Taip nutinka, kai į valdžią išleidžiame homofobus. Pastaruoju metu ypač puikiai čiulba Petras Gražulis, prilygindamas homoseksualus iškrypėliams.

Beje, kaip čia išeina, kad nedrįstame pulti žydų ir jiems nuolaidžiaujame, nors ši tauta daug stipriau savivaliauja Lietuvoje? Ji ir stipriau mus šmeižia, bet yra ekonomiškai stipri ir turi aiškų palaikymą. Bijome? Na, principas paprastas – pulk tą, kuris kol kas nieko negali padaryti. Pabrėžiu, kol kas.

Žinau, kad ginu nepopuliariąją pusę, bet esu tvirtai įsitikinęs, kad iš neapykantos pažiūroms, orientacijai kyla smurtas. Būtent tada žmonės tampa nebe visuomene, o gyvulių banda, kuri pasiruošusi sutrypti kiekvieną, kuris neatitinka standarto dėl išvaizdos, kalbėjimo manierų ir viso kito.

#3 Laiko mašina, arba Lietuva po dešimtmečio

2019, gegužės 30

Savaitgalis. Galiu sau leisti pailsėti po savaitės darbų.

Išeinu į specialų parką su dukra. Kodėl specialų? Todėl, kad esu vienišas tėvas ir man su vaiku galima rodytis tik tam tikrose vietose – „Bambalių teritorijose“. Kitaip galima iškreipti tradicinės šeimos supratimą, palaužti tautos moralę. Na, bet ten bent bendraminčių galima sutikti, vargais pasidalinti. Yra ir šviesioji pusė, kitaip tariant.

Tiesa, tokia socialinė politika atnešė ir kitų nepatogumų. Į bažnyčia mane priima, bet užsimena, kad už savo nuodėmes turiu daugiau šelpti Dievo namus. Bijau, kad greit įteisins tą didesnį šelpimą teisiškai, nes labai jau bažnyčia gerai su mūsų dešiniaisiais ėmė sutarti…

Na, bet tiek to. Gerai, kad dar į Vilniaus centrą leidžiama eiti. Nors tiek. Štai praeiname pro rotušės aikštę ir pažvelgiame į „Lietuvių žydšaudžių gėdos lentą“. Labai gudrus aparatas. Švieslentėje matomos nuolat besikeičiančios pavardės su aprašymais ir fotografijomis. Girdėjau, kad per savaitę bent du naujus žmones įtraukia į žudikų gretas. Paprastai tuos, kurie nusipelnė kažkada kažkuo Lietuvai: partizanus, inteligentus.

Žinoma, ši šviieslentė puiki istorijos pamoka mano dukrai, nes pavardės tų, kurie kalti dėl žydų nelaimių, pasiekė jau ir XVIIIa. Įdomu, kada iki Vytauto prieis… Gerai, mergaitė bent iš čia sužinos, kas kuo nusipelnė…

Prieš grįžtant namo užsuku į parduotuvę. Pažvelgiu į niūrius pardavėjų veidus ir suprantu kaip man pasisekė. Žurnalistikos bakalauras ir aš galiu išnešioti laikraščius, o jie vargšai su verslo vadybos bakalauru prie kasų… Na, magistrai turi galimybę priiminėti prekes sandėliuose… Reikia džiaugtis, kad mokslas vertinamas…

Grįžtame namo. Einame miegot, kaip visada, anksti. Mažiau suvalgome taip…